Iranas: ekonominė stagnacija

Paskelbė: Data: 2016-04-19 09:16

Spausdinti | Komentarai

Ne, čia ne senovinė nuotrauka iš Peugeot gamyklos, čia kažkoks Irano fabrikas, kuris šitas mašinas gamina dar ir dabar. Beje, dar ir eksportuoja į visokias trečiojo pasaulio šalis, įskaitant ir Rusiją. Vienos naujos mašinos kaina – vos keli tūkstančiai dolerių. Kokybė – geresnė, negu LADA, t.y., dažniausiai nauja mašina važiuoja be kapitalinio remonto.

Pasitaikė neseniai pabendrauti su Irano verslo magnatais. Papasakojo truputį smagumų, kuriais norėčiau su jumis irgi pasidalinti. Nes yra į ką pasižiūrėti, kai kalbi ir apie tai, kas Lietuvoje gerai, ir apie tai, kas Lietuvoje blogai. Ir išvis, jei nėra palyginamumo, tai juk sunku ir susiprasti, ar ne? Taigi, prašom jums pabirų apie tai, kaip suveikia valdiškas ekonomikos reguliavimas vienoje iš didžiausias pasaulyje pajamas turinčių valstybių – Irane.

Pradėkim nuo to, kad alkoholį Irane paties Irano piliečiams vartoti draudžiama. Ir už alkoholio vartojimą baudžiama, netgi kalėjimu (panašiai, kaip nekurios naujai kylančios partijos norėtų ir Lietuvoje padaryti). Nepaisant to, alkoholizmas yra išplitęs totaliai, geria kas netingi, kiekvienuose namuose ir kasdien. Nelegalaus alkoholio rinka yra juodoji ir tikrai milžiniška. Bet kadangi rinka juodoji, tai legaliai iš jos įsigyti alkoholio kokie nors viešbučiai ar užsieniečiams skirti barai negali (legalaus alkoholio tiesiog nėra), todėl turi importuoti alkoholį iš Vakarų šalių.

Bausmės už vairavimą girtam – 30-60 eurų už pirmą kartą (prisiminkim, kad eilinis atlyginimas ten panašaus lygio), už antrą kartą – iki pusės metų kalėjimo, o už trečią kartą – automobilio konfiskavimas. Taip, jūs teisingai supratote: mašina ten toksai turtas, kad jos konfiskavimas baisesnis už pusę metų kalėjimo. Negana to, gaudo ir šiaip išgėrusius, o ne tik vairuotojus. Ir baudžia irgi kažkaip panašiai. Nepaisant to, girtų gatvėse pilna, gaudomi jie masiškai, bet atsiperka tiesiog kyšiais. Ir tai nepaisant totalinės kovos prieš alkoholio vartojimą.

Kavos Irane niekas negeria ir nežino, dar prieš keletą metų jos ten iš principo nebuvo. Dabar, bent jau didesniuose miestuose, labai paieškojus, galima kavos rasti, yra netgi kavinių, tačiau kaina yra neįsivaizduojamai didelė – 3-5 eurai už puodelį. Palyginimui, eilinio iraniečio atlyginimas tėra apie kokius 30 eurų per mėnesį. Ir išvis ta kava suprantama tenai tik kaip vakarietiškas išmislas, o plinta tik dėl to, kad tai vakarietiškas išmislas – vadinasi, kad madinga.

Beje, dėl to 30 eurų per mėnesį atlyginimo – oficialiai toksai Irane buvo apie 2000-uosius. Bet nuo to laiko Irano valdžia vis vaizduoja kylančią ekonomiką ir vis didina ir didina minimalius atlyginimus. Rezultate dabar oficialus (bent jau valdžios skelbiamas) minimalus darbo užmokestis siekia apie kokius 250 eurų pagal oficialų kursą (čia matyt prieš mokesčius), bet beveik niekas tokių atlyginimų negauna ir dirba nelegaliai arba už 5-10 kartų mažesnį atlyginimą, nes niekam neįdomu. Tie patys nedirbantys iš esmės neregistruojami kaip bedarbiai, nes vėlgi niekam neįdomu. Todėl ir bedarbystė yra maža. Skaičiai su realybe nesisieja.

Kadaise Irano valdžia sugalvojo visokių būdų, kaip remti jaunimą, pvz., iki sukanka 18 metų, dėti pinigų kiekvienam į sąskaitą tiek, kiek jis pats ar jo tėvai jam į sąskaitą įdės – pvz., pasidėjo iranietis milijoną savo iranietiškų pinigų (milijonas Irano rialų – tai gal kokie 30 eurų), o valdžia atitinkamai be jokių klausimų dar milijoną prideda. Aišku, iraniečiai su tuo ir gudrauja visaip ir tuos pinigus deda ir dvigubinasi per tai. Šitai labai prisideda prie labai nevaikiškos infliacijos.

Irano valiuta – rialas, kuris irgi turi keistumų – yra ir valdiškas keitimo į dolerius/eurus kursas, ir nevaldiškas kursas, ir negana to, valdiškai keitimas yra labai ribotas (gal koks 100 eurų per dieną užsieniečiui), o laisvos rinkos kainos gan kitokios. Ir negana to, valdžia laikas nuo laiko nubaudžia kokius nors didesnius Forex prekeivius už tai, kad jie esą susimokę su CŽV numušinėja rialo kursą. Bet tas kursas kažkaip tai šokinėja, tai priartėdamas prie realaus, tai porą kartų atitrūkdamas. Metinė infliacija siekia apie 30%, nors kartais pasiekia ir visus 60%, jei nelabai sekasi. Tada matyt valdžiai ir prireikia tų CŽV sąmokslų, kad kaip nors pasiaiškinti galėtų.

Teherane gyvena apie 16 milijonų žmonių, o yra apie 11 milijonų automobilių. Ir tai nepaisant kraštutinai išplitusio skurdo. Reikalas labai paprastas – valdžia kovojo už ekologiją ir prieš kamščius. Automobilių spūstys, suprantate, didelės, tarša oro irgi didelė. Taigi, anie nutarė, kad lyginėmis savaitės dienomis gali važinėti tik mašinos su lyginiais numeriais, o nelyginėmis dienomis – tik mašinos su nelyginiais numeriais. Rezultate žmonės ėmė pirkti po antrą mašiną, kad galėtų važinėti kasdien. Kamščių nesumažėjo, oro tarša liko kokia buvusi, tik vidutinis mašinų amžius gerokai padidėjo, nes pinigų trūksta.

Mašinų importo muitai – 100% nuo kainos. Užsienines mašinas įsigyja tik tie, kas labai turtingi, faktinė kaina gaunasi nuo keliasdešimt tūkstančių eurų už naują vakarietišką mašiną. Beje, pačiame Irane gaminama kokie 10 modelių lengvųjų mašinų – visos licencinės, senovinės, kurtos prieš kokius 20-30 metų ir labai nekokybiškos. Bet ir kainos tų mašinų mažos – nuo kokių 2000-3000 eurų už naują. Kita vertus, kai atlyginimas tėra 30 eurų per mėnesį, tai gaunasi koks 100 atlyginimų už naują iranietišką trantą – labai brangu. Todėl ir gaunasi, kad mašinos konfiskavimas baisesnis už kalėjimą.

Už eismo taisyklių pažeidimus vairuotojai baudžiami baudomis. Totaliai baudžiami, o viskas veikia maždaug taip: gatvėje stovi policininkas, žiūri į mašinų eismą ir visų mašinų numerius, kur tik pažeidžia taisykles – rašo į savo bloknotėlį. Be jokių ten protokolų ar dar ko nors, tiesiog surašo, surašo – vat ir viskas. Baudos niekur niekam nesiunčiamos, bet štai kai prireikia perregistruoti mašiną nuo vieno žmogaus ant kito, štai tada kartais ima ir paaiškėja, kad ant mašinos užkabintų baudų suma yra keleriopai didesnė už pačios mašinos kainą.

Prekių importas yra totaliai korumpuotas: visos užsieninės prekės turi turėti banderoles, o importo muitai siekia apie 100%, tačiau verslininkai elgiasi paprastai – ima kokius 10% banderolių, o kitos prekės eina be banderolių, ir kiekvienam tai tvarkoje, o pareigūnai tiesiog paperkami. Paperkami ir muitinėse, ir paskui, jei prireikia.

Sovietmečiu buvo toksai anekdotas: „kas atsitiktų, jei Sacharos dykuma būtų įtraukta į SSRS? Ogi 20 metų statytų komunizmą, o paskui pritrūktų smėio“. Taigi, Iranas yra viena iš didžiausių naftą pumpuojančių ir eksportuojančių šalių. Ir 2007 metais ėmė trūkti degalų mašinoms, tiek smarkiai, kad apie 40% benzino pasidarė įvežamu iš užsienio. Žodžiu, degalai tapo deficitu ir dabar kiekviena mašina gauna tik po 120 litrų benzino per mėnesį. Aišku, visada yra kitų šaltinių degalams gauti, o benzinas iš valdiškų kanalų yra labai labai pigus, tad nepaisant deficito, išvystyta didžiulė benzino kontrabanda į užsienį.

Galų gale, pabaigai jums bus šitas faktas apie Iraną: tenai, kaip ir Lietuvoje, yra kažkoks vietinis VLKK ar tai Kalbos Inspekcija, kuri nusprendžia, ar gali įmonė turėti kokį nors pavadinimą ir ar jis tikrai lietuviškas, oj, atleiskite, iranietiškas, tiksliau persiškas (farsi kalba). Ir jei kokio nors žodžio nesupranta, tai neleidžia įmonei turėti tokio pavadinimo. Kadangi smegenų kalbainiams trūksta, tai būna, kad neleidžia pasivadinti įmonei net ir žodžiu, kuris yra kur nors žodyne, nes patys būna to žodžio negirdėję šnekamojoje kalboje. Visiškai, kaip ir pas mus.

Originalus įrašas tinklaraštyje Rokiškis

Rokiskis Rabinovicius

Šis tekstas publikuotas bendradarbiaujant su Rokiškiu Rabinovičium.

 
traffix.lt