KNYGOS IŠTRAUKA: Laura Esquivel “Kaip vanduo šokoladui”

Laura Esquivel. Kaip vanduo šokoladui: romanas, kuriame kas mėnesį pateikiami valgių ruošimo receptai, meilės istorijos, namų gamybos vaistai ir kitos priemonės. Iš ispanų kalbos vertė Alma Naujokaitienė. – Vilnius: Tyto alba, 2014. – 176 p. 

Viršelio dailininkė Asta Puikienė

Čia kiekvienas receptas pasakoja palaidotos meilės istoriją.

Laura Esquivel (Laura Eskivel, g. 1950 m.) – meksikiečių autorė, kurios pirmasis romanas “Kaip vanduo šokoladui” iš karto atnešė jai pasaulinį pripažinimą. Knyga išversta į 33 kalbas, pagal ją pastatytas to paties pavadinimo filmas pelnė net vienuolika prestižinių apdovanojimų.

“Kaip vanduo šokoladui” – uždraustos meilės istorija, aistros, prasiveržiančios patiekalais, istorija, maistas ir meilė, susipynę vienoje knygoje. Laura Esquivel, sekdama Lotynų Amerikos magiškojo realizmo tradicija, kuria charakterius, nenusileidžiančius Gabrielio Garcíos Márquezo ir Isabelės Allende’s herojams. Dvylika mėnesių, dvylika tradicinės meksikiečių virtuvės patiekalų, dvylika neišsipildžiusios aistros epizodų.

Tai knyga apie Titą, kuriai uždrausta ištekėti, nes pagal tradiciją jauniausioji šeimos duktė turi rūpintis motina iki pat mirties. Todėl už jos karštai mylimo Pedro išteka vyresnioji sesuo, o Tita visą savo ilgesį, meilę, aistrą, pavydą ir neapykantą perkelia į valgio gaminimą. Romane sudėti receptai – iš kartos į kartą perduodamų tradicijų, lemiančių valgytojų likimus, išraiška. Tai savotiškos formulės, kuriomis galima atgaivinti šeimos ir žmogaus atmintį. Tai prisiminimai ir šeimos paslaptys, virtę maistu. Senoviniais receptais autorė atrakina gausybę prasmių ir į laisvę išleidžia pašėlišką Titos ir jos mylimojo aistrą. Meilė, geismas ir mirtis – viskas priklauso nuo Titos ruošiamų pasakiškų valgių. Magija, susipynusi su realybe, atveria skonių, kvapų ir jausmų kupiną pasaulį.

Spalis

•

Skre­bu­čiai su grie­ti­nėle

Reikia:

puo­de­lio grie­ti­nėlės,

6 kiau­ši­nių,

ci­na­mo­no,

si­ru­po

Ruo­ši­mo būdas:

Rei­kia paleis­ti kiau­ši­nius ir at­skir­ti try­nius nuo bal­ty­mų. Vi­sus šešis try­nius plak­ti kar­tu su grie­ti­nėle, kol pasidarys pu­ri ma­sė. Ta­da ją su­krės­ti į ge­rai rie­ba­lais ištep­tą plokščią pri­kais­tu­vį. Ma­sės tu­ri būti per pirštą. Prikaistu­vį pa­ka­bin­ti ant gem­bės virš la­bai lėtos ug­nies ir kai­tin­ti, kol ma­sė su­tirštės.

Skre­bu­čius Ti­ta ga­mi­no Ger­trūdos pri­myg­ti­nai pra­šo­ma. Ši troško pa­ska­nau­ti sa­vo mėgs­ta­miau­sio de­ser­to. Jau daug me­tų ne­bu­vo jo ra­ga­vu­si, o ry­to­jaus die­ną ke­ti­no pa­lik­ti so­dy­bą ir vyk­ti sa­vo ke­liais. Na­mie pra­lei­do vi­są savai­tę, o tai bu­vo daug dau­giau, nei pla­na­vo. Tep­da­ma rie­ba­lais pri­kais­tu­vį, kur Ti­ta k­rės išplak­tą ma­sę, Gertrūda ne­si­lio­vė kal­bėju­si. Tu­rėjo tiek vi­so­kių nau­jie­nų, kad net per mėne­sį ne­išpa­sa­ko­tų, nors kal­bėtų die­ną ir nak­tį. Ti­ta su­si­do­mėju­si klau­sėsi. Ta­čiau ji būgšta­vo, kad Ger­trūdai bai­gus teks sa­vo rūpes­čius ir bėdas pa­sa­ko­ti jai. Ki­ta vertus, ji tu­rėjo tik vie­ną die­ną, ir nors deg­te de­gė troški­mu pa­si­da­ly­ti su se­se­ri­mi sa­vo šird­gėla, ne­bu­vo tik­ra, kaip šiai at­ro­dys to­kios nau­jie­nos.

Ger­trūdos su sa­vo būriu ap­si­lan­ky­mas ir bu­vi­mas vi­sai ne­var­gi­no Ti­tos, at­virkščiai, net su­tei­kė jos sie­lai ramybės.

Kai pil­ni na­mai žmo­nių, ne­ra­si tuščio kam­pe­lio, to­dėl ne­rei­kia bai­min­tis su­si­dur­ti akis į akį su Ped­ru ar­ba susitik­ti su juo bu­vu­sio­je mau­dyk­lėje. Ši­tai ją ra­mi­no, nes dar ne­si­jau­tė esan­ti pa­si­ren­gu­si su juo kal­bėtis. Pirmiausia dėl nėš­tu­mo no­rėjo ge­rai ap­svars­ty­ti vi­sas įma­no­mas išei­tis ir nu­spręs­ti, kaip to­liau elg­tis. Vie­no­je ba­ri­ka­dų pu­sėje bu­vo ji ir Ped­ras, o ki­to­je – vi­siškai be­jėgė se­suo. Ro­sau­ra ne­pa­si­žy­mėjo tvir­tu cha­rak­te­riu, jai svar­biau­sia bu­vo ap­lin­ki­nių ir vi­suo­me­nės nuo­mo­nė, ji bai­siau­siai nu­tu­ko ir kan­ki­no­si dėl žar­ny­no su­tri­ki­mų, net Ti­tos pa­siūly­tos prie­mo­nės ne­gel­bėjo. Kas at­si­tiks, jei Ped­ras ją pa­mes dėl Ti­tos? Kaip tai pa­veiks Ro­sau­rą? Ir kas ta­da lau­kia Es­pe­ran­sos?

– Tur­būt ga­lu­ti­nai tau įky­rėjau su sa­vo ple­pa­lais, ar ne?

– Vi­sai ne, Ger­trūda, ko­dėl taip sa­kai?

– Pa­ste­bėjau ta­vo neramų žvilgs­nį. Pa­si­pa­sa­kok, kas tau yra? Juk vis­kas dėl Ped­ro, tie­sa?

– Taip.

– Jei­gu vis dar jį my­li, ko­dėl te­ki už Džo­no?

– Ne, da­bar jau ne­ga­liu už jo te­kėti.

Ti­ta ap­ka­bi­no Ger­trūdą ir ėmė ty­lu­tėliai rau­do­ti jai ant pe­ties.

Ger­trūda švel­niai glos­tė jos plau­kus ir akies krašte­liu ste­bėjo tirštėjan­čią ant ug­nies ma­sę. Būtų ap­mau­du, jei pri­svil­tų. Pa­ste­bėju­si, kad tirštu­mas jau toks, ko­kio rei­kia, švel­niai at­stūmė Ti­tą ta­ru­si:

– Leisk man nu­kais­ti ma­sę, o pas­kui ga­lėsi išsi­verk­ti man ant pe­ties.

Ti­ta šyp­te­lėjo, kad se­se­riai di­des­nį su­si­rūpi­ni­mą kėlė ne jos, o skre­bu­čių li­ki­mas. Nors tai bu­vo tik ban­dy­mas lai­mėti lai­ko, – Ger­trūda vi­jo ša­lin įta­ri­mus dėl se­sers rūpes­čio, nes jau nu­ma­nė, bet ne­si­tvėrė, kaip no­rėjo paska­nau­ti skre­bu­čių.

Šluos­ty­da­ma­si aša­ras Ti­ta pa­ti nu­kai­tė ma­sę, nes Ger­trūda, pa­mėgi­nu­si tai pa­da­ry­ti, nu­si­pli­kė ran­ką.

Atau­šu­si grie­ti­nėlės ma­sė pjaus­to­ma ma­žais kvad­ra­tėliais, to­kio dy­džio, kad ne­lūž­tų. Bal­ty­mus rei­kia išplak­ti iki stan­džių pu­tų, pas­kui mir­ky­ti juo­se grie­ti­nėlės ga­ba­liu­kus ir kep­ti su įkai­tu­siu alie­ju­mi. Ga­liau­siai jie mir­ko­mi siru­pe ir api­bars­to­mi mal­tu ci­na­mo­nu.

Pa­dėju­si aušti grie­ti­nėlės ma­sę, Ti­ta pa­pa­sa­ko­jo Ger­trūdai apie ją grau­žian­tį rūpes­tį. Pir­miau­sia pa­ro­dė jai savo pa­pil­nėju­sį juos­me­nį ir pri­dūrė, kad nei si­jo­nai, nei suk­ne­lės jau ne­už­si­se­ga. Pas­kui pa­mi­nėjo, kad ry­tais atsibudus ją kan­ki­na py­ki­ni­mas ir šleikštu­lys. O krūtys bu­vo to­kios skaus­min­gos, kad nė pa­lies­ti ne­ga­lėjai. Ir galiau­siai, nors la­bai ne­no­riai, pri­si­pa­ži­no: la­bai ga­li būti, kad ji lau­kia­si. Ger­trūda ra­miai išklau­sė se­sers ir jos vei­de ne­pa­si­ro­dė jo­kio nu­ste­bi­mo. Re­vo­liu­ci­jos ka­rų me­tu jai te­ko išvys­ti ir išgirs­ti kur kas bai­ses­nių da­ly­kų nei se­sers nau­jie­na.

– O Ro­sau­ra ką nors ži­no?

– Ne, ir ne­ži­nau, kas bus, kai su­ži­nos vi­są tie­są.

– Tie­są! O taip, tie­są! Klau­syk, Ti­ta, juk tie­sa yra tai, kad tie­sos nėra, o tik kiek­vie­no po­žiūris į ją. Pa­vyzdžiui, viena ver­tus, tei­si esi tu, nes Ro­sau­ra ište­kėjo už Ped­ro ži­no­da­ma, kad jis my­li ta­ve, o tu jį, bet gal­vos dėl to nesu­ko.

– Gal ir ta­vo tie­sa, bet vis tiek ji yra jo žmo­na, o ne aš.

– Na, ir kas? Ne­gi jų san­tuo­ka pa­kei­tė ta­vo ir Ped­ro jaus­mus vie­nas ki­tam?

– Ne.

– Ma­tai? Ta­vo tie­sa, nes jūsų mei­lė to­kia stip­ri, ko­kios gy­ve­ni­me ne­su ma­čiu­si. Ir Ped­ras, ir tu pa­ti tie­siog suklydo­te, kad nu­slėpėte sa­vo jaus­mus, bet dar nevėlu ištai­sy­ti klai­dą. Klau­syk, Ma­mos Elenos jau ne­bėra ir ji ne­būtų to su­pra­tu­si, ta­čiau Ro­sau­ra yra ki­to­kia, ji ži­no, kaip yra iš tik­rųjų, ir pri­va­lo ta­ve su­pras­ti, ma­nau, gi­liai šir­dy­je ji vi­sa­da ta­ve pa­lai­kė. Tai­gi jums ne­lie­ka nie­ko ki­ta, tik ko­vo­ti už sa­ve.

– Tai tu ma­nai, kad rei­kia su ja pa­si­kal­bėti?

– Aš taip ir pa­si­elg­čiau ta­vim dėta. Ar pa­ruo­ši si­ru­pą ma­no skre­bu­čiams? Jau vėlus me­tas, klau­siu tik to­dėl, kad spėtum.

Ti­ta šo­ko ruošti si­ru­pą ir sten­gėsi iš se­sers kal­bos ne­pra­leis­ti nė žo­de­lio. Ger­trūda sėdėjo at­si­su­ku­si į vir­tu­vės du­ris, at­si­ve­rian­čias į ga­li­nį kie­me­lį, o Ti­ta dar­ba­vo­si prie ki­to sta­lo ga­lo, nu­si­su­ku­si nuo du­rų, to­dėl ne­ga­lėjo pa­ste­bėti vir­tu­vės link ei­nan­čio Ped­ro su mai­šu pu­pe­lių vi­sam būriui pa­mai­tin­ti. Taik­liai, kaip mūšy­je, Gertrūda pa­ma­ta­vo, kiek už­truks Ped­ras, kol per­žengs vir­tu­vės slenks­tį, o kai jis bu­vo pa­kan­ka­mai ar­ti, kad išgirs­tų ją, gar­siai išpoški­no:

– …Man ro­dos, Ped­ras pri­va­lo ži­no­ti, kad lau­kie­si jo kūdi­kio.

Taip, jos šū­vis pa­tai­kė į de­šim­tu­ką! Ap­stul­bu­siam Ped­rui net mai­šas žnek­te­lėjo ant grin­dų. Dėl Ti­tos jis bu­vo pasi­ren­gęs bet kam. Ši išsi­gan­du­si at­si­su­ko ir pa­ma­tė Ped­rą su džiaugs­mo aša­ro­mis aky­se.

– Ped­rai, kaip ge­rai, kad at­ėjo­te! Ma­no se­suo kaip tik ren­gėsi pa­sa­ky­ti jums kai ką svar­baus. Gal pasišnekėkite so­de, o aš per tą lai­ką pa­ruo­šiu si­ru­pą.

Ti­ta ne­su­si­vo­kė, ar keik­ti se­se­rį už jos ki­ši­mąsi, ar dėko­ti. Vėliau su ja pa­si­kal­bės, o da­bar ne­li­ko nie­ko kita, tik pa­si­kal­bėti su Ped­ru. Ti­ta be žo­džių pa­da­vė Ger­trūdai in­dą su pra­dėtu ruošti si­ru­pu, iš skry­nios, riogsančios po sta­lu, ištrau­kė su­lam­dy­tą po­pie­riaus la­pą, ku­ria­me su­rašytas si­ru­po re­cep­tas, ir pa­li­ko seseriai, jei kar­tais rei­kėtų.

Ži­no­ma, Ger­trūdai rei­kėjo re­cep­to, ji be jo nie­ko ne­pa­ga­mins! Su­si­kau­pu­si ėmė skai­ty­ti, kad pa­ruoštų ge­rą sirupą: išpla­ka­mas kiau­ši­nio bal­ty­mas, du sva­rai cuk­raus ir maž­daug pu­sė kvar­ti­jo^[1] van­dens, o dvie­jų kiau­ši­nių bal­ty­mus rei­kia išplak­ti su kvar­ti­ju van­dens ir penkiais sva­rais cuk­raus – štai koks tu­ri būti pro­duk­tų kie­kis. Sirupą rei­kia už­vir­ti, kad jis tri­skart pa­kil­tų, no­rint kait­rą su­ma­žin­ti, rei­kia šliūkšte­lėti tru­pu­tį van­dens. Ta­da nukais­ti, atau­šin­ti ir nu­grai­by­ti pu­tas, pas­kui įpil­ti dar šiek tiek van­dens, įmes­ti apel­si­no žie­ve­lę, pa­gal sko­nį any­žių ir gvaz­di­kėlių ir dar kar­tą už­vir­ti. Kai už­ver­da, o pu­tos dvi­gu­bai pa­ky­la, du­be­nį uždeng­ti dro­be­le ir perkošti ar­ba pil­ti per rėtį. Šis ap­ra­šy­mas Ger­trūdai pri­mi­nė hie­rog­li­fus. Ne­nu­tuo­kė, kiek cuk­raus yra penki svarai, nei koks kie­kis kvar­ti­jas van­dens, o sun­kiau­sia bu­vo su­pras­ti, ka­da si­ru­pas pa­ki­lo pas­ku­ti­nį kar­tą. Kas pakilo, kas ne, o jau ap­mau­das jai su­ki­lo ne­ap­sa­ko­mas! Išėjo į kie­mą pa­si­žval­gy­ti Čen­čios ir pra­šy­ti pa­gal­bos.

Čen­čia gliau­dė pu­pe­les jau penk­tam pus­ry­čių sta­lui, nes ka­riūnai val­gė pa­gal ei­lę. Ši­tas būrys jau bu­vo paskutinis, ta­čiau, vos jiems pa­val­gius, rei­kės tiems, ku­rie pus­ry­čia­vo pir­mie­ji, jau deng­ti pie­tų sta­lą, ir taip iki dešimtos va­lan­dos va­ka­ro, ka­da bus den­gia­mas sta­las pas­ku­ti­niam būriui. Tad su­pran­ta­ma, jau­tėsi nu­var­gu­si ir pik­ta kaip šir­šė, ge­riau prie jos ne­si­ar­tin­ti, ypač su pra­šy­mu at­lik­ti pa­pil­do­mus dar­bus. Ger­trūda ne­bu­vo išim­tis, ne­svar­bu, kad tu­rėjo ge­ne­ro­lės ran­gą. Čen­čia kirs­te nu­kir­to ne­tu­rin­ti lai­ko. Ji ne­pri­klau­sė Ger­trūdos būriui ir nepri­va­lėjo ak­lai pa­klus­ti įsa­ky­mams, kaip jos va­do­vau­ja­mi vy­riškiai.

Ger­trūdai ma­gėjo pa­si­kvies­ti se­se­rį, bet su­si­tu­rėjo. Da­bar nė už ką ne­va­lia nu­trauk­ti Ped­ro ir Ti­tos po­kal­bio. Gal­būt da­bar spren­džia­mas jų li­ki­mas.

Ti­ta lėtai žings­nia­vo pa­lei so­de au­gan­čius vais­me­džius, jų kva­pas mai­šė­si su cit­rin­me­džio ir jaz­mi­nų kva­pais, kuriais ji taip mėgo kve­pin­tis. Ša­lia ei­nan­tis Ped­ras švel­niai pa­ėmė ją už pa­ran­kės.

– Ko­dėl išsyk man to ne­pa­sa­kėte?

– To­dėl, kad ne­bu­vau ap­si­spren­du­si, kaip pa­si­elg­ti.

– O da­bar jau ap­si­spren­dėte?

– Dar ne.

– Kol ap­si­spręsi­te, no­riu, kad ži­no­tu­mėte: su­si­lauk­ti su ju­mis kūdi­kio – man di­džiau­sia lai­mė, mu­du ga­lim išvykti to­li nuo čia ir lai­min­gai gy­ven­ti.

– Mu­du ne­ga­lim gal­vo­ti vien apie sa­ve. Juk dar yra Ro­sau­ra ir Es­pe­ran­sa, kaip jos gy­vens?

Ped­ras nie­ko ne­ga­lėjo jai at­sa­ky­ti. Iki šiol apie jas net ne­pa­gal­vo­jo, o juk tik­rai ne­ke­ti­no jų skau­din­ti ar nesimaty­ti su ma­žąja sa­vo duk­ry­te. Rei­kėjo ras­ti išei­tį, ku­ri nie­kam ne­būtų skaus­min­ga. Ir jis pri­va­lėjo ją ras­ti. Tik vie­nas da­ly­kas jį ra­mi­no – kad Ti­ta jau ne­te­kės už Džo­no Brau­no ir iš so­dy­bos ne­išvyks.

Jiems už nu­ga­ros pa­si­gir­do ka­žin koks bruz­de­sys. Kaž­kas juo­du se­kė, Ped­ras kaipmat ati­trau­kė ran­ką nuo Titos ir at­si­su­ko. Bet pa­ma­tė tik Pul­kę, ku­ris, bai­min­da­ma­sis įnir­šu­sios Ger­trūdos, šo­vė iš vir­tu­vės į so­dą paieško­ti rames­nės vie­te­lės mie­gui. Vis dėl­to juo­du nu­ta­rė šį po­kal­bį tęs­ti ki­tąkart. Na­mai bu­vo pil­ni žmo­nių, ir apie asme­ni­nius da­ly­kus kal­bėtis da­bar ne pats tin­ka­miau­sias lai­kas.

O vir­tu­vėje šei­mi­nin­kau­jan­čiai Ger­trūdai, nors ir la­bai sten­gėsi, nie­kaip ne­si­se­kė pa­aiškin­ti ser­žan­tui Trevinjui, kaip tei­sin­gai pa­ruošti si­ru­pą. Da­bar jau gai­lėjo­si pa­ti­kėju­si Tre­vin­jui to­kį at­sa­kin­gą dar­bą, ta­čiau būrio paklausus, kiek yra vie­nas sva­ras, tik Tre­vin­jas kaipmat išpoški­no, kad sva­ras yra 460 gra­mų, o kvar­ti­jas – tai ket­vir­ta­da­lis lit­ro, tad ma­niu­si, kad jis nutuokia apie vi­ri­mą, de­ja, nie­ko pa­na­šaus.

Tie­są pa­sa­kius, tai bu­vo pir­ma­sis kar­tas, kai Tre­vin­jas ko nors ne­įvyk­dė. Ji pri­si­mi­nė, kaip ka­dai­se bu­vo susek­tas jų būry­je įsitaisęs šni­pas.

 Vie­na ko­vo­to­ja, už­mez­gu­si su šni­pu mei­lės ro­ma­ną, su­pra­to, kad jis ver­čia­si ne­šva­riais dar­be­liais, bet šis, išsigan­dęs, kad jo ne­įduo­tų, šal­tak­rau­jiškai ją nu­dėjo. Ger­trūda kaip tik grįžo iš mau­dy­nių upėje ir ra­do nelaimin­gąją, pa­plūdu­sią krau­ju. Prieš mir­tį mer­gi­na su­spėjo tik vie­na: kaip ypa­tin­gą žy­mę pa­mi­nėjo išda­vi­ko tar­pu­ko­jy esan­čią į vo­rą panašią rau­do­ną dėmę.

Ger­trūda ne­ga­lėjo pa­ti tik­rin­ti, ką kiek­vie­nas to­kio­je vie­to­je tu­ri, be to, išda­vi­kas, su­pra­tęs, kas vyks­ta, ga­li paspruk­ti ne­nu­baustas. Ta­da šią už­duo­tį ji pa­ti­kėjo Tre­vin­jui. Bet ir jam ne­bu­vo leng­va įvyk­dy­ti įsa­ky­mą. Vy­rui ga­li baig­tis daug liūd­niau nei Ger­trūdai, jei ims do­mėtis, kaip at­ro­do kiek­vie­no kuo­pos kareivio tar­pu­ko­jis. Trevin­jas nu­ta­rė pa­lauk­ti, kol jie nu­ke­liaus iki Sal­til­jo.

At­vy­kus į mies­tą, bu­vo leis­ta ap­lan­ky­ti vi­sus viešna­mius ir pa­si­links­min­ti su vi­so­mis pro­sti­tu­tėmis, garsėjusiomis sa­vo išmo­ne. Bet svar­biau­sia bu­vo tai, kad Tre­vin­jas el­gėsi su jo­mis man­da­giai, o mo­te­rys su juo pa­si­ju­to karalienėmis. Su jo­mis ben­dra­vo la­bai ga­lan­tiškai, o mei­lės ak­to me­tu de­kla­ma­vo ei­lėraščius. Ne­bu­vo nė vie­nos mer­ge­lės, ku­ri ne­si­ža­vėtų juo ir ne­su­tik­tų ben­dra­dar­biau­ti dėl re­vo­liu­ci­jos.

