Aš paskutiniu metu papuolu į keistas vietas bei keistus renginius. Šiandien pataikiau į Nordea žurnalistų ir ekspertų klubą, į kurį buvau garbingai nuvežtas specialiai iškviesta specialia mašina, specialiai skirta tam renginiui ir specialiai taip toliau. Kadangi nei aš žurnalistas, nei aš ekspertas, o tik Rokiškis Rabinovičius, tai labai įdomiai gaunasi čia. Vienas kolega sako, kad čia dėl to, kad dar prieš kokius pusę metų rašiau apie panašius dalykus, apie kokius Nordea ekonomistas Žygimantas Mauricas kalbėjo šiandien. Apie demografinių tendencijų įtaką Lietuvos vystymosi galimybėms, tipo. Bet aš rašiau paviršutiniškai, o ponas Žygimantas kabino visai kitu lygiu.
Aš jums išsyk pasakysiu: tokias nuoseklias ir išsamias analizes, kokias ponas Žygimantas padarė, aš užsiknisčiau daryti. Tai yra toks statistinių faktų išrankiojimas ir sudėliojimas, kad Nordea vadovybė turėtų šiam žmogui skirti premiją, o Vyriausybė, ar kas ten skiria apdovanojimus – nominuoti kokiam ordinui. Nes tai yra puikūs, išankstiniai, padėtį pakeisti leidžiantys duomenys, kurie apdirbti taip, kad jų nesuprasti gali tik koks nors neigiamai padidinto intelekto asmuo* arba koks nors nieko girdėt nenorintis išprotėjęs valdžiažmogis. Nes pagal tokius duomenis galima aiškiai planuotis, nustatyti esminius prioritetus ir padaryti sprendimus. Čia viskas aišku taip, kad aiškiau ir nebūna.
Trumpai tariant, ponas Žygimantas sako, kad Lietuvos situacija yra dabar tokia gera, kokia tiktai gali būti (nepaisant jokių krizių). Tačiau po kelių metų mes jau imsim jausti nelabai kokias pasekmes, nes dabar kaip tik susiduriame su jaunų darbingų žmonių skaičiaus kritimu. Pirminė to kritimo priežastis – tai apie 1990 prasidėjęs gimstamumo kritimas. Praėjo 20 metų, tais laikais gimę žmonės jau tampa darbingais, tačiau jų skaičius – porą kartų mažesnis, nei anksčiau. Tiesiog iki ~1990 buvo porą kartų didesnis gimstamumas, o po to – krito taip, kad iki šiol normaliai neatsigauna.
Lietuvos gyventojai, jei pažiūrėsim į jų amžiaus grupes, turi kelis skirtingus periodus:
- Dabartiniai pensininkai – tai karo vaikai: karo metu gimstamumas buvo mažas, jų yra nedaug (grafike duobė)
- Vyresnio amžiaus (pagrindinai ~45-55 metų amžiaus) dirbantieji – tai pokario kūdikių bumo vaikai, jų labai daug (grafike pikas)
- Mažesnė, vidutinio amžiaus dirbančiųjų grupė (~30-40 metų) – tai karo vaikų vaikai, jų vėl nedaug (grafike vėl duobė)
- Didelė maždaug 20-30 metų amžiaus jaunų dirbančiųjų grupė – tai brandaus socializmo vaikai, prigimdyti tų, kas gimė per kūdikių bumą (grafike vėl pikas)
- Permainų periodo vaikai – tai dabar jau darbingu tampantis jaunimas (grafike duobė, kaip per karą)
- Europos sąjungos vaikai – nedidelis pikas tų, kas gimė pastaraisiais metais
Galime grafike nesunkiai įsivaizduoti, kaip visos grupės juda iš ikidarbinio amžiaus pusės link podarbinio (pensijinio) amžiaus ir kaip keičiasi. Ir matom, kad kaip tik dabar Lietuva vis dar pergyvena patį geriausią periodą – dauguma žmonių darbingi. Tačiau jau dabar į darbingą periodą pereina permainų periodo duobė, tad kyla jaunos darbo jėgos trūkumas. O jau po 10 metų (2020) į pensinio amžiaus grupę ims sparčiai eiti pokario kūdikių bumo pikas. Tai reiškia, kad kils staigus pensininkų skaičiaus augimas, kartu susiduriant su staigiu darbingų žmonių skaičiaus kritimu.
Dar po 10 metų (2030) į pensinio amžiaus grupę sulįs visas pokario vaikų bumas, visa didžiulė permainų periodo duobė, o Europos sąjungos pikas paaiškės besąs tokiu mažu, kad net neprilygstančiu karo vaikų vaikų duobei.
Kokios iš viso to keitimosi, mano paprastu supratimu, gaunasi pasekmės:
- Jau dabar esantis tragiškas Sodros deficitas matyt taps absoliučiai nesuvaldomu, nes pensininkų skaičius išaugs, o dirbančiųjų skaičius sumažės. Trumpai tariant, tie, kas dar ne pensininkai – pensijų nesitikėkit. Negausit ir nesvajokit.
- Drastiškai kris NT paklausa, nes jį perka kaip tik 20-40 metų grupė, o šioji per artimiausius 20 metų bus neįtikėtinai maža. O ir bendras gyventojų skaičius kris. Ir taip toliau. Žodžiu, jei kas turit NT – išsiparduokit už bet kokią kainą, nes kitaip išvis niekada neparduosit anei už jokią kainą. Nes jokių priežasčių, dėl kurių Lietuvos NT rinka kada nors atsigautų – nenusimato nei po 2, nei po 20, nei po 200 metų.
- Gimstamumas neatgaus normalaus lygio, nes po Permainų periodo vaikų duobės eis “pikas”, kuris gilus, kaip karo vaikų vaikų duobė, po ko seks dar kita duobė, o paskui bus išvis neaišku, kas. Viskas, ką įmanoma padaryti – tai bent jau sukurti kažkokį būsimą gimstamumo piką, kurio dėka Lietuva išvis galėtų išlikti, jei per dar kitą piką sugebės panaudoti to piko gimstamumo rezultatą. Maždaug taip. Ir tam tėra vos keli metai, o po to jau išvis nieko nepataisysim.
Ir visa tai – nei neatsižvelgiant į migracijos procesus. Kaip suprantam, emigracija per metus sudaro dešimtis tūkstančių, o per artimiausius 10-15 metų emigravusių darbingų žmonių skaičius gali pasiekti trečdalį ar net pusę milijono. Tačiau imigracija negali kompensuoti nei emigracijos (imigracija yra daug kartų mažesnė), nei gimstamumo (imigrantų šeimose gimstamumas būna mažas). Negana to, imigrantų darbas yra nenašus, o patys imigrantai neretai kelia socialines problemas. Dar kartą pasikartosiu: Žygimantas Mauricas analizavo, neatsižvelgdamas į migraciją, ta katastrofiška situacija artėja dėl gimstamumo pokyčių. Tiesiog turėkim tą visą migracinį faktorių omeny.
Renginyje dalyvavo ir SIC atstovė Rūta Gaudiešienė, kuri irgi rodė tendencijas ir statistikas. Žmonių entuziazmas, lyginant su tuo, kas buvo prieš 10 metų, krenta tragiškai, visokios ten tendencijos ir t.t. – ką galim spėt, tas ir yra objektyviai. Tačiau aš jos paklausiau kito dalyko: ar ji mano, kad emigracija gali būti save sustiprinantis neigiamas procesas? Ir atsakymas buvo paprastas – yra aiškūs požymiai, kad būtent taip. Emigrantai įkalbinėja čia esančius išvažiuoti, nes pamato ir palygina gyvenimą Lietuvoje ir užsienyje. Ir kuo emigrantų daugiau, tuo įkalbinėjimas įtikinamesnis. Galim spėt, kad užsienyje įsitvirtinantys, bendruomenes sudarantys emigrantai palengvina ir naujų emigrantų įsitvirtinimą svečiose šalyse. Todėl emigracija linkusi augti pati iš savęs. Ir juk žinome, kad emigruoja daugiau jauni žmonės, būtent tie, kurių duobė jau dabar ateina grafikėlyje, kaip kokiose kapinėse.
Paskutinis dalykas: dabar vis dar turime tą 20-30 metų amžiaus gyventojų piką. Bet gimstamumas – tragiškai žemas ir, negana to, dėl visokių ten krizių bei taupymo ant mamų, vaikų darželių, etc., linkęs artimiausiu metu sumažėti dar kardinaliau (gimstamumas linkęs sekti paskui BVP svyravimus su 2-3 metų uždelsimu). Ir jei šita gyventojų grupė neprigimdys daugybės, daugybės vaikų, tai ne tai, kad bus koks nors darbo jėgos trūkumas po poros dešimtmečių. Pažiūrėkit dar kartą į grafikus: Permainų vaikų kiekiai yra trigubai mažesni, nei socializmo vaikų. Jei tas socializmo vaikų pikas nepradės masiškai vaikų gimdyti per artimiausius keletą metų, dar vėliau galim gauti duobę, kur kritimas galimai bus išvis iki dugno.
Tai vat, tuos grafikus (dar kartą pasikartosiu: juose neatsižvelgta į migracinius procesus) dabar padauginkit iš migracijos ir tada sužinosit, kas darysis su Lietuva po 30-40 metų (t.y., tada, kai mes būsim senukais), jei per artimiausius keletą metų nebus įgyvendintos kardinalios demografinei padėčiai keisti skirtos programos. Aišku, to neįvardino ponas Žygimantas Mauricas, bet tai galim aiškiai suprasti.
Specialiai dar specifinei kai kokių klaidžiojančių kovotojų už teisybę rūšiai paprastai aiškinu: niekas čia nekaltas. Nei Landsbergis, nei Kubilius čia niekuo dėtas. Susidūrėm su išsigimusios sovietinės ekonomikos pasekmėm – lagerinė sistema griuvo, lageris bankrutavo, nemokami barakai užsidarė kartu su nemokamais lageriniais pietum bei lageriniais vaikų lopšeliais. Kalinių veisimas žlugo. Vat ir pasekmė**.
———-
* Jei pas mane čia ateis kokių nors neprityrusių runkelių, kurie nesupras ir prieštaraus, besiremdami tuo savo “aš nesuprantu, manęs tai neįtikino, blablabla”, tai mano įpročius jūs žinote – diskriminacija neigiamai didelio intelekto pagrindu čia įprasta. Taip kad jei kas nors norit prieštaraut, tai čia pirma pagalvokit, ar ne realybę neigt norit. Aš čia populiarumo nesiekiu, tik su protingais žmonėmis bendrauju, nes esu elitinis chamiakas ir taip toliau. Nu čia supratot.
** Sovietukai jau žino, kur jiems eiti. LTSR mylėtojai išbaninti visi jau seniai, o jei koks panašus sugrįžtų, tai tokį ir vėl išbaninsiu. Nes čia lagerinės nostalgijos platintojai nelaukiami.
Originalus įrašas tinklaraštyje rokiskis.popo.lt
