Šiandien aš esu čia tam, kad kalbėčiau apie nerimą keliantį klausimą, kuris turi taip pat nerimą keliantį atsakymą. Tema, kuria kalbėsiu, yra smurto šeimoje paslaptys ir aš ketinu gvildenti klausimą, kuris užduodamas labai dažnai: kodėl ji pasilieka? Kodėl ji lieka su vyru, kuris ją muša? Nesu psichiatrė, socialinė darbuotoja ar smurto šeimoje ekspertė. Aš tik viena iš daugelio moterų, kuri turi ką papasakoti.
Man buvo 22-eji. Buvau ką tik baigusi Harvardo koledžą. Persikėliau į Niujorką, kad galėčiau dirbti savo pirmąjį darbą „Seventeen“ (lt. Septyniolikmečiai) žurnale – tapau rašytoja ir redaktore. Aš turėjau savo pirmąjį butą, savo pirmąją mažą žalią American Express mokėjimo kortelę ir aš turėjau labai didelę paslaptį. Mano paslaptis buvo ta, kad žmogus, kurį maniau esant savo sielos draugu, buvo daug daug kartų nukreipęs šį tuščiavidurėmis kulkomis užtaisytą ginklą į mano galvą. Žmogus, kurį aš mylėjau labiau nei bet ką šiame pasaulyje, laikė į mano galvą nukreipęs ginklą ir grasino mane nužudyti daugiau kartų, nei aš galiu prisiminti. Aš čia esu tam, kad papasakočiau jums beprotiškos meilės istoriją, apie meile užmaskuotus psichologinius spąstus, į kuriuos kiekvienais metais patenka milijonai moterų ir net kai kurie vyrai. Tai netgi gali būti netgi jūsų istorija.
Aš nepanaši į tipišką moterį, išsilaisvinusią iš su smurtu susidūrusios šeimos. Esu įgijusi anglų kalbos bakalauro laipsnį Harvardo koledže, rinkodaros magistro laipsnį Wharton verslo mokykloje. Didžiąją dalį savo karjeros dirbau į Fortune 500 sąrašą patenkančiose kompanijose (pastaba: į jį patenka kompanijos, gaunančios daugiausiai pelno), tokiose kaipJohnson & Johnson, Leo Burnett ir The Washington Post. Už antrojo savo vyro esu ištekėjusi beveik 20 metų, mes susilaukėme trijų vaikų. Auginu juodą labradorą, vairuoju Honda Odyssey mikroautobusą. (Juokas)
Taigi mano pirmoji žinia jums yra ta, kad smurtą šeimoje gali patirti visi – visų rasių, visų religijų žmonės, turintys bet kokias pajamas ir išsilavinimą. Jis yra visur. Antroji žinia ta, kad smurtą šeimoje daugiausiai patiria moterys, todėl visi mano, kad tai jų problema. Nevisai. Daugiau kaip 85% smurtautojų yra vyrai, smurtaujama tik artimuose, ilgalaikiuose ir tarpusavio priklausomybe susijusiuose santykiuose, kitaip tariant, šeimose, t.y. ten, kur mažiausiai norime ar tikimės patirti smurtą – tai yra viena iš priežasčių, kodėl smurtas šeimoje toks trikdantis.
Aš būčiau galėjusi pasakyti, kad esu paskutinis žmogus Žemėje, kuris pasiliktų su smurtaujančiu vyru, bet iš tikrųjų aš buvau labai tipiška auka dėl savo amžiaus. Man buvo 22-eji, o Jungtinių Valstijų statistika rodo, kad 16-24 metų moterys tris kartus dažniau patiria smurtą šeimoje nei kitų amžiaus grupių moterys, be to, kiekvienais metais Jungtinėse Valstijose daugiau nei 500 šio amžiaus moterų ir merginų yra nužudomos smurtaujančių partnerių, vaikinų, vyrų.
Aš taip pat buvau labai tipiška auka, nes nieko nežinojau apie smurtą šeimoje, įspėjamuosius ženklus ar jo struktūrą.
Sutikau Konorą šaltą, lietingą sausio naktį. Jis atsisėdo šalia manęs Niujorko metro ir ėmė kalbinti. Jis man pasakė du dalykus. Kad jis taip pat ką tik baigė Ivy League mokyklą ir kad dirbo labai įspūdingame Wall Street banke. Tačiau didžiausią įspūdį pirmojo susitikimo metu man paliko tai, kad jis buvo protingas bei linksmas ir atrodė kaip vaikinas iš kaimo. Jis turėjo tokius skruostus, apvalius lyg obuoliai, ir kviečių šviesumo plaukus. Jis atrodė toks mielas.
Vienas protingiausių dalykų, kurį padarė Konoras, buvo tai, kad nuo pat pradžių jis sukūrė iliuziją, jog aš esu dominuojantis partneris mūsų santykiuose. Jis tai darė ypatingai pačioje pradžioje idealizuodamas mane. Mes ėmėme susitikinėti ir jam patiko viskas manyje – kad aš protinga, kad baigiau Harvard‘ą, kad su užsidegimu norėjau padėti paauglėms, kad dirbau tokį darbą. Jis norėjo sužinoti viską apie mano šeimą ir vaikystę bei apie mano norus ir svajones. Konoras tikėjo manimi, kaip rašytoja ir moterimi, taip kaip niekas daugiau. Jis tarp mūsų sukūrė magišką pasitikėjimo atmosferą atskleisdamas man savo paslaptį, kad būdamas dar labai mažas, 4 metų berniukas, jis patyrė itin žiaurų ir pasikartojantį fizinį savo patėvio smurtą; smurtas pasiekė tokį lygį, kad jis, nors ir buvo labai gabus, būdamas 8 klasėje turėjo palikti mokyklą ir praleido beveik 20 metų bandydamas atstatyti savo gyvenimą. Štai kodėl Ivy League diplomas ir darbas Wall Street‘e bei jo laukianti šviesi ateitis jam reiškė tiek daug. Jei jūs būtumėte man tada pasakę, kad šis protingas, šmaikštus, jautrus vyras, kuris dievino mane, vieną dieną ims nurodinėti, ar aš galiu pasidažyti, kokio ilgio sijonus turėčiau nešioti, kur turėčiau gyventi, ką dirbti, su kuo draugauti ir kur turėčiau praleisti Kalėdas, aš būčiau pasijuokusi iš jūsų, nes iš pradžių nebuvo jokios užuominos apie smurtą ar agresiją iš Konoro pusės. Aš nežinojau, kad pirmasis smurtinių santykių etapas yra suvilioti ir sužavėti auką.
Aš taip pat nežinojau, kad antrasis žingsnis – izoliuoti auką. Taigi, Konoras nepareiškė vieną kartą grįžęs į namus: „Žinai, visas šis Romeo ir Džuljetos reikalas buvo šaunus, bet aš turiu judėti į kitą etapą, kuriame tave izoliuosiu ir pradėsiu prieš tave smurtauti“ – (Juokas) – „todėl man reikia, kad tu išsikeltum iš šio buto, kuriame kaimynai gali girdėti tave rėkiant, ir iš šio miesto, kuriame tu turi draugų, šeimos narių ir bendradarbių, kurie gali pamatyti mėlynes“. Vietoje to, Konoras grįžo namo vieną penktadienio vakarą ir pasakė, kad tą dieną išėjo iš darbo, savo svajonių darbo, jis pasakė, kad išėjo iš darbo dėl manęs, nes aš jam leidau jaustis tokiu saugiu ir mylimu, kad jis nebeturi ką sau įrodinėti Wall Street‘e, jis tenori išvykti iš miesto, kuo toliau nuo savo smurtaujančios, disfunkcinės šeimos, ir persikelti į mažą miestelį Naujojoje Anglijoje, kur jis galėtų pradėti naują gyvenimą kartu su manimi. Aš mažiausiai norėjau palikti Niujorką, savo svajonių darbą, bet pagalvojau, kad turiu pasiaukoti dėl savo sielos draugo, todėl išėjau iš darbo ir mudu su Konoru kartu palikome Manhataną. Aš net nenutuokiau, kad beprotiškai įsimyliu, kad žengiu tiesiai į kruopščiai paspęstus fizinius, finansinius ir psichologinius spąstus.
Kitas žingsnis smurto struktūriniame modelyje – sudaryti moteriai smurto grėsmę ir pažiūrėti kaip ji reaguos. Štai kur atsiranda ginklai. Vos tik mes persikraustėme į Naująją Angliją – na žinote, į vietą, kurioje Konoras turėjo jaustis toks saugus – jis nusipirko tris ginklus. Vieną laikė mūsų automobilio daiktadėžėje. Kitą laikė po pagalve mūsų lovoje, o trečiąjį visą laiką nešiojosi kišenėje. Jis sakė, kad tie ginklai jam reikalingi dėl traumos vaikystėje. Jie reikalingi tam, kad jis jaustųsi saugus. Tie ginklai buvo žinia man, ir nors jis nepakėlė prieš mane rankos, mano gyvybė kiekvieną minutę buvo dideliame pavojuje.
Konoras pirmą kartą prieš mane pakėlė ranką likus penkioms dienoms iki vestuvių. Buvo 7 valanda ryto, aš vis dar buvau su naktiniais marškiniais. Aš dirbau prie savo kompiuterio bandydama pabaigti rašinį, susierzinau ir Konoras panaudojo mano pyktį kaip pasiteisinimą. Jis suėmė abiem rankomis man už kaklo ir ėmė suspausti taip stipriai, kad negalėčiau nei kvėpuoti, nei rėkti, pasinaudodamas mano dusuliu jis trankė mano galvą į sieną. Po penkių dienų, kai dešimt mėlynių nuo mano kaklo buvo ką tik išnykę, aš apsirengiau motinos vestuvinę suknelę ir ištekėjau už jo.
Nepaisant to, kas nutiko, aš tikėjau, kad mes gyvensime ilgai ir laimingai, nes aš mylėjau jį, o jis mane. Be to, jis labai labai gailėjosi. Jis tiesiog labai nerimavęs dėl artėjančių vestuvių ir šeimos kūrimo su manimi. Tai buvęs vienintelis incidentas ir jis manęs daugiau niekada nenuskriausiąs.
Tai dar du kartus nutiko „medaus mėnesio“ metu. Pirmąjį kartą aš važiavau ieškoti paplūdimio ir pasiklydau, jis smogė man į galvą taip stipriai, kad ji kelis kartus atsitrenkė į vairuotojo pusėje esantį langą. Po kelių dienų, važiuojant namo iš „medaus mėnesio“, jis susierzino dėl eismo ir metė man į veidą šaltą Big Mac sumuštinį. Konoras mušdavo mane kartą ar du per savaitę visus du su puse mūsų santuokos metų.
Aš klydau manydama, kad mano situacija yra unikali ir esu viena. Kas trečia moteris Amerikoje patiria smurtą šeimoje ar persekiojimą kažkuriuo savo gyvenimo periodu, CDC (Centers for Disease Control and Prevention/ Ligų kontrolės ir prevencijos centrai) praneša, kad kiekvienais metais prievarta naudojama prieš 15 milijonų vaikų… 15 milijonų. Taigi iš tiesų aš turėjau neblogą draugiją.
Grįžtant prie mano klausimo: kodėl aš likau? Atsakymas paprastas. Aš nežinojau, kad jis smurtauja prieš mane. Nors jis laikė tuos užtaisytus ginklus įrėmęs man į galvą, pastūmė mane nuo laiptų, grasino užmušti mūsų šunį, ištraukė iš uždegimo spynelės automobilio raktelius, kai aš važiavau greitkeliu, pylė kavos tirščius man ant galvos, kai aš buvau apsirengusi ndarbo pokalbiui, aš nei vieno karto nepagalvojau, kad esu mušama žmona. Vietoje to, aš buvau labai stipri moteris įsimylėjusi į bėdą papuolusį vyriškį, ir aš buvau vienintelis žmogus pasaulyje, kuris gali padėti Konorui išsilaisvinti iš jo demonų.