Ši­to­kiu būdu, nei trims die­noms ne­pra­ėjus, Tre­vin­jo drau­gu­žių iš viešna­mio dėka išda­vi­kas bu­vo de­mas­kuo­tas. Vie­na blon­di­nė, pra­var­de Už­ki­mėlė, nu­si­ve­dė išda­vi­ką į viešna­mio kam­ba­rį. Ten, pa­si­slėpęs už du­rų, jo ty­ko­jo Tre­vin­jas.

Spy­riu už­tren­kęs kam­ba­rio du­ris, jis su anks­čiau ne­re­gėtu žiau­ru­mu pri­bai­gė ne­nau­dėlį. Ma­ža to, pei­liu nu­pjo­vė ne­gy­vėliui sėk­li­des.

Ger­trūda vėliau jo pa­klau­sė, ko­dėl bu­vo toks žiau­rus, juk pa­ka­ko vie­nu šū­viu nu­dėti šni­pą, o jis at­sa­kęs, kad tai bu­vo keršto ak­tas. Prieš ke­le­tą me­tų vy­ras su vo­ro for­mos rau­do­na dėme tar­pu­ko­jy išža­gi­no jo mo­ti­ną ir se­se­rį. Prieš mir­tį se­suo jam pa­si­pa­sa­ko­jo. Ir štai da­bar jam pa­vy­ko nu­plau­ti šei­mos gėdą. Tai bu­vo vie­nin­te­lis kar­tas, kai Tre­vin­jas pa­si­el­gė žiau­riai, iki tol ir pas­kui, net mūšio lau­ke, vi­si jį lai­kė man­da­giu ir tak­tišku. Jis nie­ka­da nepra­ras­da­vo sa­vit­var­dos. Išaiški­nęs šni­pą, Tre­vin­jas pa­gar­sėjo kaip mer­gi­šius. Gal čia ir bu­vo šiek tiek tie­sos, ta­čiau jo gy­ve­ni­mo mei­lė bu­vo Ger­trūda. Daug me­tų ne­sėk­min­gai ją mer­gi­no ir ne­pra­ra­do vil­ties, bet kai Gertrūda vėl su­si­ti­ko su Chu­a­nu, Tre­vin­jas su­pra­to, kad pra­ra­do ją vi­siems lai­kams. Pa­si­da­rė jos sar­gi­nis šuo, nė per žings­nį ne­išlei­džian­tis sa­vo va­dės iš akių.

Taip, mūšio lau­ke jis bu­vo vie­nas iš ge­riau­siųjų, ta­čiau apie mais­to ga­mi­ni­mą nie­ko ne­nu­tuo­kė. Ki­ta ver­tus, Ger­trūdai bu­vo gai­la jį išpra­šy­ti lauk, mat Tre­vin­jas gar­sėjo kaip jaut­ri as­me­ny­bė, ir Ger­trūdos ba­ri­mas jį la­bai žeis­da­vo. Tad jai ne­li­ko ki­tos išei­ties, kaip dar kar­tą, da­bar jau dvie­se, įdėmiai per­skai­ty­ti re­cep­tą ir ištai­sy­ti klai­dą, kad si­ru­pas išei­tų kuo ge­res­nis.

 „Pa­gal ap­ra­šy­mą išvir­tas si­ru­pas yra tirštas, jis la­bai tiks ir svai­gie­siems gėri­mams sal­din­ti. Išvi­rus du­buo ar puo­das, ku­ria­me bu­vo ver­da­mas si­ru­pas, ap­ver­čia­mas ir ne­stip­riai bil­sno­jant į dug­ną, kad ne­su­ir­tų, ma­sė išverčia­ma ant lėkštės.“

Ap­ra­šy­me ne­bu­vo pa­aiškin­ta, kaip su­pras­ti „tirštas“, to­dėl Ger­trūda lie­pė ser­žan­tui pa­ieško­ti šio ter­mi­no „Didžia­ja­me šei­mi­nin­kės va­do­ve“, ku­rį ra­do ant len­ty­nos.

Tre­vin­jas la­bai sten­gėsi įvyk­dy­ti pra­šy­mą, ta­čiau jis vos mo­kėjo skai­ty­ti, tad lėtai ve­džio­jo pirštu Ger­trūdai nekan­triai ste­bint.

– Pa­ga­liau, ma­no ge­ne­ro­le, ra­dau, kur pa­aiškin­ta, ką reiškia „tirštas“!

– Na­gi, grei­čiau nešk čia! Ma­niau, jau ne­ra­si.

Ger­trūda pa­ma­žu, gar­siai skai­tė ap­ra­šy­mą ser­žan­tui.

– „Kaip pa­tik­rin­ti, ar si­ru­pas jau tirštas? Rei­kia su­vil­gy­ti pirštus ku­bi­liu­ke ar va­zo­je esan­čiu šal­tu van­de­niu, įkišti į si­ru­pą, ta­da vėl sku­biai merk­ti į šal­tą van­de­nį. Jei su­stin­gęs si­ru­pas su­si­me­ta į gu­mu­liu­ką, va­di­na­si, jūs tik­rai išvi­rėte tirštą si­ru­pą.“ Ar su­pra­tai?

– Tik­rai taip, ma­no ge­ne­ro­le.

– Tai žiūrėk, nes liep­siu ta­ve su­šau­dy­ti!

Pa­ga­liau Ger­trūdai pa­vy­ko išsi­aiškin­ti vis­ką, ko ne­ži­no­jo, be­li­ko ti­kėtis, kad ser­žan­tas išvirs si­ru­pą kaip reikia, o ji pa­ten­kins sa­vo no­rą ir pa­ra­gaus tų gar­džiųjų skre­bu­čių.

Tre­vin­jas, ne­pa­mir­šęs va­dės gra­si­ni­mų, kaip įma­ny­da­mas sten­gėsi de­ra­mai at­lik­ti už­duo­tį.

Tik­rai pa­vy­ko išvir­ti pui­kų si­ru­pą. Tre­vin­jas pa­si­ju­to de­vin­ta­me dan­gu­je. Pir­miau­sia, Ger­trūdai pa­lie­pus, skrebutį nu­ne­šė Ti­tai į jos kam­ba­rį, te­gu ši įver­ti­na jo pa­ga­min­tą sal­du­my­ną. Ti­ta už­si­da­rė sa­vo kam­ba­ry­je ir visą po­pie­tę pra­lei­do lo­vo­je, ne­pa­si­ro­dė net prie pie­tų sta­lo. Tre­vin­jas įė­jo į kam­ba­rį ir pa­dėjo lėkšte­lę ant nedidu­ko sta­le­lio, ant ku­rio dėda­vo val­gį, kai Ti­ta ne­tu­rėjo ūpo nu­lip­ti že­myn ir val­gy­ti kar­tu su vi­sais valgomajame. Ji pa­dėko­jo už rūpes­tį ir pa­gy­rė ser­žan­tą, nes skre­bu­čiai tik­rai bu­vo gar­dūs. Tre­vin­jas apgailestavo, kad Ti­ta ne­kaip jau­čia­si, mat ke­ti­no pa­kvies­ti ją į šo­kius, ren­gia­mus kie­me ge­ne­ro­lės Ger­trūdos išvy­ki­mo gar­bei. Ti­ta pa­ža­dėjo jam šo­kį, jei­gu tik tu­rės svei­ka­tos nu­si­leis­ti į kie­mą. Tre­vin­jas sku­biai din­go nekan­trau­damas vi­sam būriui pa­pa­sa­ko­ti, kaip ge­rai jo pa­stan­gas įver­ti­no Ti­ta.

Li­ku­si vie­na Ti­ta grįžo į lo­vą, ne­tu­rėjo nė men­kiau­sio no­ro kel­tis, o dėl karščio įsčio­se sun­ku bu­vo sėdėti.

Ti­ta pri­si­mi­nė, kaip dau­gy­bę kar­tų sėjo kvie­čius, pu­pe­les, liu­cer­ną, ki­to­kias sėk­liu­kes ir grūdus ir ne­tei­kė reikšmės tam, kaip išlin­dę dai­gai kei­čia for­mą. Iš pra­džių jiems rei­kia pa­kan­ka­mai van­dens, kad išbrink­tų, plyštų lukštas ir išlįs­tų dai­gas, tai pir­mo­ji nau­jo au­ga­lo for­ma. Kaip išdi­džiai ran­gy­da­vo­si to­ji ma­žu­tė šak­nis, su pa­nie­ka nu­si­me­tu­si bu­vu­sį kiau­tą, kaip ža­viai pa­sau­liui ro­dė nau­jus la­pe­lius. Ti­ta džiaug­tųsi būda­ma pa­pras­ta sėk­liu­ke, kai nie­kam ne­rei­kia aiškin­ti, ko­dėl jos vi­du­je už­si­mez­gė nau­ja gy­vy­bė, ir tuo ža­vėti pa­sau­lį, nesibaiminant visuome­nės pa­smer­ki­mo. Sėk­liu­kėms ir grūdams to­kie rūpes­čiai ne­žinomi, jie ne­tu­rėjo rūs­čios mo­ti­nos, nebijojo smer­ki­mo ir ap­kal­bų. Ti­ta jau ne­pri­klau­sė nuo mo­ti­nos, ta­čiau jai ne­da­vė ra­my­bės min­tis, kad už kiekvie­ną jos po­el­gį gre­sia baus­mė, iš ana­pus siųs­ta Ma­mos Ele­nos. Ji pui­kiai at­pa­žin­da­vo šį jaus­mą: jis apimdavo vir­tu­vėje, kai bent tru­pu­tį nu­kryp­da­vo nuo išmok­to re­cep­to. Ta­da jau ži­no­da­vo, kad Ma­mos Ele­nos ne­bus pa­gir­ta už išra­din­gu­mą, tik išbar­ta, jog ne­si­lai­kė tai­syk­lių. Ta­čiau ne­ga­lėjo at­si­spir­ti pa­gun­dai ne­pai­sy­ti griež­tų tai­syk­lių, ku­rias mo­ti­na pri­tai­kė pa­tie­ka­lams… ir jos gy­ve­ni­mui.

Ji dar va­lan­dėlę gu­lėjo už­si­mer­ku­si ir pa­ki­lo tik tuo­met, kai išgir­do Ped­rą po jos lan­gu trau­kian­tį mei­lės dainą. Vie­nu šuo­liu Ti­ta pri­bėgo ir ati­da­rė lan­gą. Ne­ga­li būti, kad Ped­ras ryž­tųsi to­kiam žings­niui! Tik me­tu­si žvilgs­nį jo pu­sėn su­pra­to, kur šuo pa­kas­tas. Ped­ras bu­vo gir­tu­tėlis. Ša­lia jo gi­ta­ra skam­bi­no Chu­a­nas.

Ti­ta per­si­gan­do, duok Die­ve, kad Ro­sau­ra jau būtų įmi­gu­si, nes ga­lėjo kil­ti bai­sus skan­da­las!

Į kam­ba­rį įsi­ver­žė per­py­ku­si Ma­ma Ele­na ir su­šu­ko:

– Ma­tai, ką pri­dir­bai? Ju­du su Ped­ru esa­te tik­ri be­gėdžiai. Jei ne­no­ri, kad šiuo­se na­muo­se būtų pra­lie­tas kraujas, nešdin­kis kuo to­liau nuo čia, kad ne­skau­din­tum ap­lin­ki­nių, kol dar ne­vėlu!

– Jums pa­čiai lai­kas būtų išsi­nešdin­ti. Man jau įgri­so jūsų šan­ta­žas. Pa­li­kit ma­ne ra­my­bėje!

– Ne­pa­lik­siu ta­vęs ra­my­bėje, kol ne­pra­dėsi elg­tis kaip pa­do­ri mo­te­ris.

– Ką reiškia „pa­do­ri mo­te­ris“? Elg­tis taip, kaip el­gėtės jūs?

– Žino­ma.

– Tai ir da­rau. Juk pa­gim­dėte ne­san­tuo­ki­nę duk­rą.

– Tu dar pa­si­gai­lėsi sa­vo žo­džių!

– Ma­nęs ne­gąs­din­kit!

– Už­si­čiaupk! Kas ma­nai esan­ti?

– Kas esu, tas esu! Esu žmo­gus ir tu­riu tei­sę sa­vo gy­ve­ni­mą tvar­ky­ti kaip no­riu. Duo­kit pa­ga­liau man ra­my­bę. Ne­ga­liu dau­giau jūsų pa­kęs­ti! Ir vi­są gy­ve­ni­mą ne­ken­čiau jūsų, ne­ken­čiau!

Ti­ta išta­rė ste­buk­lin­gus žo­džius, ir Ma­ma Ele­na din­go am­žiams. Blyškus mo­ti­nos si­lu­e­tas vis ma­žėjo, kol virto vos ma­to­ma švie­se­le. Vai­duok­lis išny­ko, o Ti­tai pa­leng­va grįžo ra­my­bė. Karštis įsčio­se ir skaus­mas krūtyse pama­žu at­lėgo. Pil­vo rau­me­nys at­si­pa­lai­da­vo ir at­si­ra­do vėla­vu­sios menst­ru­a­ci­jos.

Ne­ri­mas, slėgęs ją ši­tiek die­nų, išsi­sklai­dė. Ti­ta leng­viau at­si­du­so. Ji ne­si­lau­kė kūdi­kio.

Tik tuo jos rūpes­čiai ne­si­bai­gė. Ma­ža švie­se­le vir­tęs Ma­mos Ele­nos si­lu­e­tas stai­ga pra­dėjo žai­biškai suk­tis ratu.

Jis nėrė tie­siog pro lan­go stik­lą ir kaip už­suk­tas vil­ke­lis išskri­do į kie­mą. Gir­tu­tėlis Ped­ras nė ne­įta­rė apie jam gresian­tį pa­vo­jų. Po Ti­tos lan­gais drau­ge su būriu įkau­šu­sių ka­rei­vių pa­ten­kin­tas trau­kė Ma­nu­e­lio Marijos Ponsės me­lo­di­ją „Žvaigž­du­žėlė“. Nei Chu­a­nas, nei Ger­trūda ne­nu­jau­tė nie­ko blo­ga. Lyg du įsi­my­lėję pa­aug­liai jie sukosi šo­kio sūku­ry, o ži­ba­li­nių lem­pų ap­švies­ta­me so­de jau įsi­siūba­vo šven­tė. Stai­ga be­pro­tišku grei­čiu besisukantis vil­ke­lis at­si­ra­do prie Ped­ro, tren­kėsi į ar­čiau­siai jo esan­čią ži­ba­li­nę lem­pą ir ši pa­ži­ro į tūks­tan­tį dalelių. Išsi­lie­jęs ži­ba­las ap­de­gi­no Ped­rui vei­dą ir vi­są kūną.

Ti­ta tvar­kėsi sa­vo kam­ba­ry­je, – juk menst­ru­a­ci­jos pra­si­dėjo ne­ti­kėtai, – kai išgir­do kie­me sąmy­šį, ku­rį su­kėlė ne­lai­min­gas at­si­ti­ki­mas su Ped­ru. Kaipmat nu­bėgo prie lan­go, at­vėrė jį ir pa­ma­tė gy­vu fa­ke­lu vir­tu­sį ir po kie­mą be­si­blaškan­tį Ped­rą. Ger­trūda nie­ko ne­lau­ku­si puo­lė prie jo, at­plėšė ga­ba­lą sa­vo suk­nios ir už­me­tė au­dek­lą ant Ped­ro, kad už­ge­sin­tų lieps­ną.

Ti­ta ne­pri­si­me­na, kaip at­si­dūrė kie­me, bet jau po dvide­šim­ties se­kun­džių ji bu­vo ša­lia Ped­ro. Ger­trūda ban­dė jam nu­vilk­ti ap­de­gu­sius dra­bu­žius. Ped­ras de­ja­vo iš skaus­mo. Ant vi­so kūno ma­tėsi nu­de­gi­mo žy­mės. Ke­le­tas vy­rų at­sar­giai jį pa­kėlė ir nu­ga­be­no į kam­ba­rį. Ti­ta pa­ėmė Ped­rą už ran­kos, ku­ri vie­nin­te­lė bu­vo ne­ap­de­gu­si, ir dau­giau nuo jo ne­si­trau­kė. Kai pa­ga­liau jį už­ne­šė laip­tais, Ro­sau­ra at­vėrė kam­ba­rio du­ris.

Ji pa­ju­to svilėsių dvo­ką. Kai pri­ėju­si prie laip­tų no­rėjo lip­ti že­myn ir pa­si­do­mėti, kas gi ten vyks­ta, kak­to­mu­ša su­si­dūrė su gru­pe vy­rų, ne­šan­čių ap­de­gu­sį Ped­rą. Ša­lia ei­nan­ti Ti­ta ne­si­liovė rau­do­jusi. Pir­ma Ro­sau­ros min­tis bu­vo pul­ti į pa­gal­bą sa­vo vy­rui. Ti­ta pa­mėgi­no ati­trauk­ti ran­ką nuo Ped­ro ir pa­kvies­ti Ro­sau­rą ar­čiau, ta­čiau Ped­ras, pir­mąkart kreip­da­ma­sis į ją „tu“, pa­pra­šė:

– Ti­ta, pra­šau ne­išei­ti. Ne­pa­lik ma­nęs.

– Ne, Ped­rai, ne­pa­lik­siu.

Ti­ta vėl su­spau­dė Ped­ro ran­ką, aki­mir­ką jos ir Ro­sau­ros akys su­si­ti­ko, lyg var­žy­da­mo­si tar­pu­sa­vy, jos žiūrėjo vie­na į ki­tą. Tuo­met Ro­sau­ra su­pra­to, kad dau­giau ji čia ne­rei­ka­lin­ga, ap­si­su­ku­si puo­lė į sa­vo kam­ba­rį ir užsiraki­no. Ir vi­są sa­vai­tę nė ko­jos iš ten ne­kėlė.

Ti­ta ne­ga­lėjo, o ir ne­no­rėjo trauk­tis nuo Ped­ro, to­dėl Čen­čios pa­pra­šė, kad ši at­neštų su alie­ju­mi išplak­tų kiauši­nio bal­ty­mų ir daug bul­vių tar­kių. Tai bu­vo ge­riau­sia nu­de­gi­mams gy­dy­ti skir­ta prie­mo­nė, ko­kią tik ji žinojo. Švel­nia šluo­te­le ar plunks­na išplak­tu bal­ty­mu ap­te­pa­ma su­žeis­ta vie­ta, ta­da rei­kia pa­lauk­ti, kol išdžiūsta, ir vėl pa­tep­ti. Pas­kui už­dėti bul­vių tar­kių, nes tai ge­rai mal­ši­na skaus­mą.

Vi­są nak­tį Ti­ta taip gy­dė sa­vo my­li­mąjį, ne­nu­leis­da­ma akių nuo jo vei­do. Jo vešlių ant­akių ir il­gų blaks­tie­nų neliko nė žen­klo. Kvad­ra­to for­mos smak­ras su­ti­no ir pa­si­da­rė ova­lus. Ti­tai bu­vo vi­sai ne­svar­bu, ar liks jo vei­de ne­lai­mės žy­mių, tik gal pa­čiam Ped­rui tai rūpėjo. Ką da­ry­ti, kad vei­de ne­lik­tų ran­dų? Na­čia da­vė at­sa­ky­mą, kokį anks­čiau jai bu­vo at­sklei­du­si Apy­aušrio Švie­sa: to­kiais at­ve­jais ge­riau­siai gy­do te­pes­kou­i­tės me­džio žie­vė. Akimo­ju Ti­ta nu­bil­dėjo laip­tais že­myn, išbėgo į kie­mą, nors bu­vo ga­na vėlu, pa­kėlė Ni­ko­lą iš pa­ta­lo ir išsiun­tė pas gar­siau­sią apy­lin­kės žy­nį par­ga­ben­ti tos žie­vės. Jau be­veik au­šo, kai Ti­tai pa­vy­ko ap­mal­šin­ti Ped­ro skausmus, ir šis pa­ga­liau už­snūdo. Ta­da ji išėjo į kie­mą pa­ly­dėti se­sers, nes lau­ke jau šur­mu­lia­vo ir kin­kė arklius kelio­nei pa­si­ren­gę ka­rei­viai.

Ger­trūda il­gai kal­bėjo­si su Ti­ta, ap­gai­les­ta­vo, kad dau­giau pa­būti nie­kaip ne­ga­lin­ti, o taip no­rėtųsi pa­gel­bėti slau­gant ne­lai­mėlį, ta­čiau at­ėjo įsa­ky­mas pul­ti Sa­ka­te­kasą. Su aša­ro­mis aky­se Ger­trūda dėko­jo Ti­tai už laimingas kar­tu pra­leis­tas aki­mir­kas, pa­ta­rė ne­nu­leis­ti ran­kų ir ko­vo­ti dėl Ped­ro, o at­si­svei­kin­da­ma pa­šnibž­dėjo Ti­tai, kaip ka­riūnės mo­te­rys ap­si­sau­go­ja nuo ne­pa­gei­dau­ja­mo nėš­tu­mo: po kiek­vie­nos su­ei­ties rei­kia ap­si­plau­ti vi­rin­to van­dens ir ke­lių la­še­lių ac­to tir­pa­lu. Pri­siar­ti­no Chu­a­nas ir nu­trau­kė jų po­kal­bį, pa­ra­gi­nęs Ger­trūdą leistis ke­lio­nėn.

Chu­a­nas stipriai ap­ka­bi­no Ti­tą, o Ped­rui pa­lin­kėjo grei­čiau at­si­sto­ti ant ko­jų. Se­se­rys su­si­jau­di­nu­sios puo­lė viena ki­tai į glėbį. Ger­trūda už­šo­ko ant žir­go ir nu­šuo­lia­vo. Jo­jo ne vie­na: jai prie šo­no, ma­žo­je kup­ri­nėlėje, kartu ke­lia­vo jos vai­kys­tės da­le­lė, už­da­ry­ta stik­li­nia­me in­de­ly­je su grie­ti­nėlės skre­bu­čiais.

Ti­ta nu­ly­dėjo juos su aša­ro­mis aky­se. Ir Čen­čia ap­si­aša­ro­jo, tik – prie­šin­gai nei Ti­ta – iš džiaugs­mo. Pa­ga­liau ji at­si­pūs!

Kai  jau bu­vo be­ei­nan­čios į vi­dų, Čen­čia su­ri­ko:

– Ne­ga­li būti. Jie ap­si­su­ko grįž­ti.

Tik­rai, at­ro­dė, kaž­kas, at­si­sky­ręs nuo būrio, pa­su­ko na­mų link, ta­čiau šuo­liais le­kian­čių žir­gų ka­no­pos kėlė to­kį dul­kių de­be­sį, kad įžvelg­ti, kas tas žmo­gus, bu­vo ne­įma­no­ma.

Po kiek lai­ko abi su džiaugs­mu su­pra­to, kad tai Džo­no ka­rie­ta. Jis grįžo iš ke­lio­nės. Pa­ma­čiu­si jį Ti­ta pa­si­ju­to labai ne­jau­kiai. Ne­išma­nė, kaip elg­tis, nei ką Džo­nui sa­ky­ti. Ji la­bai džiau­gėsi vėl jį ma­ty­da­ma, bet, ki­ta ver­tus, jau­tėsi bjau­riai, nes rei­kės pri­si­pa­žin­ti, kad ne­ga­li tap­ti jo žmo­na. Džo­nas pri­ėjo prie jos su di­de­le gėlių puokšte. Jaus­min­gai ją ap­ka­bi­no, ta­čiau bu­čiuo­da­mas su­vo­kė, kad jos elg­se­na pa­si­kei­tė.

 Bus dau­giau…

 Ki­tas re­cep­tas

 Pu­pe­lės su ait­riąja pa­pri­ka ir Te­sku­ka­nos pa­da­žu