Kleckas.lt archyvo nuotr.

Naujienų ir soc. tinklų sraute matydamas pasigėrėjimą jau galima sakyti buvusiuoju popiežiumi, jo darbais ir apsireiškimais, negalėjau šalin nuvyti piktų minčių. Niekaip nesupratau, kodėl Benediktui XVI, o tiksliau sakant, Joseph Ratzingeriui, pasitraukiant iš popiežiaus pareigų, iškart atsiranda daugybė žmonių, kurie kalba apie gerus jo darbus ir pasakoja, koks jis buvo puikus žmogus ir pavyzdys visam pasauliui.

Tiesiog pasimetu vertinime: kodėl amoraliai besielgiančius žmones paprastai smerkiame, tačiau vos tik tokie žmonės įgauna ar iš anksto turi svarbų statusą visuomenėje – smerkimas dingsta negrįžtamai. Sakyti, jog Ratzingeris, arba kaip jį meiliai vadina ateistai – Natzingeris, yra geras žmogus, tai tolygu apginti į kaitrią krosnį gyvus kačiukus pašaunantį kaimietį teigiant, kad jis kartais kaimynams žolę nupjauna, todėl jis iš esmės geras žmogus. Visiška hipokrizija.

Truputis istorijos apie popiežių

Niekas nepaneigs, kad Ratzingeris, kaip ir kiti popiežiai, darė daug gerų darbų, kalbėjo daug teisingų žodžių. Tačiau kritiškai mąstančiam žmogui visus šiuos gerus darbus ir žodžius nuvainikuoja blogi darbai. Kurie kartais pilni nesuvokiamo abejingumo žmonių nelaimėms. Taigi, truputis istorijos apie Ratzingerį:

  1. 1981-2005 m. Ratzingeris buvo Tikėjimo doktrinos kongregacijos prefektu. Pagrindinis šios kongregacijos darbas buvo Romos katalikų Bažnyčios (RKB) įvaizdis pasaulyje. Kongregacija rūpinosi moralės ir tikėjimo doktrinos priežiūra ir įgyvendinimu, sprendė dėl kunigų poelgių kilusius skandalus, o nuo 2001 metų – prižiūrėjo kunigų pedofilijos nusikaltimus ir bylų eigą. 2001 m. kardinolas Ratzingeris ne viešu, bet į viešumą iškilusiu laišku visiems Bažnyčios tarnautojams uždraudė kalbėti ar bet kokiems asmenims suteikti informacijos apie kunigų nusikaltimus. Ypač kai tai būdavo pedofilijos nusikaltimai. Dokumentus, susijusius su bylomis, buvo nurodyta slėpti 10 metų arba kol prievartavimų aukos sulauks pilnametystės. Už šio paliepimo nevykdymą buvo taikomos sankcijos. Apie pedofilijos nusikaltimus Ratzingeris buvo informuojamas nuolat, tačiau pagrindinis kongregacijos tikslas buvo visus skandalus užglaistyti – pinigais arba kitais būdais – kad jie kuo mažiau pasiektų viešąją erdvę. Nepatvirtintais duomenimis, vyskupams Ratzingeris yra sakęs, jog Bažnyčios interesai yra daug svarbiau už kelių vaikų saugumą.
  2. Ratzingeriui tapus popiežiumi, garsiausio pasaulyje kunigo pedofilo Oliver O’Grady, kurio prievartavimo aukų sąraše yra netgi 6 mėnesių mergaitė (!), byloje Ratzingeriui buvo pateikti kaltinimai dėl nusikaltimų slėpimo. Iškėlus bylą, tuometinis JAV prezidentas G.W. Bushas suteikė Ratzingeriui diplomatinę neliečiamybę tokiu būdu apsaugodamas jį nuo bylos. Pedofilo aukos, kurios tiesiogiai kreipėsi į Vatikaną pagalbos ir užtarimo, iš pradžių buvo ignoruojamos, o vėliau, keliant ignoravimo faktą į viešumą, buvo tiesiog atskirtos nuo RKB.
  3. Iškrypėlių kunigų, prievartavusių vaikus, gynyba – visų popiežių prakeiksmas. Nuo to netoli ėjo ir Ratzingeris – jo valdymo metais ši problema nebuvo nė kiek neišspręsta, bet tik labiau pagilėjo. Kadangi nuo 2005 metų nemažai senų pedofilijos skandalų išlindo į viešumą, šis popiežius susidūrė su daugybe viešojo įvaizdžio problemų. Tačiau, kaip bebūtų gaila, nusikaltę kunigai visuomet būdavo ginami, informacija pareigūnams nebūdavo teikiama, o kunigai nebūdavo šalinami iš RKB, o tik perkeliami į saugesnes biurokratines pareigas arba siunčiami į „gydyklas“. Įsivaizduokite įmonę, kuri gina savo žiauriai nusikaltusį darbuotoją, o nusikaltimo išpirkimui nusiunčia jį į sanatoriją. Skamba idiotiškai – bet Vatikanui juk viskas galima.
  4. Ratzingeris buvo stiprus šalininkas požiūrio, kad kunigų pedofilų nereikia atiduoti į teisėsaugos rankas, o jiems „pagyti“ geriausiai pagelbės maldos, terapijos, buvimas savo bendruomenėje ir pan. Iškrypėliai kunigai buvo siunčiami į „terapinius kursus“, teigiant kad tik toks dalykas padeda jiems išgyti. Šį pedofilijos skandalų sprendimo būdą, kartu su „tyliomis“ piniginėmis išmokomis aukoms, jis rekomenduodavo taikyti visais pedofilijos atvejais. RKB iki šių dienų yra išleidusi jau apie 3 mlrd. litų išmokoms ir ieškiniams apmokėti.
  5. Linksmesnis skandalas: 2005 m. Ratzingeris pasakė, jog Hario Poterio knygos yra pavojus krikščionims vaikams, nes jose miglotai atskiriamas gėris nuo blogio, todėl gali sugadinti krikščionišką tikėjimą vaikų sielose :)
  6. Smagusis skandalas, kai Ratzingeris, prieš vizitą Afrikoje 2009 m., duodamas interviu pasakė, jog prezervatyvai nėra geras sprendimas AIDS sustabdymui – prezervatyvai kaip tik pagilina šią problemą. Tai yra pavyzdys situacijos, kai aklai laikomasi senų Bažnyčios dogmų, o jų besilaikant diskusijos apie šiuolaikines problemas nueina iki absurdo. Taip atsitiko ir šį kartą – kalbant apie vieną baisiausių ligų pasaulyje ir bandant kovą su ja suderinti su RKB požiūriu į kontracepciją, gavosi kvailas išvestinis paaiškinimas ką ir kaip afrikiečiams daryti.
  7. Ir kiti mažesni skandaliukai, kurių tarpe buvo Vatikano ir popiežiaus buities prabangos skandalų. Juos gerai apibūdina vienas paveiksliukas:

I’m fabulous!

Nusikaltėlis – irgi žmogus su širdimi

Kai žmonės sako, jog Ratzingeris buvo puikus dvasinis vadovas ir tikras pavyzdys, mane apima nejaukumas. Įsivaizduokite situaciją: sužinote, kad kaimynas priklauso futbolo komandai, kurioje pusė žaidėjų savaitgaliais žagina 5-10 m. amžiaus mergaites. Jūsų kaimynas apie žaginimus žino, tačiau niekada apie tai nepranešė policijai ir kilus įtarimams, savo komandus narius gynė nuo teisėsaugos ir kitų žmonių apkalbų. Kaip kalbėtumėte apie tokį kaimyną? Neabejoju, kad visi iki vieno jį pasmerktumėte ir vengtumėte su juo bendrauti. O kai jį uždarytų į kalėjimą – džiaugtumėtės.

Ir jums būtų visiškai nesvarbu, kad jūsų kaimynas ir jo draugai pedofilai kiekvieną savaitgalį kuopdavo šiukšles parke, lankydavo vienišus senelius prieglaudoje ir gelbėdavo į spąstus pakliuvusius miško žvėrelius. Gerai besielgiantis nusikaltėlis vis tiek yra nusikaltėlis.

Todėl niekaip nesuprantu, kodėl žmonės taip nekalba apie Ratzingerį. Juk jo elgesys – ne tik kad panašus į tariamo kaimyno elgesį, bet dar ir blogesnis – jis vadovavo padaliniui, kuris tokius nusikaltimus dangstė, bandė išspręsti piniginėmis išmokomis, o nusikaltėlius – apsaugodavo nuo teisėsaugos. Sakymas, kad Ratzingeris vis tiek yra geras žmogus – tai amoralaus elgesio gynimas. Ignoravimas bjaurių dalykų, kurių tiesiog negali suvirškinti. O tai, sakyčiau, kertasi su bet kokiomis krikščioniškomis vertybėmis, kurias Bažnyčia dedasi ginanti.

Tai kodėl gi prasidėjo nauja era?

Šiuos blogus dalykus pastebi ir supranta ne tik ateistai ar sekuliarūs, nuo RKB atsiriboję, ar kitokioms tikėjimo bendruomenėms priklausantys žmonės. Šiuos dalykus – nesustabdomą Romos katalikų Bažnyčios krizę – supranta ir pats Vatikanas. Ir šios krizės labai bijo.

Turėjote pastebėti, jog katalikiškų jėgų reforma vyksta jau ir Lietuvoje. Pažiūrėkite vien į TS-LKD partiją, kurios nemažą dalį sudaro LKD frontas. Ši partija, kuri prieš penkerius metus dar buvo nuosekliai katalikiška ir į jokias diskusijas nesileidžianti politinė jėga, šiuo metu keičia savo veidą. Ne tik keičia, bet ir stipriai save jaunina neprarasdama savo katalikiškų pažiūrų ir vertybių.

Tas pats vyksta su katalikišku judėjimu visame pasaulyje. Kol įvairių pakraipų krikščionys vis dar sėdi savo beveik-sektantinėse organizacijose, katalikai tampa vis labiau pasaulietiški ir priimtini didesniam ratui žmonių – tame tarpe ir jaunimui. Atrodytų, kad jaunimas turėtų būti platesnio požiūrio nei senesnės kartos žmonės ir į bet kokią pasaulio religiją reaguoti neutraliai, kaip į pasakas apie vienaragius arba miško monus. Taip atrodo ir Vatikanui. Todėl jie keičiasi, tapdami vis labiau liberalūs ir po truputį keisdami savo veidą. Gal kiek per lėtai – bet ir vėžlys juk juda, o ne stovi vietoje.

Popiežius buvo atleistas

Tik naivus žmogus gali tikėti, jog popiežius ėmė ir dėl sveikatos bėdų pasitraukė iš šių pareigų. Prisiminkime jo pirmtaką Joną Paulių, kuris net nebesigaudydamas aplinkoje ir negalėdamas atsikelti, vis dar mojuodavo rankele iš lovos ir vadovavo šiai vienai galingiausių pasaulio organizacijų. Popiežius šiaip sau neatsistatydina – nėra priežasties taip elgtis. Popiežius atstatydinamas kažikokiu sutarimu, nes RKB su Vatikanu yra tiesiog organizacija, kurią valdo daug protingų (ir neprotingų) žmonių. Joks asmuo tokio dydžio organizacijoje reikšmingų sprendimų vienas nepriima.

Popiežiaus keitimas yra vienas iš ženklų, jog vyksta reforma. RKB nekenčiantys ateistai ir agnostikai turėtų ruoštis – greitu metu pamatysime visiškai kitokią Bažnyčią. Artimesnę, draugiškesnę, daug labiau tolerantišką ir su šiuolaikiškesniu požiūriu. Bažnyčia taps daug patrauklesnė šiuolaikiniam žmogui. Ir jeigu šią reformą įgyvendinantys žmonės viską padarys teisingai, po 10-ties metų RKB bus ženkliai sustiprėjusi ir labai patraukli religinė organizacija.

Ar dėl to džiaugtis – nežinau. Kaip viešoje erdvėje po truputį šnekama – po 40-50 metų reikės kažkokios atsvaros į Europą atslenkančiam islamui. Apie tai gal parašysiu atskirą įrašą. Tačiau iš kitos pusės – gaila, kad viena iš bjauriausių pasaulio organizacijų stiprės. Mano akyse RKB ir Vatikanas apsivalyti gali tik vienu atveju: jei atsisakys neišpasakytos pompastikos ir prabangos Vatikane;  jei besąlygiškai pripažins visus pedofilijos nusikaltimus ir atiduos teisėsaugai visus dokumentus ir informaciją; ir jeigu nustos viešai skatinti netoleranciją įvairioms visuomenės grupėms ar asmeniniams žmonių sprendimams. Tik po tokių veiksmų įvykdymo, jau bus galima svarstyti, ar ši organizacija visgi kažko verta.

Todėl ruoškitės. Ratzingeris – tik maža uogelė ateinančių pasikeitimų fone. Prasideda visiškas Romos katalikų Bažnyčios rebranding‘as. Paminėsit mano žodį.

 
Naujienos iš interneto

Sponsored video

Taip pat skaitykite: