sociologai.lt archyvo nuotr.

Britų autorės E. L. James knygų trilogija „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“ (toliau – PPA) tapo viena populiariausių pastarojo meto knygų – iki šiol parduota apie 80 milijonų jos kopijų, išverstų į daugiau kaip 50 kalbų (netrukus pasirodysiantis filmas tikriausiai taip pat sumuš kino lankomumo rekordus). Romanas ne tik įkvėpė daugybę skaitytojų paįvairinti savo seksualinį gyvenimą, tokiu būdu padidinant tam tikrų vartojimo prekių paklausą, tad ir pasiūlą, bet ir sukėlė nenuilstančias skaitytojų, žurnalistų, tinklaraštininkų, mokslininkų ir kitų veikėjų diskusijas apie šio kūrinio populiarumo priežastis bei ką šis fenomenas gali pasakyti apie mūsų visuomenes. Štai pavyzdžiui viename JAV universitete pradėtas dėstyti kursas, kurio programa sudaryta PPA analizės pagrindu siekiant tirti ryšius tarp seksualumo ir medijų. Mokslinis žurnalas Sexualities sociologinei romano analizei skyrė visą numerį.

Pasak sociologės E. Illouz, bestseleris apibrėžiamas per jo gebėjimą rezonuoti su žmonių socialine patirtimi bent jau dviem dažniai: jis savyje turi kelis labai pažįstamus žmonių socialinių patirčių aspektus bei – užslėptai arba tiesiogiai – kalba apie tą įprastų patirčių pusę, kuri yra sudėtinga, nepagaunama ir nuolatos sugluminanti. Rodos, PPA palietė mums svarbių patirčių sferą. R. A. Deller ir C. Smith atliktas skaitytojų tyrimas parodė, jog skaitytojoms pats patraukliausias šios trilogijos aspektas yra tas, jog jame kalbama apie netradicinį (kinky) seksą.

„PPA fenomenas, mano nuomone, suteikia daug galimybių sociologiškai tyrinėti seksualumo, lyčių, kultūros temas.“, – sako lyčių ir seksualumo sociologija besidominti Darja Lyzenko ir savo įžvalgomis apie romaną dalinasi su skaitytojais.

Popkultūros populiarumo veiksniai

Popkultūros tyrėjas J. Fiske dar prieš ketvirtį amžiaus pastebėjo popkultūros prekės tapimo produktyvia ir tuo pačiu populiaria dėsningumus. Visų pirma, produktas neturi būti pernelyg „keistas“ ir nutolęs nuo socialinės tikrovės: „Kultūros pramonės gaminamos ir platinamos prekės, kurios patenka į populiariosios kultūros apyvartą, privalo būti nedisciplinuotos ir nekontroliuojamos. Tačiau […] jos neturi tapti keistenybe: jų nedisciplinuotumas turi išlikti kasdienis, atpažįstamas, nes toks yra neišvengiamas populiariosios patirties elementas hierarchinių galių struktūrizuotoje visuomenėje“ (3, p. 92). Kitas aspektas yra tas, jog „hegemono jėgą galima naudoti tik tada, kai liaudis sutiks skaityti (interpretuoti) ją įkūnijančius tekstus, o liaudis pasirinks tik tuos tekstus, kurie suteiks galimybę priešintis, vengti arba šokiruoti: strateginė iš viršaus į apačią nukreipta galia gali operatyviai veikti tik tuose pasipriešinimo židiniuose, kur ją pasitinka taktinė iš apačios į viršų nukreipta galia. Populiarioji kultūra yra išvarpyta „prieštaravimų“, o jos „prieš“ elementai kyla iš „taravimų“ (tarimų), kuriuos produktyvūs skaitytojai randa jiems pateikiamuose (tegu ir nenoromis) produktyviuosiuose tekstuose“ (3, p. 93). Kitaip tariant, kad žmonės taptų valdomi per popkultūros prekes, visų pirma, ta prekė turėtų juos vienaip ar kitaip jaudinti – tai suteikia žmonėms priežastį veikti, „prieštarauti“, tokiu būdu toliau įtvirtinant hegemono galią.

Kalbėdamas apie popkultūros vertinimą, Fiske teigia, jog dėl jos pertekliškumo ir ryškumo kritikai suskumba ją įvardinti vulgaria ar lėkšta, ir suklysta ją vertindami. Tad „mes galime ramiai priimti jų pateikiamą populiariųjų tekstų apibūdinimą, kad jie yra pertekliniai ir akivaizdūs, tuo pat metu atmesdami ar netgi apversdami šių savybių neigiamą vertinimą“ (3, p. 101). Tai reiškia, jog tariamas lėkštumas ar vulgarumas nebūtinai yra tuščia ir nieko nesakanti, neigiama produkto savybė. Ji gali mums leisti įžvelgti kur kas labiau akiai nematomus socialinius procesus. Kaip tai vyksta? Anot Fiske, tekstų paprastumo dėka:

„[d]emonstruojant paviršių vidus lieka neišpasakotas, neaprašytas; tekste lieka tarpai ir erdvės, kuriuos produktyvus skaitytoja(s) užpildo savo socialine patirtimi ir taip konstruoja teksto, ir tos patirties ryšius. Atsisakant teksto gilumos ir subtilių skirtumų, skaitytojui perduodama atsakomybė už jų susikūrimą. O mes žinome, kad kai kurie skaitytojai būtent tai ir daro. Pvz., tai, kaip kai kurios moterys apibūdina muilo operų personažus, rodo, kaip savitai jos užpildo ar, veikiau, pripildo gyvybės jų emocinius išgyvenimus. […] Produktyvumas dažniau pasireiškia ne rašant, o interpretuojant tekstą.“ (3, p. 107)

Tad įsigilinus į tai, kaip tektas yra interpretuojamas, kokiu socialiniu krūviu įkraunamas skaitytojo(s) mes galime daryti makro lygmeniui prilygstančius apibendrinimus apie visuomenėje klajojančias socialines prasmes, tad „[p]opuliariosios kritikos vertinimas tampa ne tekstualiu, o socialiniu ir politiniu veiksmu: kritikas stengiasi ištirti ir įvertinti iš teksto sukurto aktualumo socialinį ir politinį efektyvumą“ (3, p. 112).

Kalbėdamas apie teksto ir skaitytojo(s) sąveiką Fiske teigia, jog yra didelis skirtumas tarp to, kaip tam tikros vertybės reprezentuojamos tekste ir kaip jos yra patiriamos kasdieniame gyvenime. Skaitytojai patys išsirenka tai, kas juos traukia tuose tekstuose, kas suteikia jiems malonumą, tačiau kasdienių socialinių sąveikų fone, jeigu tos sąveikos prieštarauja tekste vaizduojamam pasauliui, iš teksto gautos socialinės prasmės nublanksta. Todėl Fiske daro išvadą, jog tam, kad tam tikra socialinė situacija – pvz., moterų padėtis visuomenėje – pasikeistų, tie pokyčiai gali vykti tik gana lėtai, o ne radikaliai, nes per daug „radikalūs tekstai sugriautų aktualų teksto simbolikos ir socialinės patirties atitikimą.“ (3, p. 114). Kitaip tariant, jeigu paimtume „Seksas ir miestas“ serialo pavyzdį, galima sakyti, kad emancipuotos feministės idėjai visuomenėje, kiek tai įvyko serialo dėka, pavyko įsigalėti tik todėl, kad serialo herojės, nors ir santykinai feministinių pažiūrų, vis tik tiek savo išvaizda, tiek poreikiais nenutolo per daug nuo patriarchalinės matricos, ir tokiu būdu skaitytojai (žiūrovai) priėmė bent jau dalį serialo siunčiamų feministinių žinučių. Situacija būtų kitokia, jeigu pagrindinėmis serialo herojėmis būtų androginiškos išvaizdos lesbietės.

Apibendrinant Fiske idėjas apie popkultūros prekių populiarumą galima sakyti, jog skaitytojai renkasi tuos tekstus, kurie leis jiems prieštaraujant hegemonijai vis tik išvengti jos nelaisvės (3, p. 117), t.y. priešintis hegemonijai, bet tik pagal hegemonijos pasipriešinimo jai taisykles. Trilogijos fabula reprezentuoja labai tradicinės meilės istorijos ir stipriai erotika įkrauto romano mišinį.

PPA lyčių ir santykių konstravimo ypatumai: tarp heteronormatyvių ir BDSM santykių

Anastasija yra universitetą bebaigianti 21 metų mergina, papildomai dirbanti buities prekių parduotuvėje. Ji susipažįsta su 27 metų multimilijonieriumi Krisitijanu, pasižyminčiu itin išrankiu skoniu tiek sekso, tiek kitose srityse. Jie susidomi vienas kitu, ima jausti ir fizinę, ir romantinę trauką, tačiau Kristijanas yra BDSM (bondage, discipline, sadism, masochism) mėgėjas ir norėtų, jog Anastasija taptų jo, DominantoNuolankiąja. Anastasijai tokie santykiai nėra morališkai priimtini, ji linkusi į „tradicinį“ „gėlės-kinas-mergina-vaikinas“ bendravimą. Apie bandymą suderinti šiuos santykių tipus ir sukasi visas trilogijos veiksmas.

Kristijanas siekia, jog mergina pasirašytų sutartį ir tuomet priklausytų nuo jo tiek kasdieniame (jis galėtų kontroliuoti tokias kasdienes Anastasijos praktikas kaip miegas, valgymas, sportas ir pan.), tiek seksualiniame gyvenime (jis galėtų merginai uždrausti net masturbuotis, jau nekalbant apie kitų seksualinių ar romantinių partnerių turėjimą; vienintelis, kas turėtų teisę seksualiai patenkinti – tai Kristijanas, ir tas patenkinimas turėtų vykti tik BDSM praktikų metu). Anastasija nenori pasirašyti sutarties, bando dėl jos derėtis. Galiausiai jie randa kompromisą – ji kartais leisis į BDSM praktikas, tuo tarpu jis sutiks užmegzti su ja konvencinius romantinius santykius. Trilogijos pabaigoje jų santykiai tampa netgi labai konvenciniai – santuoka ir du vaikai per mažiau nei metų laikotarpį nuo jų pažinties.

Protagonistės Anastasijos portretas romane piešiamas pernelyg stereotipiškai. Ji – intravertė, turinti žemą savivertę, augusi be tėvo, beveik neturinti draugų, nepasižyminti jokiais išskirtiniais pomėgiais. Iki tol, kol gyvenime nepasirodė Kristijanas, mergina neturėjo jokios seksualinės tapatybės. Anastasija yra absoliučiai priklausoma nuo taip vadinamo „male gaze“ žvilgsnio – tik Kristijano teigiamo įvertinimo dėka ji jaučiasi seksuali. Viskas, ką ji turi po pažinties su vaikinu, jos manymu, yra tik jo dėka.

Vienas ryškiausių romano aspektų yra tas, kad Anastasijos nevilioja sadomazochistiniai santykiai (iš tiesų, ji jų nesupranta ir tikrai nepasinertų į juos savo iniciatyva), ji tiesiog įsimylėjo Kristijaną ir tik dėl to pamažu linksta sutikti su BDSM. Ir tai patinka mainstreaminiamskaitytojui: moteris gali mėgautis neįprastomis fantazijomis neprisiimdama už tai jokios atsakomybės. Ir net jeigu ji tuo nesimėgauja, pasiryžta tam iš meilės, siekio „išgelbėti“ vyrą.

Kaip jau minėjau, Kristijanas, savo ruožtu, nori kontroliuoti Anastasijos gyvenimą. Ryškus heteronormatyvių santykių aspektas yra atsakomybės dėl nėštumo išvengimo užkrovimas ant moters pečių: būtent Ansatasija turi naudoti apsisaugojimo priemones. Mergina išsiderėjo santykinai mažai – niekas šiuose santykiuose nevyksta pagal ją, jos nustatytas/pasiūlytas taisykles. Kai kurie kritikai išreiškė savo pasišlykštėjimą tuo, kaip Kristijanas iš esmės savinasi Anastasiją, ir baiminasi, jog tokie santykiai gali tapti romantinių santykių prototipu skaitytojams. Tai, kaip vaikinas kontroliuoja merginą, išreiškia ne jo meilę, bet jos objektifikaciją, kadangi jis nori valdyti jos seksualumą.

Kristijano ir Anastasijos plėtojamas santykis parodo pagal tradicinius lytims priskiriamus stereotipus veikėjų sulytintas tapatybes ir skirtingus troškimus (juk tariamai vyrams aktualu viena, moterims – kita): jam rūpi tik lytinis pasitenkinimas, jai – artimi romantiški jausmai. Bet kiekvienas nori to paties: kad kita(s) trokštų jo(s) būtent taip, kaip ji(s) to nori. Kiekvienas nori likti laisvas ir kiekvienas nori pavergti kito valią ir troškimus. Tai iš tiesų yra hėgeliškas galvosūkis, ties kuriuo – dažnai beviltiškai – vargsta modernūs seksualiniai ir romantiniai santykiai. Tai yra taip pat priežastis to, kodėl romantiniai santykiai tapo kupini prieštaringumo (prisotinti konfliktuojančių emocijų ir troškimų), neaiškumo (mes niekada nesame tikri, kokios yra jų taisyklės, ar kuo (ir ar) jie baigsis) ir neapibrėžtumo (pakibę tarp nerūpestingų ir įsipareigojusių, skausmingų ir malonių, užtikrintų ir neramių).

Veikėjų santykiai taip pat pasižymi skirtingomis ekonominės ir seksualinės galios dinamikomis. Jis – visus įmanomus, Bourdieu terminais kalbant, kapitalus turintis vyras: nepaisant jauno amžiaus pasižymintis solidžia reputacija, fiziniu patrauklumu, rodos, nesibaigiančiais finansiniai ištekliais, ryšiais, rafinuotu skoniu ir pan. Maža to, Kristijano vyriškumas yra transnacionalinis (5): neretai minima knygose, kaip jis vienu telefono skambučiu išsprendžia didelės pinigų sumos vertą klausimą. Tuo tarpu ji – studentė, neturėjusi jokių lytinių santykių (net nesimasturbuojanti) – tarsi apkritai neturinti seksualumo. Tik susipažinusi su Kristijanu Anastasija ima atrasti savo seksualinę tapatybę.

Viena  didžiausių kritikų (pvz.Ipvz.II) šios trilogijos istorijai yra ta, jog čia vaizduojami smurtu paremti santykiai, smurtas romantizuojamas. Santykiai tarp Anastasijos ir Kristijano, ir ypač pastarojo veiksmai, gali būti vertinami ne tik kaip BDSM, bet ir kaip smurtas tarp intymių partnerių, pvz., gąsdinantis žodinis ir fizinis elgesys, socialinio gyvenimo apribojimas, reikalavimai susitikti, persekiojimas ir pan. C. Purcell baiminasi, jog knygose  vaizduojami neįtikėtini ir pavojingai smurtiniai santykiai gali tapti įsivaizduojami kaip moterų romantinis idealas. Romano temos – jog vien tik meilė gali priversti ką nors pasikeisti, jog sutuoktinio smurtas yra priimtinas tol, kol jis yra geras lovoje, jog nėštumai turi būti vies vien įgyvendinti, nors būsimi tėvai nėra pasiruošę jais tapti, ir pasenusi Viktorijos laikų mintis, kad tyros mergelės meilė gali išgelbėti aikštingą vyrą patį nuo savęs – yra iracionalios, neįtikimos ir pavojingos.

