Ne, šis straipsnis ne apie neabejotinai puikų brolių Cohen‘ų filmą. Deja. Bet ginklo (ar, mūsų atveju, labiau diržo) teisė, aiškiai matoma tame filme, svarbų vaidmenį atlieka ir aptariamoje situacijoje. Mėginsiu pratęsti mūsų moralinės vaizduotės ribų problemą ir atsakomybės nusikratymo būdus, tiesa, kitaip nei mūsų vyriausiasis redaktorius, be zoologinių motyvų.
Pirmoji priežastis yra Seimo sprendimas atmesti pasiūlymą teisiškai uždrausti smurtą prieš vaikus šeimoje. Esą šeima yra autonomiškas subjektas ir į jos reikalus negalima kištis. Tačiau vieno sutuoktinio smurtas prieš kitą kažkodėl draudžiamas, tiesa? Netgi už šeimos augintinių skriaudimą atsakomybė numatyta. Tai kas tokiu atveju yra vaikas – nepilnavertis šeimos narys, nepilnavertis žmogus ar netgi nepilnavertis gyvūnas? Sekant Seimo narių (tiksliau, TS-LKD, „tvarkiečių“ (beje, ne pirmą kartą tampančių didžiausiais ideologiniais draugais), „darbiečių“ ir „krikščionių“) mąstymu – taip. O jei vaiką galima šeimoje mušti, tai galbūt galima ir seksualiai išnaudoti, svarbu tik „neskolinti“ kitiems? Juk tai taip pat šeimos vidaus reikalas (kita vertus, sprendimas „skolinti“ – taip pat šeimos reikalas). Arba kodėl tuomet teisiamos motinos, atsikračiusios vos gimusių kūdikių? Juk tai – šeimos vidaus reikalas. O šeima yra autonomiškas subjektas. Negalima kištis. Ką tėvai nori, tą ir daro.
Įdomu yra tai, kad sprendimas, jog šeimoje galimas smurtas prieš vaikus priimtas tuo metu, kai vėl suintensyvėję diskusijos apie smurtą mokyklose. Daug ir garsiai kalbama apie būtinybę užtikrinti saugią ir draugišką aplinką, tokią reikalingą sėkmingam vaiko vystymuisi. O šis sprendimas panašias kalbas nubraukia. Nubraukia, nes mėgindami gerinti viešąją aplinką, mėgindami užtikrinti, kad vaikas gerai jaustųsi tarp bendraamžių, Seimo nariai sako, kad viskas gerai, jei jis jaučiasi nesaugus bei patiria fizinį smurtą pačioje artimiausioje, intymiausioje aplinkoje – šeimoje. Kitaip nei dvigubais standartais to nepavadinsi. Dar daugiau – kaip yra ketinama ugdyti normalius santykius tarp vaikų ir paauglių, jei legalizuojamas smurto kaip problemų sprendimo mokymas šeimoje? Jei vaikas išmoksta, kad teisus tas, kurio rankoje diržas, menkai tikėtina, kad jo tarpasmeninis bendravimas bus paremtas pagarba kitam. O netgi Biblijos pasitelkimas smurto šeimoje legalizavimui, kaip daro į moralinio autoriteto statusą akivaizdžiai bandantis pretenduoti P.Gražulis, siekiantis įteisinti jo normas paraidžiui, kelia ir religinio fundamentalizmo klausimą. Jei nepritariame islamiškajam fundamentalizmui, kodėl turėtume praktikuoti krikščioniškąjį?
Kitas dalykas, kurį galima aptarti šiame kontekste – nepilnamečių seksualumas. Neseniai paskelbtais duomenimis bene ketvirtadalis paauglių lytinį gyvenimą pradeda apie 14-15 metų amžiaus. Bet, kaip paaiškėjo, galimybė gauti specialisto konsultaciją nepilnamečiams yra ribota – reikia tėvų sutikimo. Kitaip medikui gresia atsakomybė. Logiška? Kai kuriais atvejais. Pavyzdžiui, aborto. Visais kitais atvejais manyčiau, kad net ir paauglys privalo turėti teisę į privatumą. O profesionali pagalba lytiškumo klausimais būtina. Tik ji gali padėti išvengti lytiniu keliu plintančių ligų, nepageidaujamų nėštumų ir, tikėtina, abortų. Tačiau ji negalima, nes pagal oficialią valstybės politiką paauglių lytinis gyvenimas neegzistuoja (nors įstatymiškai yra legalus). Nes pagal neseniai pataisytus teisės aktus asmuo vaiku laikomas iki pat 18 metų. O kaip ką tik pamatėme, vaikas yra šeimos nuosavybė. Kaip koks daiktas. Ir lytiniai santykiai tarp daiktų, tarkime, tarp batų dėžių, sunkiai įsivaizduojami.
Reziumuokime. Ką visa tai sako apie požiūrį į vaikus? Pirmiausia tai reiškia, kad vaikai nėra asmenybės. Asmenybė yra tai, kas mistiškai atsiranda žmoguje per jo 18-ąjį gimtadienį. Tada jis pradeda veikti, mąstyti ir jausti. Iki tol tai kažkokia inertiška kaulų ir raumenų masė. Antra, valstybei reikalingi piliečiai, kurie geba tik robotiškai paklusti. Kurie nekelia klausimo „kodėl“, kurie nėra kūrybiški. Nes žino, kad tiesiog yra taip, kaip yra, taip, kaip nieko neaiškindamas nustatė kas nors, turintis didelį diržą. O skęstančiųjų gelbėjimas – pačių skęstančiųjų reikalas.
www.sparnai.com
