Filosofijos profesorius Gintautas Mažeikis Lietuvos akademiniame pasaulyje pirmiausia yra žinomas kaip ryškus kairiosios minties kritikas, atskleidęs paslėptas simbolinio ir pakeistinio mąstymo formų, propagandos ar kūrybinių industrijų manipuliacijas. Savo knygoje, „Po pono ir tarno: lyderystės ir meistrystės dialektika“, jo kritika žengia dar giliau ir siekia pačias žmogiškos egzistencijos gelmes: gimtį, būtį, laisvę, žaismo meistrystę ir jos (ne)galią, avantiūrizmą ir cinizmą, komunikaciją ir alternatyviąsias bendruomenes. Žodį „kritika“ čia galime suprasti tiek graikiškąja – „supurtymo“, tiek kantiškąja – „apibrėžties“ prasme.
Tarsi filme „Matrica“ filosofas klausia: kada mes esame laisvi ir kaip žinoti, kad priimame sprendimus laisva valia? Ar tai apskritai įmanoma? Juk šiandienos ideologija moko būtent lyderystės: būk savimi, būk tuo, kas esi, būk laimingas, būk sėkmingas, būk sveikas. Niekas nemoko: būk laisvas ir niekada nesirink to, ką kas nors siūlo rinktis, nes tai jau ne laisvas pasirinkimas. Niekas nemoko: nėra jokios fiksuotos tapatybės, nėra jokios schemos laimei, sėkmei ir t.t. Visa tai tik tam, kad dirbtumėte, stengtumėtės ir pirktumėte. Ir didysis manipuliacijų naikintojas, G. Mažeikis, ateina į pagalbą mulkinamai liaudžiai.
Iš Theodoro Adorno pasiskolintas negatyviosios dialektikos metodas, kuomet priešybės ne neigia viena kita, taip kurdamos „sintezę“, o yra sulydomos į kur kas už sintezę tvirtesnį diskurso deimantą, aštriai perrėžia vaizduotę netikėtų idėjų blyksniais ir siūlo skaitytojui pačiam užsiimti neigimo neigimu, arba mąstyti plačiau – siekti to, kas nepaklūsta binarinių opozicijų hegemonijai. Vadovautis kažkuo panašiu į Gilles‘io Deleuze‘o ir Felixo Guattari daugialypumo logiką: kuomet esama daugybės linijų tarsi austame spalvingame kilime.
Jau knygos „Įvade“ galime aptikti populiarias kairiosios minties sąvokas: spektaklio visuomenė (G. Debordas), vienmatis žmogus (H. Marcuse‘as), simuliakras (J. Baudrillardas) ir Michelio Foucaulto išplėtotas kontrolės, rėžimo, paklusimo sąvokas. Nesunku nuspėti, jog knygos autorius eis jau minėtų mąstytojų pramintais takais ir bandys demaskuoti už blizgaus simuliakriško lyderio muliažo besislepiančios bejėgės spektaklio visuomenės lėlės veikimo mechanizmą. Šių laikų lyderiai – tik paprasti žaisliukai, kuriais papuošiamas kapitalo akumuliavimas. G. Mažeikis groteskiškai šaiposi:
Nebereikia metų metus sekti didžiausiais meistrais, mokytis iš genijų, siekti begalinio įgudimo iš pažengusių mokytojų. Vietoj šios varginančios veiklos, tik kurioje atsiskleidžia didieji kūriniai, yra siūlomi garantuoti partiniai ir nomenklatūriniai valdžios ir galios kaupimo mechanizmai arba pigūs sekimo žvaigždėmis variantai. Tokiu atveju laisvė kam tampa sunkiai begalima. Lyderystė tapo ne tik natūralia, pačia paprasčiausia, bet kartais būtina grupės žmonių (savi)organizacijos priemone, bet ir modernesniu kvaišalu nei religija. O tiems, kurie vis dėlto trokšta laisvės, siūlomas jos lėkštas ir pigus variantas: laisvė nuo, bėgimas nuo vieno hegemono prie kito, sprintas nuo vieno partijos lyderio prie kitos popžvaigždės[1].
Savo ir taip išradingai metodologinei kompozicijai autorius pasitelkia Isaiaho Berlino laisvė nuo ir laisvės kam sąvokas. Bet pasuka jas kiek kita, nei I. Berlinas, linkme: šios sąvokos žymi ne tik sociopolitinę, bet ir asmeninę laisvę. Ir apibrėžties skirtis tuomet yra ne ta, kad laisvė nuo – tai negatyvi autoritarinė laisvė, o laisvė kam – pozityvi demokratinė-libertarinė laisvė, skirtumas atsiranda tarp lyderiavimo ir meistriškumo. Kitaip sakant, tiek tarp žmogaus socialinio statuso, tiek asmeninio pasaulio. Nes priešingai nei lyderis, meistras nebūtinai yra tas, kuriam sociumas suteikia šį titulą, ir G. Mažeikis paaiškina, kodėl.
Išsivadavimas iš Pono/Tarno dialektikos, kurią Georgas W.F. Hegelis suvokė kaip stoišką laikyseną, o Karlas Marxas – kaip ekonominės bazės kontrolę, G. Mažeikis pirmiausia sieja su vaizduote ir gebėjimu suvokti tai, kas nesuvokta. Tai nors ir mažas žingsnelis filosofiniame diskurse, bet didelis žingsnis laisvės minties istorijoje: joks stoicizmas ir jokie darbo santykių projektai negali išvaduoti žmogaus nuo jo paties ribotumo, – ir tik vaizduotė yra pajėgi peržengti egzistenciškai tragišką laisvės kalėjimą.
Būtent dėl to visas II knygos skyrius „Filosofinis galios aiškinimas“ skirtas galios ir geismo, fantazmo ir fantazmo fabrikų aptarimui. Pernelyg nenukrypdamas į Slavojaus Žižeko fantazijos logiką (perimtą, žinoma, iš Jacqueso Lacano) knygos autorius analizuoja, kaip fantazija įgalina tai, kas peržengia lyderystės spindesį ir skurdą, t.y. kaip meistras sugeba kurti fantazijas, priešingai nei lyderis, kuris pasiduoda masiškai gaminamoms fantazijoms: sėkmė versle, populiarumas, pinigai ir t.t.
Bet šioje vietoje norėtųsi oponuoti G. Mažeikiui, teigiančiam, kad „laisvė yra tai, kas laužo fantazijos trajektorijas ir prisirišimus prie fantazmų“[2], ir norėtųsi oponuoti jo paties žodžiais: „be fantazijos žmogui nepavyktų nei ko nors geisti, nei suvokti šio geismo“[3]. Ar laisvė nėra geismas?
Norėdamas sutaikyti S. Žižeko fantazijos teoriją su F. Giuttari ir G. Deleuze‘o geismo mašinų sąvoka, autorius neišvengiamai turi pasirinkti stovyklą, nes čia kyla esminis klausimas – kas ką produkuoja? Geismas fantaziją ar fantazija geismą? Šizoanalizės atstovai neabejotinai tvirtintų, kad geismui nebūtina fantazija, kad kliedima ne dėl fantazijų, o dėl paties geismo. Psichoanalizės atstovai teigtų, kad tik fantazija, kaip schema, leidžia geismui pasirodyti, ir be fantazijos nebūtų jokio geismo.
Tokia detalė gali pasirodyti visai nesvarbi, bet iš tiesų lyderystė nėra geismas, o fantazija. Jei būtų priešingai, tuomet visais laikais būtų geidžiama lyderiavimo, bet taip neatsitiko. Socialinis kliedėjimas apie kurį kalba G. Deleuze‘as su F. Giuttari yra dirbtinas bandymas neigti J. Lacano teorijas, nekreipiant dėmesio į tai, kad fantazija kur kas geriau perteikia socialinių geismų politiką: fantazija moko geisti, rodo, ką ir kodėl turime geisti. Kuo ribotesnis žmogus – tuo paprastesni jo geismai.
G. Mažeikio idėja apie meistrystę, kuri valdo fantazijas – ne tik originaliausia visos knygos dalis, bet ir labiausiai diskutuotina tema. Būtent šią dilemą sprendė ir S. Žižekas knygoje Fantazijų maras – kaip mūsų asmeninės fantazijos įsiuvamos į socialinį apsiaustą ir priešingai – kaip tas apsiaustas sugeba mus paslėpti nuo mūsų pačių?
Ir čia atsiskleidžia esminis skirtumas tarp lyderio ir meistro – lyderis tik užsideda kaukę. Jis tik spektaklio klounas, galbūt turtingiausias žmogus pasaulyje, bet visa, ką jis daro, tėra rinkos žaidimas, tuo tarpu meistras peržengia šias ribas ir sukuria viržmogišką būtį.
Atsakymų, kaip tapti meistru šioje knygoje tikrai nebus – pati meistrystės sąvoka reiškia unikalią kūrybą ir Kito sukurtos schemos atmetimą. Aptardamas masiškai (ar net šizofreniškai) gaminamus fantazmus, G. Mažeikis pastebi, kad kūrybinės industrijos (tokios kaip Holivudas) išmoko pasaulį vienodų fantazijų ir priverčia geisti to paties (tik vis atsinaujinančio niekam nereikalingomis funkcijomis) Ipodo ar Apple kompiuterio. Išmoko matyti pasaulį kaip mūšio lauką, kuriame grumiamasi dėl lyderio vardo. Lyderių kursai – tai tarsi viduramžiškas įšventinimas į riterius. Knygos autorius – kiek nukrypdamas nuo negatyviosios dialektikos principų – su pasimėgavimu tyčiojasi iš lėlių, kurios mano, kad surežisavo spektaklį. Taip, jos vaidina pagrindinį vaidmenį, bet tik dėl to, kad tai absurdo drama.
Kaip ir visuomet būdinga G. Mažeikiui, pramaišiusi su filosofija pateikiamas stiprus egzistencinio misticizmo koncentratas: jis negali būti vertinamas, nes nėra falsifikabilus. Demonai, dievai ir pusdieviai čia tokie patys svarbūs, kaip Rosa Luxemburg ar George‘as Sorosas.
Priešingai nei dabarties kairiųjų žvaigždės – Alainas Badiou, Antonio Negri ir jau minėtas S. Žižekas, šios knygos autorius nesistengia sumaišyti šiek tiek hegelizmo, šiek tiek marksizmo, dar truputį lakanizmo ir desertui – Frankfurto mokyklos atstovų. Jo žvilgsnis kur kas platesnis ir turinio prasme gerokai pranoksta bet kurį iš minėtų autorių darbų. Bet šalia galingo politinio ir egzistencinio-mistinio filosofinio užtaiso trūksta būtent to, kuo pagrįstai gali pasigirti tiek A. Badiou, tiek S. Žižekas, – šiuolaikinio konteksto.
Aptariami kūriniai ir autoriai, kurie priklauso kategorijai „klasika“, vadinasi, atspindi geriausiu atveju XX amžiaus vidurį. Nežinia ar iš lietuviško kuklumo, ar bendros lietuviškos akademinės tradicijos, kurią jau išjuokė Zenonas Norkus, knygoje nėra aptariama tai, kas privalėtų būti aptariama – populiarioji kultūra, jos lyderiai, jos bestselerių ir hitų autoriai.
Naujausias kūrinys, kurį pavyko aptikti, tai trumpai aptartas Michelio Houllebecqo romanas „Elementariosios dalelės“ (pirmą kartą išleistas 1998 metais). Būtų nepaprastai įdomu, jei G. Mažeikis nesibodėtų skaityti ir kitų to paties autoriaus darbų, kuriuose pateikiama visai kitokia lyderio versija – tai jau postmodernus cinikas, kuris suvokia, kad yra spektaklio visuomenės dalelė ir visai tuo nesidžiaugia, priešingai – toks lyderis suvokia tai, kad jokia meistrystė šioje visuomenėje nebeįmanoma. Romane „Salos galimybė“ M. Houllebecqas genialiai atskleidė absurdišką Pono/Tarno dialektikos aporiją: jau nebėra nei pono, nei tarno, nes visi supranta, kad pinigai ir garbė nieko nelemia. Kas laukia pasaulio po lyderio?
Iliustracijoms ir analizei puikiai tiktų ir Frederico Beigbederio darbai, kuriuose keliamas panašus klausimas: ką dar be lyderystės kaukės gali pasirinkti genialumui nesukurtas vartotojas? Ar vartotojiškumas, kurį taip pamėgo kritikuoti kairieji, nėra išsigelbėjimas nuo visiškos nevilties? Autoriui tikrai būčiau pataręs aptarti ir garsių meistrų savižudybes: Kurto Cobaino iš grupės Nirvana, Michaelo Hutchence‘o iš INXS. Meistrų savižudybės nėra nauja, bet jos griauna tą išsivaduojančiojo iš prievartinės lyderio fantazijos teoriją. Galbūt ne tiek griauna, kiek papildo ir praplečia.
Egzistenciškai spalvingame G. Mažeikio kūrinyje pristigo šiek tiek naujumo. Net filmai, iliustruojantys vieną ar kitą mintį, sukurti anksčiausiai prieš dešimtmetį.
Kodėl apie tai kalbu? Nes čia ir kyla esminis klausimas – ar pats knygos autorius yra meistras, kuris gali valdyti savo fantazijas, ar visgi jis paklūsta labai logiškam ir struktūriškai nuosekliam akademiniam common sense?
Knyga apie laisvę, išsivadavimą, situacionizmą, meistrystę, spontaniškumą, bet parašyta tvarkingai, labai logiškai, labai nuosekliai, sakiniai tiesiog genialiai tvarkingi.
Kas tai – tikroji, geniali meistrystė ar simuliakrinis lyderiavimas? Ir kaip tai atskirti?
Būtent šis klausimas, perskaičius knygą, ir liko galvoje. Sukeldamas daugelį kitų – susijusių, neišvengiamai su svarbiausia filosofine tema – laisve.
Kada mes laisvi, o kada tik įkūnijame kitų fantazijas? G. Mažeikis – nepaisant simpatijų ar antipatijų jo knygai – uždavė patį svarbiausią klausimą. Ir galbūt kažkur paslėpė atsakymą.
„Po pono ir tarno: lyderystės ir meistrystės dialektika“ dėl savo originalių idėjų ir užduodamų klausimų svorio pagrįstai gali būti vadinama vienu iš svarbiausių filosofinių darbų kada nors parašytų lietuvių kalba. Kaip pasakytų I. Berlinas: filosofai taip retai užduoda esminius klausimus. Jie mieliau kaip S. Žižekas kalba apie unitazus nei apie laisvę.