Romano istorija leidžia suprasti, jog moters meilė gali pakeisti neigiamą vyro gyvenimo būdą, charakterio bruožus. Būtent šis aspektas – tikėjimas, jog „meilė nugali viską“ – yra viena iš daugelio priežasčių, kodėl moterys nenutraukia smurtinių santykių su savo partneriu. Jeigu moteris yra pakankamai kantri, mylinti, atlaidi, ji turi galios pakeisti jo gyvenimą į geresnę pusę. Vienas svarbiausų dalykų, dėl kurių romano veikėjų santykiai gali būti laikomi smurtiniais, yra faktas, jog Anastasija taip niekada ir nepasirašė BDSM  santykių sutarties, o tokiuose santykiuose sutikimas yra kertinis dalykas. Maža to, knyga vaizduoja Kristijaną kaip savo sunkios vaikystės auką tokiu būdu nuimdama nuo jo atsakomybę už savo veiksmus.

Prieš kultūros pornofikaciją pasisakanti sociologė G. Dines mano, jog šio romano populiarumas simbolizuoja pornografijos industrijos triumfą. Ji kelia klausimą, kaip E. L. James sugebėjo priversti moteris vietoj seksualinio žiaurumo pamatyti aistringą seksą? Ji mano, kad šio romano sėkmę lėmė tai, jog jis yra pozicionuojamas moterims, kurios nori „gražios pabaigos“, t. y. heteronormatyvios pabaigos.

PPA sulaukė ne tik kritikos, bet ir pozityvių atsiliepimų. Sociologė E. Illouz trilogijos privalumą įžvelgė tame, jog čia parodoma, kad BDSM gali išspręsti moderniosios meilės problemą. BDSM seksualinės praktikos daugeliui yra (bent jau kol kas) – svetima ir nepažinta, ir dėl to neigiamų stereotipų kupina sfera. BDSM toli gražu nėra (arba bent jau nebuvo iki trilogijos išleidimo) mainstreamo dalimi. Tad tokiame kontekste nuostabą kelia tai, kad romanas, kuriame BDSM praktikos užima vieną centrinių istorijos aspektų, sulaukė tokio populiarumo. Šie begaliniai meilės galvosūkiai yra išsprendžiami sadomazochistinės sutarties, kuri pradžioje apgaulingai atrodo kaip kliūtis meilei, pagalba. Maža to, Illouz teigia, jog sadomazochistiniai santykiai apskritai yra itin patikimas sprendimas komplikuotiems, neaiškiems ir meilės kančios kupiniems santykiams, nes sutarties dėka jie yra labai aiškiai detalizuoti ir remiasi pasitikėjimu – moderniais laikais itin reta prabanga – vienas kitu.

Kitas knygų privalumas yra panašus į tą, kurį galima buvo girdėti ir serialo „Seksas ir miestas“ kontekste – šios trilogijos aptarimas lemia tai, jog moterys dalijasi viena su kita informacija, dažniau bendrauja seksualumo tema (6). Kaip teigia L. Levkoff, „tai apie pasakojimus ir draugystes. Moterys rado kažką, kas praturtina jų emocinį ir seksualinį gyvenimą, ir nori pasidalinti tomis žiniomis su savo draugais, šeimos nariai ar bendrai su pasauliu“. Kai kuriuos kritikus žavi nuolatinis šiame romane vykstantis derėjimasis.

Apibendrinus PPA lyčių ir santykių konstravimo ypatumus galima sakyti, jog čia yra vaizduojami pagal tradicinius šiuolaikinius hegemoninius lyčių standartus (galbūt su kiek didesniais nukrypimais nuo normos protagonistės atveju) sukonstruoti veikėjai pernelyg nenutolstantys nuo heteronormatyvių santykių trajektorijos – nors ir besileidžiantys į BDSM santykius, tačiau galiausiai „pasirenkantys“ labiau tradicinį šeimos modelį – santuoką ir vaikus.

