Iš Vėžio / Į Šaulį / Nėra tiesioginių reisų.
Tik su / Persėdimu / Persėjo žvaigždyne.
Dažnai į jaunų žmonių, ypač menininkų, darbus žiūrima su atlaidžia šypsena: „Juk jie dar tokie jauni, patobulės.“ Tačiau tiems žmonėms, kurie kovo 26-ąją Kauno mažajame teatre surengė savo koncertą, tai negali būti pritaikyta. Jūratė Zabitytė ir Žilvinas Vingelis visada stengiasi, kad į juos netektų žiūrėti su ta atlaidžia šypsenėle. Ir tą jie įrodė pakviesdami kauniečius į savo akustinį koncertą-kelionę „Iš Vėžio į Šaulį“. Kartu su jais scenoje buvo galima išvysti Medą Mačytę (vokalas), Eiviną Mineikį (birbynė, lumzdelis), Tadą Grajauską (elektrinė ir bosinė gitaros), ir Danielių Narauską (mistiniai garsai, barškalai).
Vos įžengus į Mažojo teatro salę, iškart buvo priminta, kad tai – pirmiausia kelionė, o tik po to koncertas. Urtės Pakers paruoštos video projekcijos – kelionė naktinio miesto gatvėmis kiekvienam atėjusiajam leido leistis į kelionę: nesvarbu, ar kartu su video projekcijomis ant sienos, ar į save, ar į savo mintis.
Koncertą pradėjo Žilvinas Vingelis, atlikęs ramią dainą ir taip lyg sujungęs žiūrovus ir atlikėją į vienį. Tačiau scena greit pasipildė kitais muzikantais – prie Žilvino prisijungė Jūratė Zabitytė, Eivinas Mineikis ir Tadas Grajauskas. Muzikos traukinys pajudėjo iš savo pradinės stotelės. Kelionė po žmogaus sielos gelmės, po baimes ir tai, kas svarbiausia kiekvienam atėjusiajam. Kiekvienas toje kelionėje galėjo atrasti stotelę ir sau.
Neilgai trukus prie muzikantų prisijungė Meda Mačytė, o jau scenoje buvę atlikėjai transformavosi iš „anei grupės, anei darinio“ „Iš Vėžio į Šaulį“ į grupę „Akustinis fotelis“. Tai tarsi visos kelionės tarpinė stotelė, kurioje galima sustoti ir šiek tiek ironiškai iš šalies žvelgti į visuomenę lyg į praeivius, belaukiančius kito traukinio. Tačiau apdainavus šiuolaikinius muzikos hitus, muilo operas ir prekybos centrus, atvažiavo traukinys, nugabenęs žiūrovus tiesiai į Šaulį.
Paskutinė koncerto-kelionės dalis buvo persmelkta mistiškumo. Prie grupės prisijungus Danieliui Narauskui., mistiniai garsai ir video projekcijos neleido pamiršti, kad keliaujama paslaptingais žvaigždynais. Simboliškai paskutine daina pasirinkę kūrinį „Iš Vėžio į Šaulį“, atlikėjai įrodė, kad jiems netaikoma ta atlaidi šypsena, o kelionė pasiekė savo tikslą – žmonių širdis ir sielas.
Žilvinas Vingelis po koncerto paklaustas, kokie jausmai ir nuotaikos lanko praėjus tokiam koncertui, teigė: „Nuotaika po koncerto visada gera. Nes baigėsi (šypteli). Nuotaika visą laiką būna labai gera ryte, tada labai bloga prieš koncerto pradžią, nes visko bijai ir tada labai gerai, kai baigiasi.“ Vos pasiteiravus, kam norėtų padėkoti, atlikėjas ilgai negalvojęs išbėrė: „Ačiū mamai, kad mane pagimdė, Vytauto Kernagio fondui, Vytautui Kernagiui Jaunesniajam, kuris labai padėjo techniniais dalykais, kitam Vytautui – garsistui, Rimai Kernagienei ir Nojui Kernagiui, už tai, kad atvažiavo; aišku, Jūratei, Medai, Eivinui, Danieliui, Tadui… „KurKuria“ centrui, už tai, kad paskolino pianiną. Būtinai Paulinai Nešukaitytei, kuri.. praktiškai viską už mane darė (šypteli). Fotografui Valdui Ruzgiui, operatoriams Domui Vilčinskui ir Gediminui Liužinui; Mažajam teatrui, kad įsileido.. žinoma visiems muzikantams – Andriui Kulikauskui ir Tadui Grajauskui, kurie aranžavo keletą šį vakarą skambėjusių dainų ir Jūratei Zabitytei, kuri sukūrė vieną iš šiandien skambėjusių dainų; Vygintui Prebergui, Andriui Čaplikui, kuris paskolino šiek tiek garso technikos. Visų šių žmonių dėka šis vakaras praėjo. Ir praėjo gerai.“
