Nors Lietuva laisva žiniasklaida džiaugiasi beveik tris dešimtmečius, tokios temos kaip LGBT* bendruomenė, kartais nušviečiamos paviršutiniškai, neįsigilinus ir neprofesionaliai. Bet pažanga akivaizdi. Pastebima ji ir kaimyninėje Baltarusijoje, tačiau, režimui kontroliuojant didelę dalį visuomenės informavimo priemonių, džiaugtis nelabai yra kuo. Pasak organizacijos „Žurnalistai už toleranciją“ atstovų Andruso ir Aleho Razhkou, reporteriai, net ir dirbantys ne valstybei, norėdami tinkamai pranešti apie LGBT* baltarusius, susiduria su nemažai sunkumų.
Ne viskas priklauso nuo žurnalisto
Lietuvoje įregistruoti „Žurnalistai už toleranciją“ daug dirba mokydami žiniasklaidos atstovus, kaip tinkamai rašyti ar transliuoti žinias, susijusias su pažeidžiamomis visuomenės grupėmis. Jų darbas nenuėjo perniek. A. Razhkou teigimu, paskutiniuosius ketverius metus LGBT* tema viešojoje erdvėje nebėra tabu. „Kai pradėjome, situacija buvo ganėtinai sudėtinga. Jei norėjai rašyti apie, tarkim, homoseksualius asmenis, kitiems tai automatiškai reikšdavo, kad ir pats esi gėjus. Žurnalistų gretose net norėti apie tai pranešti buvo gėdinga“, – prisiminė nepriklausomos televizijos „Belsat TV“ korespondentas.
„Žurnalistai už toleranciją“ inicijavo video įrašų kampaniją, kurioje garsūs žurnalistai ir kiti vieši žmonės kalbėjo apie LGBT* bendruomenę. Jie aiškino, kuo ši tema svarbi, kodėl neturėtų būti laikoma netinkama, visuomenininkai pabrėžė ir žmogaus teisių nedalomumą. Po šios ir panašių iniciatyvų bei renginių visa nepriklausoma žiniasklaida nustojo ignoruoti iki tol viešojoje erdvėje beveik nematytą mažumą. Tai džiugina, tačiau, deja, akronimas LGBT* vis dar siejamas su įdomybėmis, pikantiškomis, juokingomis naujienomis ar kraupiomis tragedijomis. Pasak A. Razhkou, toks turinys paviršutiniškas, nelabai paisoma etikos standartų, neapykantos kalbos prevencijai taip pat skiriama per mažai dėmesio.
„LGBT* lygiateisiškumo siekis, gyvenimo istorijos, paprastų žmonių problemos – įrodymai, jog ši bendruomenė nenulipdyta iš kitokios medžiagos – masinėje žiniasklaidoje vis dar retas reiškinys. Toks viešosios erdvės stygius eliminuoja šią grupę iš valstybinio konteksto“, – mano Andrus (pavardė redakcijai žinoma). „Valdžia laikosi pozicijos, kad tokių žmonių šalyje nėra, tad jei valstybinėje žiniasklaidoje ir pamatysi straipsnių apie LGBT*, tai, ko gero, bus žinia apie Eltoną Johną. Vienas leidinys netgi publikavo instrukciją, kaip legaliai sumušti homoseksualus“, – pridūrė A. Razhkou. Kita jo išskirta problema – organizacijos, ginančios žmogaus teises, veikia pusiau pogrindyje, viešos demonstracijos uždraustos, bendruomenė bijo atkreipti dėmesį, tad ir pranešti dažnai nėra apie ką.
Žiniasklaidos priemonių redaktoriai dažnai tampa dar viena kliūtimi, plėtoti LGBT* asmenų diskriminacijos temą. A. Razhkou apgailestauja, kad net žurnalistui pareiškus norą, ar net jau parašius straipsnį, jie tiesiog gali pasakyti „Ne“. „Kas dažniausiai užima šias pareigas? Vidutinio amžiaus žmogus iš SSRS, paveldėjęs to laikmečio mentalitetą“, – svarsto A. Razhkou. Jis pastebi ir tai, kad redaktoriai ne tokie imlūs naujiems standartams, ypač, kai juos dėsto kolegos baltarusiai. „Žurnalistams už toleranciją“ tenka gudrauti – į mokymus jie kviečia užsienio ekspertus.
Kad ir kaip nelinksmai šis žurnalistų pasakojimas skambėtų, vizito Lietuvoje metu jie pateikė vieną itin reikšmingą pavyzdį, kuomet žiniasklaida iš tiesų atliko rimtą vaidmenį LGBT* žmonių pripažinime. 2014 m. vaikinas Mikhailas Pishchevsky‘is, apsilankęs gėjų vakarėlyje, buvo žiauriai sumuštas. Užpuolikas nuteistas pusantrų metų laisvės atėmimu. „Beveik metus praleidęs komoje, Mikhailas mirė. Ir būtent dėl itin didelio žiniasklaidos dėmesio, pasikeitus aplinkybėms, nusikaltėlis buvo teisiamas dar kartą. Be žurnalistų indėlio tokia situacija Baltarusijos tikrovėje nebūtų įmanoma“, – apie užpuolimo laikymą neapykantos nusikaltimu pasakoja Andrusas.
Alehas Razhkou. Asmeninio archyvo nuotr.
Kaip nori, taip žaidžia
Oficialiai, „neapykantos kalbos“ vartojimas Baltarusijoje gali užtraukti nemalonę: už keikimąsi (žodinį užpuolimą) numatoma administracinė, už neapykantos kurstymą etninės ar socialinės grupės atžvilgiu – baudžiamoji atsakomybė. Kabutės šiame kontekste uždėtos tam, jog iliustruotų Baltarusijos žurnalistų patirtį – Andrusui neteko girdėti, kad kas nors būtų nubaustas dėl neapykantos kalbos, nukreiptos į kokią nors socialiai pažeidžiamą grupę.
„Keli žurnalistai, vienas jau nuteistas, kiti laukia proceso baigties, buvo kaltinami rusiška propaganda – etinės neapykantos kurstymu prieš Baltarusijos valstybę ir kalbą. Kai kuriais atvejais sistema veikia, tačiau tikrai ne LGBT* ir kitų paprastų gyventojų interesų naudai“, – teigia Andrusas.
Neapykantos kalbos korta kartais metama siekiant susidoroti su opozicija. Nepriklausomi žurnalistai ne kartą suimti dėl bandymo pranešti apie politinius neramumus ar sujudimus. Jie paprastai apkaltinami pasipriešinimu policijai ir pareigūnų žeminimu. „Belsat TV“ televizijos operatorius nufilmavo, kaip teisėsauga jį areštuoja. Nors jis vykdė viską, ką lieptas, nepratarė nė žodžio, tačiau teisme šis įrašas nebuvo panaudotas kaip įkaltis.
Valstybė savo kontrolę demonstruoja ir bandydama paveikti žiniasklaidos darbuotojus. A. Razhkou prisimena, kaip prieš aštuonerius-devynerius metus, tik pradėjus dirbti „Belsat TV“, į jį kreipėsi Baltarusijos KGB pareigūnai. Jis tuo metu mokėsi technikume. Grasindami pakenkti studijoms iš jaunojo žurnalisto jie reikalavo teikti informaciją apie kanalą ir jo veiklą. Nesutikus, KGB taip pat žadėjo visiems atskleisti jo seksualinę orientaciją (tuometinėje Baltarusijoje tai vis dar buvo laikoma iškrypimu). A. Razhkou nutarė nebendrauti su šia saugumo struktūra, tad po poros metų pasirodė žurnalistą šmeižiantys straipsniai, teigiantys, jog kanalas jį pasamdė tik dėl orientacijos ar teikiamų seksualinių paslaugų.
Pasiteisinęs įdirbis
Pilietinė iniciatyva „LGBT žurnalistų grupė“, priklausiusi Baltarusijos žurnalistų asociacijai, prasidėjo 2011 m. „Žurnalistai už tolerancija“ buvo kampanija, skirta paremti socialiai pažeidžiamas grupes. Nariai daug dirbo siekdami pagerinti rašymo apie LGBT* standartus ir panaikinti stigmatizavimą, vienyti bei paremti bendruomenei priklausančius žurnalistus, kalbėti apie fundamentalias žmogaus teises.
Anot Andruso, organizacija veikia trimis kryptimis. Ji vykdo kasmetines tolerancijos mokyklas, kuriose laukiami visi žurnalistai nepriklausomai nuo jų statuso. Organizatoriai kviečia žmogaus teisių ekspertus bei pranešėjus, gebančius papasakoti apie neapykantos kalbos žymes ir jos prevenciją, socialinę žiniasklaidos atsakomybę. Svarbus žingsnis – parengtos gairės viešosios informacijos rengėjams. Jie išvertė tolerantiškos žurnalistikos gidą, LGBT* asmenis pristatantį kaip vieną iš pažeidžiamų visuomenės mažumų.
Antroji sritis – nuo 2012 m. atliekama stebėsena. „Žurnalistai už toleranciją“ rengia du monitoringus – kaip baltarusiška žiniasklaida reprezentuoja LGBT* ir kaip paplitusi įvairių grupių atžvilgiu skleidžiama neapykantos kalba. Trečia, organizacija kasmet apdovanoja geriausią korespondentą, savo darbais prisidėjusį prie diskriminacijos mažinimo ir lygių galimybių sklaidos.
„Žurnalistai už toleranciją“ taip pat administruoja naujienų portalą „Gaypress.eu“, kuriame apžvelgiama Baltarusijos, Ukrainos ir Rusijos LGBT* bendruomenių situacija. Kadangi svetainė registruota ne jų gimtojoje šalyje, joje problemų nekilo, tačiau, juokaudamas priduria Andrusas, kartą Lietuvoje, panorėjęs apsilankyti svetainėje, jis turėjo patvirtinti, jog yra pilnametis.
Šis straipsnis yra projekto „Keitimasis patirtimi ir LGBT* žmogaus teisių puoselėjimas Baltarusijoje“ dalis.
