Prieš pusmetį pasirodęs pasakų rinkinys „Gintarinė širdis”, kuriame publikuotos ir dvi pasakos apie tos pačios lyties poras ‒ jau niekur nebepardavinėjamas. Internetinėse parduotuvėse, kurios turėjo likučių, kai kas dar spėjo knygą įsigyti.
Iš Lietuvos edukologijos universiteto leidyklos internetinės svetainės informacija apie tai, kad tokia knyga išleista, dingo. Universitetas teigia tokį sprendimą priėmęs remdamasis vidaus ir išorės ekspertais bei neslepia, kad tam įtakos turėjęs ir iš grupės Seimo narių gautas raštas. Pasakų autorė Neringa Mikalauskienė, kūrybą publikuojanti kaip Neringa Dangvydė, sako, kad tokie Universiteto veiksmai primena sovietmetį, kai užtekdavo vieno skambučio „iš viršaus” ir „nepatogi” knyga ar filmas būdavo „padedami ant lentynos” ir žmonių nepasiekdavo. Teisės specialistai prideda, kad toks elgesys – kūrybinės laisvės ribojimas ir diskriminacija, Lietuvai galinti kainuoti dar vieną pralaimėtą bylą Europos Žmogaus Teisių Teisme.
„Gintarinės širdies” autorė sako trejus metus dirbusi Vaikų linijoje, kur vaikai skambino ir pasakojo apie patiriamas patyčias. Taip esą kilusi mintis sukurti magiškas istorijas apie neįgalumą, tos pačios lyties poras, romus, žmones, turinčius kitokią nei dauguma odos spalvą ir kitas grupes, dažnai patiriančias visuomenės atskirtį. Neringa Dangvydė stebėjosi, kad toleranciją ir įvairovės pažinimą skatinančios pasakos daliai visuomenės kelia nepasitenkinimą: „Knygoje ‒ šešios pasakos, o užkliuvo tik dvi: tos, kur yra kalbama apie homoseksualių žmonių meilę. Kai kurie įsivaizduoja, kad vaikai, perskaitę pasaką, kur vienas iš trijų brolių įsimyli juodaodį siuvėją, arba kur princesė pamilsta batsiuvio dukterį, patys perims būtent tokį modelį. Bet juk knygoje yra aštuonios heteroseksualios šeimos. Ir visų jų bendravimas gražus, galintis būti pavyzdžiu kitiems”, ‒ sakė pasakų autorė.
Inspektorė: pasakos žalingos mažamečiams
Tačiau Lietuvos tėvų forumui, ne kartą pasisakiusiam prieš vaikų informavimą apie santykius tarp tos pačios lyties asmenų, bei konservatyviai Seimo narių grupei kreipusis į Lietuvos edukologijos universitetą ir Kultūros ministeriją, pastaroji kreipėsi į Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybą prašydama „Gintarinę širdį” „įvertinti Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos viešosios informacijos poveikio įstatymo aspektu”. Zitos Zamžickienės vadovaujamos tarnybos ekspertai tvirtina nustatę, kad dvi pasakos, kuriose pasakojama apie santykius tarp tos pačios lyties veikėjų ,,Kaip karaliaus sūnus išminties ieškojo” ir ,,Apie karalaitę, batsiuvio dukterį ir dvylika brolių lakštingalom giedančių” priskirtinos „neigiamą poveikį nepilnamečiams darančios informacijos kategorijai”. Z. Zamžickienės vadovaujama tarnyba tvirtina, kad pasakų rinkinyje skatinama kitokia nei Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir Civiliniame kodekse įtvirtinta santuokos sudarymo ir šeimos kūrimo samprata, o šios dvi pasakos yra „kenksmingos, per invazyvios, direktyvios ir manipuliatyvios” vaikams iki keturiolikos metų. Inspektorė siūlo nedrausti knygos platinimo, tačiau riboti prieinamumą ir pasakų rinkinį žymėti „N-14″ ženklu.
LEU pasakas laiko „homoseksualizmo propaganda”
Lietuvos edukologijos universitetas (LEU) teigia, kad Žurnalistų etikos inspektorės išvada turėjusi įtakos sprendimui nebeplatinti knygos. Oficialiame LEU atsakyme taip pat sakoma, kad knyga išleista asmeniniu Lietuvos edukologijos universiteto leidyklos direktoriaus Jono Balčiūno nurodymu, už tai direktoriui jau skirta tarnybinė nuobauda ‒ papeikimas. Universitetas tvirtino apgailestaujantis dėl knygos pasirodymo, o pasakas ,,Kaip karaliaus sūnus išminties ieškojo” ir ,,Apie karalaitę, batsiuvio dukterį ir dvylika brolių lakštingalom giedančių” laikantis „žalingomis bei primityvia ir angažuota homoseksualizmo propaganda”. LEU teigė taip pat rėmęsis atsakyme neįvardytais ekspertais, kurie skirtingas lytines orientacijas įvardijo kaip vieną iš socialinių problemų: „Mokslininkai, pedagogai, švietėjai laikosi nuostatos, kad vaikui, kuriam dar neaktualios tam tikros socialinės problemos – skirtingos lytinės orientacijos, narkotikų vartojimas ar kt. ‒ tokia informacija per anksti nekišama” ‒ teigiama oficialiame LEU atsakyme.
Ministerija: knyga turės būti pažymėta N-14 ženklu
Kultūros ministerija, LEU persiuntusi Žurnalistų etikos inspektorės Z. Zamžičkienės išvadą, tvirtina, kad platinimo stabdymas yra su ja nederintas ir sako reikalausianti LEU vykdyti inspektorės išvadoje įvardytas priemones: organizuoti, kad ir išplatinti, ir numatomi platinti knygos egzemplioriai būtų įdėti į specialius įdėklus su atitinkamu įspėjamuoju užrašu arba indeksu. Tam Universitetui ji jau esą pateikusi viešųjų bibliotekų, kurioms perduotos pasakų rinkinio kopijos, adresus ir telefono numerius. Taip pat Ministerijos atsakyme teigiama, kad Universitetui neįvykdžius Žurnalistų etikos inspektoriaus išvadose minimų priemonių, bus reikalaujama grąžinti knygos leidybai skirtą 7010 litų paramą.
Inspektorės išvada – tiesus kelias į Strasbūrą?
Tačiau Vilniaus universiteto Teisės fakulteto profesorius, advokatas Vytautas Mizaras, paprašytas įvertinti Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos išvadą, teigė, kad sunku „įvertinti visišką teisinį absurdą”. Anot jo, tarnybos ekspertai, skaitydami pasakas, vadovavosi, matyt, daugiau savo fobijomis, o ne Konstitucija. Esą dar 2011 metais Konstitucinis Teismas pasakė, kad šeimos samprata arba teisė į šeimos gyvenimo pagarbą neapsiriboja tik vyro ir moters santuoka. Anot profesoriaus, teismas taip pat pažymėjo, kad Konstitucija turi būti interpretuojama neatsietai nuo tarptautinių Lietuvos įsipareigojimų, ją aiškinant Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos kontekste. Jo praktika rodo, kad valstybės narės privalo gerbti realiai egzistuojančias šeimos gyvenimo formas, įskaitant ir tarp tos pačios lyties asmenų: „Tokia Žurnalistų etikos inspektorės išvada reiškia, kad ignoruojama tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo, tiek Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pozicija, o daryti išvadą remiantis formaliu pasakymu, kad tai kenkia Konstitucijoje įtvirtintai šeimos sampratai, yra neįtikėtinai keista ir nepagrįsta”, ‒ teigė V. Mizaras. Teisės profesorius taip pat pabrėžė, kad remtis Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos viešosios informacijos poveikio įstatymu „Gintarinės širdies” atveju yra neproporcinga ir taip esą būtų nepagrįstai ribojama minčių, įsitikinimų reiškimo laisvė, kuri apima ir meninės raiškos (kūrybos) laisvę (Konstitucijos 25 str., Europos žmogaus teisių konvencijos 10 str.). O kadangi išvadoje akcentuojama ir pasisakoma tik apie nestandartinės seksualinės orientacijos asmenis, tai ‒ akivaizdi diskriminacija, kuri neturėtų būti toleruojama, ir už tai turėtų būti taikoma teisinė atsakomybė: „Jeigu leidykla neplatins šios knygos arba Kultūros ministerija imsis priemonių remdamasi šia labai keista išvada, ir jeigu nebūtų apginta minėta teisė nacionaliniuose teismuose, matau tiesų kelią į Europos Žmogaus Teisių Teismą Strasbūre. Net neabejoju, jog būtų pripažinta, kad pažeistas Europos Žmogaus teisių konvencijos dešimtasis straipsnis”, ‒ teigė Vilniaus universiteto profesorius. Anot V. Mizaro, neigiamą poveikį nepilnamečiams daugiau daro pačių ekspertų skleidžiama nuomonė negu jų analizuotos pasakos.
Ekspertai: knyga naudinga vaikams
Žinoma vaikų literatūros kūrėja ir kritikė Gintarė Adomaitytė sako sunkiai galinti paaiškinti neigiamą dalies visuomenės reakciją. Anot jos, galbūt Lietuvos visuomenė tokia įsibauginusi ir įsitempusi dėl nežinojimo. G. Adomaitytė teigė, kad pasakos jai patikusios, nes Neringa Dangvydė rėmėsi senaisiais klodais ir literatūra bei tautosaka, o pabaigos buvo netikėtos ir šiuolaikiškos – darniai jungiant senovę ir dabartį. Neigiama reakcija stebėjosi ir VšĮ „Įvairovės ir edukacijos namai” direktorė edukologė Vilma Gabrieliūtė, kurios vadovaujama įstaiga bendradarbiavo leidžiant pasakų rinkinį. Anot V. Gabrieliūtės, vaikai negeba atpažinti rasizmo ar ksenofobijos, vis dar naudoja žodžius, kurie žemina tamsiaodžius ar romų kilmės žmones. Esą tokios edukacinės knygos kaip „Gintarinė širdis” padeda pradėti dialogą su vaikais, atpažinti reiškinius, su kuriais kasdien susiduriama darželiuose ar mokykloje, kur vaikai gali būti tamsesnės odos, turėti dvi mamas ar augti su močiute, nes tėvai išvykę dirbti į užsienį, o kiemo draugas kažkodėl labai sunkiai kalba. Vaikų psichiatras Vytas Blažys sakė, kad vaikams tokia informacija reikalinga. Anot jo, pagrindinis pasakų ,,Kaip karaliaus sūnūs išminties ieškojo” ir ,,Apie karalaitę, batsiuvio dukterį ir dvylika brolių lakštingalom giedančių” tikslas ‒ kad vaikai suprastų, kad būna, jog vyrai ir moterys patinka vieni kitiems, bet būna, kad vyrams vyrai ar moterims moterys patinka taip pat. Taip kaip yra baltaplaukių ir juodaplaukių žmonių ir tai visiems esą suprantamas dalykas.
Pasakų rinkinį galima parsisiųsti čia: http://manoteises.lt/enciklopedija/pasaku-rinkinys-gintarine-sirdis (čia taip pat galite rasti dviejų šiame straipsnyje aprašomų pasakų garso įrašus).
