(c) stock.xchng archyvo nuotr.

Apie interneto ir kitų technologijų įtaką politikai prikalbėta pakankamai daug. Ypač – apie jų įtaką jau egzistuojančių aktorių rinkiminėms kampanijoms, agitacijai, rinkėjų mobilizacijai bei informavimui apie sprendimus. Tad šį kartą pamėginkime pažvelgti iš priešingos pusės – kaip internetas, visų pirma – socialiniai tinklai, veikia piliečių iniciatyvos galimybes. Kartu pabrėžtina, kad dėl spartaus šios srities kismo, aptariamas tik status quo.

Viena iš funkcijų, kurią atlieka socialiniai tinklai, yra informacijos sklaidos. Pirmiausia jie įgalina skleisti ir priimti alternatyvią informaciją, blokuojamą oficialių kanalų, kas ypač būdinga nedemokratiškoms valstybėms. Tarkime, informacija apie porinkiminius neramumus Irane visų pirma buvo skleidžiama būtent per socialinius tinklus. Tačiau nemenku mastu tai būdinga ir demokratijoms, ypač kuomet reikia išreikšti nuomones, požiūrius ir interesus, menkai atstovaujamus viešojoje erdvėje dėl intereso nebuvimo. Kartu socialiniai tinklai gali tapti kažkuo panašiu į informacines bendruomenes. Tai pasiekiama per nuorodų į pranešimus, jų ištraukų ar tiesiog komentarų skelbimą. Tokiu būdu į vieną vietą yra sutelkiama informacija iš skirtingų šaltinių, kurių visų konkrečia tema besidomintis vienas asmuo greičiausiai nepajėgtų aprėpti. Juo labiau, kad kuo „alternatyvesnė“ (t.y. marginalesnė) informacija, tuo labiau tikėtina, kad ji bus išskaidyta įvairiuose tinklaraščiuose, namudinėse ar pusiau pogrindinėse interneto svetainėse ir pan. Tad tam tikra koncentracijos funkcija naudojantis socialiniais tinklais tikrai galima. Čia pat kryptingas vieną požiūrį atspindinčios informacijos skelbimas gali būti ir aiški propagandos priemonė, atkreipianti dėmesį tų, kurie konkrečia problema kitokiomis aplinkybėmis nesusidomėtų, tačiau nepateikiant požiūrių ir interesų įvairovės.

Antra, socialiniai tinklai lengvai tampa virtualaus sambūrio arena. Niekam nekyla abejonių (o ir praktika akivaizdžiai įrodo), kad surinkti kelių, keliolikos ar keliasdešimties tūkstančių žmonių grupę virtualioje erdvėje yra gerokai lengviau nei bandant atitinkamą žmonių skaičių užregistruoti ar, juo labiau, surinkti į vieną vietą tiesiogiai. Tokiu būdu greitai ir efektyviai formuojasi bendruomenės, atspindinčios tam tikrus interesus, poziciją vienu ar kitu klausimu, o gal tiesiog momentinę emociją (net jei jos dažnai ištirpsta tarp įvairių bereikšmių bendruomenių, savotiškų bendruomenių-brukalų (berods taip dabar verčiamas spam‘as)). Vis dėlto klausimas, kurį šioje vietoje reikėtų užduoti, yra toks: kiek tai virsta aktyviais politiniais veiksmais. Tiesą sakant, tokio virsmo pavyzdžių yra menkai. Priežasčių toli ieškoti nereikia – žmonėms gerokai lengviau ir paprasčiau pasyviai piktintis ar domėtis alternatyvomis, jungtis prie protesto grupių patogiai sėdint namuose prie kompiuterio negu atsistoti ir eiti į gatvę. Kartu nevertėtų pamiršti, kad ir internetinė identifikacija yra daug silpnesnė negu tapatinimasis su kažkuo, ką gali pamatyti, išgirsti ar paliesti. Todėl nors socialiniai tinklai gali pakelti dalyvavimą palengvindami sužinojimą, kad kažkas vyksta, kitų radikalių pokyčių įnešti neturėtų. Bene vienintelė šiuo metu prognozuotina išimtis – anksčiau ar vėliau paplisiantis elektroninio parašo naudojimas ir galimybė internetu pasirašyti už kandidatus, referendumų bei kitas iniciatyvas (priešingai dabartiniam viso labo simboliniam internetinių peticijų pasirašinėjimui). Nes nors šiuo metu yra naudojama ir keletas internetinių protestų formų (pvz. masinis elektroninių laiškų rašymas už kokį nors klausimą atsakingam pareigūnui), tokių priemonių efektyvumas nėra itin aiškus.

Ir galiausiai – kokia yra galimybė naujoms jėgoms ir naujiems lyderiams kilti iš socialinių tinklų erdvės? Kai kurie aspektai atrodytų palankūs. Visų pirma, socialiniai tinklai – vieša erdvė. Kad ir ką jų kūrėjai kalbėtų apie privatumą, kad ir kaip mėgintume save įtikinėti. Tai vieša erdvė ir ji taps tik viešesnė. Tad socialiniai tinklai neabejotinai yra asmens įvaizdžio formavimo erdvė. Duomenys apie save, komentarai, nuotraukos, nuorodos – visa tai gali būti lengvai manipuliuojama siekiant save tikslingai pateikti. Ne tik gali – kiekvienas sąmoningas vartotojas neskelbia bet ko, vadinasi, jau manipuliuoja. Kartu galima teigti, kad tapti internetinės bendruomenės lyderiu yra lengviau negu tikros – jau vien todėl, kad tam reikia mažiau resursų. Bet esama ir keleto problemų. Pirma, pakankamai didelė (tikėtina, tačiau statistinių tyrimų nėra) socialinių tinklų vartotjų dalis dar turi ir gyvenimą, t.y. šie tinklai nėra pagrindinis jų ryšys su pasauliu ir nuomonės formavimo šaltinis. Jie mato žmones ne tik internete, bet ir „gyvai“, o toks įspūdis esti paveikesnis. Kitas dalykas yra palaikymo mastai. Jei kalbėtume, tarkime, apie rinkimus – menkai tikėtina, jog pavyktų surinkti pakankamą skaičių piliečių, kurie ne tik sektų lyderio profilį socialiniame tinkle, bet ir ateitų balsuoti už jį realiame gyvenime. Tad kaip šiokia tokia pagalbinė priemonė, egzistuojanti bendrame priemonių kontekste, socialiniai tinklai gali būti naudojami. Bet ne daugiau. Išskyrus tam tikrus aiškiai apibrėžtus kontekstus, dažniausiai pasižyminčius sąlyginai plačiu geografiniu arealu, gana mažu realios bendruomenės narių skaičiumi ir mažu „gyvų“ kontaktų kiekiu. Toks pavyzdys galėtų bti, tarkime, nevyriausybinė organizacija, turinti iki keleto tūkstančių narių, veikianti visos šalies mastu ir gana tolygiai geografiškai pasiskirsčiusi, kuomet visi ar bent dauguma narių yra ir internetinės bendruomenės nariai, o tarp narių skirtingose vietovėse daugiausia bendraujama internetu.

Taigi nors socialiniai tinklai išties prideda naujų galimybių ir atveria naujų erdvių, pirmiausia informacijos sklaidai bei bendruomenių, grupių kūrimui, reali įtaka dabartinėje situacijoje yra menka. O internetinių veiklų fanams reikėtų laukti mažiausiai trijų pokyčių: internetinio parašo išplitimo ir galimybės internetu palaikyti įpareigojančias iniciatyvas; tolesnės socialinių tinklų ar kitų žmones sujungiančių virtualių priemonių skvarbos didėjimo, kuomet absoliuti piliečių dauguma taps jų nariais; kuo didesnio ribos tarp virtualaus ir „tikro“ gyvenimo išsitrynimo ir net virtualios erdvės pirmavimo tiek suvokiant realybę, tiek save identifikuojant. Nemanau, kad šiam komplektui būti visiškai įgyvendintam prireiks labai daug laiko.

Rekomenduojame

Ši informacija yra tinlalapio sparnai.com nuosavybė. Ją galima platinti tik gavus autorių sutikimą.

 
Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: