(c) Stock.xchng archyvo nuotr.

Visiems žinomas vadovėlinis teiginys, kad tikroji tiesioginė demokratija buvo įmanoma tik graikų polyje, nes tik tokiame, šiuolaikiniais standartais, nedideliame darinyje, buvo galima surinkti visus piliečius į vieną vietą bendru ir balsavimu priimti sprendimus. Tačiau galbūt naujos technologijos galėtų padėti išspręsti šią problemą, įgalindamos tautą tiesiogiai įgyvendinti savo suverenitetą? Tokiu būdu iš esmės liktų dvi valdžios šakos: vykdomoji ir teisminė, o įstatymų leidžiamosios valdžios statusą prisiimtų visi piliečiai, tarkime, balsuodami už įstatymą internetu. Štai jums ir interaktyvi valstybė. Tokia koncepcija turėtų būti itin patraukli mūsų šalyje laikotarpiu, kuomet parlamentas yra itin nepopuliarus, o tautos išrinktieji traktuojami kaip tos pačios tautos priešai. Tačiau ar tai įmanoma ir, jeigu taip, ar tikslinga?

Dėl įmanomumo didelių abejonių nekyla, tik, be abejonės, tai dar ne keleto artimiausių metų projektas. Tam, kad jis būtų efektyvus, pirmiausia interneto skvarba turi pasiekti jei ir ne 100%, tai bent artimą tam vertę, o viešosios prieigos taškai išdėstyti taip, kad net ir negalintys dalyvauti įstatymų leidyboje namuose, lengvai galėtų tai padaryti kitose vietose. Be to, visi piliečiai privalo turėti tiek objektyvias (įranga), tiek subjektyvias (gebėjimai) priemones naudotis internetu – tai dar sudėtingesnis ir ilgesnis procesas. Kita problema, kurią būtina išspręsti – saugumas. Esmingai svarbu užtikrinti, kad internetine įstatymų leidybos sistema nebūtų įmanoma manipuliuoti, paveikti priimamus sprendimus.

Kol plataus masto programos yra geriausiu atveju tik numanomos, mažiau ambicingi projektai jau įgyvendinami. Estija pirmoji pasaulyje įteisino visuotinį balsavimą internetu. Australijoje įsikūrė partija, kuri, užuot apsibrėžusi savo ideologiją ir sukūrusi programą, paskelbė, kad jos atstovai, jei bus išrinkti, balsuos taip, kaip ir jos internetinės svetainės lankytojai. Pastarasis atvejis itin įdomus, nes siūlo itin aiškų rinkėjų atstovavimą bei pažodinį principo, kad tauta savo valią įgyvendina per išrinktus atstovus, įgyvendinimą. Atrodo, tiesiog idealu. Tačiau esama mažiausiai penkių problemų, kurios komplikuoja šį įvaizdį.

Pirmasis privalumas, kurį turi fiksuotai kadencijai išrinkti, tam tikromis socialinėmis, ekonominėmis ir teisinėmis garantijomis aprūpinti atstovai, yra galimybė priimti nebūtinai populiarius, tačiau objektyviai būtinus sprendimus. Retas pilietis yra pajėgus priimti sprendimą, kuris nėra tiesiogiai naudingas jam (o gal net yra subjektyviai suvokiamas kaip žalingas) vardan numanomos naudos kitiems arba būsimos naudos ateityje. Puikus to pavyzdys yra dabartinė Lietuvos situacija, kuomet parlamentui tenka nuolat priiminėti itin nepopuliarius sprendimus, pavyzdžiui, susijusius su mokesčių didinimu, išmokų, atlyginimų mažinimu – visu tuo, kas objektyviai reikalinga valstybei nuo dar didesnių problemų gelbėti, tačiau subjektyviai nemalonu gyventojams. Šis nepopuliarumas rodo, kad tauta, priiminėdama sprendimus pati, vargiai gebėtų žvelgti plačiau ir vadovautis būtent valstybės, o ne savo interesais.

Antra, tie, kurių tiesioginis darbas nuolat susijęs su sprendimų priėmimu, įgyja didesnes ar mažesnes ekspertines galias, geba dėlioti faktus platesnėje perspektyvoje ir planuoti daugiau nei vieną žingsnį į priekį (ar bent kiekvienoje solidesnėje politinėje jėgoje yra tokių asmenų ir jie sugeba nukreipti reikiama kryptimi savo kolegas). Todėl jie yra mažiau paveikiami tuščių emocinių „argumentų“ ar manipuliacijų. Toks kontrastas tarp politinių jėgų ir tautos aiškiai pasimatė Šveicarijos referendume dėl minaretų uždraudimo.

Trečia, yra informacijos kiekio problema. Profesionalus politikas, šiai veiklai skiriantis visą savo laiką, be to, turintis patarėjų komandą, gali apdoroti nepalyginamai didesnį kiekį įvairiapusiškesnės informacijos nei paprastas pilietis, galintis tam skirti tik dalį savo laiko, galima sakyti, laisvalaikį. Toks valstybės valdymo, kaip laisvalaikio užsiėmimo, traktavimas kartu gali sukelti ir vertinimo bei prioritetų kėlimo problemų. Be to, politiniai klausimai apima itin platų problemų ir sričių spektrą, tad be ekspertinės komandos gali būti tiesiog neįmanoma deramai suvokti svarstomo klausimo esmės. Kartu pažymėtina, kad neretai eilinis pilietis ne tik kad neturi laiko gilintis į informaciją konkrečiu klausimu, bet neturi ir noro bei motyvacijos tai daryti, o veikia tik savo įsitikinimų, stereotipų bei išankstinių nuomonių pagrindu, kas racionalų procesą daro tiesiog neįmanomą.

Ketvirta, parlamente daugumą turinti partija ar koalicija paprastai turi aiškią ir nuoseklią programą bei viziją, kurią žingsnis po žingsnio įgyvendina, jos priimami sprendimai yra vienas su kitu suderinti ir nesukelia kolizijų. Tokio pavojaus esama masiniame balsavime – čia labai tikėtina priimamų sprendimų eklektika.

Galiausiai egzistuoja atsakomybės problema. Tautos atstovas yra atsakingas prieš rinkėjus ir, jo veiksmams nepasiteisinus, pasibaigus kadencijai praranda savo pareigas, o veiksmams pasiteisinus (čia pabrėžtina, kad net ir pradžioje nepopuliarus sprendimas, priimtas prieš tautos valią, ilgajame ar vidutiniame laikotarpyje išryškėjus jo privalumams, gali atnešti politinių dividendų), įgyja galimybę toliau tęsti aktyvią politinę veiklą. Tokios atsakomybės eilinis pilietis, dalyvaujantis procese vien pagal prigimtinę teisę, neturi. Kartu, esant itin ribotam tiesiogiai sprendimus priimančių asmenų skaičiui, padidėja kiekvieno balso vertė ir atsakomybės už vieno ar kito sprendimo (ne)palaikymą pajauta. Tuo tarpu esant masiniam balsavimui, toks pojūtis išnyksta ir padidėja neatsakingo, atsitiktinio balsavimo tikimybė. Neatsakingų balsuotojų skaičiui pasiekus kritinę masę, nestabilumas tampa neišvengiamas.

Žinoma, reikia pripažinti, kad aptariama ideali atstovaujamoji partinė demokratija. Kiekvienoje valstybėje ši sistema turi vienokių ar kitokių deviacijų ir nuokrypių, komplikuojančių jos veikimą. Vis dėlto yra įmanomas tokios sistemos tobulinimo procesas. Tuo tarpu aiškiai matyti, jog tiesioginė demokratija turi mažiausiai penkis iš esmės neištaisomus trūkumus, kas daro ją mažiau pageidautina valdymo forma.

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: