Visiems, kuriems teko girdėti teorijas, jog žmonija neišvengs ir trečiojo pasaulinio karo, režisierius Kurt Wimmer pateikia atsakymu tapusią netolimos ateities viziją.
2002 metais pasirodęs mokslinės fantastikos filmas ne tik kelia trečiojo pasaulinio karo idėją, kaip šiuolaikinės visuomenės gyvenimo būdo pasėkmę, bet ir pateikia naujosios visuomenės perspektyvą. „Žmoniją vieniją troškimas kariauti, o ne taikos siekimas.“ Tad ką daryti, kad šis karas būtų paskutinis? Kaip apsaugoti likusią žmonijos dalį?
Visų pirma atsisakoma jausmų
Neatsisakydamas mokslinės fantastikos literatūros grandų Ray Bradbury („Fahrenheit 451“) ar Aldous Huxley („ Brave New World“) idėjų, Kurt Wimmer visų pirma iš utopinės visuomenės atima jausmus. Jausmai čia įvardijami kaip ligos simptomai, iš kurių kyla visos žmoniją užklupusios nelaimės. Tad privaloma susilaikyti nuo visko, kas gali sužadinti pojūčius. Aldous Huxley futuristinė visuomenė identiškam tikslui pasiekti buvo priklausoma nuo svaiginimosi soma, Kurt Wimmer Librijos gyventojai priverstinai vartoja vaistą, vadinamą proziumu. Atsisakydama euforijos, visuomenė atsisako ir liūdesio. „Proziumas – mūsų išgelbėtojas“. Balzamas, išvaduojantis nuo liūdesio, sielvarto, skausmo ir neapykantos. Tačiau ir nuo meilės bei džiaugsmo. Šio nevartojimas ne tik nepriimtinas, tačiau ir griežtai draudžiamas. Nenuostabu, jog būtent šios taisyklės pažeidimu pagrįstas filmo veiksmas…
Kino filmo “Equilibrium” kadras
Kur nėra jausmų, ten visiškai nereikalingas menas
„Mes turėjome pasirinkti tarp laimės ir to, ką žmonės vadindavo aukštuoju menu. Nusprendėme atsisakyti meno.“ – taip sakoma A. Huxley romane „Puikus naujas pasaulis“. Būtent meno atsisakymas filmo „Equilibrium“ pradžioje pasitinka pačiu drastiškiausiu būdu – stambiu planu parodomas liepsnojantis Leonardo da Vinci „Mona Liza“ paveikslas. Šiuo atveju meno pajautimas taip pat atskiria bejausmę visuomenę nuo maištininkų – šie slapta kaupia viską, ką galima būtų pavadinti žmogaus menine išraiška. Kova už meną, savotiškai įkūnija kovą už jausmus: pirmą kartą išgirsta Ludwig van Beethoven devintosios simfonijos pradžia priverčia ištikimiausią valstybės tarnautoją verkti, o filmo eigoje vis suskamba airių poeto William Butler Yeats eilės: „ O aš, vargšas, turiu tik svajones,/Pakloju tau po kojom jas,/Tad ženki švelniai, nes mindai mano svajones“.
Kino filmo “Equilibrium” kadras
Dykyne filme vadinama tai, kas liko iš civilizacijos po karo. Būtent čia, senų pastatų griuvėsiuose, maištininkai saugo tai, kas jiems atrodo svarbiausia. Kaupdami viską, nuo muzikos plokštelių ir knygų, iki menkučių rankdarbių, skirtingai nei likusi visuomenės dalis, šie gyvena tam, kad jaustų. Tobuloje visuomenėje individulumas pakeičiamas prisitaikymu, monotonija ir vienybe. Kad visi gyventų identiškus gyvenimus, o virš įstatymo liktų tik valstybės lyderis „Tėvas“. Nes ne įstatymas svarbiausia, o paklusnumas ir „Tėvo“ valia. Tad kas atsitinka, nors vieną kartą neišgėrus vaistų? Ką reiškia pirmą kartą iš tiesų pamatyti lietų su vaivorykšte?
Kino filmo “Equilibrium” kadras
Nors filmas „Equilibrium“ ir susilaukė gausios kritikos už savo panašumą į kitus mokslinės fantastikos filmus ir minėtus klasikos romanus, amerikiečių filmų kritikas Roger Ebert pabandė filmą išteisinti, teigdamas jog šis turi ne tik mintį, bet ir pareiškimą: diktatūra bijo minties laisvės ir to, jog visuomenė pradės per daug mąstyti. Verta paminėti – filmo veiksmas vyksta netolimoje ateityje, 2072 metais. Tad štai dar viena galimybė visiems smalsuoliams palyginti savąją ateities viziją su režisieriaus Kurt Wimmer filme „Equilibrium“ pateikiama perspektyva.
Verdiktas 9/10
Taip pat skaitykite: Filmas “Vatikano užrašai” – Antikristo keliai nežinomi
