(c) KaunoZinios.lt archyvo nuotr.
Ieva Vaznelytė

Geugužės 13-ąją, toje vietoje, kur nuo pat ryto zuja įvairūs scenos darbininkai bei į persirengimo kambarius gabenama kelios dešimtys pakabų su kostiumais, tebuvo galima pamatyti dešimtį solistų, jų dainavimo mokytoją, pianistę ir, žinoma, orkestrą. Jokių tviskančių kostiumų, nukeliančių keletą amžių į praeitį, jokio šokėjo ar choristo. Mat gegužės 13-ąją čia buvo rodomas ne vieną iš kelių dešimčių spektaklių, o “Iškilmingas koncertas: nuo populiariausių romansų iki rečiausių operų arijų su profesoriumi Vladimiru Prudnikovu.”

Įėjus į salę žiūrovus pasitiko ne tradicinė teatro užuolaida su rūtos šakele ant jos, o šviestuvas ir fortepijonas. Vėliau sceną papildė koncerto vedėjas profesorius Vladimiras Prudnikovas bei vienas kitą keičiantys solistai.

Profesorius Vladimiras Prudnikovas savo atsakingą pedagogo darbą dirba, kaip pats sakė: „33 metus ir 12 mėnesių“, o jo mokiniai išsibarstę po visą pasaulį ir savo talentu džiugina žmones prestižiškiausiuose teatruose. Jau trečius metus teatre veikia jo studija, kurioje solistai gali nuolat tobulėti. Šį vakarą klasikinės muzikos gerbėjai galėjo išgirsti būtent Kauno teatro solistų, V.Prudnikovo mokinių, darbo vaisius. Vakarą pradėjęs profesorius ilgai nelaukęs ėmė pasakoti apie šį vakarą pasirodysiančius savo mokinius.

Pirmoji į sceną užlipo Žermena Buliauskaitė, kuri visai neseniai pradėjo savo karjerą Muzikiniame teatre, o jau kitą sezoną turėtų dainuoti operoje „Karmen“. Jauna artistė atliko Richardo Štrauso „Dedikaciją“. „Dedikacija jums. Su didele meile už tai, kad jūs esate ir už tai, kad mylite meną ir muziką,“ – teigė V.Prudnikovas. Ją pakeitė ne vieną vaidmenį sukūrusi Ieva Vaznelytė, kurios repertuare – įvairiausių stilių – tiek operos, tiek operetės tiek miuziklo žanrų kūriniai. Tai žmogus, kuris „tvirtai stovi ant kojų visada nori dirbti, tobulėti ir augti“. Po Volfgango Amadėjaus Mocarto „Vakarinių svajų“, atėjo laikas ir lietuviškam kūriniui. Juozo Tallat-Kelpšos baladę „Už aukštųjų kalvelių“ atliko žmogus, „turintis iki 20 spektaklių per mėnesį – beveik kasdien“- Raimondas Baranauskas. Jo lengvas balsas sugebėjo pakelti ir iš teatro salės išnešti kiekvieno panorėjusio sielą.

„Šeimos tradicija atrodo labai gaji Kaune ir tuo naudojasi artistai – buriasi, kuria šeimas.“ – tokia buvo įžanga į pasakojimą apie kitą solistę. Visgi nebuvo pamiršta vieno šį vakarą turėjusio pasirodyti šeimyninio dueto puselė – Greta Baranauskienė, kuri susirgo ir negalėjo prisijungti prie kolegų. Tačiau scenoje išvydome kito šeimos dueto atstovę – Živilę Lamauskienę. Tai jau senokai teatre dirbanti solistė, sukūrusi apie dvylika įvairiausių žanrų vaidmenų, neseniai sudainavusi net Traviatą. Kaip teigė profesorius, tai nuolat besimokanti ir tobulėjanti artistė, mananti, jog tas, kuris sustoja gyvenime, turbūt ir miršta. Į priekį. Tik į priekį. O teatro gerbėjai tikrai galėjo įsitikinti, jog tas sunkus darbas nenueina perniek – solistė sugebėjo pademonstruoti savo platų diapazoną atlikdama itin sudėtingą G.F.Handelio kūrinį „Linksmieji keliautojai“. Po šios solistės V.Prudnikovas užsiminė, kad gal laikas statyti baroko operas, kurios yra labai retai rodomos teatruose dėl kompozitorių užmačių parašyti kūrinius pajėgiems balsams. O Kauno valstybinis muzikinis teatras įrodė, kad tokių balsų turi.

Živilę Lamauskienę pakeitė jau daug metų teatre dirbanti Rūta Zaikauskaitė. Žmogus, kuris yra dainavęs labai daug ir operų, ir operečių, ir miuziklų kūrinių. Profesorius užsiminė, kad ir iš šios solistės kitąmet galima laukti staigmenų. Po R.Zaikauskaitės į scena pakilo jau daugiau nei dešimtmetį teatre dirbanti Kristina Siurbytė. Tai solistė, kuri „nuo mažens vaikščiojo į teatrą, sėdėjo salėje kur nors ir džiaugėsi pamačius savo mylimus artistus.“ O štai dabar ji jau pati sėkmingai dainuoja toje pačioje scenoje, kurią anksčiau tik stebėdavo, ir kasmet papildo savo repertuarą 2-3 partijomis.

Teatras ypatingai rūpinasi jaunais atlikėjais – tai nekartą akcentavo ir teatro vadovas Benjaminas Želvys. Ir šį vakarą žiūrovai turėjo galimybę išgirsti žmogų, kuris dar visai neseniai dainavo perklausoje į teatrą, tačiau sugebėjo padaryti įspūdį ir jau yra beveik įrašyta į teatro solisčių gretas. „Man atrodo, jei jūs ją priimsit, daug plosit, tai viskas bus gerai ir teatro vadovybė neturės kito pasirinkimo kaip tik ją priimti.“ Inga Gudavičienė įrodė, kad ne veltui padarė gerą įspūdį vadovybei bei dirigentams, o po žiūrovų reakcijos galėjo būti užtikrinta, kad visi keliai į šio teatro sceną jai atviri. Jaunąją atlikėją scenoje pakeitė jau daug metų čia dirbantis, vienintelio šį vakarą šeimos dueto „galva“ Jonas Lamauskas. O po jo į sceną užlipo puikiai žinoma solistė Raminta Vaicekauskaitė. „Ir ji sustot negali. Gerai dainuoja, tai ne, jai reikia kiekvieną dieną ateiti, repetuoti, augti. Ateina kiekvieną pamoką su video kamerom… O tai labai rimta.“ – taip savo mokinę apibūdino profesorius. Ją šviesų apsuptyje pakeitė itin jausmingas Kristinos Siurbyės ir Rūtos Zaikauskaitė duetas. Po jų žiūrovai išgirdo viena įspūdingiausių vakaro pasirodymų – Roberto Bernso „Maršafto kaltė“. Tado Girininko atlikta daina nepaliko abejingų ir artistas buvo palydėtas griausmingų plojimų.

Pirmojoje vakaro dalyje buvo atlikta kamerinė muzika – „Sunku operos solistui išeiti ir dainuoti kamerinę muziką, tam reikia kitokios balso emisijos. Čia tenka labai save tramdyt, tačiau be šios muzikos nebus gero dainininko.“ – teigė V.Prudnikovas. Prie jaukios kamerinės atmosferos kūrimo taip pat prisidėjo ir meistriškai fortepijonu akompanavusi Giedrė Spečkauskaitė.

O štai antrojoje dalyje žiūrovai išvydo ir teatro orkestrą (vyr. dirigentas Julius Geniušas), kurį šį vakarą valdė net trys dirigentai – Julius Geniušas, Jonas Janulevičius ir Virgilijus Visockis. Buvo atliktos ištraukos iš anksčiau kai kuriose šalyse uždraustos operos „Thaïs“ (Jules Massenet), taip pat kiekvienam operos mylėtojui žinomos arijos iš operų „Sevilijos kirpėjas“ (Gioacchino Rossini), „Karmen“ (Georges Bizet) bei kiti rečiau skambantys, bet itin sudėtingi kūriniai. O vakarą užbaigė W.A.Mozart operos „Užburtoji fleita“ ištrauka, atlikta Živilės ir Jono Lamauskų. Po kūrinio iškart prisijungė ir likę artistai, o salė prapliupo ilgais nepertraukiamais aplodismentais.

Nors vakaro metu buvo dainuota keliomis kalbomis – lietuvių, rusų, prancūzų, ispanų, italų, – tačiau yra toks žodis, skambantis visose kalbose vienodai – „Bravo“. Ne kartą šis, ypatingas įvertinimo galią turintis žodis, sklido iš žiūrovų vietų. „Puota dūšiai“ – taip šį vakarą apibūdino pats renginio vedėjas profesorius Vladimiras Prudnikovas. Iš tiesų, ypatingą talentą turintys žmonės šį vakarą dar kartą įrodė, kad muzika turi didelę galią ir gali nunešti ten, kur tik kiekvienas klausantis ir, žinoma, tą muziką atliekantis nori būtent tą akimirką.

Naujienos iš interneto

Sponsored video

Taip pat skaitykite: