Harvardo universiteto profesorius, Ronaldo Reagano patarėjas Michaelas Porteris savo garsiojoje knygoje “Tautų konkurencinis pranašumas” 1990 metais pirmasis klasterius argumentavo ir pagrindė jų reikalingumą. Kelerius metus knyga nesulaukė didelio atgarsio, tačiau šiandien įvairios šalys rengdamos strategijas jau remiasi M.Porterio ideologija.
Klasterio sąvoka
Niekas nežino, kada ir kur susikūrė pirmasis klasteris, kadangi jie egzistavo jau prieš šimtus ar tūkstančius metų, tik tada niekas jų taip nevadino.
Klasteris – tai tarpusavyje susijusių ir viena kitą palaikančių įmonių visuma. Jų bendros veiklos rezultatas – daug galutinių produktų. Pavyzdžiui, norint pagaminti televizorių, reikia plastmasės, metalo, elektronikos, tyrimų, personalo kvalifikacijos kėlimo ir t.t. Visuma sudarytų didžiulį klasterį.
Klasteriai turi reikšmingą poveikį šalies ūkio konkurencingumui. Juose susidaro palankios sąlygos didinti įmonių produktyvumą, jų inovatyvumą, gerinti darbo ir produktų kokybę, technologinį turinį, atsirasti naujiems verslams ir t. t..
Į klasterius reikia žiūrėti, kaip į vieną svarbiausių instrumentų ekonomikos plėtrai, konkurencingumo didinimui šakos ar visos šalies mastu, bet kalbant apie konkurencingumą tarptautiniu mastu, reikia dar daug kitų dalykų. Klasterio buvimas pats savaime dar nedaug ką duoda, svarbu jo kokybė, gilumas, orientacija, ar tai yra didelę pridėtinę vertę generuojanti veikla, ar tik tam laikotarpiui būdingas reiškinys.
Klasteriai yra galimi ir praktiškai egzistuoja visais lygiais. Regioniniai klasteriai dažniausiai bus smulkus verslas, amatai, įmonėlių grupė, orientuota į baigtinį skaičių galutinių produktų pvz., keraminių indų ar peilių. Industriniai klasteriai dažniausiai būna labai dideli ir netelpa vienoje šalyje.
Klasterių galime rasti įvairiose pasaulio šalyse, vienu ryškiausiu pavyzdžiu galima laikyti Italijoje esantį kėdžių klasterį, kuriame 100 kvadratinių kilometrų plote sutelkta apie 12 000 įmonių, bet dirba tik 14 000 žmonių. Vidutiniškai 1,17 žmogaus vienoje įmonėje. Šiame klasteryje yra didesnių ir mažesnių įmonių, bet dauguma teturi vos vieną du darbuotojus. 100 kvadratinių kilometrų plote sukuriama 1,7 mlrd. eurų vertės. Kitaip sakant, vienam dirbančiam žmogui tenka 125 tūkst. eurų pridėtinės vertės, kurią jis potencialiai gali pasiimti kaip atlyginimą. Šis kėdžių klasteris pagamina 70 proc. visų Italijos kėdžių, jis yra didžiausias pasaulyje kėdžių eksportuotoja.
Situacija Lietuvoje
Vis daugiau ir plačiau Lietuvoje kalbama apie klasterizaciją, tačiau vis dar iki šiol ne visos įmonės supranta, koks tai turi būti įmonių darinys ir kaip jis turėtų veikti. Šiuo metu yra paskelbti kvietimai teikti paraiškas ES struktūriniams fondams pagal „Inoklaster LT“ priemonę, todėl daugelis kalba apie klasterius, tačiau verta įsigilinti, koks tai darinys ir kaip jis formuojasi.
Lietuvoje realiai potencialus ir jau dabar beveik susiformavęs klasteris yra baldų ir medienos pramonė. Atsižvelgiant į procesus, vykusius baldų ir medienos pramonėje pastaruosius ketverius metus, pasigilinus į sektoriaus ypatumus ir ištyrus, ką dar reikėtų nuveikti, Lietuvoje per dvejus trejus metus būtų galima suformuoti pakankamai gerai išplėtotą šiuolaikinį šios šakos klasterį.
Lietuvos pramonės pagrindinis prioritetas turi būti ne vidinių klasterių kūrimas, bet integracija į tarptautinius klasterius, nes mūsų rinka labai nedidelė. Integracija į tarptautinius klasterius nėra alternatyva vietiniams klasteriams. Tiesiog integruodamiesi į tarptautinę struktūrą, kuo daugiau būsime viduje klasterizuoti, tuo labiau didės įmonių konkurencingumas, didės kiekvienos mūsų įmonės galimybės, svoris tarptautiniame klasteryje bus didesnis. Baigtinį klasterį sukurti Lietuvoje bus sunku.
Bendros verslo sąlygos Lietuvoje, ne blogesnės nei daugelyje kitų šalių, tačiau problema yra viena – paprasčiausiai ministerijų, vyriausybės, vietinės savivaldos lygmeniu nežinome, ką turime ir kaip mes susiję ar galime būti susiję vieni su kitais. Italijoje, Suomijoje, Danijoje valstybinė valdžia, suvokdama klasterių svarbą, labai aktyviai jungiasi į koordinacines tarybas, inicijuoja, palaiko projektus, kad atsirastų spartesni įgyvendinimo mechanizmai.
Viena didžiausių Lietuvoje problemų – bendradarbiavimo kultūros stoka. Verslą daryti nebendradarbiaujant yra sunku, bet jau mieliau bendradarbiaujama su ta įmone, kuri yra toliau arba netgi užsienyje, o ne tame pačiame regione ar mieste. Įmonės stengiasi viena į kitą žiūrėti pakankamai rezervuotai, viena į kitą labiau žvelgia kaip į konkurentę. Net gamindamos skirtingus produktus, jos dažnai galvoja, kad kita įmonė žengti į jų nišą, todėl verčiau bendradarbiauja su užsienio partneriais. Nepaisant esamų problemų, vis daugiau įmonių suvokia tokios bendradarbiavimo formos naudą ir ima glaudžiau bendradarbiauti.
Gytis Junevičius, www.inovacijos.lt