Transgresija ir heteronormatyvumas kaip kapitalizmo įrankiai

PPA pasižymi gan smulkiai ir plačiai aprašytomis BDSM sekso scenomis, tad dalis kritikų linkę aiškinti šio kūrinio populiarumą būtent per šią prizmę, juk seksualumas visada pritraukdavo dėmesį (sex sells). Tačiau, kaip pastebi Illouz švelnios pornografijos (soft-porn) literatūra egzistuoja jau gana ilgai, o ir nekonvencinių seksualinių praktikų įvairovė yra plati. Kodėl būtent šis romanas su BDSM santykiais priešakyje sulaukė tokio pasisekimo?

Romane PPA plėtojama BDSM praktikų linija, kurią galėtume pavadinti seksualine transgresija, būtent ir yra vienas tų esminių aspektų, lėmusių knygų sėkmę. Tačiau seksualinė transgresija, kaip pastebi A. Dymock, iš pirmo žvilgsnio viliojanti savo novatoriškumu, laisve ir galimybe save pažinti, gali tarnauti kaip mechanizmas, dar labiau sustirpinantis tiek kapitalizmo, tiek heternormatyvumo hegemoniją (1). Tad kalbant šiame kontekste, PPA fenomenas yra kur kas konservatyvesnis, negu atrodo iš pirmo žvilgsnio. Norėčiau kiek plačiau atskleisti šį argumentą.

Ryškėja tendencija, jog seksas kaip transgresija grynu pavidalu yra išnaudojamas kapitalistiniams tikslams (7). Seksualinės grupės ir subkultūros, kurias G. Rubin įvardino kaip „jautrias“, „erotines mažumas“ ir „erotinius disidentus“, kurie anksčiau buvo traktuojami kaip kliūtys galiai, dabar vertinami kaip naudinga butaforija kapitalizmui (1). A. Dymock antrina A. Tsaros teigdama, jog gilesnė trilogijos analizė parodo grįžimą prie labiau tradicinių moteriškumo ir moters seksualinio agentiškumo (agency) diskursų (8). Kaip matėme, visi romane vaizduojami seksualiniai ir romantiniai santykiai yra heteroseksualūs, BDSM praktikos švelniai įvedamos į heteronormatyvumo diskursą, nemažą herojams kylančių klausimų ir dilemų dalį užima reprodukcijos klausimai (kontracepcija, nepageidaujamas, tačiau įvykęs pastojimas). Tariamai subversyvios BDSM praktikos yra atliekamos „saugioje heteronormatyvumo palaimoje“. Heteronormatyvi santykių dinamika romane dažnai išryškėja ir tada, kai Kristijanas kažką incijuoja (o inicijuoja bene visada tik jis) ir Anastasija nepasako „ne“, tad jie galiausiai tuo užsiima – aktyvaus vyro ir pasyvios moters modelis, kai tik „išsakytas „ne“ reiškia „ne““, o visa kita reiškia „taip“. Galima būtų pridurti, jog netgi išsakytas „ne“ hegemoniško vyriškumo dažnai interpretuojamas kaip užslėptas „taip“.

Žvelgiant į PPA fenomeną kritiškai, galima pamatyti, jog romano kaip transgresyvaus erotinio kūrinio pozicionavimas skatina moteris „vartoti“ ir lemia seksualinės tapatybės kaip prekės gamybą. Tai liudija apie tai, jog vietoj to, kad transgresija tarnautų kaip politiškai progresyvi utopinė strategija, kuri galėtų pakeisti seksualinės aistros apribojimus, ji funkcionuoja kaip mechanizmas, per kurį yra stiprinamas kapitalizmas ir palaikoma heteronormatyvumo hegemonija (1). Kitaip tariant, seksualinės transgresijos tarnauja sistemai, o ne ją dekonstruoja. Romano sėkmė parodo, jog seksualumas tampa vartojimo sfera.

Šiuolaikinėje kapitalizmo sistemoje transgresija gali būti suvokiama kaip nepaslanki seksualinio leidimo forma, kurios tikslas yra sukurti „pavyzdinius prekių vartotojus“ (7). Tokiu būdu tai tampa gerai apsvarstytu ir kontroliuojamu mechanizmu, kuris, viena vertus, leidžia mums patirti, kad ir trumpalaikį, tačiau stiprų laisvės pojūtį, kita vertus, socialinių galių hierarchijos lieka nepajudintos ir išsaugotos (1). Kitaip tariant, PPA žada skaitytojui laisvės pojūtį flirtuojant ar net užsiimant transgresija, tačiau visa tai vyksta gerai pažįstamų ir „saugių“ hierarchijų rėmuose. Šiam procesui iliustruoti puikiai tinka faktas, jog, nors erotinių prekių (prieš tai sietų tik su seksualinėmis subkultūromis) vartojimas ženkliai padidėjo (kas galėtų liudyti apie seksualinės atmosferos laisvėjimą), būdai, kaip šios prekės yra pozicionuojamos, pateikiamos, reklamuojamos, demonstruoja tik tai, jog šie aktai yra transformuoti į „saugius“, „normalius“ heteroseksualumo instituto komponentus (1).

Maža to, kai kurie autoriai įžvelgia romano transgresyvumą ne BDSM scenose ar pokalbiuose apie sutartį. Jie teigia, kad PPA trasngresyvumas pasireiškia grįžimu prie nebemadingų seksualinio naivumo ir nepatirties, kontrolės ir savininkiškumo fantazijų. Šiuo metu, kai kažką turėti reiškia pasiekti to pačiai, itin patraukliai ima skambėti mintis, jog kažkas kitas imsis kontrolės ir tau tai suteiks, net jeigu tai vyks sunkiai iškovotos lyčių lygybės kaina (1). Tad čia veikiantis transgresijos mechanizmas yra reakcingas, netgi konservatyvaus pobūdžio. Išlaikant santuoką ir reprodukciją kaip institutus, kurių kontekste „iškrypstama“, PPA demonstruoja, jog „iškrypimų“ panaudojimas gali tarnauti kaip  galingas seksualumo suprekinimo būdas, kurio dėka „alternatyvios“ seksualinės praktikos yra „išlydomos“ heteronormatyvume (1).

Kitas dalykas, kurį galime prisiminti šiame kontekste, yra „prekinis feminizmas“ (commodity feminism). Moterys tampa vis labiau finansiškai nepriklausomos ir reklamos industrija pastebėjo, jog galima parduoti prekes ir paslaugas gražiai jas „įpakuojant“ į įgalinimo diskursą. Savęs transformavimo galimybė yra parduodama moterims kaip įgalinimo būdas ir šis veiksmas yra efektyviausias, kai parduodamas seksualumo pagrindas (1; 2).

Į klausimą, kodėl šiuolaikinėje Vakarų kultūroje seksualumas yra suvokiamas kaip transgresinių malonumų vieta, galima rasti atsakymą pasitelkiant M. Foucault represijos hipotezę (4; 1). Foucault seksualinės represijos teorija teigia, kad jeigu seksualumas yra laikomas represuotu, t. y. draudžiamu, neegzistuojančiu, nutildytu, tai vien faktas, kad kažkas apie jį prabyla, sudaro apgalvotos transgresijos, anti-autoritarinio veiksmo įspūdį (1; 7). PPA atveju galime kalbėti netgi apie dvi seksualumo sferas: moters seksualumą ir BDSM seksualumą. Ir šiame kontekste, kaip kad Foucault numatė savo represyvo hipotezėje, transgresijos mechanizmai yra meistriškai ir sklandžiai inkorporuojami į sekso suprekinimą. Negana to, PPA rinkodaroje ir pardavimuose (1) tai daroma kaip niekad sėkmingai.

