Šaltą žiemos vakarą Kauno valstybiniame lėlių teatre susirinkusių žmonių sielas šildė festivalio „KĄ? BŪKi!“ antrasis renginys – aktoriaus bei režisieriaus Rolando Kazlo monospektaklis „Geležis ir sidabras“ pagal poeto Vlado Šimkaus eiles.
„Kūryba – kai nėra jokios kūrybos./ Viskas išgyventa“, – rašė poetas Vladas Šimkus. Eilės, kurios geriausiai įprasmina poeto asmeninį santykį su kūryba bei paryškina jo kūrybos dinamiškumą. Rašytojo poezijoje persipina humoras ir tragizmas, laužomi nusistovėję stereotipai. Taip pat scenoje ironizuoja ir žaidžia su žmoniškuoju liūdesiu aktorius Rolandas Kazlas: laimėje ieško liūdesio, o pastarajame – džiaugsmo.
Aktoriaus patiriami išgyvenimai scenoje, subtiliai perteiktos emocijos, mimikos, lengvas sarkazmas
ir didžiulė išmintis, sukoncentruota keliose poezijos eilutėse, leidžia žiūrovui spektaklio metu analizuoti, išgyventi, permąstyti per amžius susiformavusį neigiamą požiūrį į gyvenimą, liūdesį, kitaip pažvelgti į kasdieninius išbandymus. Žiūrovas tarsi priverstas suvokti, kad tvirtumas, vidinė harmonija su pačiu savimi – būtinos savybės (o gal tiksliau būtų įvardinti kaip geležinius tvirtybės sparnus), suteikiančios nepriklausomybės nuo gyvenimo įvykių – laimės ar nelaimių.
Rolandas Kazlas subtiliai interpretuoja ir vienišo kūrėjo bei vienišumo temą. Kukliai įrengtoje scenoje ironiškas aktoriaus pokalbis su staline lempa, mylimosios ilgesys, kūrybinio įkvėpimo praradimas – liūdno gyvenimo paveikslas. Tačiau aktorius tokią situaciją ironizuoja, žvelgia į ją per kitokią, šviesiomis spalvomis nuspalvintą prizmę. Rolando Kazlo vaidinamas personažas nėra vienišas – atvirkščiai – jo gyvenime yra tik patys reikalingiausi daiktai: šiltas paltas ir batai, stalas, kėdė, rašymo reikmenys bei pats vertingiausias daiktas – kompasas. Būtent jis ir yra tas sidabro grynuolis, padedantis pasirinkti kryptingą gyvenimo kelią ir būdus, kaip tuo keliu keliauti. „Gyventi – tai pamažu gimti. Būtų per daug patogu išsinuomoti sau gatavą sielą“, – teigė rašytojas Antuano de Sen Egziuperi. Panašios mintys kyla ir stebint šį monospektaklį.
Rolando Kazlo aktorinis meistriškumas suteikė galimybę poeto Vlado Šimkaus eilėraščiuose užkoduotoms mintims pasiekti žiūrovą, palepinti jo pilkos kasdienybės išvargintą sielą komiškumu ir ironišku juoku – gyvenimo dovana, suteikiančia pasitikėjimo ir leidžiančia tobulėti.
