2002-aisiais metais garsusis japonų režisierius Takeshi Kitano pristatė savo filmą „Lėlės“. Kūrinys sulaukė teigiamų atgarsių prestižiniuose kino festivaliuose bei viename iš jų pelnė apdovanojimą už geriausią kinematografiją. Taip pat, garsaus dizainerio Yohji Yamamoto specialiai kurti kostiumai, atkreipė siurrealizmo mėgėjų dėmesį.
Filmas „Lėlės“, tai kitoks Takeshi Kitano amplua, kuriame jis atsisakė įprastų vyriškų veiksmo ir smurto scenų, vietoj jų sukūrė epą apie pražūtingą meilę. Įkvėptas Bunraku (tradicinė japonų lėlių teatro forma), kuriuo trumpu pasirodymu iliustruojama pirma scena, filmas pasakoja tris skirtingas įsimylėjėlių istorijas.
Pirmoji ir labiausiai koncentruota istorija, yra apie meilės paklydėlius- Matsumoto ir Sawako. Susižadėję įsimylėjėliai išsiskiria, kai Matsumoto palieka savo išrinktąją ir ryžtasi vesti turtingo boso dukterį. Tokį sprendimą Matsumoto priima prieš savo valią, patenkindamas savo tėvų prašymą atsidėkoti jiems, kurie sunkiai dirbdami suteikė sūnui galimybę baigti mokslus. Vestuvių dieną jaunikį aplanko seni draugai, pranešdami, kad jo buvusi sužadėtinė, išgyvenusi savižudybę, prarado sveiką protą ir yra ligoninėje.
Kino filmo “Dolls” kadras
Antroji istorija pasakoja apie Hiro, atsistatydinusį Jakudzos mafijos bosą, kuris dar būdamas jaunas ir neturtingas, paliko savo mylimąją, mat negalėjo jai suteikti laimės. Nepaisant to, ji pažadėjo vis vien lauksianti jo kiekvieną šeštadienio rytą su pusryčiais, jų įprastoje pasimatymo vietoje.
Trečioji istorija yra apie prisiekusį pop žvaigždės faną – Nakui. Dainininkės Haruna balsas yra vienintelis jo džiaugsmas gyvenime. Jis yra beviltiškai ją įsimylėjęs ir turėdamas laisvo laiko jis nedrąsiai stebi ją iš tolumos. Patekusi į avariją, Haruna netenka kairės akies ir jausdama gėdą dėl savo išvaizdos, ji pasitraukia iš šou verslo.
Ankščiau minėta Bunraku teatro scena, tai tarsi aliuzija į tolimesnę filmo personažų – Matsumoto ir Sawako meilės istoriją. Šia trumpa scena prasideda ir baigiasi filmas, lyg taip paaiškindamas pačio tematiką. Neveltui kino juosta pavadinta „Lėlės“, mat visų trijų istorijų veikėjai tarytum lėlės – patys atsakingi už savus poelgius, tačiau jų likimus sprendžia kažkas kitas.
Kino filmo “Dolls” kadras
Filme, įvykių chronologija nėra pastovi, veikėjų prisiminimai persipina su dabartimi, kartais tai vyksta taip nepastebimai, kad iš pradžių gali būti šiek tiek painu atskirti prisiminimus nuo realybės. Trijų pasakojimų personažai vienokiu ar kitokiu būdu prasilenkia, tačiau tiesiogiai jie ir jų istorijos nėra susiję.Vienintelis dalykas, kuris sieja jas visas, tai tragiška pabaiga. Matsumoto ir Sawako įvykdo bendrą dvigubą savižudybę, grįžtantį iš pasimatymo Hiro staiga nušauna jo priešas, o gyvenimo tikslų daugiau nebeturintis Nakui pasitraukia iš šio pasaulio.
Galima teigti, kad „Lėlės“ išties konceptualus filmas. Jame gausu simbolikos, raudonos spalvos akcentų, kurie byloja apie neišblėstančią meilę ir gresiančią mirtį. Už kiekvienos istorijos tarytum slepiasi aklos meilės, meilės bastūnės ir begalinio laukimo bei ilgesio idėjos, kurios šiuolaikinėje visuomenėje yra beveik užmirštos. Ir žinoma, šiais laikais meilė galbūt tapo kur kas paprastesnė, praktiškesnė. Japoniškiems filmams būdingu dramatiškumu, Takeshi Kitano žiūrovams leidžia prisiliesti prie rytietiškos kultūros meilės pasakų.
Tikrai ne veltui filmas pelnė geriausios kinematografijos apdovanojimą. Statiškas kameros darbas, ilgi kadrai, tobulai perteiktos simbolinės detalės ir subtiliai užfiksuota Japonijos gamta, tikroviškai perteikia tvyrančią nuotaiką. Pats filmas perpildytas tylos, jis kupinas nuslopintų garsų, ramumos šioje juostoje daugiau nei dialogų. Tačiau tyla kartais iš tiesų, daug iškalbingesnė už triukšmingus žodžius.
Verdiktas 9/10
Filmas „Lėlės“ yra skirtas tikrai ne visiems. Jis reikalauja ypatingo nusiteikimo ir pasiryžimo. Tai meno kūrinys, skirtas išskirtinį skonį turintiems žiūrovams, kurie nebijo būti šokiruoti bei nesitiki istorijos su laiminga pabaiga.