Filmas pilkas ir niūrius, tuo pat metu žėrintis it degančios žarijos.
Nuo pat pirmų filmo minučių aišku, kad režisierius Nicolas Vinding Refn stengiasi kažką pasakyti. Kažką labai svarbaus. Ir taip, kad toli gražu ne kiekvienas suprastų.
Mes turime daug dievų, jie tik vieną
Iš esmės tai istorija apie pagonių ir šviežios religijos – krikščionių kovas, tačiau ši istorija pateikiama pačiu sudėtingiausiu būdu, kokį tik galima įsivaizduoti.
Tyla vyrauja didžiąją laiko dalį ir jei pradžioje ji puikiai atlieka savo funkciją ir kelia įtampą, tai pabaigoje ji tiesiog migdo. Nejučia, akių vokams vis sunkėjant imi ir pamanai „neverta“ ir instinktyviai nusisuki į kitą pusę. Vis dėlto, sukaupus jėgas filmo pabaigos sulaukti įmanoma, o tada galima drąsiai, sadamazochistiškai didžiuotis, kad šis daiktas įveiktas.
Kelionė į kalną prieš vėją
Filmo tempas stulbinančiai lėtas. Jau pati pradžia nuteikia ilgai ir sunkiai kelionei per purvą, basomis per ugnį ir rankomis per ledą… Viskas, kas nutinka ekrane – vargina, liūdina, slegia. Plačiau atmerkti akis priverčia tik brutalumo ir religingumo paralelė, tačiau iš esmės jokia tai naujiena ar atradimas. Seniai žinoma, kad religija ir šviesus protas nėra patys geriausi draugai…
Kad ir kokia kelionė būtų varginanti ir šiaip jau beprasmė, pagrindinis herojus atskalūnas ciklopas (filme mandagiai vadinamas Vienaakiu) ją išvargsta. Išvargsta jis šia kelionę, kaip visi aktoriai išvargo savo vaidmenis. Pagrindiniam aktoriui (Mads Mikkelsen) galbūt sekėsi mažumėlę geriau nei likusiam kolektyvui, tiesa, didžiąją laiko dalį jis rodomas profiliu ir nekalba tad susimauti tiesiog sunku.
Kino filmo “Valhalla rising” kadras
Tai Dievo valia
Dievas ir aklas fanatizmas šio filmo katalizatorius. Viskas kas nutinka – atsitinka su Dievo valia. Turbūt ir šis filmas dienos šviesą pasiekė to Dievo valia… Geriausi specialieji efektai – rūkas, dialogai – vangūs ir sulėtinti, ypač nenatūralūs. Tai akivaizdžiai itin pigus filmas, biudžetu nelygu vidutinės parapijos bažnyčios aukų dėžutės turinys, taip šio filmo pasirodymas gali būti paaiškintas tik Dievo valia… Vienintelis šios filmo pliusas kiek kitoks pateikimas, tačiau reikia pripažinti, kad ir idėja čia nėra visiškai novatoriška.
Filme „Valhilla rising“ režisierius nuolat trepsi, mindo, trypia ant tos plonos linijos tarp genialumo ir koktaus primityvumo. Vienas kadras žavi, kitas tiesiog pykdo, pradžia įtraukia, vidurys atsibosta, o pabaiga atstumia… Kad ir kaip bebūtų būtina paminėti, kad filmas yra išskirtinis, tik esmė tame, kad vienus tas išskirtinumas gali žavėti, o kitus erznti.
Verdiktas 7/10
Akivaizdu, kad režisierius talentingas, tačiau jeigu jis turi tikslą sukurti šedevrą jam dar ne kartą teks trepsėti prie tos unikalumo linijos ir galiausiai atrasti tą tašką, kuriame reikia pasukti, apsisukti, sustoti… „Valhilla rising“ gana ryžtingas žingsnis, bet ne ryškus pėdsakas. Šviesos, šešėlių ir atspindžių iliuzija veiksminga, tačiau to toli gražu negana.
