Yra toks žymus loginis Epimenido paradoksas, kuris skamba maždaug taip…
Žmogus sako: aš visada meluoju. Jei jis iš tiesų melagis, tai šis teiginys taip pat turėtų būti melagingas ir jis nėra melagis. O jei jis šiuo teiginiu sako teisybę, tai reiškia, kad jis yra melagis, bet jo šie jo žodžiai apie save yra neteisingi. Lietuvos politinė logika turi daugybę paradoksų ir išdėliojus juos visus vienas iš kito sekančiais teiginiais net patį moderniosios logikos tėvą Gottlobą Fregę priverstų skėsčioti rankomis, bet jų visų tarpe išsiskiria Viktoro paradoksas, kurį išvesime straipsnio pabaigoje …
Mažai kas jau pamena, kaip Prezidentas V. Adamkus bandė konsoliduoti jaunųjų politikų, kurie būtų neabejingi liberalioms idėjoms, gretas. Tada atrodę politine Lietuvos ateitimi, tiek pirmosios iš protesto balsų partijų – Naujosios Sąjungos – buvęs lyderis A. Paulauskas, tiek V. Adamkaus rinkimų štabui vadovavęs ir Vilniaus meru tapęs A. Zuokas, ir, aišku, pats politinis lavonas, nesiprašantis atskiro pristatymo, R. Paksas, dabar, geriausiu atveju, priklauso antrajam ešelonui ir tik menkos dalies jiems dar ištikimų rinkėjų įsivaizduojami politiniais lyderiais. Tačiau būtent tuo metu, kai atrodė, kad konservatorių ir socialdemokratų dvivaldystė jau eina į pabaigą ir pirmą kartą per visą mūsų valstybės gyvavimo istoriją į valdžią ateis silpnokai teoriškai pasikausčiusios, bet visgi liberalizmui prijaučiančios jėgos, Naujosios Sąjungos užantyje augo Kėdainių vienmandatėje apygardoje išrinktas nepartinis kandidatas – Viktoras Uspaskich.
Kažkokiu būdu (kurio aprašymas reikalauja atskiro straipsnio ar net jo baudžiamojo pritaikymo) šis miško darbininko sūnus, gimęs Rusijoje, sugebėjo nuo 1987 m., kai dirbo suvirintoju tiesiant dujotiekį Kėdainiuose iki 1996 m. tapti koncerno „Vikonda“ prezidentu ir neoficialiu Kėdainių „valdovu“. Plečiantis verslo interesams ir didėjant poreikiui pačiam daryti įtaką tam tikrų įstatymų priėmime, jis kilniaširdiškai nusprendė (beje, apdairiai likdamas šalia NS partijos, o ne tapdamas nariu) kandidatuoti į Seimą. Sėkmė buvo garantuota, mat dera pripažinti, kad kurį laiką sėkmingos koncerno veiklos dėka Kėdainių įvaizdis atrodė pavydėtinai silpname mažų Lietuvos miestų ekonomikos kontekste. Nuo 2000 m. ėjo LR Seimo Ekonomikos komiteto pirmininko pareigas, iš kurių 2003 m. atsistatydino ir ėmėsi kurti naują Darbo partiją. Šį faktą iš dalies lėmė ir pastovus brolių Matulevičių (kurie, galima manyti, taip pat atstovavo suinteresuotą konflikto pusę, nes triukšmas kilo dėl paskolos, negrąžintos “Ūkio bankui” ) spaudimas, aiškinantis „Jangilos“ veiklą, keliant apkaltos klausimą, paradoksaliai sparčiai augantis asmeninis populiarumas bei verslo interesai. Nenuostabu, kad matydamas aukštus savo reitingus Viktoras ėmėsi iniciatyvos rinkti parašus referendumui, kad visi Seimo nariai būtų renkami vienmandatėse apygardose. Parašų surinkti nepavyko, o VRK dar ir paskelbė, kad nemaža dalis parašų buvo suklastoti.
Tačiau vienas po kito geraširdį carą Viktorą kompromituojantys faktai nei kiek nekliudė jam išlikti populiariausių politikų gretose ir su skubotai iš visų pakampių suburta „specialistų“ ir „visuomenės lyderių“ komanda, gauti daugiausiai vietų 2004 m. Seime. Po rinkimų Viktoras užėmė išsvajotąją ūkio ministro kėdę, kurią turbūt su malonumu užimtų ir po šio rudens rinkimų sėkmės(gal dar ir energetika bei finansai nepamaišytų). Tačiau nepraėjus net metams nuo darbo ministru pradžios klastingoji Vyriausiosios tarnybinės etikos komisija priėmė sprendimą, kad Viktoras supainiojo viešuosius ir privačius interesus bei privertė jį atsistatydinti iš ūkio ministro pareigų ir atsisakyti LR Seimo nario mandato. Netrukus po to Darbo partija ir jos vairininkas Viktoras gavo dar vieną galingą smūgį (kokia ta visur tykančių priešų, nenorinčių gėrio, tiesos ir šviesos iš suvirintojo rankų Lietuvai, klasta!) – 2006 m. gegužės mėnesį prokuratūra pradėjo tyrimą dėl suklastotos Darbo partijos buhalterijos ir Viktoras, neatlaikęs spaudimo atsistatydino iš partijos pirmininko pareigų bei skubiai išvyko į gimtąją Rusiją. Tuo visi nuotykiai ir gerojo Viktoro žygdarbiai, kuriuos jau spėjome pamiršti, nesibaigė. Neatsiliepdamas į šaukimus ir slapstydamasis nuo žiniasklaidos dėmesio, nors anksčiau jo nebuvo įmanoma iškrapštyti iš televizijos ekranų ir laikraščių pirmųjų puslapių, Viktoras visgi pateko į Rusijos teisėsaugos rankas. Rugsėjo 15-osios naktį jį sulaikė specialaus padalinio pareigūnai, bet sulaukus svarbesnių tarnybų užtarimo, jau kitą dieną Viktoras buvo paleistas. Įvarytas į kampą, netgi puolė prašytis politinio prieglobsčio ir skelbti, kad jį persekioja susidoroti siekianti Lietuvos teisėsauga. Tuo metu jam uoliai lauknešėlius į Maskvą gabendavo partijos bendražygė Loreta Graužinienė, užuojautos kupinu veidu, sunėręs rankas televizijos ekranuose šmėžuodavo Kęstutis Daukšys. O cirkas tik įsivažiavo … 2007 m. rugsėjo 21 d. Viktoras Uspaskich Maskvoje organizavo spaudos konferenciją „Žmogaus ir piliečių teisių pažeidimai Europoje – pasikėsinimas pagrobti ir nužudyti kandidatą į LR Seimo narius Viktorą Uspaskich“, kurioje specialiai sukviestiems Kremliui palankios žiniasklaidos atstovams viešai kaltino Lietuvos teisėsaugą neva pažeidinėjant žmogaus teises, nepagrįstai jį persekiojant. Viktorą išgelbėjo neliečiamybė, atėjusi po rinkimų į Seimą, kurią jam suteikė dorieji Lietuvos gyventojai, patikėję ne Lietuvos teisėsaugos įrodymais, o pasakojimu apie didžiules negandas, ištikusias Viktorą. Kitaip sakant, lietuviai pasitikėjo ne savo valstybės tarnybų autoritetu, o Rusijoje poltinio prieglobsčio besiprašiusio Viktoro ašaromis. Vėliau jis atsisakė menkaverčio Seimo nario mandato, kad apie kamuojančias problemas ir persekiojimus galėtų papasakoti visam Europos parlamentui.
2011 m. generalinės prokuratūros atstovai Viktorą Uspaskich įvardino kaip nusikalstamos organizuotos grupės dalyvį. Pasak prokuroro Sauliaus Versecko, 2004–2006 metais jis, siekdamas neteisėto partijos finansavimo ir norėdamas išvengti finansavimo kontrolės, organizavo neteisėtą buhalterinės apskaitos tvarkymą, todėl negalima iš dalies nustatyti 2004–2006 m. įsipareigojimų vykdymo ir struktūros. 2004–2006 metų laikotarpiu Darbo partijos dokumentuose nefiksuota apie 25 mln. litų pajamų ir apie 23 mln. išlaidų, susijusių su turtu, įsipareigojimais ar struktūros pasikeitimais. Buhalterijos byla vyksta iki šiol ir yra sėkmingai vilkinama, vis susergant kaltinamųjų advokatams ar neatvykstant liudytojams.
Atsiprašau, kad tiek daug teksto užėmė kai kurių faktų vardinimas, deja, bet daug kam jie vis dar nėra tapę bendru vaizdiniu, kuris galutinai nušluotų Viktorą su visomis jo politikos bei verslo ambicijomis nuo Lietuvos paviršiaus. O jei ta dalis, kuri jį vis dar palaiko, žino šiuos faktus, tai vargu, ar jiems gali padėti ir švietimo reformos ar pilietiškumo pamokos, gal tiesiog ilgisi rusiško botago, čaižančio sudiržusią būrišką nugarą, lenkiamą prieš gerąjį tėvelį carą. Kol kai kurių rinkėjų galvose groja bajanai, rusiškos baladės ir vaidenasi nemokama duona ir degtinė, Uspaskich populiarumas vis dar siekia 7,3 proc., o palankiai jį vertinančių – 40,4 proc. (pagal visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ birželio 1-12 dienomis atlikta visuomenės nuomonės apklausą). Politologai jau senokai teigia, kad V. Uspaskich turi savitą charizmą, kuri užburia menkiau išsilavinusius rinkėjus, ieškančius patrauklaus lyderio. Deja, bet V. Uspaskich neturi jokios charizmos, tik užtektinai politinio agresyvumo, kuris atskiestas aklu pasitikėjimu savimi ir drąsiai kvailais pažadais užburia tuos, kurie neatskirtų charizmos nuo sūrio iš kurio jų vaizduotėje yra pagamintas Mėnulis. Kiekvieną kartą eidamas pro plakatą, kuriame galantiškai laiko akiniusViktoras, žadėdamas auksinį rytojų, ar matydamas, kaip jis putiniškai demonstruoja savo valią ir jėgą, oriai lėkdamas motociklu, vienoje gretoje kartu su baikeriais, suprantu, kad kalbėti apie faktus reikia garsiai ir aiškiai, ypač, kai užmarštis gali nulemti artimą valstybės ateitį.
O dabar, apie Viktoro paradoksą, kurį žadėjau pateikti. Tai štai, jei Epimenidas pateikia mums loginį paradoksą, kuriame neaišku, ar melagis sako tiesą, ar jis nėra melagis, tai Viktoro paradoksas yra toks – melagis sako: jums aš niekada nemeluoju, aš meluoju tiems, kurie nenori mano tiesos.
Originalus įrašas tinklaraštyje Paulius Gritėnas
