Pirmą kartą nužvelgusi „Viena Indijoje“ viršelį pagalvojau – ak, nejaugi ir vėl apie Indiją? Prieš akis iškilo dviejų, neatskiriamų kelionių bičiulių porelė – Starkus ir Radzevičius su „Tuk tuk Indija“, G. D. Roberts „Šantaramas“, D. Mickevičienė ir jos „Visos mano Indijos“, T. Šacho „Kalifo rūmai. Metai Kasablankoje“ ir kt. Ką gi dar naujo galima apie šią šalį parašyti? Kelionių knygų šiandien vis dar yra išleidžiama tiek daug, o ypač apie Tolimuosius Rytus, tarytum kiekvienas nukeliavęs daugiau nei 5 tūkstančius kilometrų, įgyja kažkokią „šventą“ teisę, o gal net pareigą parašyti apie tai knygą. Tačiau – ar Vaiva Rykštaitė slepiasi po tokia apgaulinga Odisėjo kauke?

Laimei, ne. Svarbiau, nei auksiniai budistiški patarimai (kas), šį kartą svarbiau tampa patyrimai, o tiksliau – kaip apie juos rašoma – ironiškai, absurdiškai, netikėtai ir t. t. Pasaulio durys šiandien yra pakankamai atviros ir keliauti po tolimiausius kraštus puikiai galime ir tai darome patys. Todėl, mums nebereikalingi išganingi visažiniai Odisėjai – kurie parneštų „šventą“ žinią – o dabar aš Jums papasakosiu visą tiesą apie šalį vardu X. Ir visas įdomybes, ir visas paslaptis, ir be abejo, atskleisiu, kur geriausia valgyti, melstis ir mylėtis. (Prisiminkime knygą arba filmą su J. Roberts, kuriame Indija buvo viena veiksmo vietų).

 Viena Indijoje = anapus nušvitimo sindromo ir kelionių agentūrų marketingo

Istorija paprasta – 2008-ieji metai, Delio oro uostas. Sveika, atvykusi į Indiją, Vaiva Rykštaite! Be jokio išankstinio plano, misijos ar vizijos. Iš pradžių pusei metų, o paskui – nuolatiniai grįžimai į šią šalį. Taigi pagrindinė veikėja primena šiokią tokią šiuolaikinę nomadę, tačiau, laimei, neapsėstą nušvitimo paieškomis – dabar mano gyvenimas pasikeis! Aš atrasiu save, suprasiu, ko noriu ir ką man toliau gyvenime veikti ir panašūs pseudofilosofiniai rytų prieskoniai. Ir kaip gerai, kad tokių auksinių autorės minčių šioje knygoje nerasime. Dar džiugina, kad neužkliūsime ir už kitos visažinystės formos – kategoriškų apibendrinimų, pvz. visi indai tokie… Visi vyrai mėgsta tai… Ir moterys niekada nepadarys to ir to ir t. t. Taigi rašytoja neiškelia savęs virš skaitytojų vien dėl didesnio žinių kiekio ar įgytos patirties šioje šalyje. Tiesa, nors knygos galiniame viršelyje pateikta anotacija ir kelionių agentūrų vadovų (!) atsiliepimai autorei mėgina lypdyti tokią visažinės keliautojos ir rašytojos etiketę. („Ji lankėsi madingiausiuose Mumbajaus baruose ir garsiausiose šventyklose (…) Išmaišė visą šalį – nuo prieskoniais bei ajurvedos aliejais kvepiančio Trivandrumo iki „Mėnulio žemės“ Ladake.“ Arba „viskas papasakota – nuo bolivudiškos meilės istorijos iki miestų, kurie vakariečiams taip dažnai apsuka galvą.“) Nežinau, kaip jums, bet man tokie pagiriamieji žodeliai dažniausiai sukelia didesnę atmetimo reakciją, nei šių įstaigų netiesioginė reklama ir autoritetingesnio balso iš literatūros lauko trūkumas.

Link skaitymo nirvanos: tarp keliautojos ir rašytojos rolių

Vaivos Rykštaitės pasakojimo stilius – lengvas, žaismingas ir ironiškas, vietomis nestokojantis puikaus humoro jausmo. Pvz. epizodas su „Google“ nuosprendžiu, pastarasis pagrasina – mergina serga mirtinai grėsminga liga, cholera. „Aš mirti! Pagalba! – iškišau pajuodusį liežuvį, mosikavau rankomis, vartojau kuo paprastesnę anglų kalbą ir kiekvieną žodį skiemenavau. Juk kaimo vidurio daktaras! (…) Dehidratacija , – pareiškė gydytojas. (…) Gerkite daug vandens. Rytoj bus geriau.“ (p. 48) Taigi matome dvi perspektyvas – patiriančioji (Vaiva) patenka į tokią situaciją, kuri jai visai nejuokinga, tačiau pažvelgus į ją iš laiko perspektyvos kaip rašytojai – efektas apverčiamas, situacija tampa beveik absurdiška, o kartu ir komiška.

Arba „Ar žinai, kad tavo smegenims reikia dvidešimt vienos minutės tam, kad iš stiklinės atsigertum vandens? (…) laisva valia tėra iliuzija, nes jei gurkšniui vandens reikia dvidešimt minučių pasiruošimo, įsivaizduok, kiek šviesmečių reikėjo, kad aš parašyčiau šitą laišką? (…) Jeigu užsimanysi kokakolos, geriau nusipirk „Pepsi“. Nes kokakola, pasak vietinio jogos guru remia Pakistaną, taigi geriant ją tau persiduos bloga energija. (…) Daugiau neturiu laiko rašyti, nes einu į mišką mokytis vaikščioti ant ištempto lyno. Matai, susipažinau su tokiu austru, Benu, jis profesionaliai užsiima ekstremaliu sportu.“ (p. 149-150) Šioje vietoje Vaiva kaip rašytoja, lyg lošimo kauliukais sužaidžia įvairiais (filosofiniais, politiniais, kultūriniais) indiškais stereotipais, ironiškai reflektuodama savąją kaip keliautojos patirtį. Nesudievinti šalies (bent jau neparodyti to kaip rašytojai), kurioje keliauji, mokėti dekonstruoti įvairius mitus apie ją, o kartu ir save (kitaip, Rytų kultūra versus Vakarų) ir su pasimėgavimu ir ironija kurti naujus – štai, ko neretai trūksta daugelio kelionių literatūros autoriams.

Todėl knyga skaitosi gana greitai ir nesunkiai. Tačiau taip pat greitai ir nesunkiai ir išnyksta iš atminties, tad nuosekliai papasakoti autorės mums sekamą istoriją, tampa keblu. Ar todėl, kad ji neišbaigtai sukonstruota? Ar autorei nepavyko tolygiai išlaikyti distancijos tarp patiriančiosios ir rašančiosios pozicijų (t. y. Indijos kerai tokie stiprūs, kad pritrūko kritiškesnio, „neįsimylėjusio“ žvilgsnio į savo kūrinį „iš toliau“) Vargu. Veikiau toks ir buvo numatytas skaitymo maršrutas, atspindintis kelionės, prisiminkime, be išankstinio plano įspūdį. Pašoki – panyri, išnyri ir vėl iš naujo – ir taip vis į kitą miestelį, nuotykį su kitais žmonėmis. Skaitytoju gali būti sunku į įsijausti į indiškų istorijų vingrybes, todėl kad jis pripratęs prie mąstymo (tad ir skaitymo) operacijų, lydimų priežastingumo dėsnio. Tam tikrų pasikartojančių veikėjų, veikiančių viso romano ribose, tam tikrų suplanuotų ir nuspėjamų pagrindinių herojų veiksmų, besiremiančių priežasties ir pasekmės ryšiu, vienokios ar kitokios ryškios istorijos kuliminacijos ir atomazgos ir t. t. Vos spėji susekti besikeičiančias aplinkybes, personažai vis mainosi, pasirodo ir dingsta su skirtingomis veiksmo vietomis.

Tad autorei iškilusi užduotis – atpalaiduoti įsitempusias miestiečio(-tės) smegenis ir nugramzdinti į kontrastingus ir įvairiaspalvius Indijos peizažus taip, kad nebenorėtum iš ten sugrįžti, iš tiesų ne iš lengvųjų. Ar jai pavyko? Įvertinkite patys.

Vaiva Rykštaitė, „Viena Indijoje“. Vilnius: Baltos lankos, 2014. P. 356

Taip pat skaitykite: KNYGOS IŠTRAUKA: Vaiva Rykštaitė „Viena Indijoje“

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
Naujienos iš interneto

Sponsored video

Taip pat skaitykite: