Gruzijos moterys kaime – atsakingos už viską

Paskelbė: Data: 2015-10-09 12:49

Spausdinti | Komentarai

Dėl ypatingo dėmesio miestų plėtrai būdingo mažas ir mažesnes nei vidutines pajamas gaunančioms šalims, žengiančioms demokratijos keliu, kaimo vietovių bendruomenės atsiduria ypatingoje padėtyje, turinčioje žalingą poveikį kaimo vietovių moterims. Jos jaučiasi įsipareigojusios savo šeimoms ir namams ir už jas atsakingos visais atžvilgiais, bet neturinčios teisių ir galimybės pareikšti savo nuomonės nei šeimos, nei bendruomenės gyvenime, t. y. socialinėje srityje.

Moterų išsilavinimas, užimtumas, darbas ir smurtas šeimoje

Po 2008 m. karo su Rusija trisdešimt aštuonios moterys dalyvavo pirmajame moterų susitikime viename nuo karo nukentėjusiame kaime, kuriame ruošiamės pradėti dvylikos mėnesių projektą, skatinantį socialinį moterų aktyvumą. Akivaizdu, visos jos turėjo universitetinį išsilavinimą, tačiau nei viena iš jų neturėjo darbo patirties – jos niekada neturėjo darbo. Moterų užimtumas kaimo vietovėse itin pablogėjo, kai vyrai (žinoma, ne visi)buvo įveikti baimės, kurią maitino skurdas, socialinės padėties praradimas ir savigarbos pametimas – bruožai, būdingi pralaimėjusiems kare. Taigi, kaip ir pridera silpniems asmenims, norintiems nuo viso to atitrūkti, jie griebėsi gėrimo ir siekė vėl įtvirtinti savo juntamą dominuojančią padėtį namuose, kuri, nepaisant valstybės teisės aktų, vis dar yra vyrų ir visuomenės suvokiama kaip vyro nuosavybė, taip pat kaip ir kilnojamasis/nekilnojamasis turtas ir netgi šeimos nariai, o vyras šioje mažoje valstybėje yra laikomas valdovu.

Kai kuriais atvejais kaimo vietovėse yra mokyklų ir netgi darželių, kuriuose daugiausiai įdarbinamos moterys, o tuo tarpu vyrai bendruomenėje veikia kaip savivaldos atstovai. Valstybė mano, kad kaimo vietovių gyventojai yra savarankiškai dirbantys, nes jie turi žemių, nors tik nedaugelio žemės sklypai kaime oficialiai įregistruoti kaip nuosavybė (be kitų problemų, teritorijos/ariami laukai, prarasti dėl Rusijos sienų nustatymo, teisiškai nepriklauso šeimoms, kurios prarado tuos ariamus laukus/namus).

Nors žmonės stengiasi užauginti derlių, dėl mažų pajamų jie laiko save bedarbiais ir siekia gauti pajamų mieste ar užsienyje. Į užsienio šalis daugiausia išvyksta moterys, ieškodamos menkai apmokamų darbų, o tai yra gana pavojinga ir dažnai susiję su nelegalia darbo jėgos migracija. Migrantės moterys, panašiai kaip ir migrantų vyrų žmonos, daugeliui metų, kartais net visam laikui, atsisako lytinio gyvenimo, metų metus dirbdamos užsienyje ir išlaikydamos savo šeimas.

Absolventai ir užimtumas kaimo vietovėse

Akivaizdu, kaimo vietovių šeimos pasiryžusios dėti visas pastangas, kad jų vaikai gautų išsilavinimą, nes mano, kad tai yra būdas užtikrinti kitokį, geresnį gyvenimą mieste ateities kartoms. Girdėjau moteris sakant, kad „jei šeimoje yra pagyvenusių žmonių, vadinasi, turėsi pinigų (senatvės pensija) sumokėti privatiems mokytojams ir paruošti savo vaikus mokytis aukštojo mokslo įstaigose, todėl mes taip ir rūpinamės savo vyresniaisiais“. Reiktų atkreipti dėmesį į tai, kad kaimo mokyklų mokytojai aktyviai teikia savo studentams nebrangias konsultacijų paslaugas.

Troškimas patekti į universitetą yra didžiulis. Žmonės siunčia savo vaikus, daugiausiai berniukus, į miestą ir bando gauti jiems stipendijas (studentai, iškrentantys dėl finansinių sunkumų – tai jau kita istorija). Tačiau nepaisant to, ar jauni kaimo vietovių gyventojai gauna gerą išsilavinimą, ar ne, jie neturi beveik jokių galimybių gauti darbo savo ar kituose kaimuose. Kitaip tariant, nėra galimybių naudotis savo žiniomis, įgūdžiais ir gebėjimais, ir jokių išteklių kaimo vietovių plėtrai.

Kaip išimtis, labai atsidavusiems ir stipriai dirbantiems jauniems kaimo vietovių žmonėms gali nusišypsoti sėkmė, t.y. karjera mieste arba santuoka. Kaimo vietovių moterims dažniausiai pavyksta gauti kasininkės darbą Tbilisio parduotuvėse.

Dar blogiau yra tai, kad jaunos kaimo vietovių moterys miestuose bando nurungti vietinius savo išvaizda ir, kadangi niekas joms nėra aiškinęs, kas yra laisvė, miesto aplinkoje jos galiausiai susigadina savo gyvenimus. Kai kurios išsiskyrusios jaunos mamos palieka savo vaikus su savo tėvais kaime ir atsiduria Tbilisio gatvėse siekdamos užsidirbti pragyvenimui ir parvežti pinigų savo kaimo namams. Tiek pasakytina apie moterų užimtumą.

Jungtinių Tautų gyventojų fondo tyrimų duomenimis, aštuoniolika procentų santuokų Gruzijoje yra ankstyvos, t. y. moterys susituokia dar būdamos vaikai ir daugelis jų yra iš kaimo vietovių. Jas gena perspektyvų nebuvimas, o dažnai ir troškimas pabėgti nuo savo smurtaujančių šeimų. Deja, dažnai bėgdamos jos patenka iš keptuvės ant ugnies – į vietas, kur jų laukia smurtas.

Priklausomybė nuo socialinės pagalbos

Gruzija teikia socialinę paramą šalies viduje perkeltiesiems asmenims, nukentėjusiems nuo kruvinų konfliktų, ir socialiai pažeidžiamiems asmenims (bet nėra jokių bedarbių pašalpų). Žmonės stengiasi patekti į socialiai pažeidžiamų asmenų sąrašus, kad gautų valstybės pagalbą, o to priežastis yra ilgalaikė mūsų vyriausybės ekonominė, žemės ūkio ir socialinė politika ir, žinoma, Rusijos agresija prieš Gruziją.

Yra toks posakis: „Kai galia nesidalijama, išdalijimas yra vienintelis būdas“. Girdėjau šiuos žodžius tariant reporterę Indijoje 2013 m. Negalėjau užsirašyti autorės pavardės. Ieškau to vardo, kaip man brangiausio draugo vardo.

Marina Tabukashvili 

Marina Tabukashvili TASO fondo direktorė,  nuo 2004 m. dirba Gruzijos kaimuose su nuo konfliktų nukentėjusiomis, šalies viduje perkeltomis ir etninių mažumų moterimis. Tekstas parengtas vykdant Užsienio reikalų ministerijos finansuojamą Vystomojo bendradarbiavimo projektą „Įgalinimas per dalijimąsi: moterys (po)konfliktinėse situacijose”. Projektą Lietuvoje vykdo Lygių galimybių plėtros centras.

Manoteisės.lt

Šis tekstas – manoteises.lt nuosavybė. Kopijuoti ir platinti manoteises.lt skelbiamą informaciją be autorių sutikimo draudžiama.

 
traffix.lt