Darbinio elektroninio laiško pabaigoje pridėti „Linkėjimai iš Havajų“, gali pasirodyti lyg antausis, ar mažų mažiausiai ne taktas. Lyg rašyčiau norėdama įžūliai pasigirti. Nors linkėjimus visada pridedu iš visur – Mumbajaus, Kauno, mažų Anglijos miestelių ar Kunigiškių kaimo. Bet dabar – Havajai?!
Kartais pasijuntu kalta čia atsidūrusi – ypač siųsdama linkėjimus besigūžiantiems šalčio kaustomoje Lietuvoje. O iš tėvynės mane dažnokai pasiekia tiesmukas trumpas atsakymas „Pavydžiu“. Lyg buvimas Havajuose jau savaime prilygtų amžinam išganymui – nes čia man nereikia dirbti, nei rūpintis žemiškais reikalais. Tiesą sakant, gyvenantys Havajuose net nevaikšto į tualetą; čia net nėra tualetų, tik gėlėmis kaišyti sostai, į kuriuos atsisėdus spalvotos papūgėlės kaip mat ima nešti vynuogių kekes – tiesiai į burną! Taip taip.
Būna, vietoje „pavydžiu“ elektroniniu paštu mane pasiekia ne mažiau tiesmukas klausimas: „Kokiais keliais čia?“ Perskaičiusi šitą visada sutrinku. Tai dabar man pasakoti istoriją dar nuo tada, kai dar 2004 pirmą kartą ilgesniam laikui palikau Lietuvą, ar peršokti prie epizodo kai pavasarį skyscanner‘yje ieškojau pigesnio skrydžio į Honolulu? Ar tai iš tiesų užslėptas klausimas kiek laiko truks mano „atostogos“? O gal klausimas apie JAV vizą? Tad atsakau trumpai: „dabar čia gyvenu“ – ir įsivaizduoju iš nuostabos kylančius antakių lankus. Bet kodėl manęs niekas niekada neklausė ką aš, pavyzdžiui, beveik keturis mėnesius veikiau dievo užmirštame Lutone?
Na gerai gerai, truputį apsimelavau. Iš tiesų čia, Havajuose, aplink zuja ne papūgėlės, bet juodi kaip smala laukiniai kalakutai. O naktimis lakštingalas pakeičia išprotėję gaidžiai! Nežinau kaip kitose šešiose salose, bet mūsiškėje Didžiojoje Havajų saloje pentinuotieji savo giesmę užtraukia apie antrą valandą ryto – ir taip kasnakt. Šeštą, jau nutilus gaidžiams, pradeda loti kaimo šunys. Apie aštuntą turtingesnių kaimynų samdiniai jau skuba jungti žoliapjoves. Laikrodžiui nespėjus pasiekti dešimtos, saulė taip įkaitina kambarius, kad apie miegą nėra ką ir svajoti. Štai ir išsimiegok žmogau, kad nori, „rojuje“.
Asmeninio Vaivos Rykštaitės archyvo nuotr.
Iš tiesų, palyginus vietinių ir atostogautojų gyvenimus, sąlyčio taškai matyti iš labai skirtingų perspektyvų. Jau vien tai, kad statistinė turistų šeima apsistoja svečių namuose, kur yra oro kondicionieriai. Dienomis jie būna taip užsiėmę pramogaudami lauke, kad nė nepastebi net po prabangiausių viešbučių kambarius šmirinėjančių ryškiai žalių driežiukų. Kartą pamatę šį vietinį šliužą turistai skuba traukti fotoaparatus – bet jiems nė į galvą nešauna, kaip užknisa kas dieną valyti tų „žavių“ driežiukų apkakotas palanges. Mat vakarais, vos uždegus šviesas aplink lempas susispiečia būriai drugių, kurie yra puikus užkandis driežams. O vietos driežai nesikuklina – kur ėda ten ir tuštinasi, tiesiai ant minkštų baldų ar net valgomojo stalo. Turistai tuo metu susižavėję klausosi cikadų cvirpimo ir koki varlių kvarkimo. Juk egzotika!
