(Aut. past.: tekste viskas išgalvota, išskyrus tikrai įvykusį koncertą su visais jame dalyvavusiais atlikėjais birželio 2 dieną Povilo Stulgos lietuvių tautinės muzikos instrumentų muziejaus kiemelyje.)
Birželio 2 dieną Kauno oro uoste Karmėlavoje nusileido lėktuvas, išlaipinęs ispaną Balthasar iš Čilės. Pagrindinis jo apsilankymo tikslas mūsų šalyje – susipažinti su atskirų Šiaurės Europos šalių nacionaliniu charakteriu. Taigi šiuokart svečias pasirinko Baltijos Lietuvą. Nuo ankstaus rytmečio Balthasar‘as laipiojo Žaliakalnį puošiančiais laiptais, vaikštinėjo Laisvės alėja, sėdėjo kavinėse ir dairėsi į žmones, kol vakarop sumanė aplankyti senąją miesto dalį. Pasiekęs Vilniaus gatvę ir sugėręs daugybę vaizdų ir akimirksnių, kurių didžioji dalis, greičiausiai jau kitą savaitę išbluks iš atminties, netikėtai pasuko į gretimą L.Zamenhofo gatvę. Pastaroji garsėja ne tik vokiškos kilmės pavadinimu, bet ir čia randamu Povilo Stulgos lietuvių tautinės muzikos instrumentų muziejumi. Pažymėtina tai, kad kad mūsų herojus per visą dieną nepabuvojo jokiame Kauno muziejuje ar galerijoje, todėl, užtikęs suvenyrinį pastatų kompleksą, pasitinkantį dailiai išdrožinėtu frontonu virš paradinių durų–vartelių, susigundė ir įėjo vidun. Balthasar‘as pateko į uždarą muziejaus kiemelį, kuriame rinkosi, pliauškė, tauškė, kalbėjosi ir tylėjo žmonės. Susimokėjęs už bilietą, kurio paprašė miela mergina, mūsų turistas susirado vietą ir atsisėdo. Suprato Balthasar‘as, kad čia tuojau kažkas koncertuos. Taip ir buvo. Publika susirinko paklausyti dešimtąjį gimtadienį švenčiančiai grupei „Arbata“ skirto koncerto. Balthasar‘ą kol kas palikime ramybėje, pasakydami tik tiek, kad kelias šilto vakaro valandas ispanas sėdėjo ir gėrėjosi atliekama muzika, o scenoje vykę pasirodymai verti išsamesnio aprašymo.
Koncertinę programą pradėjo Darius Žvirblis iš grupės „Atika“. Lyriški ir kiek melancholiški dainuojamojo išsipasakojimo kūriniai mestelėjo mintį, kad gimtadienius dera pradėti švęsti ramiai, kad vėliau, sutemus ir į sceną išėjus/išsiliejus „Arbatai“, būtų kuro visuotinai suprantamam šventimui. Be to, viename D. Žvirblio kūrinyje leitmotyvu skambėjusius žodžius „Į gyvenimą iš geto…“ reiktų priimti labai rimtai: ateina žmonės iš institucinių/akademinių getų į sodelį, kur išgirsta daug nuostabių, linksmų ir liūdnų dalykų apie vienintelį ir vis neįkandamą – gyvenimą.
Kitas dainingasis pasakotojas – Domas Razauskas – pūstelėjo šiek tiek pipiriuko, įnešė dinamikos, tačiau ir vėl dominante išliko stiprioji lyrika. D.Razauskas daugeliui dainuojamosios poezijos gerbėjų (labai) patinka. Dažnai paminėjus jo pavardę išgirsi simpatiškąjį „ach…“. Tenka pripažinti, kad atlikėjas kuria puikius tekstus, gerai juos atlieka ir suranda taiklių žodžių tada, kai nedainuoja arba kai ateina laikas paflirtuoti su publika. Nesu tikra, ar tai, ką atlieka ir kas sudaro D.Razausko (o taip pat ir D.Žvirblio) repertuarą, yra dainuojamoji poezija, bet sakytinio dainavimo terminas, manau, yra gana pagrįstas ir savo reikšme jis nė kiek nenusileidžia dainuojamajai poezijai. Juk svarbiausia – išsisakyti, išleisti klausytojams savo mintis ir dalį savo vidinio pasaulio. Kadangi egzistuoja nuomonė, kad kiekvienas žmogus filosofuoja, jeigu tik necituoja ar perpasakoja kitų minčių, tai kodėl gi nepavadinus šios neformalios muzikos „dainuojamąja filosofija“?
Trečiu numeriu ant scenos užlipo oksimoronu nusprendusi pasivadinti grupė „Solo ansamblis“. Šie „ATVIRO RATO“ vyrai D.Razausko įpūstą pipiriuką papildė visa pipirine, įmaišė arbatinį šaukštą vaidybinio aliejaus, pakaitino ant normalios humoro ugnies ir patiekė klausytojams kaip sočius, ankstyvus naktipiečius. Ši grupė savo charakteriu, sceniniu būdu šiek tiek primena ansamblį „Stipriai kitaip“: muzikiniai kūriniai yra papildomi vaidybiniais intarpais, lengvomis, nuotaikingomis mizanscenomis, o sceninė laisvė, profesionalus instrumentų valdymas „Solo ansamblį“ pristato kaip šaunią aktorių ir muzikantų chebrą, kuri ilgainiui pritrauks vis didesnę tokią pat pakvaišusią ir gryną savo auditoriją.
Jubiliejinė „Arbata“ klausytojams buvo patiekta vėlyviausia, karščiausia, basiausia (grupės lyderis Andrius Zalieska nusprendė, kad batų nereikia) ir, žinoma, šokliausia. Muzikantai atliko populiariausius, žymiausius savo kūrinius, A.Zalieska–Zala siautėjo, šoko ir už save, ir už likusius grupės narius taip lyg įrodydamas, kad muzikos grupė, priešingai nei kad žmogus, sulaukęs gimtadienio, ne rimtėja, o laisvėja ir vis labiau tiki tuo, ką padarė per dešimt metų ir ką dar padarys. Domo Razausko ir vieno Atviro ratininko užvesti „Ilgiausi metai“ „Arbatai“ linkėjo garuoti, šildyti ir maloninti klausytojus kaip geras, sodrus, raudonas išlaikytas vynas. Po septintos valandos prasidėjęs renginys buvo pavadintas „koncertu“, o prieš dešimtą pasibaigęs savaime tapo švente, kuria džiaugėsi ir dalyviai, ir klausytojai, ir mūsų turistas Balthasar‘as. Atvykęs į Lietuvą pažinti mūsų nacionalinio charakterio, puikiai pajautė jį šiame dainuojamosios poezijos vakare, kur nei susikalbėjimų žodynėlis, nei garsieji cepelinai nebūtini, kad užčiuoptum nors mažą mažą dalelę lietuviško skonio.
Rasa Biveinytė