Kitas klausimas, kurio visi klausia, kodėl ji jo tiesiog nepalieka? Kodėl aš neišėjau? Aš galėjau jį palikti bet kuriuo metu. Man tai daugiausiai liūdesio ir skausmo keliantis klausimas, kurį užduoda žmonės, nes mes, aukos, žinome tai, ko jūs paprastai nežinote: palikti smurtautoją yra nepaprastai pavojinga. Paskutinis smurto šeimoje ciklo etapas yra nužudymas. Daugiau nei 70 procentų nužudymų šeimoje įvyksta po to, kai auka nutraukia santykius, išeina, nes tuomet smurtautojas nebeturi ko prarasti. Kitos pasekmės yra ilgalaikis persekiojimas, net po to, kai smurtautojas veda dar kartą; neleidimas naudotis bendrais finansais; piktnaudžiavimas šeimos teismų sistema tam, kad įbauginti auką ir jos vaikus, kurie teisėjų reguliariai verčiami be kitų suaugusiųjų priežiūros leisti laiką kartu su žmogumi, kuris muša jų motiną. Ir mes vis dar klausiame, kodėl ji jo nepalieka?
Aš sugebėjau jį palikti po visiškai sadistinio sumušimo, kuris buvo „paskutinis lašas“ pralaužęs mano neigimą. Aš supratau, kad žmogus, kurį mylėjau, nužudys mane, jei jam leisiu. Taigi aš nutraukiau tylą. Aš pasakiau visiems: policijai, kaimynams, draugams ir šeimai, visiškai nepažįstamiems žmonėms, ir šiandien esu čia tik todėl, kad jūs visi man padėjote.
Aukas mes stereotipiškai įsivaizduojame iš šiurpių antraščių kaip destrukciją į save nukreipusias moteris, tarsi sugadintus daiktus. Kai kurie žmonės po klausimu „Kodėl ji lieka?“ slepia „Tai jos kaltė, kad pasilieka“, lyg aukos sąmoningai pasirinktų įsimylėti vyrą, kuris siektų jas sunaikinti.
Kai buvo išleista mano knygą „Beprotiška meilė“ aš išgirdau šimtus moterų istorijų apie tai, kaip jos irgi išsilaisvino ir turėjo neįkainojamą gyvenimo pamoką dėl to, kas atsitiko, kaip jos atstatė savo gyvenimus – teikiančius džiaugsmą, laimingus gyvenimus – kaip darbuotojos, žmonos ir motinos, gyvenimus be smurto, kaip ir mano. Pasirodo, kad aš esu labai tipiška smurto šeimoje auka ir tipiška iš jo išsilaisvinusi moteris. Aš ištekėjau už gero bei švelnaus žmogaus ir mes susilaukėme trijų vaikų. Aš turiu juodą labradorą ir mikroautobusiuką. Ko aš niekada daugiau neturėsiu, tai to užtaisyto ginklo, kurį man į galvą laiko įrėmęs žmogus, sakantis, kad mane myli.
Šiuo metu jūs galbūt galvojate „Oho, tai įspūdinga“ arba „Oho, kokia kvaila ji buvo“, bet visą šį laiką aš iš tiesų kalbėjau apie jus. Galiu jus užtikrinti, kad dabar manęs klausosi keletas žmonių, prieš kuriuos šiuo metu yra smurtaujama, arba buvo smurtaujama, kai jie buvo vaikai, ar kurie patys yra smurtautojai. Šiuo metu gali būti smurtaujama prieš jūsų dukterį, seserį, geriausią draugę. Aš galėjau užbaigti savo beprotiškos meilės istoriją tik nutraukdama tylą. Aš vis dar ardau tylą šiandien. Tai mano būdas padėti kitoms aukoms ir aš turiu paskutinį prašymą jums. Kalbėkite apie tai, ką čia girdėjote. Smurtas tarpsta tik tyloje. Jūs galite nutraukti smurtą šeimoje paprasčiausiai atkreipdami dėmesį į jį. Mums, aukoms, reikia jūsų. Mums reikia, kad kiekvienas iš jūsų suprastumėte smurto šeimoje paslaptis. Iškelkite smurtą į dienos šviesą kalbėdami apie tai su savo vaikais, bendradarbiais, draugais ir šeima. Laikykite išsilaisvinusius iš smurto nuostabiais, mielais žmonėmis su daug žadančia ateitimi. Atpažinkite ankstyvus smurto ženklus ir drąsiai į tai reaguokite, padėkite įveikti, parodykite aukoms saugų išsilaisvinimo būdą. Kartu mes galime pasiekti, kad mūsų lovos, pietų stalai ir šeimos būtų saugios ir taikios oazės, kokios jos ir privalo būti.
Ačiū.
Šaltinis: Vilniaus Moterų Namai/Krizių Centras
