Filmo „Nematomas frontas“ kūrėjų archyvo nuotr.

„Nematomas frontas“ – Vinco Sruoginio ir Jono Ohmano sukurtas dokumentinis filmas apie 1944m. – 1953m. pogrindyje veikusius Lietuvos partizanus. Tai istorija apie skaudžią šalies patirtį ginkluoto pasipriešinimo metais.

„Nematomas frontas“ pasakoja apie visiems lietuviams puikiai žinomą istorijos tarpsnį –  partizaninį  ginkluotą pasipriešinimą Sovietų Sąjungai po Lietuvos okupacijos 1944 metais. Pati istorija pasakojama vieno iš partizanų lyderių Juozo Daukšos istorija, remiantis bendru to metu įvykių kontekstu, biografinėmis detalėmis, laiškais, artimųjų, amžininkų ir liudininkų prisiminimais. Filme išvysime ir istorinius to laikmečio kadrus, kurie supinti su dabartiniais minimų vietų Lietuvos vaizdais.

Filmo stipriosios pusės

Viešojoje erdvėje netylant kalboms, jog šis filmas yra itin svarbus dabartinių tarptautinių politinių įvykių kontekste, tikrai derėtų su tuo sutikti. Nors filmo esminė idėja yra parodyti kokie atsidavę Lietuviai buvo partizanai, kaip jie puikiai suvokė laisvos šalies svarbą, o ne tik priminti, rytų kaimynės padarytus nusikaltimus, ši istorinė linija vis tiek jaučiama visame filme. Žiūrint juostą net ir nesistengiant lyginti įvykių ir požiūrio į įvykius tada ir dabar, tai gaunasi automatiškai. Filme primenama, kad partizanai ir jų šalininkai kaltina Vakarų pasaulį (tiek Europą, o ypač JAV) neatėjus į pagalbą kovai su okupacija, argi tokių žodžių nesigirdi ir dabar?

Filmo „Nematomas frontas“ kūrėjų archyvo nuotr.

Filmas vadinamas dokumentiniu, nors turi ir kitų žanrų elementų, kurie pasirinktai labai apgalvotai. Faktų ir unikalių kadrų, laiškų ir biografijos detalių kartu ir dramos elementų kombinacija paverčia šį filmą kūriniu, kuris apeliuoja į kiekvieno žiūrovo asmeninę patirtį, jo žinias ir vertybes. Po filmo negalėjau neišgirsti kelių jaunų žiūrovių diskusijos apie Juozo ir Nijolės meilės istoriją. Nors sunkiai įmanoma suvokti, ką šie du jauni žmonės patyrė, bet tikslas pasiektas – filmas nepalieka abejingų. Šiek tiek graudžiau buvo nugirsti tris itin garbaus amžiaus žiūrovus – jie su virpančiais balsais įnirtingai dalinosi jaunystės prisiminimais iš to laikotarpio. O galiausiai susivokiau, kad ir mano šeima buvo paliesta – mano močiutė buvo ištremta į Sibirą dar tuomet, kai buvo vos paauglė. Tenka pripažinti, kad filmas sukurtas taip, kad apie jį būtų kalbama dar ilgai.

Partizanų istorija pasakojama remiantis vieno iš partizanų lyderio Juozo Lukšos biografija, liudininkų ir amžininkų atsiminimus. Tai, kad pasirinkta viena centrinė herojaus figūra yra labai teisingas kūrėjų pasirinkimas. Aštuonerių metų laikotarpiu įvykių Lietuvoje buvo daug, partizanai, iš pradžių veikė gan padrikai, vėliau pradėjo bendradarbiauti. Papasakoti paveikią visuomenei istoriją nesukuriant odės stipriam, išskirtiniam herojui būtų vargiai įmanoma.

Filmo „Nematomas frontas“ kūrėjų archyvo nuotr.

Filme nenutylimi nemalonūs to laikmečio istoriniai faktai, išklausomi ne tik partizanų amžininkai, tačiau ir kitoje pusėje kovoję žmonės. Nors „miško broliai“, ar kitaip, partizanai, istorijoje išlieka kaip pasipriešinimo, kovos už laisvę simbolis, teigiamai reikia vertinti tai, kad filmo kūrėjai neidealizavo visų partizanų. Miško brolių gretos praretėjo, kai dalis jų tapo išdavikais – tai tikriausiai dar skaudesnis įvykis nei pats laisvės praradimas, tačiau tokie faktai egzistavo ir filme nebuvo nutylėti. Taip pat nebuvo nutylėta ir tai, kad dalis paprastų Lietuvos žmonių itin lengvai pasidavė okupacijai – nors tokioje situacijoje tautos vieningumas yra esminis faktas kovai su okupantais, deja, tačiau visuomenė susiskaldė. Dalis filmo laiko buvo skirta prieš partizanus kovojusiems pasisakyti – tai suteikė galimybę pažvelgti, kaip mąstė, ką žinojo prieš partizanus veikę tiek tautiečiai, tiek ir Sovietų Sąjungos kariškiai.

Kritika

Viešojoje erdvėje daug kalbama apie šį filmą, tačiau neigiamų vertinimų yra nedaug. Kita vertus, pati kritika nėra skirta konkrečiai šiam filmui, tačiau taikoma beveik visai kuriamai dokumentikai, kalbančiai apie Lietuvą ir jos istoriją. Apibendrinat reikėtų paminėti, kad dalis lietuvių tikisi „History“ ar „Discovery“ lygio dokumentinių filmų, kuriuose būtų įdomiai pateikta gryna faktinė medžiaga, be „poetinių“ nukrypimų, ar autorių pozicijos kaip šiame filme. Nors, prisipažinsiu, būtų įdomu pamatyti tokį produktą, tačiau reikia ne ką mažiau džiaugtis kruopščiai tarptautinės kūrėjų komandos atliktu darbu sukurti stiprias emocijas ir diskusiją keliantį filmą.

Verdiktas 10/10

Filmas kalbantis apie itin skaudžią Lietuvos istoriją tikrai vertas dėmesio. „Nematomą frontą“ vertėtų pamatyti visiems – na nebent išskyrus visai mažus vaikus, kuriems tai kol kas įdomu nebus. Kodėl visiems? Jei esate moksleivis – tai tikrai bus geresnė istorijos pamoka apie partizanus, nei apie juos pasakos mokytoja. Jei esate suaugęs – nesvarbu, ar dirbate, ar ne, studijuojate, ar ne – pamatę ir pajautę šį filmą tikrai nenusivilsite, o labai tikėtina, jog išėję iš kino salės jausitės šiek tiek pakylėti. Jei šeimoje turite vyresnio amžiaus žmonių, ir jei tik turite galimybę, pakvieskite juos pažiūrėti šio filmo. Galbūt tai įkvėps juos papasakoti dar vieną savo istoriją iš jaunystės, kurios tikriausiai iki šiol negirdėjote.

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: