(c) V. Ramono nuotr.

Prieš kelias savaites miesto valdybos kuluaruose buvo nuspręsta leisti veikti turgui centrinėje miesto vietoje – Rotušėje. Ji – seniausia ir pagrindinė Kauno senamiesčio aikštė. Pagal vėlyvųjų viduramžių ir renesanso tradicijas, centrinėse gyvenviečių vietose vykdavo visas miesto šurmulys – turgus, mugės, įvairaus pobūdžio iškilmės, viešinti sprendimai ar skelbti nuosprendžiai. Rotušėje sukosi politinis, kultūrinis bei visuomeninis miesto vairas.

Idėja, paviešinta maždaug prieš mėnesį ir iškėlusi mintį į Rotušę sugrąžinti turgų, amatininkų darbus ir kitą gražią prekybą, buvo sutikta prieštaringai. Vieni sutiko, kol kiti, žinoma, kraipėsi ir niurniavo „ne ne“. Nesuprantu, kodėl reikia niurnėti? Dabar Rotušės aikštė, nepaisant jos įgimto jaukumo ir šiltumo, tyli. Švelnią akmeninę dangą kasdien pereina gal ir nemažas skaičius padų, tačiau gyvo, produktyvaus veiksmo joje arba nedaug, arba jo apskritai nėra. Mūsų baltoji gulbė tyliai plevena dangaus pataluose, nuostabi ir kerinti, kai žvelgi į jos elegantišką smailę, tačiau nusileidus ant akmenuotos žemės, apima vienišumo ir šviesaus liūdesio jausmas. Prekybiniai ploteliai, turgus, amatininkų produkcija tikrai pritrauktų į aikštę žmonių, kad ir per numatytas kelias savaitines dienas. Be to, transformavus XV – XVI a. miesto centro tradicijas, šiomis dienomis  Rotušės aikštei būtų sugrąžinta kone pirminė jos paskirtis – prekyba ir žmonių susirinkimas. Šio reiškinio labai trūksta ne tik Kaunui, bet ir kitiems Lietuvos didmiesčiams.

Mūsų Kauno rotušės aikštė šviečia kaip atskira dalis, atskira „svetainė“ platėjančiame miesto kūne. Ji miestą pradeda arba jį užbaigia. Ši aikštė žavi savo uždarumu, žemais, tačiau tvirtais ją rėminančiais pastatais, akmenine, nelygia žeme, užuodžiamu upių kvapu, švelniai miesto širdį gobiančiu ir sergėjančiu Nemunu bei Nerimi ir, žinoma, Gulbe – tarytum palikusia vandenis ir pasiaukojusia žemei ir joje pulsuojantiems žmonėms. Aikštės prekyba ir švarių turgelių buvimas čia, manau, tiesiog būtinas. Te architektai ar tam kompetetingi asmenys sprendžia – arčiau Gulbės ar toliau nuo jos leisti veistis prekybininkams, kokius paviljonus jiems įrengti, tačiau viena yra aišku, neginčijama ir šiuo atveju sveikintina – žmonėms privalo būti leidžiama burtis rotušės aikštėje. Niekas kitas nesuteikia miestui sodrių spalvų ir tikrumo, kaip žmonės. Ruduo – tai visos planetos spalvos, o žmonės nutapo kiekvieno miestelio, miesto portretą. Ne tik (ne)vystomomis statybomis ar veiklomis, bet ir savo papročiais, įpročiais bei gyvensena.

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 

Šio straipsnio parengimą parėmė Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.

 
Naujienos iš interneto

Sponsored video

Taip pat skaitykite: