Seimas neleido patraukti baudžiamojon atsakomybėn A. Sacharuko, kas greičiausiai yra įžanga į apkaltos proceso nesėkmę rudenį. Čia iškyla ir daugiau klausimų, kadangi baudžiamoji atsakomybė gresia ne tik jam, bet ir dviems didžiausiems Lietuvos kovotojams su homoseksualumu. O pastarieji, bent kaip atrodo iš anksto, turi netgi didesnį užnugarį.
A. Sacharuko atveju nugalėjo tikriausiai bailumas. Visgi tikriausiai niekam nebūtų nuostabu, jei paaiškėtų, kad toli gražu ne jis vienas balsavo už kolegą (daug keisčiau atrodytų, jei paaiškėtų, kad jis vis dėlto išimtis). Todėl kol tai tebuvo politiniai žaidimai, dar buvo galima eiti toliau. Bet sukurti dar ir baudžiamosios atsakomybės precedentą nebuvo pasiryžta bijant, kad tai galėtų atsigręžti prieš pačius balsavusiuosius „už“. Šiuo atveju jau darosi mažiau svarbu, ar visa ši istorija yra politinis žaidimas siekiant atlaisvinti du mandatus „valinskininkams“, kurie sustiprintų valdančiąją koaliciją, ar šiaip audra stiklinėje, skirta dėmesiui nukreipti, ar nuoširdus noras apsivalyti. Jei tai tiesiog audra stiklinėje, tuomet Seimo nariai, atrodo, susiprato, kad per daug prisižaidė ir tai galiausiai ėmė grėsti jų pačių interesams. Jei noras apsivalyti, tuomet galima sakyti, kad valančiųjų yra mažiau negu valomųjų. Na o jei tai kovos dėl dviejų mandatų išdava, panašu, kad asmeninė baimė nusvėrė partinius interesus. Bet kurio atveju, galima konstatuoti bendrą po tuo slypintį motyvą: kol tai yra vien politinio sprendimo klausimas (apkaltos procedūros (ne)pradėjimas), tol galima tikėtis kolegų paramos, palankiai susiklosčiusių balsavimų ir pan. Tuo tarpu kai viskas jau atiduodama į teisėsaugos rankas, procesas išslysta iš kontrolės, tampa nevaldomas ir sunkiai prognozuojamas. Kitaip tariant, savisauga nugalėjo. Maža to, tikėtina, kad kažko panašaus reikėtų laukti ir galutiniame balsavime dėl apkaltos, net jei Konstitucinis Teismas ir pripažintų pagrindinį šalies įstatymą buvus pažeistą. Nes neįpareigojantį sprendimą priimti yra lengva, ypač kai Teismui perduodamas klausimas atrodo gana slidus, t.y. nėra visiškai aišku, koks bus sprendimas. Gal paaiškės, kad pažeidimas nešiurkštus ir apkalta nereikalinga? O jei vis dėlto reikalinga, gal iki rudens politinė padėtis pasikeis? Bet kai sprendimas įpareigojantis, galutinis – jau kita svarba, tada reikia kruopščiai apsvarstyti ir galimas pasekmes, visų pirma – pasekmes sau. Tai ir pamatėme.
Su dviem svarbiausiais Lietuvos antigėjais, P. Gražuliu ir K. Uoka jau kita kalba, nors prognozuotinas rezultatas panašus. Už patraukimą baudžiamojon atsakomybėn neabejotinai balsuos abi liberalų partijos (bent jau libsąjūdiečiai, o libcentristai kiek mažiau prognozuojami), taip pat „už“ balsuos dalis socialdemokratų, patrauktų M. A. Pavilionienės (ideologiškai turėtų balsuoti visi, bet praktiškai mūsų politikoje tai nieko nepasako), iš „krikščionių“ balsuos R. Žilinskas (ne vien dėl tos priežasties, apie kurią pagalvojote, bet ir dėl to, kad jam taip pat gresia balsavimas tuo pačiu klausimu) bei gal dar keletas, panašiai ir su „prisikėlėliais“. Konservatorių nuomonės išsiskirs, „tvarkiečiai“ vieningai prieštaraus, o „darbiečiai“ balsuos įvairiai, bet didesnė dalis tikriausiai taip pat pasisakys „prieš“. Vis dėlto lemiamu faktoriumi greičiausiai taps tai, kokiu santykiu pasidalins konservatoriai. Kartu tai bus įdomus rodiklis, kokią įtaką turi formalus galios centras (kiek nuosaikesnių pažiūrų partijos vadovybė, oficialiai smerkianti jei ir ne veiksmus, tai bent patį jų pobūdį), o kiek – neformalų galios centrą bandantys formuoti radikalai, besistengiantys savo vieninteles teisingas pažiūras įtvirtinti bet kokia kaina ir bet kokiomis priemonėmis. Kartu tai bus vienas iš ženklų, leisiančių spėti ir pačią tolimesnę partijos raidą bei pamatyti, kokio masto klaida buvo padaryta prisijungiant marginalus, kitaip tariant, ar partija liks „popieriniu Talibanu“, vykdančiu ideologiškai motyvuotą smurtą prieš piliečius tik įstatymų ir normų kūrimo lygmenyje, ar žengs link tapimo „tikruoju Talibanu“, kitaip tariant, ims pateisinti ir smurtinius išpuolius prieš kitaip manančius ir besielgiančius (be to, netgi juose tiesiogiai dalyvauti). Vis dėlto didžiausia tikimybė, kad „tikrųjų“ talibų bus pakankamai dviems šventiesiems kariams nuo teismo išgelbėti, nebūtinai vien dėl pasaulėžiūrinių, bet ir dėl pragmatinių priežasčių, kurios lems balsavimo „prieš“ populiarumą ir tarp kitų partijų atstovų. Kitaip tariant, bus nutarta, kad atsižvelgiant į visuomenėje susitelkusį pyktį, tik ir laukiantį, kol bus ant ko nors (nesvarbu ant ko) išlietas bei didelį homoseksualų eitynių nepopuliarumą tiesiog politiškai neišmintinga leisti patraukti baudžiamojon atsakomybėn du labiausiai pasižymėjusius kovotojus. Nes nors tautai ir pakanka vieno violetinio didvyrio, kovoti prieš kitas vaivorykštės spalvas kažkam juk irgi reikia.
Tik ironiškiausia bus tuo atveju, jei generalinis prokuroras kreipsis ir dėl R. Žilinsko. Nes jis turbūt vienintelis turi realius šansus būti atiduotas teisėsaugai…
