Kaip sunku nepasiduoti, kai gyvenimas tavęs nei kiek nelepina. Kaip sunku ieškoti meilės ir kiekvieną kartą atsimušti į abejingumo sieną. Ir kaip sunku neprarasti tikėjimo savimi, kai tavęs niekas nevertina taip, kaip norėtum būti įvertinta.
„Violeta“ – biografinė prancūzų režisieriaus Martino Provosto drama apie rašytojos Violetos Leduc (Violette Leduc) gyvenimą ir kūrybos kelią. Nei viena, nei kita nebuvo lengva. Tikrais faktais paremtas filmas ypatingai estetiškai ir kartu realistiškai atskleidžia Violetos Leduc skausmingą ir kupiną išbandymų istoriją.
Filmo pradžioje sužinome, kad Violeta ištekėjusi už homoseksualaus vyro, kuriam santuoka buvo reikalinga „dėl vaizdo“. Nors Violeta trokšta jo artumo ir meilės, lieka atstumta ir, galiausiai, palikta. Bet būtent jos vyras pirmasis ir paskatino Violetą rašyti sakydamas, kad tik rašymas jai padės neišeiti iš proto ir padarys ją labiau pakenčiamą.
Prancūzija po Antrojo Pasaulinio karo. Trūksta įvairių prekių ir Violeta bando pragyvenimui užsidirbti prekiaudama juodojoje rinkoje. Grįžusi į savo mažą ir vienišą butuką ji rašo ir atsitiktinai sužinojusi apie vieną žymiausių Prancūzijos intelektualių, rašytojų ir feminisčių Simoną de Beauvoir (Simone de Beauvoir) atneša jai perskaityti knygos rankraštį. Simona lieka rankraščiu sužavėta ir pažada su Alberto Kamiu (Albert Camus) pagalba knygą išleisti. Taip prasideda Violetos – rašytojos kelias, kuris, kaip atskleidžia filmas, buvo ilgas ir duobėtas.
Kino filmo “Violette” kadras
Pirmoji knyga sėkmės nesusilaukia. Antroji – taip pat. Violetą matome vienišą ir palūžusią, kenčiančią baimės ir isterijos priepolius. Ji įsimylėjusi Simoną, tačiau, ir vėl ši meilė lieka be atsako. Galiausiai ji psichologiškai ir fiziškai palūžta ir atsiduria ligoninėje. Nors žiūrovui gali pasirodyti, kad tai visos istorijos pabaiga, bet viskas Violetos gyvenime iš tikrųjų tik prasideda. O ši puiki kinematografinė kelionė „nuo…iki“ yra ypatingai maloni. Nuo vaidybos iki vizualiai viliojančių Provanso peizažų.
Pirmasis įspūdis – tai tikrų tikriausias europietiškas, o gal tiksliau, prancūzų filmas. Iškart jaučiamas skirtumas nuo Holivudo produkcijos ir tik gerąja prasme. Garso takelis beveik nejaučiamas, nes jo beveik ir nėra, todėl žiūrovai gali žavėtis natūraliais, gyvenimiškais garsais – batų kulniukų kaukšėjimu, paukščių čiulbesiu, cigaretės dūmo išpūtimu, maisto gaminimu, įsimylėjimo atodūsiu. Tose vietose, kai vis dėlto, išgirstame dusliai griežiant smuiką, panašu, kad tas garsas užpildo tik reikalingas filmo ertmes. Viskas nuostabiai suderinta. Akims pamaloninti – Prancūzijos kaimų gamtovaizdžiai, Provansas ir be abejo – Paryžius, kuriame filme vaizduojamu laikotarpiu virė visos Europos intelektualinis gyvenimas.
Kino filmo “Violette” kadras
Pagrindinį Violetos vaidmenį atliko prancūzų aktorė Emmanuelle Devos. Ne kiekviena aktorė ryžtųsi vaidinti vienišą, isterijos kamuojamą ir nuolat meilės kančiose gyvenančią moterį. Emmanuelle‘ės vaidyba puiki, kvapą gniaužianti ir tikrai įtikinanti. Žiūri, ir matai ne aktorių, o žmogaus gyvenimą. Gal šiek tiek nuvylė aktorės, atlikusios Simonos de Beauvoir (Sandrine Kimberlain) vaidyba. Simona, tiek filme, tiek Violetos gyvenime, užėmė nepaprastai svarbią vietą, tik trūko kažko, kad tai būtų įtikinamai perteikta.
Verdiktas: 9/10
Filme nagrinėjama daug gyvenimiškų ir šiai dienai lygiai tiek pat aktualių temų: vienatvė, ryšys tarp motinos ir vaiko, feminizmas ir moterų teisės, meilės paieškos, seksualinė laisvė ir išraiška, baimė likti vienam ir nemylimam, baimė, kad niekada nepasiseks ir mirtis tave pasitiks nugyvenus beprasmį gyvenimą. Vis dėlto, „Violeta“ yra apie tai, kad niekada negalima nustoti tikėti savimi. Anksčiau ar vėliau suprantama, kad tik pats gali sau padėti. Tada ir pajaučiama tikroji laisvė. Tamsiausia valanda juk visada yra prieš aušrą.
Kino filmą „Violeta“ galite pamatyti kino teatre “Romuva” Laisvės al. 54, Kaunas
