Šiais laikais gyvo žmogaus sudeginimas mažų mažiausiai gali pasirodyti kraupus, gąsdinantis bei nesuprantamas sveiku protu. Tačiau taip buvo ne visuomet. Istorijos naratyvuose galima rasti daugybę pavyzdžių, kuomet tai buvo ne tik kad suprantama, bet net ir oficialiai įteisinta. Bene labiausiai istorijoje buvo paplitęs raganų deginimas. Tačiau kas iš tiesų buvo tos raganos? Už ką buvo taip žiauriai baudžiamos? Ar tokie dalykai vyksta ir šiandien?
Ragana – dažniausiai mažiems vaikams gąsdinti naudojama figūra. Iš pasakų ir pasakojimų žinome piktąsias pamotes, raganas ant šluotos, laumes, vagiančias vaikus. Tačiau iš tiesų raganos nebuvo tokios. Ankstyvaisiais Viduramžiais kaip raganos buvo įvardijamos moterys, vis dar besilaikančios ikikrikščioniškų papročių, tikinčios įvairiais prietarais, turinčios magiškų galių.
Ateinančiais amžiais skeptiškas požiūris į raganas ir toliau plito. Iki pat XIII-XIV a. raganavimo atvejų yra užfiksuota itin mažai, vykusių teismų dėl raganiškos veiklos – dar mažiau. Tai lėmė baimė neteisingai apkaltinti dėl kerėjimo, tokios veiklos įrodymų trūkumas. Neteisingai apkaltinus, tas, kuris kaltina, gali užsitraukti dar didesnę bausmę nei pati „ragana“ – kronikose randami atvejai, kuriame kaltinantysis yra pats nubaudžiamas mirties bausme. Gerėjančios gyvenimo sąlygos, mažai nelaimių ir ligų taip pat prisidėjo prie ramesnio raganų gyvenimo – žmonės neieškodavo kaltų.
Situacija pradėjo keistis XIV a., kai popiežiumi tapo Jonas XXII. Nuo šio laikotarpio ir prasideda dažnesni raganų persekiojimai, įgaunantys vis didesnį mastą iki XVI-XVII a. vidurio, kuomet buvo pasiektas didžiausias persekiojimų įkarštis. Svarbiausiu dokumentu, susijusiu su raganų medžiokle, reikėtų laikyti popiežiaus Inocento VIII 1484 m. išleistą bulę Summis desiderantes affectibus, kuri leido raganavimą susieti su erezija ir taip kerėjimo bylas galėjo spręsti inkvizitoriai (inkvizicija – tai ypatingas teisminis tardymo organas, skirtas kovai su erezija ir veikęs prie katalikų bažnyčios). Tai ypatingai paskatino raganų medžioklę, teismus ir bausmes.
Kalbant apie raganų teismo procesą, pirmiausia buvo ieškoma moterų, turinčių atitinkamas raganiškas žymes – randus, įbrėžimus, didesnius apgamus. Požymius, kaip atpažinti raganas, buvo galima rasti veikale Malleus Maleficarum („Raganų kūjis“, liet.). Ir nors Bažnytinė Inkvizicija nepripažino šio veikalo, pasaulietiniai teismai juo dar ilgai naudojosi ir ant laužo pasiuntė ne vieną šimtą moterų. Vėliau tariamos raganos buvo kankinamos, buvo bandoma iš jų išpešti prisipažinimą raganavus. Šioje srityje Viduramžių teisėjams fantazijos nestigo – laikotarpis žymus įvairiausio tipo kankinimais: nuo kabėjimo ant virvės kol išnyra riešai iki skandinimo ar badymo adatomis. Kai kankinimai baigdavosi (o baigdavosi jie vienaip – auka būdavo kalta; jei neprisipažindavo raganavusi, tai reikšdavo, kad jai skausmą iškentėti padėjo Šėtonas), ragana būdavo nubaudžiama. Čia dažniausia bausmė – sudeginimas ant laužo, tačiau pasitaikydavo ir kitokių būdų nubausti už juodą veiklą – ketvirčiavimas, kaulų sulaužymas ir palikimas mirčiai, galvos nukirtimas ir pan.
Kino filmo “Twins of Evil” (1971) kadras
Dažniausiai raganų persekiojimas ir bausmės yra siejami su Viduramžiais, tačiau daugiausiai egzekucijų, vis dėlto, buvo įvykdyta jau pasibaigus Viduramžiams, Naujųjų laikų pradžioje. Klaidinanti nuostata yra tai, kad dažniausiai minimi keli milijonai aukų, nubaustų už raganavimą. Šių laikų istorikai mažina šį skaičių iki 50 000 – 200 000 mirties bausmių – tai yra keliais kartais mažiau nei buvo minima ankstesniuose tyrinėjimuose. Kruviniausiais metais yra vadinami 1550-1650 m., kuomet buvo įvykdyta didžioji dalis egzekucijų. Jų tipas, žiaurumas bei dažnumas skyrėsi ir nuo geografinio regiono, ir nuo priimtų kultūrinių normų.
Ir vis dėlto – kuo taip stipriai nusikalto raganavimu kaltinamos moterys? Dažniausiai jos būdavo kaltinamos erezija (kitatikyste, priešinimusi vyraujančiai religijos srovei – Krikščionybei) ir santykiais su Šėtonu. Taip pat buvo manyta, kad jos kenkia aplinkiniams – nuodija gyvulius, prišaukia gamtos stichijas (potvynius, audras ir uraganus), nėščiosioms sukelia persileidimus, atneša baisias ligas (pvz., marą). Dažnai pasitaikydavo ir tokia situacija, kad už raganavimą buvo nubaudžiama žolininkė.
Nors raganų medžioklė oficialiai liovėsi XVIII a. – 1782-aisiais metais, tačiau gyvų žmonių deginimas tęsiasi iki šių dienų. Kai kuriose Afrikos valstybėse, Indijoje, Saudo Arabijoje dar iki šių dienų yra užfiksuojami atvejai, kuomet yra teisiamos ir deginamos raganos (Kenijoje, 2008 m. buvo sudeginta 11 moterų, apkaltintų raganyste).
Šiuo metu Papua Naujojoje Gvinėjoje moterų padėtis yra tiesiog nepavydėtina. Pagal statistiką dvi moterys iš trijų patiria negailestingą smurtą, daugelis iš jų yra apkaltinamos raganavimu ir negailestingai nukankinamos. Tuo tarpu vietiniai policijos pareigūnai akivaizdžiai pritaria grupuočių žiauriems veiksmams prieš nekaltas moteris, nes slapta tiki juodosios magijos egzistavimu.
Nors Papua Naujosios Gvinėjos gyventojai yra laikomi krikščionimis, tačiau dauguma jų neužmiršo tradicinių tikėjimų: protėvių garbinimo, genties globėjų – totemų, o keblesniais atvejais yra tikima ir burtais, juodąja magija. Dauguma gyventojų tiki, kad dėl stichinių nelaimių, dėl netikėtų ligų ar mirčių yra kas nors kaltas. Dažniausiai apkaltinamos yra moterys, kurios dėl to patiria negailestingus kankinimus. Jos yra mušamos mačetėmis, jų kūnai yra kapojami kirviu, tai pat deginami kraštais geležiniais strypais. Tokie moterų puldinėjimai prasidėjo nuo 1980 metų ir vyksta iki šiol, tik dabar jie žymiai intensyvesni ir žiauresni. Gaujų nariai dažniausiai yra jauni vyrai, dauguma iš jų inkvizicijos metu būna apsvaigę nuo alkoholinių gėrimų. Nepaisant tokios padėties, Papua Naujosios Gvinėjos vyriausybė vis dar neturi jokios programos, kaip padėti moterims kovoti su šia problema.
