Miesto pokalbiai: tinklaraštininkas Mykolas Pleskas

Paskelbė: Data: 2013-05-29 10:16

Spausdinti | Komentarai

Tiesiog rašinėlių autorius nebijantis pasisakyti nepatogiomis temomis, entuziastingas mitingų reporteris, adrenalino mėgėjas – Vilniaus gatves kadaise puošęs paties darytais stencilais, romantikas – savo damai gimtadienio proga dovanojantis pergales ir medalius, kvailio politiko košmaras – dažniausiai prisisapnuojantis kontroversiškais fotomontažais, etatinis filmų apžvalgininkas, griežtas bet teisingas, daugelio mylimas ir…

Miesto pokalbiuose nuožmiai virtualiame pasaulyje sekamas tinklaraštininkas Mykolas Pleskas (Kleckas).

Internetinis dienoraštis – dar jaunas fenomenas, tad natūralu, jog tinklaraščių atsakomybė diskutuojant etinius klausimus, gan miglota. Turint omenyje, jog vien socialiniame tinkle Facebook Buržujaus rašinėliai turi kelis tūkstančius gerbėjų, galima teigti, jog Tavo, kad ir subjektyvi, nuomonė pasiekia plačią auditoriją. Kaip manai, ar tinklaraštininkams turėtų būti taikomi tie patys kriterijai svarstant etikos pažeidimus kaip ir žiniasklaidai?

– Tinklaraščiai nėra žiniasklaida, tai nepanašu į žiniasklaidą ir tai net neturi būti lyginama. Tinklaraštis, kad ir kaip rimtai jis atrodytų, kad ir kokios rimtos temos jame vyrautų, viso labo yra asmeninė kažkieno erdvė, kurioje reiškiama nuomonė. Tinklaraščius labiau reikėtų lyginti ne su žiniasklaidos priemonėmis, o su bendravimu ir nuomonės reiškimu buityje. Taip, dažnai tinklaraščių turinys yra panašus ar net profesionalesnis už žiniasklaidoje pateikiamą turinį. Bet tai nepaverčia tinklaraštininko žurnalistu. Jis tiesiog geras rašytojas.

Jeigu norime tinklaraštininkus prilyginti žurnalistams – tuomet ir knygų rašytojus prilyginkime žurnalistams. Tiek knygos autorius, tiek tinklaraštininkas gali rinkti informaciją ir rašyti profesionaliai viską pagrįsdamas faktais. Bet jie vis tiek išliks tik nuo savo sprendimų ir laiko priklausomi rašytojai. Tuo tarpu žurnalistai dirba juridiniam vienetui, kuriam galioja žurnalistikos taisyklės ir kuris atsakingas tiesiogiai prieš Žurnalistų etikos komisiją. Vienoj pusėj – hobis, kitoj – šviečiamasis darbas.

Tinklaraščių turinį, jei jis pažeidžia įstatymus, privataus teisminio kaltinimo tvarka gali tikrinti teisinės sistemos subjektai. Valstybiniams reguliavimo subjektams čia nėra ką veikti.

Tavo sukurti seimo narius Kazimierą Uoką ir Petrą Gražulį pašiepiantys fotomontažai sukėlė parlamentarų pasipiktinimą. Kokios buvo šio pasipiktinimo pasekmės?

– Pasėkmių nebuvo jokių, nes aš nepažeidžiau jokių LR įstatymų. Taip pat, manau, kad neperžengiau jokių moralės normų. Bet aišku tai subjektyvu.

Mano ironiją ir pašiepiančius montažus įvertino Žurnalistų etikos inspektoriai, nieko pažeidžiamo nebuvo užfiksuota. Parlamentarai į teismą nesikreipė.

Fotomontažai – ne vienintelis Tavo pasirinktas būdas provokuoti politikus, taip pat esi dažnas mitingų ar kitų, politinio pobūdžio renginių dalyvis. Iš kur kilo reportažų idėja? Kokią žinutę bandai perteikti tais reportažais?

– Reportažų idėja kilo nevalingai – turiu neblogą fotoaparatą, kažkada ėmiau fotografuoti miesto žmones, kažkuo pasidalinau internete, skaitytojams patiko. Kai gauni feedback’ą (reakciją), daug smagiau rengti tokius reportažus. Šiuo metu reportažų beveik neberengiu dėl dviejų priežasčių: pirma, tai nebeturiu tam laiko; antra, mitingai ėmė kartotis ir tapo nuobodūs. Juose nebenutinka nieko naujo. Ateityje planuoju ne rengti reportažus, o kaip tik daryti jūsų minimas provokacijas, kurios pralinksmins tiek mane, tiek mano auditoriją.

Žiūrint, kai kuriuos Tavo foto ar filmuotus video reportažus iš šalyje vykstančių mitingų, nekyla jokia kita mintis, kaip tik paties dažnai vartojamas: Dafuq did I just see? Kodėl dvidešimt pirmame amžiuje, didžioji dalis tautiečių vis dar mąsto, kaip viduramžių tamsuoliai? Ar yra nors mažiausi galimybė, kad kada nors tai pasikeis?

– Tamsuolių visuomet bus ir jie niekada neišnyks. Tiesą sakant, be jų būtų blogai. Neturėtume atspirties taško, nebūtų kaip įvertinti savęs. Neturėtume preteksto stengtis tobulėti ir būti “kuo toliau nuo jų”. Be “Durnių kaimo” vaikystės pasakų lentyna būtų nebe ta. Don Kichotui reikia Sančos Pansos (gal labiau atvirkščiai).

Ši situacija keisis, žmonija visgi protingėja, lavinasi. Bet vis tiek manau, kad visuomeninė, socialinė atskirtis visuomet bus ir visada bus žmonių, kurie gyvens kelių šimtų metų senumo pažiūromis ir gūdžios praeities šmėklomis.

Buržujaus rašinėlių temų spektras – platus, nuo politikos iki filmų recenzijų. Viename interviu, sakei, kad idėjos įrašams kyla peržvelgus naujienų portalus. Kokios pagrindinės, Tavo nuomone, šių dienų temos Lietuvoje? Kodėl lietuvius dominančios temos taip skiriasi nuo pasaulinių tendencijų?

– Ne taip stipriai ir skiriasi. Kiekvienoje šalyje rasime labai panašų naujienų spektrą. Viskas priklauso nuo to, kokie svarbūs įvykiai tuo metu vyksta šalyje. Tarkime, kai artėjo referendumas dėl VAE, tai be abejo VAE naujienų buvo apstu, kas galėjo atrodyti keistai kokiam nors australui. Aišku, turime unikalių istorijų – Garliavos mergaitės istorija, kuri dabar persiformavo į istoriją “Kur Neringa?”. Tačiau lietuvius dominančios temos nuo pasaulio skiriasi tik tiek, kad kartais labai mėgstame susikoncentruoti prie savo kieme vykstančių dalykų ir pamirštame, kad už sienos irgi daug visko įdomaus. Kartais tiesiog atsiliekame nuo pasaulio. Ne tik ekonomikoje ir socialinėje srityje, bet ir kasdienio gyvenimo reikaluose.

Rašinyje „Mirties kultas bujoja“, pastebi: „Gaila, kad po šios (aut. past. Vytauto Šapranausko) savižudybės buvo praleista puiki proga žiniasklaidos priemonėse pakalbėti apie tai, ką iš talento padaro alkoholis, televizija ir pinigai. Ir kaip pamėginti to išvengti.“ Kokių dar temų pasigendi visuomenės informavimo priemonėse?

– Labiausiai jaučiu tiriamųjų straipsnių trūkumą. Kadangi pinigus generuoja ir geriausiai/lengviausiai skaitomi skandalai ir paviršutiniški, trumpi straipsniai, tiriamųjų straipsnių rašyti nebeapsimoka. Žiniasklaida šiuo metu per daug stipriai pasidavusi į bulvaro pusę, ir vis dar neturime rimtos, stiprios alternatyvos.

Ar yra temų ar dalykų apie kuriuos vengi kalbėti savo tinklaraštyje? Kokie žmonių gyvenimo aspektai neturėtų pakliūti į viešąją edrvę? Ar tokių apskritai yra?

– Vengiu kalbėti apie visiškai asmeninius dalykus ir publikuoju tik išskirtinius atvejus. Juokinga čia yra tai, kad šituos vengtinus dalykus ramiausiai dalinuosi Facebook profilyje. Matyt, neturiu jokių vengtinų temų, neturiu tabu, kalbu apie ką noriu. Tiesiog pasiskirstau erdves, kur ką dėti ir kur kokia auditorija.

Viename įrašų aptari britų seksualinės edukacijos laidą „The Sex Education Show“, sakydamas, jog vaikai turėtų gauti žinių apie seksą iš savo tėvų arba panašių laidų, kaip minėtoji. Ko, Tavo nuomone, vaikai išmoktų daugiau iš laidos, ko nesužino per lytinio švietimo bei ugdymo pamokas mokyklose?

– Dauguma lytinio švietimo pamokų Lietuvoje vyksta taip, kaip aprašyta tame įraše. Ateina dėstytoja, parodo pieštinį pimpaliuką, parodo gimdos ir makšties pjūvį, pasako, kad reikia naudotis kontracepcija ir viskas. Ir čia dar neblogas variantas, nes konservatyvesnėse mokyklose net apie tokius dalykus nekalbama. Pamenu paauglystėje, vienos tokios pamokos metu surašant anoniminius klausimus, paklausiau apie oralinį ir analinį seksą ir jų pavojus bei ligas. Į nei vieną iš šių klausimų atsakyta nebuvo. Tokia praktika, kai vaikams ir paaugliams lytiškumą dėsto už juos kuklesnis ir labiau besigėdijantis žmogus, yra stipriai ydinga. Dar blogiau, kai lytinio švietimo imasi Bažnyčios atstovai. Jų dėka nepageidaujami nėštumai dygsta nenumaldomai.

Lytinio švietimo pamokos turėtų būti kuriamos kiekvienai amžiaus grupei atskirai, ir jas turėtų kurti ne Švietimo ministerija, ne Bažnyčia, o nusamdyti nepriklausomi seksologijos ekspertai ir vaikų psichologai. Pavyzdžiui, tokių pamokų 14-čiams ar vyresniems metu jau turėtų būti aiškiai išdėstomas sueities aktas, rodomos lytinių organų ir ligų nuotraukos (o ne paveikslėliai), turėtų būti mokoma naudotis prezervatyvais (o ne pasakojama apie juos) ir pan. Švietimo ministerija ir mokyklos dažniausiai nesuvokia, kad visą šią informaciją vaikas pats pamatys internete. Bet ten ji nebus jam pateikta tinkamai ir teisingai, todėl jis ją gali suprasti labai netinkamai. Ir tuomet atsiranda dvylikametės mamos, o paauglių tarpe plinta rimtos lytinės ligos.

Fotografijų parodoje „Nuogas miestas“ dalinaisi savo vizija. Gal galėtumėte trumpai pristatyti projektą bei kodėl nusprendėte jame dalyvauti? Kokia Tavo nuogo miesto vizija?

– Tiesą sakant, mano konkursui skirtos nuogo miesto vizijos buvo dvi – viena rodanti buitį, nedažytą miesto veidą ir “užkampinį” gyvenimą, ir kita, rodantį miesto vargą, purvą, apleistumą. Konkurse sudalyvavau su pirmąja vizija. Nuogas miestas man – tai ne žiniasklaidos portaluose talpinamos vasariškos žmonių nuotraukos iš miesto. Tai ne vien tik gražios merginos, madingi vaikinai ir šeimos su vaikais. Tai ir žvejai pakrantėse, ir Žiguliukai kiemuose, ir trobos vidury miesto centro, ir be priežiūros palikti vaikai nesaugiose parduotuvių sandėlių zonose. Tai, kas miestą daro unikalų ir gražų, vienintelį ir savitą.

2010-aisias buvai pastebėtas ir įvertintas už rašinius, kuriuose nagrinėjai tolerancijos stoką kitokios seksualinės orientacijos, rasės, tautybės žmonėms, pabrėždamas: „Lietuviams visų pirma, reikia tolerancijos sau“. Gal galėtum plačiau pakomentuoti pastarąjį teiginį bei tolerancijos problematiką Lietuvoje?

– Jau net nebepamenu tokios frazės. Dažnas lietuvis, kuris nuolat piktinasi kokių nors mažumų veiksmais ar apskritai kokiomis nors “iš Vakarų” ateinančiomis socialinėmis naujovėmis, man toks žmogus sudaro įspūdį, jog jis labiausiai nekenčia ne kitų, o būtent savęs. Ir būtent dėl neapykantos sau jis tą pykti išlieja ant kitų. Toks žmogus paprastai negali susitaikyti su tuo, kad jam kažkas blogai, kad jo gyvenimas galbūt nenusisekęs, kad jo santuoka nelaiminga ar jis neturi pakankamai pinigų, kad būtų laimingas. Kai žmogus sugebės toleruoti save būtent tokį, koks jis yra ir tokį, kaip jam šiuo metu sekasi, tada jis taps daug laimingesniu. O tapęs laimingesniu, jis lies mažiau pykčio ant kitų.

Europos Parlamentas paskelbė 2013-uosius Europos Piliečių metais. Ar jautiesi esąs Europos pilietis? Kaip tai pasireiškia?

– Asmeniškai tai be abejo jaučiuosi, nes laikau save civilizuotu, augančiu, nuolat besistengiančiu tobulėti ir gan pakančiu žmogumi. Koks turėtų būti kiekvienas šiuolaikinis geras žmogus.

Tačiau jei klaustumei, ar Lietuva yra Europos piliečiai? Taip drąsiai neteigčiau. Pasakyčiau, kad jais tampame. Po truputį, po žingsnį, tampame normalia, laiminga demokratiška šalimi, vis labiau išsivaduojančia iš postsovietinio jungo.

Esi tarp 497 pasirašiusių prieš cenzūrą mene, sąsajoje su 2012-aisis Sirenų festivalyje rodytu Romeo Castellucci spektakliu. Praūžus diskusijų karštinei bei atslūgus emocijoms, kaip manai, kodėl šis spektaklis sulaukė tiek priešiškumo?

– Pasakysiu labai paprastai: šis spektaklis sulaukė tiek priešiškumo dėl dviejų dalykų: dėl Respublikos laikraščio ir jo redakcijos durnumo ir melagysčių ir dėl to, jog egzistuoja nemažai ypač kvailų, logiškai nesielgiančių ir nieko girdėti nenorinčių žmonių.

Spektakliui išvažiavus iš Lietuvos, viskas susidėliojo į savo vietas: pasirodo, Respublikos straipsnyje buvo pateikta klaidinga informacija apie išmatų mėtymą – ten buvo mėtomos granatos, o ne išmatos (ir tai matyti netgi pačiame Respublikos pateiktame video įraše). Keli kvailiai pasigavo šį gandą ir paskleidė savo kanaluose. Žmonės užsikabino ir jų jau nebeveikė jokie argumentai. Aklumas nugalėjo – o juk pradėjus garsiai rėkti, nesinori nutilti ir apsikvailinti. Jau anksčiau minėta tamsuomenė sukilo ir puolė kovoti prieš baisius vėjo malūnus, kurių net nebuvo matę akyse.

Reikia pridurti, kad tamsuomenė iki šiol nepripažino savo klaidos ir iki šiol teigia, kad išmatos buvo mėtomos. Liūdniausia čia – jog tamsuomenėje buvo nemažai jaunų žmonių. O juokingiausia čia yra tai, kad visus ateinančius kartus, kai Castellucci atvažiuos į Lietuvą, jo spektakliai bus anšlaginiai. Tik tamsuomenės dėka.

Tinklaraštyje kleckas.lt talpini filmų apžvalgas. Nors daugumoje recenzijų aprašai holivudinę produkciją, pro akis nepraleidi ir lietuviškos gamybos filmų. Žvelgiant į Nepriklausomos Lietuvos kino istoriją, ar pavyktų sudaryti top penketuką? 

– Niekada nemėgau dėlioti filmų penketukų ir dešimtukų, dalinti balų, todėl nedėliosiu ir šįkart. Tiesiog pasakysiu, jog įvairiems senesniems režisieriams jau būtų laikas pamiršti savo sovietinius aukso laikus ir užleisti vietą Nepriklausomybės režisieriams. Naujasis lietuviškas kinas po truputį auga iš vystyklų. Turime padėtą pagrindą – geriausias Nepriklausomos Lietuvos dokumentinį filmą “Kaip mes žaidėme revoliuciją”; veiksmo filmus “Zero” ir “Zero 2” ir fantastinę dramą “Aurora”. Šie filmai yra ženklas, jog augame, ir kad po dešimtmečio lietuviai galbūt sukurs ypač stiprių filmų. O visi kiti filmai, likę užnugaryje, yra arba vidutiniai pasispardymai, arba prasto lygio šlamštas.

Ir pabaigai: jei galėtum pasirinkti bet kokią egzistuojančią (ar ne) profesiją, kas būtum?

– Arba seklys-asmenų ieškotojas; arba astronautas; arba girininkas.

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
traffix.lt