Pavel Žemoitin
„Nesvarbu, kaip blogai bebūtų šiandien, rytoj bus tik geriau… Arba jeigu šiandien yra labai gerai, kaip stipriai reikia tai saugoti…“
Kad ir koks būtų gražus, paslaptingas ir svaiginantis žmogaus gyvenimas, jo pabaiga – visuomet tokia pati. Kad ir kaip būtų sunku susitaikyti su faktu, kad niekas negyvena amžinybę – tenka tai pripažinti. Ir visai nesvarbu, ar žmogus buvo eilinis gyventojas šiose betono džiunglėse, ar iš televizoriaus ekrano besišypsantis veidas, viskas turi pabaigą. Tačiau yra žmonių, kurių charizma, žavesys, kūryba nei kiek nenublanksta ir jiems iškeliavus. Taip drąsiai galima teigti ir apie 2008-aisiais iškeliavusį maestro Vytautą Kernagį. Šiais, 2011-aisiais, metais maestro būtų šventęs 60 metų jubiliejų. Būtent šia proga V.Kernagio dainos ir atgimė. Po 59-jo „Beprotiškai fantastiško Vytauto Kernagio gimtadienio“ grupės „Avenue Acoustic“ narių bei Vytauto Kernagio Jaunesniojo galvose pradėjo suktis idėja apie tai, kad galima dar kartą prisiminti visiems puikiai žinomas dainas, jas atlikti kitaip ir taip simboliškai paminėti gražų jubiliejų. Tad kovo 12-ąją dieną Palangoje prasidėjo turas pavadinimu „Vytautas Kernagis. Kitoks koncertas“, o kovo 31-ąją jis užsuko ir į Kauną.
Vos įžengus į kultūros ir sporto centro „Girstutis“ salę, akys užkliuvo už didžiulių palubėje kabančių nuotraukų. Jose – įvairiais gyvenimo laikotarpiais įamžintas Vytautas Kernagis. Bežiūrint į šia fotografijas atrodė, kad iš jų tuoj nužengs pats maestro ir nusišypsojęs užtrauks kurią nors vieną iš iki skausmo žinomų dainų.
Koncertas prasidėjo viena iš daugelio tą vakarą parodytų ištraukų iš paskutiniojo Vytauto Kernagio interviu. Iš visų šių ištraukų buvo galima išgirsti visą maestro kūrybinio kelio pasakojimą. Dainuojamoji poezija, kabaretas „Tarp girnų“, akustinės dainos… Kodėl? Kaip? – žiūrovai galėjo išgirsti visus atsakymus į šiuos klausimus.
O štai tarp ištraukų iš interviu scenoje atsirasdavo 6 vyrai – Karolis Jančenkovas (gitara, vokalas), Andrius Kairys (mušamieji), Pavel Žemoitin (perkusija), Domas Žostautas (bosinė gitara), Nojus Jurkus (saksofonas, klavišiniai), Andrej Polevikov (klavišiniai) – kurie ir pasistengė, kad žmonės atrastų Vytauto Kernagio dainas kitaip. Grupė koncertą pradėjo ramiais dainuojamosios poezijos kūriniais – „Išeinu“, „Nemuškit žalčio“, „Rauda boružei“, kurie buvo atlikti pridėjus jazz‘o elementų, o atliekant „Raudą boružei“ buvo imituojamas dalgio žvangėjimas bei garsai iš gamtos. Vos parodžius video apie tai, kaip susikūrė kabaretas „Tarp girnų“, kuklius baltais marškiniais scenoje pasipuošusius atlikėjus pakeitė šėliotojai raudonais frakais. „Skraidančio dramblio klausimas dviems silkėms“, balade tapusi daina „Koja spaudžia gazą“, „Kukutis savo laidotuvėse“ – pirmoji koncerto dalis buvo užbaigta energingais kūriniais ir žadėjo ne ką prastesnę antrąją vakaro dalį.
Koncertui persiritus į antrąją pusę buvo atliktos tos trys „Nieko dainelės“, nuo kurių ir gimė idėja apie maestro dainų skambesį naujai. Žavėjo tai, kaip nuoširdžiai grupė atliko visas dainas. Matėsi, kad jos labai brangios kiekvienam muzikantui ir į jų atlikimą įdėta labai daug darbo ir meilės. Taip pat atlikėjai nepamiršo ir maestro meilės vaikams. Į sceną buvo pakviesti salėje buvę vaikai, kurie kartu atliko „Du gaidelius“. Vasaromis ypatingai dažnai taip darydavo pajūryje koncertuodavęs Vytautas Kernagis.
Koncerto metu nebuvo pamiršta ir Vytauto Kernagio fondo veikla. Po filmuko apie kompaktinę plokštelę „Neatrastas Vytautas Kernagis“, kurioje galima išgirsti dainas, kurios niekada neskambėjo viešumoje, ir kurią, prabėgus metams nuo maestro mirties, išleido būtent Vytauto Kernagio fondas, „Avenue Acoustic“ atliko dainą, kurią galima rasti šiame diske.
Paskutinis pusvalandis tapo duokle puikiai žinomoms maestro dainoms. Nejučia bežiūrint filmuotą medžiagą, kaip maestro užvedinėja žiūrovus viename koncerte, prie publikos iš ekrano prisijungė ir publika „Girstučio“ kultūros centre ir kartus su tą vakarą scenoje buvusiais muzikantais visi kartu užbaigė dainą „Santechnikas iš Ukmergės“. O šią dainą pakeitė visiškai naujai suskambusi „Vasare miške“, kuri vėl nepaliko abejingų salėje ir buvo dainuojama išvien su muzikantais. Vakaro pabaigai grupė pasirinko itin lyrišką ir kiekvieno žmogaus širdį paliečiančią dainą „Baltas paukštis“. Tai daina, kuri sukuria ypatingą, šiltą atmosferą salėje. Tai pavyko ir šį vakarą.
Vos nuskambėjus paskutiniams akordams, žiūrovai akimirksniu atsistojo ir salę užliejo aplodismentų banga. Jiems nenutylant net muzikantams palikus sceną, atlikėjams teko grįžti į sceną ir žiūrovams padovanoti dar porą dainų. Buvo atliktas „Purpurinis vakaras“ bei „Linksminkimos“. Nebeliko nei žiūrovų, nei atlikėjų – visi kartu dainavo pamėgtas dainas. Vis dėlto, kaip viskam anksčiau ar vėliau ateina pabaiga, taip ji atėjo ir šiam, „beprotiškai fantastiškam“, koncertui. Jau paskutinį kartą salei tiesiog „išsprogus“ aplodismentais, teko skirstytis ir į vakaro tylą išsinešti dalelę čia tvyrojusios šilumos ir vienybės.
