(c) Kaunozinios.lt archyvo nuotr.
Saulius Petreikis

“Trys tūkstančiai snaigių ir greičiausiai palis…”
Pavasariui labai nedrąsiai bežengiant į gatves, ne vienam trejetui tūkstančių snaigių tebekrentant iš dangaus, kovo 17-ąją Dainuojamosios Poezijos Palėpė vėl sukvietė žiūrovus į Kauno valstybinio dramos teatro Parketinę salę – nedidelę erdvę, kuri jau matė ne vieną puikų koncertą. Ko gi šįkart?

Didėjant koncertų mirusiesiems atminti skaičiui, visuomet stebinanti kompanija – Domantas Razauskas, Saulius Petreikis-Dėdė Semas ir Audrius Pazniokas – sugalvojo vėl nustebinti savo gerbėjus ir pradėjo rengti koncertus gyviesiems atminti. Kol dar nevėlu. O į Dramos teatrą susirinkę žiūrovai turėjo progą išvysti pirmąjį tokį koncertą.

Taigi, po trumpo Domanto pasisveikinimo žodžio, salė prisipildė smilkalų kvapų ir nuojauta pradėjo kuždėti, kad čia nebus šiaip sau koncertas. Semui įžengus į sceną ir pradėjus savo solinę programą, galėjai įsitikinti, jog šįvakar nebus grojama tiesiog muzika. Saulius tiki, kad muzika gali gydyti. Ir iš tiesų – nesuskaičiuojamas skaičius instrumentų (kai kurie netgi atrodė didesni už patį atlikėją), įvairiausių aparačiukų ir, svarbiausia, ribų neturintis žmogaus balsas padėjo Sauliui sukurti tikrą šamanišką ritualą. O gitaristas Rokas Žvirblys, šokėja Milda Steponavičiūtė bei akordeonistas ir pianistas Audrius Pazniokas įrodė, kad šį ritualą galima jungti su kuo tik nori – šokiu, gitara, akordeonu ar pianinu – čia nėra jokių rėmų. Po vienos tokio ritualo dalies salėje tvyrojo tyla – nesinorėjo ploti, nesinorėjo išsklaidyti šių kerų.

Antrojoje koncerto dalyje Saulių pakeitė Domantas ir kartu su Audriumi sujungė retai “bendrą kalbą” randančius (o gal mažai ir ieškančius..) instrumentus: gitarą ir akordeoną. Jau vasarą kauniečiai galėjo įsitikinti, kad tai įmanoma. Ne, ne tik įmanoma. Tai tiesiog vyksta. Audrius ir šį vakarą sulaužė visus stereotipus apie akordeoną – tai instrumentas, galintis prabilti kaip tik nori, tik įdėk meilės, darbo ir įsijautimo. O, pridėjus Domanto užsidegimą ir grojimo įgūdžius, galima gauti unikalų skambesį ir unikalias dainas.

Daina keitė dainą beprotišku greičiu ir, atrodo, vos spėjus įsijausti į šių dviejų instrumentų skambesį, į sceną sugrįžo Saulius Petreikis ir prasidėjo paskutinioji šio trio pasirodymo dalis. Žiūrovai turėjo progą išgirsti keletą naujausių, o taip pat ir seniausių, dainų. Tačiau, atrodo, tiek muzikantai, tiek žiūrovai, jau pamiršo, kad yra koncerte. Ne kartą Domanto akcentuotas noras, kad kiekviename koncerte neliktų kontakto “atlikėjas-žiūrovas”, o tik “širdis-širdis” vėl išsipildė. Atlikėjų pokalbiai tarpusavyje, netgi Semo išmetimas iš grupės ir maldavimai sugrįžti, istorijos apie “obuolių skynimą tuščiame Gedimino prospekte”, netgi pasitarimas su salėje sėdinčiais žmonėmis, trumpinti programą ar ne, neleido jaustis lyg būtum tiesiog koncerte. O tai ir buvo tikrų tikriausias NetiesiogKoncertas, kuriame klausytojai ir atlikėjai buvo suvienyti į reiškinį, kurį būtų galima pavadinti “Viena didelė graži šeima”.

Žinoma, kas gerai, baigiasi beprotiškai greitai. Taip pat greitai baigėsi ir šis beveik tris valandas trukęs šilumos ir ramybės junginys. Benutylant paskutiniajai dainos “3000” natai ir Domantui ištarus “Atminkite vieni kitus. Kol gyvi.”, pradėjo skambėti gausūs aplodismetai ir žiūrovai pakilo iš savo vietų. Muzikantai žemai lenkėsi, o auditorija nenorėjo jų paleisti. Deja. Teko. Tačiau tikėkimės, kad į šaltą naktį išsinešta šiluma ištirpdys bet kokius ledus – už lango ar širdyje, o atėję į kitą koncertą vėl turėsime ką palikti ir išsinešti.

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: