Kaip visiškas profanas, nieko nenuvokiantis apie jokias geologijas, tektonines išlaužas, žemės bangas ir seismines proveržas, noriu pastebėti, kad laikraščiuose išlendanti informacija apie žemės drebėjimą Japonijoje tarpais yra tokia, kad man netgi kaip profanui ir neišmanėliui atrodo neišmanėliškai. Tad pabandysiu užkišti šitą skylę savo kreivomis žinių nuotrupomis ir atsitiktinėse vietose prisirankiotu faktų, pusfakčių ir profanizacijų kratiniu. Nežinau, ar pas mane lankosi kokių geologų, bet kritika, kai sakant laukiama – žinau, kad komentaruose paaiškėja teisybė, o šita sritis – būtent mano visai neišmanoma, tačiau visiems pakankamai įdomi.
Visą vaizdą labai trukdo suprasti vienas įdomus dalykas, visai nesusijęs su katastrofos mastais – tai japoniška politinė kultūra. Kiek pas mus (ar kitose vakarietiškos kultūros šalyse) politikai linkę viską perdėti, darydami iš musės dramblį, tiek Japonijoje politikai yra linkę viską slėpti ir menkinti, iš dramblio darydami musę. Nekaltas ir nerišlus pranešimas apie tai, kad reaktoriuje kažkas ten lydosi, bet viskas tvarkoje – gali būti iškreiptas panašiai, kaip kai kurie mūsų veikėjų cypčiojimai po kažkurio smulkaus incidento Ignalinoje prieš kokį dešimtmetį, kai pasigirdo balsai, jog reikia pradėti gyventojų evakuaciją iš Vilniaus. Reikia turėti tai omeny.
Pradėkim gal nuo to, kokio stiprumo buvo tas žemės drebėjimas Japonijoje. Spaudoje įvardinamas 8,9 balų žemės drebėjimas pagal Richterio skalę yra pats galingiausias, koks išvis gali būti. Šnekos apie tai, kad buvo 9 balų žemės drebėjimas (teko girdėti net kalbų, kad “mokslininkai patikslino, kad tai 9 balai, oj, netgi galimai 10 balų, blabla”) – susiję su tuo, kad yra visa krūva skirtingų skalių, kurių kiekviena rodo vis kitaip ir vis kitokius dalykus. Richterio skalėje numatyti 9 ir daugiau balų yra iš esmės teoriniai, paprasčiausiai Žemės pluta negali sukaupti energijos tiek, kad kiltų 9 ar daugiau balų žemės drebėjimas – visi tektoniniai pasislinkimai ir lūžimai vyksta, dar nepasiekus tokio energijos lygio, kad pavyktų gauti 9 balus. Kitaip tariant, tie 8,9 balų – tai viršutinė riba, o didesni drebėjimai įmanomi nebent dėl kokių nors kitų procesų, pavyzdžiui, nukritus ant Žemės kokiam nors asteroidui. Kita vertus, pagal kokią nors seismologų naudojamą momento magnitudės skalę tas drebėjimas buvo 9,0 balų. O pagal kokią nors EMS skalę, pradiniais vertinimais – gal tik kokių 7-8 (išties pagal šitą skalę leidžiama rašyti tik romėniškai, t.y., VII-VIII) balų.
Žemės drebėjimai Lietuvoje ir Pabaltijyje
Pabaltijyje buvusių stipriausių žemės drebėjimų magnitudė atitiktų kokius 5-6 balus pagal Richterio skalę – tai 1908 metais fiksuoti žemės drebėjimai Gudoguose ir Daugpilyje – jie įvyko greitai po katastrofiškas pasekmes turėjusio 7,1-7,5 balų žemės drebėjimo Mesinoje. Beje, pastarasis yra tapęs iki šiol žinomu katastrofos simboliu: dėl prastai pastatytų namų, šis žemės drebėjimas tapo vienu iš daugiausiai aukų turėjusių kataklizmų, kokius tik žino žmonija. Mesinoje žuvo maždaug 100-200 tūkstančių žmonių, tikslus skaičius taip ir liko neišsiaiškintas – tais laikais italai nelabai vykdė gyventojų apskaitos, o daugelis lavonų taip ir liko palaidotais po griuvėsiais.
Matomai, tasai Sicilijoje įvykęs žemės drebėjimas sujudino kažkokias karstines tuštumas Latvijoje, o tai jau sukėlė antrinį žemės drebėjimą mažame plote. Tie 1909 Gudogų ir Daugpilio žemės drebėjimai – ko gero stipriausi, apie kurius Pabaltijyje žinoma, pagal lokalius intensyvumo mastus jie atitiktų maždaug 7 balus pagal sovietinę (ir iki šiol pas mus naudojamą) MSK-64 skalę (labai panaši yra amerikonų naudojama Mercalli skalė).
Ne taip seniai buvęs, daugeliui atsimenamas, kaip esą gan baisus žemės drebėjimas Karaliaučiuje tebuvo 5,3 balo pagal Richterio skalę. Tai būtų kokie 6 balai pagal MSK-64. Vilniuje tą žemės drebėjimą pajutome gal kokių 2-3 balų pagal Richterį virpesius, Klaipėdoje buvo juntamai silpniau, nei Karaliaučiuje – siekė apie 4 balus pagal Richterį. Pačiame Karaliaučiuje buvo kažkiek sugriovimų, berods 1 avarinės būklės sovietmečiu statytas pastatas nugriuvo, dar virš 1000 kitų buvo kažkiek pažeisti.
Kiek teko nugirst iš kažko kadaise – žemės drebėjimas Karaliaučiuje 2004 sukėlė ne tik mūsų, bet ir visos Europos seismologams šoką: pasirodo, toks seisminis įvykis visame Pabaltijyje būna ne dažniau, kaip kartą per 100-200 metų, o tiksliau – pirmą kartą per prietaisais stebimą istoriją, nes tai, pasirodo, buvęs tikras žemės drebėjimas, o ne koks nors vietinis, su karstiniais reiškiniais susijęs žemės suvirpėjimas.
Pasirodo, tas Karaliaučiaus žemės drebėjimas netgi tapo kažkokiu išimtiniu patvirtinimu kažkokiai visai naujai teorijai apie tai, kad gali vykti kažkokie ten lokaliniai vertikaliniai seisminės bangos perdavimai iš giluminių sluoksnių, nesusiję su tektoniniais lūžiais, ar tai kažkas tokio, ką užfiksuot mums čia pavyko tiktai dėl to, kad jokių seisminių įvykių čia nebūna ir taip toliau. Trumpai tariant, kažkoks fenomenalus fenomenas, nieko nesuprantu, neklauskit, neatsimenu.
Bene didžiausias Lietuvoje fiksuotas žemės drebėjimas buvo 1909 metais, tada kažkur šalia Vilniaus atsivėrė kokio kilometro ilgio plyšys – matyt ėmė slinkti žemė nuo kažkurių šlaitų, tačiau namai atrodo, lyg ir negriuvo. Tas žemės drebėjimas buvo spėjamai kokių 3-4 balų pagal Richterio skalę. Dauguma kitų žemės drebėjimų, kuriuos pajuntame Lietuvoje – rezonansiniai, kylantys, kaip atspindžiai kokiems nors žemės drebėjimams Karpatuose. Retkarčiais pastebimi vietinius epicentrus turintys žemės drebėjimai paprastai susiję su karstiniais procesais (t.y., visokiomis požeminėmis gruntinių vandenų išplautomis kreidos duobėmis, kurios kartais įgriūna), o tokie judesiai būna labai jau silpni, paprastai – iki 2 balų pagal Richterį. Tiesą sakant, net ir karstinių zonų normalių Lietuvoje nėra.
Originalus įrašas tinklaraštyje rokiskis.popo.lt