Bet kartais egzotika lenda per gerklę – ypač kai prisiragavus įmantrių vietos patiekalų (pvz. poke – su žolelėmis marinuoti žalios žuvies kubeliai, arba kokosų piene virtas taro vaisius) užsimanai ko nors paprasto, lietuviško. Pirmą kartą apsilankius prekybos centre mane ištiko šokas – pigiausia „akcijinė“ duona kainuoja 5 JAV dolerius! Taip pat prie brangesnių produktų priskiriamos bulvės, burokėliai ir obuoliai. Didžioji dalis maisto į Havajų salas importuojama iš žemyno. Vietiniai vaisiai, iš tiesų egzotiški, tačiau taip pat nepigūs – mat žemės čia nedaug, o rinka orientuota į pinigines atverti nevengiančius turistus. Apskritai pragyvenimas čia kainuoja kone 35% daugiau nei likusiame JAV žemyne. Brangus ne tik maistas, bet ir būsto nuoma, sveikatos priežiūra ir benzinas. Beje, viešojo transporto (išskyrus vienintelę Oahu salą) nėra. Tad naujakuriams iš karto tenka mokėti už taksi arba ieškotis automobilio… Tačiau, matyt kupini holivudiškų iliuzijų apie pakrantėje tik žolių sijonais prisidengusias šokėjas, kurios kiekvienam atvykėliui ant kaklo džiaugsmingai užkabina gėlių girliandą, į visas Havajų salas vis plūsta naujakuriai.
Asmeninio Vaivos Rykštaitės archyvo nuotr.
Nepaisant nuoširdaus įsitikinimo kiekvieno individo unikalumu, negaliu atsispirti norui aiškumo vardan suskirstyti Havajų salų gyventojus į keletą skirtingų grupių. Vietiniai, tikrieji havajiečiai – sakoma, jie paslapčia nemėgsta baltųjų, ir mus vadina „haole“ – žmogus be sielos, arba tuščiaviduris. Ir nėra ko stebėtis – juk Havajai prie JAV „prijungti“ (vietiniai sako: „okupuoti“) buvo tik 1959 m. Tai yra vienintelė Amerikos valstija, turinti dvi oficialias kalbas – anglų ir havajiečių. Nors pastaroji jau beveik merdinti ir girdėti tik dainose, vietos bare ne kartą teko išgirsti vietinių norą išreikštą anglų kalba: jie norėtų laisvės. Norėtų, nes ir patys žino, kad bent šiuo metu šansų praktiškai nėra… Nemaža gyventojų dalis – tai iš Amerikos atvykę pensininkai, kurie parduoda visą savo turtą, kad čia įsigytų bent kuklią trobelę. Sakoma, vietos populiacija darosi vis senesnė.
Beje, Havajuose taip pat sutelktos itin stambios JAV karinės bazės – taigi kareiviai, jų šeimos ir aptarnaujantis personalas sudaro dar vieną gyventojų grupę, kuri turi įvairias privilegijas. Pavyzdžiui, yra pastatyti milžiniški prekybos miesteliai kur kariūnai ir jų šeimos gali apsipirkti su didele nuolaida.
Asmeninio Vaivos Rykštaitės archyvo nuotr.
Sklando gandai, kad egzotiškose salose atostogauja Holivudo žvaigždės. Jos, suprantama, apsigyvena itin saugomose prabangiose vilose. Kaip taisyklė, vilų savininkai gyvena kažkur kitur, o jų rūmus prižiūri aptarnaujantis personalas, kuris sudaro dar vieną tarp jaunimo itin paplitusią jaunimo grupę – vuferius (nuo angl. žodžio woofing). Iš tiesų WWOOF (World Wide Opportunities on Organic Farming) – tai pasaulinė darbo mainų programa ekologiškose fermose. Kitaip tariant, už darbą fermoje žmonės gauna ne pinigus, bet gyvenamąją vietą (tai gali būti ir prabangus kambarys viloje ir palapinė po palme – kaip pasiseks) ir pilną maitinimą. Ak, ir, aišku, galimybę gyventi rojuje! okio tipo darbų imasi ir studentai, ir įvairias gyvenimo krizes išgyvenę ar tiesiog pokyčių išalkę žmonės. Vuferių darbdaviai – tai dar viena gyventojų grupė, dažniausiai fermeriai, bet dažnai pasitaiko ir kitų, smulkesnių verslų savininkų – juk po savo stogu priimti darbininką padeda sutaupyti pinigų.
Neslėpsiu – paplūdimiai čia kvapą gniaužiantys, todėl pritraukia ne tik gražių vestuvinių nuotraukų norinčias sužadėtinių poras, bet ir šimtus banglentininkų. Juk ši sporto šaka buvo išrasta senųjų havajiečių! Kavinėse iki šiol kabo plakatai su garsiojo Edžio Aikau atvaizdais, ir jeigu klaustumėte manęs apie madą, sakyčiau, čia be abejonės karaliauja gėlėti „Aloha“ marškinėliai, „Billabong“ šortai, vėjo suvelti plaukai ir kitos banglentininkų įvaizdžio tendencijos.
Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad į Havajus plūsta Naujojo Amžiaus alternatyvieji – tai ir tikrieji senieji hipiai, ir jogos mokytojai, įvairių sektų lyderiai, hileriai, pribuvėjos, ekstatinių šokių mokytojai, delfinų užkalbėtojai, gimimo traumų panaikinimo specialistai, kosmoenergetikai ir nuotykių ieškotojai. Tačiau ilgainiui paaiškėja, kad žmones naujos veiklos ieškoti priverčia aplinkybės. Juk nuošaliausias pasaulyje gyvenamas salynas yra puiki vieta iš naujo sukurti save, todėl jau nieko nestebina, kai buvusi pradinių klasių mokytoja nuošalioje saloje tampa entuziastinga burleskos šokėja.
Asmeninio Vaivos Rykštaitės archyvo nuotr.
Tokioje gyventojų maišailynėje nė vienas nesijaučia daugumos dalimi – istoriškai susiklostė, kad XIX amžiuje į havajų salas plūdo daugybė imigrantų iš Portugalijos, Japonijos ir Kinijos – tais laikais jie dirbo Amerikiečių išpirktose cukranendrių plantacijose. Dabar cukrus jau nebėra „Havajų auksas“, tačiau multikultūrinis palikimas justi visur: šalia senųjų Havajų stabų stūkso budistų šventyklos, medinės krikščionių bažnytėlės, kasmet su trenksmu švenčiami kiniški naujieji metai. Taigi, net etnine prasme apibrėžti havajiečių daugumą būtų labai sunku. Gera žinoti ir tai, kad esu ne vienintelė kartais be proto pasiilgstanti bulvių ar grikių – vien Oahu saloje gyvena daugiau nei trisdešimt lietuvių, o ir visose kitose yra bent po keletą čia nuolat gyvenančių tautiečių – vieni jau vos bekalbą lietuviškai, atvykę dar su antrojo pasaulinio karo imigrantų banga. Kiti – išsilaipinę vos prieš keletą savaičių, besidairantys už kurio galo griebti savo vaivorykštę. Juk pastaroji čia, danguje matoma beveik kasdien, taip pat pavaizduota ant valstybinių automobilių numerių, yra ir oficialus valstijos simbolis. Tačiau tik nedaugelis skaitančių mano laiškus supranta, ką reiškia išgyventi visas, neturistines gyvenimo tropikuose spalvas.
Linkėjimai iš Havajų.
Vaiva Rykštaitė
