Prieš daug daug metų, Lietuva buvo pagoniškas kraštas, o mūsų protėviai arba nuoširdžiai garbino medelius, upytes, kelmelius ir kitokius gamtos kūnus bei jėgas, arba buvo raganiai, šokantys aplink laužus, besikalbantys su dvasiomis ir po nosimi murmantys burtažodžius. Bet kokiu atveju, mūsų kraujyje yra likę noro domėtis mistika.
Vaikystėje dažnas iš mūsų svajojo apie nuosavą, spintoje gyvenantį bilduką, girdėjome kalbų, kaip draugo draugo draugas būrėsi ar bandė kviestis dvasias. Sutemus laiptinėse šnabždėdavom išgalvotas istorijas, o savaitgaliais žiūrėjom „Mano svajonių Džinę“ ir tą kitą nespalvotą serialą apie raganaitę – namų šeimininkę, kuri judindama nosį darydavo stebuklus. Vėliau atsirado „San Francisko raganos“ ir „Haris Poteris“, tapęs vaikų ir paauglių kulto objektu. Praūžus šiai bangai, aš ir pasiėmiau iš bibliotekos paskaityti istoriją apie akiniuotą raganiūkštį Harį. Pripažinsiu, užkabino. Prisipažįstu antrą kartą – taip ir neperskaičiau visų knygų, visų filmų taip pat nemačiau, plakatais sienos nebuvo nukabinėtos ir Monika Poteriene būti nesvajojau.Žinoma, turėjau iškarpų iš laikraščių ir vaikiškų žurnalų, kurie ilgainiui buvo priduoti į makulatūros autobusiuką ir iškeisti į tualetinį popierių.
Kai Haris Poteris apleido savo pozicijas knygų ir filmų topuose, atsirado kitas paranormalių reiškinių, mistikos pilnas kūrinys. Taip, aš apie tą pačią mėnulio fazę, t.y. „Jaunatį“ ir kitas dalis. Gerbiami šio kūrinio mylėtojai, nesubadykite manęs sidabrinėmis ietimis, neišdaužykite langų česnakais, ačiū. Kiekvienas turime teisę rinktis, ką žiūrėti, kaip ir pasakyti, ką galvojame.
Kadangi „Forum Cinemas“ nekukliai prašo už bilietus į kino seansą, o „Cinamon“ yra kitame miesto gale, aš taip ir nemačiau „Jaunaties“. Filmų piratavimu irgi neužsiimu dėl lėto interneto, o bibliotekose retai kada apsilankau, tad knygos taip pat neskaičiau. Bet kiek girdėjau, ten vaizduojama vampyro ir mirtingosios meilės istorija, ar atvirkščiai, nesvarbu, jų santykių analizės rašyti neketinu.
Kaip rašo laisvoji enciklopedija Vikipedija, vampyrai yra mitų, folkloro ir maginės fantastikos būtybės, kurios egzistuoja gerdamos žmonių arba gyvūnų kraują, dažnai turinčios antgamtiškų galių, ypatingiau funkcionuojantį kūną ir sugebėjimą persikūnyti į gyvūnus.“ Iš dalies mergaitė įsimylėjo gyvūną. Kadangi dažnai žiniasklaidoje, mokymo įstaigose moteriškos lyties atstovės kalba, kad vyrai yra tai kiaulės, tai asilai, tai ožiai ar dar kokie kanopiniai gyvūnai, šios meilės nereikėtų taip sureikšminti. Tai paprasta, gyvenimiška istorija, kaip mergaitė įsimylėjo gyvulį. Na, kiek nestandartinį gyvulį, bet esmės tai nekeičia
Viena pirmųjų (atsiprašau, jei klystu, su literatūriniais kontekstais nelabai sutariu) vampyrų apraiškų grožinėje literatūroje buvo B.Stoker‘io romanas „Drakula“. Na, šiame romane neatsiskleidžia saldi, banali jaunų žmonių meilės istorija, kuri taip žavi jaunimą. Matyt B.Stoker‘is labai atidžiai neanalizavo tikslinės auditorijos, kad gautų didžiulį pelną iš savo kūrybos.
Gerai. S.Meyer parašė istoriją. Tarkim nekaltai, be jokio savanaudiško tikslo pasipelnyti. Jai pasisekė, knyga sulaukė pasaulinio pripažinimo. Gudrūs dėdės, kuriantys filmus, nusprendė, kad galima pastatyti knygos ekranizaciją. Parinkti gražūs aktoriai, pranokstantys skaitytojų įsivaizduotus ir tūkstančiai mergaičių alpsta dėl pagrindinio herojaus. Dažniausiai yra taip, kad kur meilė – ten paaugliai, kur gražūs aktoriai – ten paaugliai, kur šiek tiek magijos – ten vaikai ir paaugliai. Puiki tikslinė auditorija, kuria galima manipuliuoti, iš kurios galima išsiurbti kuo daugiau pinigų, kad susikurtum gerovę. Tuomet prasideda antrų, trečių, n-tųjų knygų ir filmų dalių leidimas, marškinėlių, pagalvėlių, puodelių ir kitokių rakandų gaminimas, žurnalai, paveiksliukai ir kitokie niekučiai. Aktorius įsimylėjusios mergaitės puls ir pirks savo dievaičio atvaizdus ant visų įmanomų namų apyvokos daiktų. Kūrėjai, gamintojai ir tiekėjai trina rankutes, kiek pinigų susikrauna.
Dažniausiai žmones veikia bandos jausmas. Jeigu įdomu tavo draugams, turi būti įdomu ir tau, nes nepritapsi. Jeigu „visas“ pasaulis eina iš proto, turi eiti ir tu. Man tuomet kyla klausimas, jeigu visas pasaulis sugalvos vieną dieną šokti nuo namo stogo, šoksi ir tu?
Gražiausiai man atrodo knygynuose gulinčios knygos, skirtos suprasti Edvardą, Belą, knygos apie juos įkūnijusius aktorius. Kas čia per sutvėrimas? Skaitytojai laikomi tokiais primityviais organizmais, kad nesupranta knygos herojų? Kiekvienas savo galvoje susikuriame savitą personažų vaizdą, savaip interpretuojam knygos turinį, kam reikia pirkti/skaityti kažkieno kito sukurtą interpretaciją? Viskas tik dėl pinigų. Fanatiškai nusiteikę gerbėjai pirks viską, kas susiję su jų kulto objektu.
Tačiau knygos autorius vienintelis supranta tikrąją knygos esmę, veikėjuose įkūnija pažįstamus, dažniausiai aprašo savo gyvenimo akimirkas, kai kurias hiperbolizuodamas, pagražindamas, kai kurias išvis paslėpdamas.
Pabaigdama, norėčiau pasakyti, kad džiugu, jog jauni žmonės skaito, domisi, ką veikia jų aktoriai, tačiau kasdien fanatiškai ieškoti naujos Vampyro ir jo mylimosios nuotraukos, naujo straipsnelio ir aklai garbinti išgalvotą herojų yra, nesupykite, liguista. Taip, čia porą metų truksianti liga, kol blizgės baltos aktorių iltys šmėžuos ekranuose, kol knygynų centre stovės knygos, kurių viršeliuose išblyškusios rankos laiko obuolį(?) ir kol dabartinės keturiolikmetės įsimylės realius vaikinus.
Iš tiesų, visiems fanams palinkėčiau jau atrasti šį tą naujo, šį tą ne tokio vienadienio, kas taip pat teiktų džiaugsmą, tik būtų naudingiau. Na, pavyzdžiui, galite pasidomėti, gal buvo panašių meilių seniai seniai mūsų krašte, gal ir pas mus lakstė vampyrai ir gaudydavo vaidilutes. Juk ta pati mitologija, tik lietuviškas variantas.
Visgi, yra ir vienas pliusas – vampyrų blyški oda, tad tai tarsi antireklama soliariuminiui įdegiui. :)
