KINO ARCHYVAS: „Elektro Maskva“

Paskelbė: Data: 2014-05-18 08:35

Spausdinti | Komentarai

Kino filmo „Elektro Maskva“ kadras

Kas dabar vadinama čilautu, šešiasdešimtaisiais tebuvo fantastiniai, futuristiniai garsai – gal net iš paties kosmoso.  Ir tolimas aidas to, kas tuomet jau vyko visai čia pat, bet už storos sienos – vakaruose.

Elektroninė muzika tarybinėje Rusijoje buvo siejama su modernybe, technologine pažanga ir laisvamaniškumu. Abejingų šiam žanrui nėra ir dabar – vieni lydosi iš malonumo prakaituodami naktiniuose klubuose ar linkčiodami savo i‘podų ritmu, vyresnė karta dažnai baisisi: „juk tai ne muzika!‘’.  „Čia vyksta karai, čia yra seksas. Čia gimsta ir miršta visatos. Tai yra garsas iš kitų pasaulių.“ – sako maskvietis filosofas, muzikantas ir inžinierius Benzo.

Dokumentinis rež. Elenos Tikhonovos ir Dominiko Spritzendorferio filmas pasakoja smagią ir nostalgišką elektroninės muzikos raidos  istoriją sovietinėje Rusijoje.  Būtent čia, dar 1919 m. Levas Tereminas sukūrė pirmąjį elektroninės muzikos aparatą terėminą, kuriuo muzikos kūriniai atliekami ir dabar. Vėliau, 1962 m., kaip tik tuo metu kai prasidėjo prietaisų bumas, buvo sukurta ritmo mašina „Ritmikonas“. Tačiau po geležine uždanga viskas turėjo politinį atspalvį: varžybos su vakarais, KGB šnipai, veržimasis į kosmosą – elektroninės prigimties garsai buvo šalutinis technologinės pažangos produktas ir  rūpėjo tik neformalams.

Labiau nei muzikinis filme išryškėja „tada“ ir „dabar“ aspektai. „Tada“, t.y. sovietmečiu juk viskas buvo kitaip… Kaip? Tą nuoširdžiai pasakoja spalvingi herojai: panaudotos muzikos „dyleris“, elektronikos specialistai, buvęs KGB darbuotojas, trenktas filosofas, garsus lietuvių kilmės muzikantas dj ir kompozitorius Benzo – visi jie turi savo indėlį į Rusijos elektroninės muzikos raidą. Taigi  „tada‘‘ elektroninės muzikos Rusijoje beveik nebuvo, o jei ir buvo – tai tik eksperimentinė. Geidžiamiausias jos mylėtojų prietaisas buvo industrinis sintezatorius. Tačiau, kaip aiškėja iš pasakojimų, jų niekas negamino muzikiniais tikslais.  Tekdavo vogti techniką iš fabrikų. „Ministrai neoficialiai skatindavo tokias vagystes, nes be jų nebūtų technologinio progreso.“  – pasakoja vienas herojus. Iš atsitiktinių dalių pagaminti sintezatoriai būdavo nenuspėjami – „transliuodavo patį gyvenimą“, ir buvo kuriami ne muzikai, bet įdomiems garsams išgauti. Tiesa, „tada“ net pats žodis „sintezatorius“ buvo kone uždraustas, nes skambėjo pernelyg pro vakarietiškai.

Kino filmo „Elektro Maskva“ kadras

„Kai naudojiesi vakarietišku prietaisu, spusteli mygtuką ir gauni rezultatą, kurio tikėjaisi. Kai sovietiniu – spusteli mygtuką, gauni kažką“ – nei kalbinti pašnekovai, nei patys filmo kūrėjai nestokoja puikaus humoro jausmo. Čia gausu naujų sparnuotų frazių, o žiūrovas ne tik verčiamas šypsotis bet ir informuojamas kaip Maskvoje atskirti genijų nuo bepročio, ir kas dedasi Čeburaškos viduje.

Besiklausant „tada“ istorijų ir stebint su kokia aistra apie griozdiškus nepatikimus prietaisus kalba elektroninės muzikos pionieriai ima aiškėti už jaunatvišką maištą daug svarbesnė keistų „kosminių“ garsų reikšmė.

Dabar sintezatorių Rusijos turguje „dyleris“ iškeičia už butelį degtinės. Kitas muzikos mylėtojas naujų garsų atranda eksperimentuodamas su kiniškais grojančiais, kalbančiais, pypsinčiais žaislais. Tačiau filme pritrūksta aiškesnio „dabar“ reziumė. Koks elektroninės muzikos vaidmuo šiandieninėje Maskvoje? Kur nuvedė visi šie eksperimentai? Kas dabar skamba Rusijos naktiniuose klubuose? Į šiuos klausimus juostos kūrėjai neatsako. Belieka tenkintis kūrybos proceso istorija taip ir neišvystant šiandieninio rezultato. Tačiau labiausiai filme stinga ne vizualaus, bet akustinio malonumo. Išskyrus pavienius elektro garsus nėra nė vieno smagaus elektroninio mikso. Taigi, ypatingo muzikinio takelio besitikintys elektroninės muzikos gerbėjai liks nuvilti – jo čia visai nėra.

Vis dėl to filmas yra skirtas ne tik elektro ritmais judėti mėgstančiai auditorijai. Postsovietinių šalių atžalos galbūt geriau supras save… Tuo tarpu grynakraujai vakariečiai nustebę dairysis aplinkui kai kino salėje nuvilnys nostalgiškas atodūsis ekrane pasirodžius senamadiškam elektros jungikliui  ar iš stalo įrankių sukonstruotai antenai. Bet juk „Elektro Maskva“ būtent apie tai – kaip per garsus jungiasi skirtingi pasauliai…

Ši recenzija ir filmas – “Tarptautinio Kauno kino festivalio” dalis

KaunoZinios.lt_logo

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
traffix.lt