Pamačiusi baltu blizgančiu kostiumu pasipuošusį vyrą su laku supurkštų plaukų ševeliūra, meistriškai grojantį pianinu, net išsižiojau – ne dėl muzikos, o todėl, kad vos jį atpažinau. Ar čia tikrai Maiklas Duglasas? Iš esmės juk aktoriaus profesionalumas pasireiškia ne tik vaidybiniais niuansais bet ir nebijojimu pasirodyti nepatraukliu.
Šiame filme anksčiau kaip moterų širdžių ėdikas garsėjęs aktorius pasirodo netikėtu, drąsiu, ir dėl to, mano galva, pagarbos vertu amplua. Jis įkūnija garsųjį šeštojo – devintojo dešimtmečių Amerikos pianistą Wladziu Valentino Liberačė, kurio biografiniais motyvais ir buvo sukurta ši juosta. Tačiau čia maestro vaizduojamas jau pasiekęs savo karjeros olimpą, kurio papėdėje šliejasi daugybė jaunų, pinigų ir šlovės išalkusių jaunuolių. Vienas jų – simpatiškas šviesiaplaukis Skotas Torsonas (akt. Matas Damonas), lemtingo atsitiktinumo dėka susipažinęs su garsiu ir įtakingu gėjumi pianistu. Liberačė, viešumoje atkakliai neigiantis savo homoseksualumą, įsimyli Skotą iš pirmo žvilgsnio. Bet Skotas, pasirodo, dar nėra tikras dėl savo lytinės orientacijos. Ir nors vaikinas bodisi susenusiu ir raukšlėtu aštuoniasdešimtųjų blizgučiais ir plunksnomis išsidabinusiu ekstravagantišku Maiklo Duglaso puikiai įkūnytu personažu, pinigai čia, atrodo, gali nupirkti viską.
Kino filmo “Behind the candelabra” kadras
Šis režisieriaus Styveno Sodebergo filmas – puiki įžvalga į devintojo dešimtmečio homoseksualių garsenybių gyvenimo užkulisius, kuomet homoseksualumas viešumoje buvo suvokiamas kaip socialinė stigma (Liberačė iš tiesų laimėjo bylą prieš „Daily Mirror“, padavęs juos į teismą už skleidžiamus „gandus“ apie maestro homoseksualumą). Plastinės operacijos, liekninamieji vaistai, lytinių organų implantai, alkoholis, kokainas, amžinas troškimas degti geismo liepsnose ir istoriškai svarbūs pirmieji, anuomet itin gėdingais laikyti, AIDS protrūkiai. Tai begėdiškai prabangus bet kiču atsiduodantis gėjų pasaulis, kur atsibodęs meilužis berniukas-žaisliukas tuoj pat pakeičiamas nauju, o senajam parodomos durys. Istorija kapanojantis šlovės laiptais, tokia kokia yra, net galima būtų sakyti – kiek nuvalkiota, tačiau užuot kaltinus scenarijaus autorių intelektualinės gelmės stoka, viską galima pateisinti autentiškumu: filmas paremtas Skoto Torsono (Liberačės vairuotojas ir slaptas meilužis) memuarų knyga „Anapus kandeliabro: mano gyvenimas su Liberačė“ (1988m.) pasakojančia apie paskutinį Liberačės gyvenimo dešimtmetį.
Kino filmo “Behind the candelabra” kadras
Gelmės čia tikėtis nereikia, kaip ir nereikės per daug sukti galvos – siužetas nevarginantis ir nekeliantis mintinių iššūkių, tačiau žiūrisi smagiai ir įtraukia – tiek gėjų šou pasaulio blizgučiais, tiek ir mirkstant burbulinėje vonioje vykstančiais pokalbiais. Man įdomiausia čia pasirodė psichologiškai sudėtinga, bet gal kiek per mažai išplėtota, sublimuota tėvo ir sūnaus santykių linija. Ilgainiui tarp Liberačės ir Skoto užsimezga keistas ir įdomus ryšys, kuomet jiedu elgiasi ne tik kaip meilužiai, bet ir atlieka antraeilius tėvo ir sūnaus vaidmenis. Neturėdamas palikuonių Liberačė net įsigeidžia, kad plastinių operacijų dėka Skotas taptų panašus į savo globėją… Filme kiek paviršutiniškai paliečiama ir pati meilės kilmė, prisirišimo pasekmės, ir galios santykiai Holivudinio blizgesio fone; ir nors pabaigą galima nuspėti paisant „po kiekvieno pakilimo seka smukimas“ dėsnio, vis tiek įdomu žiūrėti, nes neaišku – kuris pasiduos?
Jau pasirodžius pabaigos titrams atsidusau, bet gerklėje vis tiek liko tas stingdantis gniutulas: sensta visi, net Maiklas Duglasas, išdrįsęs pasirodyti visame senatvės gražume, neslepiant drimbančios pilvo odos, o dargi vaidinant ne šiaip kokį elegantiškai senstantį pleibojų, bet gėjų. Matas Damonas čia taip pat sunkiai atpažįstamas – įtikino. Taigi, puiki vaidyba, pažintis su Liberačės muzika ir biografija, šypseną keliantys devintojo dešimtmečio kostiumai ir įdomūs į homoseksualių santykių psichologiniai niuansai – kuo daugiau mąstau, tuo labiau patinka šis filmas. Gal ne veltui, nes juosta jau sulaukė ir kritikų pripažinimo. Filmas taip pat pelnė Emi ir Auksinio Gaublio apdovanojimus.
