Kol Varkalis su kitais žaidė vyną,
mes pervertėm vandens – gamtos dainyną.
(BLC arba stiklinė geometrija Vienybės aikštėje, vidaus I – V aukštai)
Kokia dailės parodos atidarymo, atidarymo kaip fakto, prasmė? Visiškai praktinė, pragmatiška, sako kai kurie žmonės. Šiuolaikinis mezliavos mokestis meno informacijos šaltiniams, paskutiniams laikraščių puslapiams ir, apskritai, reklamai. Jei niekas parodų neskelbtų, mirtų depresijoje gyventojai, į parodas pakliūvantys dėka kamanės.lt, Nemuno ar Lietuvos radijo antrosios programos – klasikos skelbimų. Tai yra reklama, vadyba, viešieji ryšiai – visa modernybės akcentologija. Pastaroji baigiasi, kai pirmajame BLC aukšte užtinki tykius Varkalio kūrinius.
Keista tai, kaip sudera tarpusavy poezija, kontempliacija, Hendelio – Varkalio vandens muzika ir sukvadratuotoje erdvėje nugaras laužantys portfelininkai. Taip, sudera, o ne dera. Darna – tai harmonija, graikiškoji kalokagatija, grožis, paslankus išrišimas į skaistaveidį mažorą. O suderėjimas (žodis netaisyklingas, atsiprašau, bet kitaip negaliu), tas kontroversiškasis reiškinys, atskleidžia tylią tylią Varkalio meno misiją: Žmonės, portfeliai odiniai, per savaitę nesuirs, o jei ir taip, tai grįžtamoji rinka siūlys vis naujus ir naujus. Už Jūsų aptvarų Žmogus atskleidžia savo pasaulį, vandens, gimimo ir mirties, minties, garso ir tylos. Iš tiesų – tokio pasaulio darbams vieta pasirinkta tobula. Čia jų labiausiai reikia. O misija – tai kas? Tai būti ten, kur tavęs reikia, duoti tai, ko reikia.
Grįžo Eugenijus Varkulevičius prieš keletą metų į Kauną iš Niujorko. Iš Didžiojo pasaulio kraujo apytakos rato į dešinės rankos penkto piršto sąnarėlį. Tokie palyginimai gimsta, turint omeny geografiją, politiką ir istoriją. Pasižiūrėjus į tą pirštelį, supranti, koks jis žavingas, nors mažas ir silpnas. Juo švelniai liečiami paviršiai, geriant arbatą ar kavą jis juokingai ištiesiamas, lyg parodijuotų senovės įpročius, lubų, tolių ar sugerovo kryptimi. Penktukas, toks trapus padarėlis, bet įrėmina visą didžią plaštaką. Sėdi Varkalis jau kelerius metus ant to suvenyrinio pirštelio, gėrisi ramybe, tyla ir aplinkoje tūnančiomis stichijomis, pina poetinio vaizdo ratilus, medituoja. Iš kelių stichijų dailininkas vainikuoja vandenį. Kaune jo daug – tai Neris, Nemunas, Neris ir Nemunas Nemunas, Nemunas… Čia amžinybė, natūralumas, čia žmogaus atvaizdas vilnijančiame veidrodyje. Čia savęs pažinimas. Ir štaip kaip viskas keičiasi. Kauno Santaka virsta Didžiuoju apytakos ratu, o Niujorkas tuo sąnarėliu. Pirmapradiškumui, esmės giesmių giesmei nebetenka prasmės geografija, milijoninė renginių statistika, spalvoti veidai ir likęs Niujorko žavesys. Nutyli ir aprimsti. Paskęsti upių vandenyje, bet kvėpuoji kaip niekada švariai.
Naujausios parodos darbai net neturi pavadinimų. Kaip ir gamta – Didysis turinys, ir tik jis vienas. Formą, pavadinimus, matyt, sugalvojo žmogus, jam jų reikia, kad būtų lengviau, jis negali be įvardijimų. Iš pastarųjų gimė biologija, fizika, botanika ir Tado Ivanausko muziejus. Kaip ne keista, bet pavadinimais ir užmaskuojamas pats gamtos neįžengiamumas. Ji susiaurinama, sutraukiama ir įvelkama į apibrėžimus. Žmogus pats sau užtveria kelią į gamtą. Dailininkas Verslo lyderių centre nieko nevardina, niekur neveda ir nebaksnoja. Jis atskleidžia.
Rasa Biveinytė
