Kai gatvėje nelieka nei vieno balto sniego lopinėlio, o saulė vis dažniau ir ilgiau džiugina žmones, kai gatvės muzikantai ištraukia vienintelius savo ginklus ir Tavo miestas kasdien nušvinta naujomis ryškesnėmis spalvomis, nejučia kyla noras ir pačiam keistis, įkvėpti naujo gryno oro. Taip pavasariui vis giliau leidžiant šaknis į žemę, atsinaujinti nusprendė Dainuojamosios poezijos palėpė ir balandžio 8-ąją dieną pirmą kartą į svečius pakvietė Aliną Orlovą.
Į Kauną itin retai užsukančios ugniaplaukės unikalaus balso savininkės muzikos pasiklausyti susirinko pilnutėlė Kauno Valstybinio Lėlių teatro salė. Vaizdas ant scenos priminė, kad atvykome ne tik į koncertą, bet ir į teatrą – trys didžiuliai senoviniai veidrodžiai ir palubėje kabančios dekoracijos puošė sceną, bei didino įspūdį viso koncerto metu. Spalvas bekeičiantys žibintai, nukreipti į veidrodžius, apšvietė sceną ir prisitaikė prie kūrinio nuotaikos – raudonas lyg rubinas, baltas lyg ką tik pasibaigusi žiema. Taip besikeičiant veidrodžių spalvom, smuikininkas Simas Butavičius vis ryškiai atsispindėdavo ir dingdavo stikliniame paviršiuje.
Alinos pirštams palietus pianino klavišus ir ištarus pirmuosius dainos žodžius tapo aišku, kad kuklios ir nedrąsios merginos įspūdis buvo apgaulė. Žavi apgaulė. Lengvas pianino skambesys puikiai tiko prie kažkur erdvėje sklandančių natų. Trumpos dainos neleido pernelyg ilgai paskęsti vienoje nuotaikoje. Ne tik nuotaikoje – netgi vienoje kalboje. Koncerto metu buvo galima išgirsti dainas, atliktas net trimis skirtingomis kalbomis: lietuvių, anglų ir rusų. Dainų pristatymams atlikėja neskyrė daug dėmesio – buvo atskleidžiami tik kūrinių pavadinimai, o kartais ištariama „Tai nauja daina… Pavadinimo dar nežinau“. Tačiau daugiau nieko ir neprireikė – merginos muzika kalba pati už save.
Šiais laikais dainuojamoji poezija gali būti jungiama su bet kokiais instrumentais – akordeonu, pučiamaisiais, kontrabosu – tai nuspalvina šį žanrą įvairiausiais atspalviais. Ne išimtis ir merginos pasirodymai. Alina ir Simas sujungė balsą, pianiną ir elektrinį smuiką. Atlikėjos grojimas visu kūnu ir Simo susikaupimas vis kuždėjo, kad nuoširdumo čia be galo daug. Ir visai nesvarbu, kad nutrūko ne vienas stryko plaukas ar kažkam suskambo telefonas – šių dviejų jaunų žmonių atliekama muzika neleido į tai kreipti dėmesį.
Taip senas dainas keičiant naujomis, o šias – vėl senomis, lietuviškus tekstus keičiant angliškais, o šiuos rusiškais – laikas bėgo nepastebimai. Taip prabėgus valandėlei ir nuskambėjus paskutiniams vienos iš daugelio dainų akordams, Alina pakilo nuo pianino ir, jos pavyzdžiu pasekus Simui , abu muzikantai žemai nusilenkė. Skambėjo gausūs aplodismentai, o publika nenorėjo skirstytis. Tad atlikėjams nieko kito neliko kaip tik grįžti į sceną ir atlikti dar vieną kūrinį. Jį vėl palydėjo gausūs aplodismentai, muzikantai vėl lenkėsi publikai, tačiau šį kartą buvo atsisveikinta ilgam – iki kito koncerto.
Išėjus į dar žibintais nepasipuošusią Laisvės alėją ir pamačius šypsenas žmonių, ką tik buvusių kartu ir stebėjusį šį kišeninį koncertą , buvo aišku: žemę šildo ne tik saulė – ją gaivina ir žmonių širdys.