_____________

Literatūros sąrašas

1. Dymock, A. 2013. „Flogging sexual transgression: Interrogating the costs of the „Fifty Shades effect””. Sexualities 16(8): 880-895.
2. Evans, A., Riley, S. ir Shankar, A. 2010. “Technologies of Sexiness: Theorizing Women’s Engagement in the Sexualization of Culture”. Feminism & Psychology 20(1): 114-131.
3. Fiske, J. 2008. Populiariosios kultūros supratimas. Vilnius: Žara.
4. Foucault, M. 1999. Seksualumo istorija. Vilnius: Vaga.
5. Hearn, J. 2009. “Hegemony, Transnationalisation and Virtualisation: MNCs and ICTs”. Changing Men and Masculinities in Gender Equal Societies Conference, Roskilde, Denmark.
6. Henry, A. 2004. “Orgasms and empowerment: Sex and the City and the third wave feminism”. Reading Sex and the City. Sud. Kim Akass ir Janet McCabe. New York: I.B. Tauris, 65-82.
7. Hester, H. 2013. “Rethinking Transgression: Disgust, Affect, and Sexuality in Charlotte Roche’s Wetlands”. Journal of Lesbian Studies 17: 240–252.
8. Tsaros, A. 2013. “Consensual non-consent: Comparing EL James’s Fifty Shades of Grey and Pauline Réage’s Story of O“. Sexualities 16(8): 864-879.
9. Whitehead, D. 2013. “When religious “mommy bloggers” met “mommy porn”: Evangelical Christian and Mormon women’s responses to Fifty Shades”. Sexualities 16(8): 915-931.

Internetinių nuorodų sąrašas

1. A Feminist Looker. 2013. “Review: Fifty Shades of Grey Trilogy”
2. annaisannabackwards. 2012. “50 Shades of Grey – A Subjectivist Exploration of the Book in the Public Eye”. Sociolology Blog.
3. Barker, M. 2013. “Consent is a grey area? A comparison of understandings of consent in Fifty Shades of Grey and on the BDSM blogosphere”. Sexualities 16(8): 896-914.
4. Brockway, L.S. 2013. “”’Fifty Shades of Grey” Romanticizes Abuse of Women, New Study Says”. Everyday Health
5. Bunce, D. 2012. “”Fifty Shades of Grey” reviewed by a simple bible-reading feminist.” David Bunce Blog 
6. Deller, R.A. ir Smith, C. 2012. “Reading the BDSM romance: Reader responses to Fifty Shades”. Sexualities 16(8): 932-950.
7. DelVecchio, M. 2012. “Anti-Feminist Ideals in Fifty Shades of Grey”. Her Circle 
8. Dines, G. 2012. “Why are Women Devouring Fifty Shades of Grey?”. CounterPunch
9. Illouz, E. 2012. ”Explaining ”Fifty Shades”: How Bondage Solves the Problem of Modern Love”. Spiegel 
10. Kramer Bussel, R. 2012. “”50 Shades of Grey” Is the Subject of a Course at American University”. The Daily Beast 
11. Levkoff, L. 2012. „Deconstructing Fifty Shades of Grey”. The Huffington Post
12. MAYA. 2012. “What Katie Roiphe gets wrong about “Fifty Shades of Grey” and fantasies of sexual submission”. Feministing 
13. North, A. 2012. “Why Women Really Like “50 Shades Of Grey”: It’s About Being Served”. BuzzFeed 
14. Penny, L. 2012. “In defence of Fifty Shades of Grey”. New Statesman
15. Purcell, C. 2013. “Fifty Shades of Feminism – A Response to E. L. James’ “Fifty Shades of Grey””. The Huffington Post 
16. Roiphe, K. 2012. “Working Women’s Fantasies”. Newsweek. 
17. Smolinski, J. 2012. “The Thinking Woman’s Guide to Fifty Shades of Grey”. 

Publikuota sociologai.lt

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 

Sponsored video

Taip pat skaitykite: