„Kino pavasario“ „Meistrų“ programoje rodoma Argentinos režisieriaus Lisandro Alonso drama, nukelia į visiškai kitokį pasaulį, egzistuojantį kažkur civilizacijos pakraščiuse. Stulbinami vaizdai, senoviniai kostiumai bei originali kino kalba tarsi vesterno stiliumi pasakoja Europos imperializmo legendą.
Filmas pasakoja apie kapitoną Gunnar Dinesen (Viggo Mortensen) su dukra Ingeborg (Viilbjork Malling Agger) atvykusį į Patagoniją inžinieriaus darbams. Kapitono dukrai nusprendus pabėgti su vietiniu kareiviu, Gunnar pasiryžta žengti į priešų teritoriją, tikėdamasis rasti savo dukterį. Keliaudamas kapitonas susiduria su dar nematytu pasauliu.
Filmas skirtas tikrai specifinio skonio filmų mylėtojams, išdrįsę įsitaisyti prieš ekraną visoms 100 minučių, turėtų nesitikėti ypatingo veiksmo ar didelių siužeto vingrybių. Išraiškingų dialogų čia taip pat nerasite, o veikėjų dialogai filme greičiau viską supainioja negu kažką paaiškina. Itin statiška filmavimo maniera leidžia grožėtis įstabiais gamtos peizažais, tačiau tuo pat metu gali pasirodyti ir kiek ištęstas, lyg stebėtum nebylų spektaklį.
Kino filmo “Jauja” kadras
Tėvų ir vaikų santykiai, kolonializmas, ryšio su savimi ir aplinka paieškos – pagrindinės filmo temos, kurios nė viename kadre ar dialoge nebuvo išsakytos tiesiai, režisierius renkasi subtilias užuominas bei nutylėtas metaforas, kitokia kinematografija stengdamasis prikaustyti žiūrovo dėmesį. Žiūrovui galbūt prailgsianti kelionė per įstabaus grožio, tačiau kartais ypatingai žiaurią žemę, tampa egzistencialistine paties veikėjo kelione per pasaulį, kuriame laikas nebetenka prasmės.
XIX amžiaus kostiumai bei laukinės gamtos kadrai nukelia į svaiginančią svajonę, tam tikrą meditacinę būseną, kur minimalistiniame siurrealizme žiūrovas paliekamas grožėtis jam rodomais vaizdiniais. Jau filmo pradžioje Chaucha apibūdinama kaip „turtinga, mitologinė žemė, kurioje viešpatauja laimė“.
Kino filmo “Jauja” kadras
Režisierius teigia, jog įkvėpimo sėmėsi iš daugelio menininkų bei režisierių, taip pat filmo vizualumui daug įtakos turėjo scenarijaus bendraautorio Fabian Casas požiūris. „Norėjau pabandyti kažką naujo, pasirinkau teatrališką požiūrio kampą, ko iki šiol dar nebuvau bandęs“. Režisierius taip pat akcentuoja, jog nesistengė pabrėžti ar specialiai ieškoti politinės prasmės savo kūrinyje: „Tiesą pasakius, aš dar negaliu pasakyti, apie ką tiksliai filmas yra, ko gero, po metų jau galėsiu tai įvardinti, tada ir imsiuosi kito filmo“.
Verdiktas 7/10
Daugumos kritikų įvertintas kaip stulbinamas kinematografijos kūrinys, užhipnotizuosiantis bei prikaustysiantis žiūrovą, dažnam gali pasirodyti kiek nuobodokas. Filmas, kurį kino teatre blaivia galva ypatingai sunku žiūrėti, nes dažnai ne tik nuklystini į buitinius asmeninius rūpesčius, kaip antai, ar nepamiršai pašerti katino ir išplauti indų, bet ir instinktyviai imi ieškoti pagreitinimo mygtuko. Kita vertus, subtiliai išlavintam kinomano skoniui šis filmas gali pasirodyti ir visai prie širdies.
