„Zebras yra baltas“ – teigia plakatas, pakabintas Kauno požeminėje perėjoje. Sustoju. Apsvarstau. Visai nesvarbu, kad ši tezė nėra tikslinga, svarbiausia, bent trumpam nustojau lėkti. Verta pasvarstyti, ar reklamos ir plakatai visada rašo tiesą, ar zebrai, kurie dedasi baltais, iš tiesų yra balti.
Kartais žmones iš tiesų reikia gerokai papurtyti, kol jie prisimena, kad galvoje staiga suspurdėjo nuosavos smegenys. Bet joms po šitiek laiko užkalkėjimo, atrodo, reikia padėti integruotis. Suvokti, kas yra kas mūsų požeminėse perėjose, aplinkoje ir apskritai kultūroje, geriausiai gali padėti „kitokių“ apibrėžimu apibūdinami žmonės. Jie nesistengia bet kokia kaina niveliuotis su visuomene, į kurios vienspalvį paveikslėlį nesutelpa, neatstovauja jokiai komercinei kampanijai ir neima to, ką duoda milžiniškas ir grubus pasiūlos delnas – jie renkasi, kas patenkintų individualius poreikius. Dažniausiai tai – meno, kultūros žmonės, kuriantys savitą erdvę ir pasaulį. Jiems zebras gali būti įvairių spalvų, ne vien baltas, o kultūra – ne vien ta „kultūra ir laisvalaikis“ ikonėlė įvairiuose internetiniuose portaluose, kur tiesiog patalpinama informacija apie Neli Paltinienės koncertą ar, dar blogiau, stambiu planu nupaveiksluotas kokios „surūgusio pieno grietinėlės“ arba elito, atstovės užpakalis. Tad kur meno ieško „kitokie“?
Kad ir kaip būtų gaila, dažniausiai kultūra yra migruojanti. Ji ateina ir išeina su originalumo užtaisu, padėdama susivokti kur esame ir kur norime būti. Tai meno bienalės, tarptautiniai projektai, festivaliai ir koncertai, verčiantys, visai kaip mane, sustoti požeminėje perėjoje ar judrioje gatvėje. Galbūt pakalbinę Kauno kino festivalio savanorių koordinatorę Viltę Karaliūtę susidarysime geresnį įspūdį apie miesto alternatyvas, skatinančias „Būti“ (ir vėl – plakato gatvėje užrašas. Raudonam (!) fone.)
Žurnalistė: Sveika, Vilte. Kaip manote, ar festivalio lankytojų ratas kuo nors skiriasi nuo pastovių kino teatrų mėgėjų? Jei taip, kuo?
Viltė: Kadangi kino festivalis vyksta „Romuvoje“, o kaip kino teatras jis neveikia, tad kino teatrų mėgėjai neturi pasirinkimo. Arba parsiduoda „popkornams“, arba tiesiog gyvena nuo festivalio iki festivalio. Lankytojų ratas nežymiai persipina su visais kitais kino mėgėjais, tačiau festivaliui vykstant „Forum Cinemas“ išnyksta tos ribos, ir lieka tik masė žmonių, tik maža jos dalis į kiną ateina ne papramogauti, o patirti ar pamatyti kažką nauja.
Žurnalistė: Tai kasmetinis festivalis. Ar pastebite, kaip šis ratas keičiasi, didėja?
Viltė: Užauga tie, kurie prieš porą metų buvo kiek per jauni, kad eitų į kino festivalius, o ištikimiausi visada lieka. Žinoma, nuolat atsiranda naujų veidų, bet juos dar smagiau matyti. Manau, kad tas vidinis lankytojų branduolys keičiasi nežymiai, o pavieniai lankytojai ateina atsitiktinai.
Žurnalistė: Kaip manote, kodėl žmonės renkasi būtent tokius filmus, ko iš jų tikisi?
Viltė: Tikisi, kad reikės galvoti ir sukti galvą filmo metu. Kad pabaigoj nebūtinai visi bus laimingi. Manau, žiūrovai tiesiog pasiilgsta kažko paprasto, netobulo ir naujo.
Žurnalistė: Dažnai festivalio programų filmai įvardijami kaip nekomercinis kinas. Ar jaučiate konkurenciją su populiariais, reklamuojamais per televiziją?
Viltė: Na, ne visi filmai festivalio programoje yra nekomerciniai. Bet konkurencija yra, tiesiog ji tokia klastinga, kad reiktų auginti naują žmonių kartą, kuri nematytų reklamos, o tuomet leisti išsirinkti, ką ji norėtų žiūrėti.
Žurnalistė: Protinga mintis. Deja, reklama mus pasiekia net viešuosiuose tualetuose, ką ir kalbėt…Beje, ant festivalio programėlės atspausdinti tokie užrašai, kaip „stiklinė yra pusiau pilna“ arba „vištos pirma buvo kiaušinis“. Ką simbolizuoja šie užrašai, kaip juos interpretuoti, susieti su festivalio idėja?
Viltė: Festivalis skelbia: „Filmai, kurie atsako į klausimus“. Taigi plakatai pateikia atsakymus. Tačiau plakatų idėjos kūrime aš nedalyvavau, tad ir pakomentuot plačiau negaliu.
Žurnalistė: Pabaigai norėčiau paklausti, kaip įsivaizduojate festivalio ateitį, jo auditorijos sudėtį?
Viltė: Žinoma, norisi tikėtis, kad auditorija didės, taps dar įvairesnė. Bet man patinka ir dabartinė, gal nėra ji tokia plati, bet ji ištikima savo festivaliui.
Žurnalistė: Ačiū už pokalbį.
Nežinau, ar plakatai, ar filmai bei kiti kultūriniai „hepeningai“, kartkartėmis atklystantys į miestą, padės susivokti savyje, tačiau viena aišku – kitokie aplink mus turi ką pasiūlyti pavargusioms nuo dirbtinų šviesų akims.
