© kleiva.lt nuotr.

Tarptautiniame Pekino oro uoste į tankų rūką nenutrūkstamai tūpė apsnūdę lėktuvai, aplink lakstė šimtai kinų, garsiakalbyje skambėjo hieroglifai, o aš tik stovėjau, spoksojau ir mėgavausi nauja aplinka. Jau tada žinojau, kad patekau į kitą pasaulį, į kitokios kultūros žemę. Bet žinojau nedaug. Manęs laukė daugiau nei galėjau tikėtis.

Žmonės. Kad esu Azijoje, kad esu milijoniniame Pekine, supratau iškart. Dvi valandas praleisti mašinomis užkimštame šešiajuosčiame kelyje iš oro uosto buvo įprasta ir visai normalu. Kinai vairuotojai net būna tam specialiai pasiruošę – pasiima kokį akmenėlių vėrinį ir sukioja tarp pirštų. Kad nervai neimtų arba imtų mažiau. Pekine kelių užkimštumo problemą visi sprendžia, kaip nori – vieni sėda ant automatinio ar mechaninio dviračio, kiti ima pigų metro. Pekino metro pigūs valdžios dėka – gausios subsidijos transportui leidžia bilietus pardavinėti už juokingą 80 lietuviškų centų kainą. Tik prieš važiuojant reikia nusiteikti pabūti šprotu skardinėje ir ruoštis prašyti kitų kolegų šprotų, kad išstumtų lauk į stotelę, kurioje reikia išlipti. Penkių lietuvų arba 15 milijonų gyventojų mieste tai – duona kasdieninė. Žmonių kiekiai verčia sprogdinti akis visur – paštuose su iki lubų prikrautomis siuntinių malkomis, bankuose, į kuriuos įėjęs prarandi viltį kada nors gyvenime pasikeisti pinigus ar universitetų miesteliuose, kuriuose gyvena tiek žmonių, kiek Palangoje ar Druskininkuose. Bet per šventes, sakė man vietiniai kinai, atrodo, kad kažkas visus žmones būtų iššlavęs. Visi kuriam laikui grįžta į savo tikrus namus, kuriuos darbo, mokymosi tikslais laikinai būna iškeitę į gyvenimą sostinėje.

Siekiantys žmonės. Kinai, vietos žmonės, yra tai, į ką su pagarba žiūrėsiu visą gyvenimą. Kai pamačiau, kiek jie dirba, paskui kokias svajones seka, supratau, kad aš neveikiu nieko. Užsibrėžę tikslus jie palieka savo namus ir tūkstančius kilometrų iš Kinijos kampelių keliauja vien tam, kad turėtų galimybę eiti į priekį. Suaugusių kinų karta nesustodama pluša fabrikuose, gatvėse, parduotuvėse, restoranuose, daugiaaukščiuose biuruose, o jaunoji Kinijos karta – nusiteikusi itin karingai ir okupuojanti pačio aukščiausio lygio universitetus, pradedanti dirbti saulei kylant, baigianti irgi saulei jau… kylant. Atostogos jiems – dar viena galimybė dirbti, todėl auditorijos ir vasarą būna pripildytos žmonių, apsikrovusių stirtomis knygų. Pavargę ten pat nusnūsta, išalkę ten pat pavalgo. Ambicijos, ryžtingumas neleidžia laiko leisti veltui.

Vargstantys žmonės. Deja, ne visų Kinijos žmonių gyvenimas šviesus ir pilnas vilties. Gatvėse galima pamatyti užmirštąją kartą – niekam nebereikalingus žmones, atstumtus savos šalies ir tautos, nepaliestus jokio ekonominio augimo. Ne tik atvykusiems turistams, bet ir patiems kinams skaudu toje pačioje visuomenėje matyti senolius, skausmo, vargo ir liūdesio pripildytais veidais, susimetusius į kuprą ir į nežinią tįsančius savo nešulius. Bet jų skausmas drąsus ir išdidus – išmaldos neprašo, siūlomi neima, o sunkiai dirba patys. Valandas stovi aikštėse, už centus tūkstančiams užsieniečių pardavinėja blizgančius, švytinčius žaisliukus/nesąmones. Duonai kartais ir užtenka.

Besiilsintys žmonės. Jau supratot, kad kinai gyvena užsivertę nuolatiniu darbu. Bet tik negalvokite, kad nemoka jie atsipalaiduoti. Moka ir tai daro dar geriau nei žmonės Europoje. Ryte miesto gatvės, aikštės pilnos žmonių, apsiginklavusių sportinėmis aprangomis ir besimosikuojančių pagal tai chi judesius arba tiesiog šokančių pagal eilinį kinišką popsą. Vakarais viskas kartojasi – lauke girdisi daug muzikos, vieni dainuoja karaoke, o kiti vėl šoka, žaidžia visokius aktyvius žaidimus. Jei turėsite galimybę visa tai pamatyti, tai ne tik pažiūrėkite, bet ir prisijunkite. Išmoksite ir dar pajuokinsite vietinius kinus savo laužytais europietiškais judesiais. Win win.

Bendraujantys žmonės. Bendrauti su kinais – nerealus malonumas. Žmonės, su kuriais teko bendrauti, kiekvieną dieną stebino savo svetingumu, atvirumu, nesuvaidintai nuoširdžiomis pastangomis parodyti savo šalį ir, žinoma, dėmesiu. Bet dėmesys Vakarų žmogui Kinijoje reiškia visai ką kita, nei galvojate. Baltieji žmonės kinams atrodo labai įdomūs, todėl šalyje pasijauti kaip žvaigždė. Gatvėse, metro, parduotuvėse šypsosi, žiūri, rodo pirštais, aptarinėja, drąsesni tiesiog prieina ir paprašo nusifotografuot kartu, o drąsiausi prieina ir tiesiog fotografuoja. Žodžiu, sunkus tas selebričių gyvenimas, kaip sakant.

Maistas. Kinų virtuvė – kinų kultūros viršūnė, net neverta ginčytis. Kinams valgymas – ištisas gyvenimo būdas, o ne kūniškų poreikių tenkinimas (neišsigalvoju, jie man taip ir sakė). Valgydami neskuba, mėgaujasi, per pietus nepasitenkina hamburgeriu iš McDonald’s. Nepasitenkina ir vienu patiekalu. Kai sužinojo, kad Europoje valgome po vieną patiekalą vienu metu, jie tik rimtais veidais paklausė, ar nekvailinu jų. Kinijoje vienu metu grupė kinų užsisako gal kokį penkioliką-dvidešimt patiekalų ir visi lazdelėmis ragauja kiekvieną patiekalą. Restorane lėkščių nešimas prasideda ir tęsiasi gal kokį pusvalandį. Kai atrodo, kad jau pavalgei, paaiškėja, kad valgei tik pirmąją partiją užkandžių. Kai atrodo, kad prisivalgei dviems dienoms į priekį, tau pasako, kad čia buvo tik antrieji užkandžiai. Kai žinai, kad dabar jau viskas ir tikrai nebeatsistosi nuo stalo, tau atneša pagrindinius patiekalus. Galutiniam žmogaus pribaigimui atneša sriubą.

Maistas Kinijoje stulbinamai įvairus. Visur labai daug mėsos. Pilna ne tik jautienos, kiaulienos, vištienos, bet ir avienos, žąsienos. Vieni mėsos patiekalai švelnesni, kiti – nežmoniškai aštrūs ar kiek salstelėję. Patiekalų konsistencija irgi ne visada vienoda. Nėra lygybės ženklo tarp vištienos ir vištienos filė, patiekalams naudojamos ir kojos, ir širdys. Pastarųjų bandžiau – gal ir visai nieko, nors kasdien ir nevalgyčiau. Ant stalo galima rasti ir patiekalų iš ryklio ar vėžlio mėsos, bet jie jau brangesni, tai užsisakomi rečiau, ypatingomis progomis. Gatvėse galima nusipirkti ir keptų jūros žvaigdžių, skorpionų, gyvačių ir visokio kitokio velnio. Sako, kad kažkur Kinijos glūdumoje galima paragauti ir beždžionės smegenų, bet apie tai jau ir patys kinai šneka kaip apie legendą.

Daržovės Kinijoje ruošiamos meistriškai. Paprasčiausi troškinti brokoliai įgauna tokį skonį, kad atrodo, jog valgytum kažką ypatingo. Salotos panašios, kaip ir Europoje, bet ruošiamos su ypatingais padažais, gardinamos specifinį skonį turinčiais riešutais. Kinų šefų gaminti grybai, kaip ir daržovės, dieviški. Negalėjau atsivalgyti fri bulvyčių, kurios iš tikrųjų buvo apskrudinti grybai, ir spagečių, kurie iš tikrųjų buvo ploni pailgi grybai jīnzhēngū, angliškai vadinami needle mushroom.

Viskas valgoma lazdelėmis, nors pačiomis pirmomis vizito Kinijoje dienomis draugai kinai pagailėjo mūsų, europiečių, ir paprašė padavėjų šakučių. Patiems buvo gėda, todėl kitų pietų metu jau išdidžiai atsisakėm šakučių ir kapstydavomės su bambukinėmis (dažniausiai) lazdelėmis. Gerai įvaldyti lazdeles gana sudėtinga, bet pramokti valgyti galima gana greit.

To maisto, nors kartais ir keisto, jau labai pasiilgau. Vis verksnojau kinams, kad Lietuvoje nerasiu normalių vietų, kuriose gaučiau bent kažką panašaus, ką gavau Kinijoje. Vis dar ieškau.

Politika. Nemalonioji Kinijos pusė. Politika yra ir įdomioji, ir nemalonioji Kinijos pusė vienu metu. Vykdamas į Kiniją žinojau, kad pateksiu į visai kitą pasaulį ne tik kraštovaizdžių, kultūros, žmonių, bet ir politinės santvarkos prasme. Komunizmas ten vis dar veikia, nors ir ne tiek, kiek tikėjausi. Plakatų, skelbiančių apie komunizmo saulę, vaikų, rugsėjo 1-osios švęsti einančių su karinėmis uniformomis, tekstų, aukštinančių Mao, dar pilna, bet viskas jau ne taip aštru, kaip buvo SSRS ar yra Šiaurės Korėjoje. Žmonės laisvesni, atviresni, kartais pašneka ir apie tai, kad Mao šaliai ne tiek daug naudos atnešė, papyksta, kad vyriausybė galėtų imtis demokratijos. Kinijos valdžia visuomenėje aptarinėjamas laisvės idėjas ir artėjantį pavojų komunizmui jaučia, todėl stengiasi visais būdais stabdyti informacijos srautą iš Vakarų. Televizija, spauda peržiūrimi valdžios, blokuojami Facebook, Twitter, Youtube, o kiniški socialiniai tinklai ir paieškos sistemos smarkiai išcenzūruojami. Rezultatas turbūt pasiekiamas, nes, pavyzdžiui, nei vienas mano sutiktas kinas nieko nežinojo apie Pekino Olimpinį stadioną suprojektavusį menininką disidentą Ai Weiwei. Visgi kai kurie žmonės kartais randa būdų tą cenzūros sieną apeiti. Aš irgi radau – nuotraukas į Facebook įkeldavau per neblokuojamą Instagram.

Užsienietis, nelabai besidomintis pasaulio įvykiais, šalies gatvėse politinio kitoniškumo nepajaustų. Bet užsukęs į Tiananmenio aišktę suprastų, kad kažkas ne visai taip, kaip kitur. Jis nesunkiai pastebėtų, kad ten komunistinė akis vis dar stebi žmones. Į didžiausią pasaulyje miesto aikštę galima patekti tik praėjus labai rimtą patikrą, o kiekvienas žmogus, ypač užsieniečiai, stebimi ir pačioje aikštėje – ant kiekvieno šviestuvo sukabintos kelios dešimtys kamerų, daug karių, policijos, saugumo darbuotojų su uniformomis ir be jų. Kinijos valdžios deleguoti žmonės stebi ir žiūri, kad netyčiomis neįvyktų kokios demonstracijos, kad maištaudamas nesusidegintų koks žmogelis arba užsieniečiai nepradėtų kilnoti plakatų su užrašais „LAISVĘ TIBETUI“. Bet koks panašus įvykis skaudžiai kainuotų kinų valdžiai ir realios jėgos, ir įvaizdžio prasme, todėl visko stengiamasi išvengti jėga.

+ + +

APLANKYTA. Silk Market. Silk Market aplankymui pasirinkta gera – antroji – vizito Kinijoje diena. Nedaug nuovargio, o ir niekas nepažinta, nepamatyta. Silk Market – lyg didelis Akropolio tipo netikrų (ir šiek tiek tikrų) prekių turgus. Kad Silk Market yra tikrų tikriausiaspadelkų muziejus sufleruoja jau pats pavadinimas. Joks ten ne šilko turgus. Šilko ten šiek tiek daugiau, nei bet kokiame kitame Kinijos prekybos centre. Įsikūręs turgus aukštame pastate, panašiame į kokios brangios parduotuvės daugiaaukštį. Susideda iš 7 aukštų, kuriuose pritupdyta krūvos rūšiuotų kioskelių. Viename aukšte – kelnės, kitame – technika, dar kitame – triusikai arba batai, o aukščiau – kuprinės arba tradiciniai kinų suvenyrai. Jei nesi kinas ir įeini į tą turgų, pasijauti kaip svarbiausias svečias. Visi rėkia, klykia ir kviečia užeit. Kviečia pirkti arbatos ar liemenukų. Nesvarbu, vyras tu ar moteris. Kinai tame turguje irgi laukiami, bet užsieniečiai laukiami ir kviečiami visur dar labiau. Priežastis paprasta: jie žino, kad užsieniečiai kvaili. Tik užsieniečiams galima parduoti produktus už durną ir labai užplėštą kainą. Nes tik užsieniečiai mano, kad derėtis negražu ir nemandagu. Todėl kinai iš to išlošia. Pirmoji pasiūlyta kaina būna 5-10 kartų baisesnė už realią.

(Didžioji kinų siena | Tiananmenio aikštė)

APLANKYTA. Didžioji kinų siena. Pamatyti Didžiąją kinų sieną – tas pats, kaip prieš save pamatyti įžymybę. Pačios sienos ir ją supančios kalnuotos aplinkos didingumas ir galybė užima kvapą. Pakankamai užima kvapą ir statūs laiptai, kuriais reikia kopti, jei norisi pamatyti daugiau. Patikėkite, oi, patikėkite.
APLANKYTA. Tiananmenio aikštė. Vieta, kurioje per kūną šiek tiek eina šiurpas. Žinai, kad esi stebimas, žinai, kad esi pačiame Kinijos centre, žinai, kad tai vieta su labai nemalonia istorija, todėl ir vaikštai ramiau ir jautiesi ne taip jau laisvai.

(Uždraustasis miestas | Vasaros rūmų apylinkės)
APLANKYTA. Uždraustasis miestas. 720,000 m2 tikros Kinijos istorijos. Anksčiau šiame uždarame pastatų komplekse gyveno ir dirbo Kinijos imperatorius, dabar viskas atvira turistams. Jei nuspręsite gerai išnaršyti šitą turistinį objektą, tai nusiteikite praleisti ten kelias dienas. Šimtuose pastatų, prifarširuotų Kinijos istorinio paveldo, rasite ką nuveikti.
APLANKYTA. Vasaros rūmai. Trumpai tariant, tai – imperatoriaus poilsiavietė. Labai gailėjausi, kad reikėjo viską apžiūrėti paskubomis. Augalų, pastatų, neįtikėtinai gražių gamtovaizdžių harmonija kvietė likti bent kelioms valandoms ir patirti tą ramybę, kuria kažkada mėgavosi imperatorius.

(„Bird’s Nest“ stadionas | Dangaus šventyklos apylinkės) 

APLANKYTA. Olimpinis parkas. Olimpiniame parke išreikštos visos kinų pastangos kuo geriau save parodyti pasauliui. Tikrai pavyko, sakyčiau – ir „Water Cube“ plaukimo kompleksas, nuolatos keičiantis spalvas, ir „Bird’s Nest“ stadionas atrodo tikrai unikaliai. Ypač naktį. Apšviesti.

+ + +

4:30. Skamba žadintuvas, lauke jau laukia ankstyvas, bet netikėtai žvalus taksistas. „你好! 你去哪里? („Labas! Nu, kur važiuojam?“)“, – hieroglifais pasidžiaugė jis. Pasisveikinau, palinkčiojau parodydamas, kad aha, labai čia geras tas pastebėjimas, ir paskui pasakiau, kad reikėtų „airport, terminal 3“. Kažką vėl nusijuokdamas pasakė: gal kad aš durnas, o gal kad rytas gražus. Taip niekada ir nesužinosiu. Ką gi.

Važiuojančio taksi lange lėtai bunda Pekinas. Keli bėgikai bėga, keli skubėtojai skuba, keli pardavėjai spėriai dėlioja prekes. Artėja dar viena diena, dar viena galimybė gyvos kultūros, greitos pramonės ir milijardo žmonių šaliai, o man artėja skrydis į senąją Europą. Nuotykis Kinijoje baigėsi. Meilė Azijai tik prasideda.

Originalus įrašas tinklaraštyje Kleiva.lt

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: