Kiekvienas žmogus bent kartą gyvenime turi rinktis – ar komercinė, ar profesinė sėkmė. Kartais šie du kriterijai neprieštarauja vienas kitam, tačiau aktoriams neretai tenka eiti tik vienu keliu. Parinkome dešimt aktorių, kurie principingai rinkosi tik geros kokybės filmus. Papasakosime ne tik apie jų karjeros kelią, bet ir paminėsime ne vieną puikų filmą, kuriuose jie vaidino ir kurie sulaukė kritikų pripažinimo.
10. Ryan Gosling
Daugeliui gerai pažįstamas kanadietis Rajanas Goslingas – ne tik gražus, bet ir nepaprastai talentingas aktorius. 2006 metais už atliktą vaidmenį filme „Pusė Nelsono“ aktorius tapo pirmuoju 1980-aisiais gimusiu aktoriumi, nominuotu Geriausiu metų aktoriumi Oskaro apdovanojimuose.
Gimęs Kanadoje, Ontarijaus provincijoje, Goslingas užaaugo Kornvalyje. Nuo pat mažens jautęs norą pasirodyti, dar būdamas vaikas su vyresne seserimi aktorius ėmė dainuoti ir šokti talentų pasirodymuose bei vestuvėse. Sukakus 12-ikai metų, Goslingas savo talentą pademonstravo didesnei publikai ir,nugalėjęs 17,000 kitų kandidatų, gavo vaidmenį televizijos laidoje vaikams „Peliuko Mikio klubas“.
Iš tikrųjų jo karjera prasidėjo nuo 2000-ųjų, kai Goslingas susišlavė gausybę pagrindinių vaidmenų dar net netapęs žinomu aktoriumi. 2000-aisiais „Prisiminti titanus“ aktorius atliko futbolininko vaidmenį, o ypač sužavėjo kritikus Denio Balinto, žydo berniuko tapusio naciu, vaidmeniu filme „Tikėtojas“. Po šio filmo Goslingas buvo nominuotas kaip Geriausias pagrindinis aktorius „Laisvosios dvasios apdovanojimuose“. Toliau talentingajam aktoriui tarsi iš dangaus krito vis svarbesni vaidmenys ir galimybės dirbti su tokiomis žvaigždėmis kaip Sandra Bullock ir Rachel McAdams. Goslingas ypač išgarsėjo nusifilmavęs romantinėje dramoje „Užrašų knygutė“, po kurios jam ir R. McAdams pasipylė pagyros ir apdovanojimai už geriausią bučinio sceną, žiūrovų pasirinktą mėgstamiausią romantinę sceną ir kt.
Po „Užrašų knygutės“ aktorius susišlavė nemažai svarbių nominacijų ir apdovanojimų ir už kitus atliktus vaidmenis. 2007-aisiais nominuotas Oskarui už „Pusę Nelsono“, 2011-aisiais Goslingas buvo nominuotas „Auksiniam gaubliui“ už pasirodymą filme „Mano liūdna meilės istorija“. Gausiausiai apdovanotas ir nominuotas aktorius buvo ir už neseniai pasirodžiusį filmą „Kalifornijos svajos“. Už šį vaidmenį jis laimėjo ir „Auksinį gaublį“ kaip miuzikle geriausiai pasirodęs aktorius.
9. Christian Bale
Kolegė Izolda Keidošiūtė išsamią Christiano Bale’o kūrybos apžvalgą „Populiarus nežinomas aktorius“ žurnale „Kinas“ (2012 nr. 3) pradėjo tokiais žodžiais: „Jis turi paslaptį, kuri priverčia aktorių vadinti charizmatišku. Tai aktorius chameleonas, sugebantis transformuotis į pačius įvairiausius personažus.
Iki trilogijos apie Betmeną Christianas Bale’as buvo vadinamas „populiariausiu nežinomu aktoriumi“, „nepriklausomo kino ikona“. Daugelis jo filmų nesurinko žiūrovų kino teatruose, bet išpopuliarėjo išleisti vaizdajuostėse ar vėliau diskuose. Bale‘as tapo kultine interneto erdvės žvaigžde, ten rasime daugybę jo gerbėjų sukurtų tinklalapių. Kartą paklaustas, kaip vertina savo populiarumą, aktorius su jam būdinga saviironija atsakė: „Jei visi žinotų, koks iš tikrųjų esu šiknius, manimi taip nesižavėtų“.
Pirmus mažus vaidmenėlius TV serialuose jis suvaidino būdamas dvylikos, paauglius vaidino Astridos Lindgren pasakos ekranizacijoje Mio, mano Mio (1987, tai buvo Rusijos ir skandinavų koprodukcija), S. Spielbergo karinėje dramoje „Saulės imperija“ (1987), V.Šekspyro istorinėje dramoje „Henrikas V“ (1989, rež. Kennethas Branaghas) ir berniukų paauglystėje skaitytos knygos apie piratus „Lobių sala“ naujoje versijoje.
Brandesnių vaidmenų metas prasidėjo 1992-aisiai, kai retro miuzikle „Laikraščių išnešiotojai“ (Newsies, rež. Kenny Ortega) teko išmokti šokti, dainuoti ir kalbėti su aiškiu niujorkietišku akcentu. Paskui buvo dar vienas retro miuziklas „Pamišę dėl svingo“ (Swing Kids“, 1993, rež. Thomas Carteris).
O trimis Oskarais apdovanotas filmas „Mažosios moterys“ (1994, rež. Gillian Anderson) padėjo įsitvirtinti Holivude.
Aktorių dažnai kvietė filmuotis ir Europos kino kūrėjai. Didžiojoje Britanijoje jis suvaidino tokiuose reikšminguose filmuose, kaip „Damos portretas“ (1996, su Nicole Kidman ir Johnu Malkovichium), „Slaptasis agentas“ (1996, su Bobu Hoskinsu), „Auksine praraja“ (1998, apie aštuntojo dešimtmečio britų glamroko muzikantus).
Sukrečiantį vaidmenį Bale’as atliko filme „Mašinistas (The Machinist, 2004). Visi, kurie žiūrėjo šį filmą, akcentavo, kaip neatpažįstamai pasikeitęs čia atrodo aktorius Christinas Bale‘as. Iš tikrųjų, dvejus metus rengdamasis filmavimams aktorius pasiekė absoliutų rekordą – nemigos kankinamo personažo vaidmeniui numetė per 30 kilogramų, prodiuseriai net susirūpino aktoriaus sveikatos būkle, nes jis buvo nesveikai sulysęs, o jo svoris vos siekė 55 kilogramus.
Pagrindinį režisieriaus Brado Andersono filmo herojų darbininką Trevorą Rezniką jau ištisus metus kankina košmarai ir haliucinacijos. Mat jis visai negali užmigti. Todėl labai ilgai poilsio neturintis vyras yra pavirtęs gyvu iškankinto kūno ir nervų kamuoliu.
Ant beprotybės ribos esantis vyras sunkiai kontroliuoja ne tik savo protą, bet ir emocijas, todėl jo nepaprastai gaila. Kartu visą seansą negali atsikratyti maniakiškai persekiojančios minties, kad vyrą apėmusi paranoja turi pasibaigti kokiu nors drastišku poelgiu finale.
Kitas puikus Bale’o vaidmuo pasirodė Christopherio Nolano filme „Prestižas“ (The Prestige, 2006), paremtame Christopherio Priesto romanu. Ir knyga, ir filmas panardina į magijos pasaulį, kuris visada vilioja minias profanų, nenustojančių stebėtis, kaip iliuzionistai sugeba iš tuščio cilindro ištraukti gyvus triušius arba supjausto į dalis žavią asistentę, o ši pasibaigus triukui šypsosi sveikut sveikutėlė.
Bene vienas garsiausių aktoriaus pasirodymų – Betmeno amplua. Kai gaivinti projektą buvo pasiūlyta Chistopheriui Nolanui, jis nusprendė sugrįžti prie visiems žinomos istorijos ištakų, o Bale’as neabejotinai pakėlė filmo kartelę dar aukščiau. Kino juostoje „Betmenas: pradžia“ (Batman Begins, 2005) sunku buvo patikėti, kad ankštais Betmeno drabužiais aprengtas aktorius yra Bale’as. Bet filmo režisierius rado naują koncepciją. Jis pabandė plokščiame komikso pasaulyje aptikti tikrą gyvybe alsuojančią realybę, o vienpusiškai iki šiol vaizduotiems personažams suteikti “žmogišką ar netgi labai žmogišką” pavidalą.
Filmas, kuriame Bale’as išties sužibėjo, tai siaubo trileris „Amerikos psichopatas“ (American Psycho, 2000). 27-erių metų, žavus, išsilavinęs, rafinuotas ir turtingas, viską darantis stilingai vaikinas gyvena erdviame ir prabangiame bute. Puoselėdamas savo grožį jis ypač daug laiko praleidžia prie veidrodžio ir soliariume.
Tai Patrikas Beitmanas (akt. Christian Bale). Jis turi puikiai apmokamą darbą Volstryte. Vyras rengiasi tik prabangiais, kokybiškais ir stilingais rūbais, dažniausiai Valentino kostiumais ir turi labai gražią sužadėtinę Evelyn (akt. Reese Witherspoon). Jis gali valandų valandas kalbėti apie gerą muziką ar brangaus šampano rūšį. Iš pirmo žvilgsnio jis niekuo per daug neišsiskiria, jam rūpi tik jis pats, dienomis gyvena visiškai paprastą ir normalų gyvenimą. Tačiau sutemus viskas apsiverčia aukštyn kojomis – vyras savo elgesiu pasikeičia neatpažįstamai.
O naujausias Bale’o filmas – praėjusių metų pabaigoje „Netflix“e pasirodžiusi kino juosta „Šviesiai mėlynos akys“ – atkuria dar vieną košmarų kupiną rašytojo Edgaro Alano Poe gyvenimo laikotarpį.
1830-aisiais Niujorko Vest Pointo karo akademijoje įvyko šiurpus nusikaltimas: vienas jaunas kursantas rastas pasikoręs, o vėliau iš jo kūno morgo patalpose kažkas išpjovė velionio širdį. Tuoj pat pasklido kalbos apie ritualinę žmogžudystę, bet kas ir kodėl ją galėjo įvykdyti, niekas nieko nežinojo. Tirti šį paslaptingą atsitikimą kviečiamas netoliese gyvenęs konsteblis bei veterinaras Augustas Lendoras (jį suvaidino Christianas Bale‘as), kurio gyvenimą prieš keletą metų apkartino dviejų artimiausių žmonių netektis: žmona mirė, o dukra pradingo.
8. Meryl Streep
Egzistuoja keli vaidybos talento sluoksniai – geras, labai geras ir puikus. Ir kažkur virš visų šių sluoksnių yra Meryl Streep. Marja Luiza Streep gimė Summito mieste, Naujajame Džersyje. Ji įsiveržė į kino verslą septintajame dešimtmetyje su pora nuostabių antraeilių vaidmenų ir nuo tada nė karto neatsigręžė atgal.
Negana to, ji pranoko visų lūkesčius, ir per pastaruosius keturis dešimtmečius laimėjo 19 Akademijos apdovanojimų (vienintelis aktorius, kuris yra arčiausiai šio skaičiaus – Džekas Nicholsonas su 12). Mes nematuojame vaidybinio talento, remiantis vien Oskarų nominacijų skaičiumi, bet Sreep atveju tai yra tikras jos talento įrodymas (kitaip tariant, jeigu Oskarai būtų teikiami remiantis tik aktoriaus pasirodymu, ji turėtų jų apie 14).
Pasirodo – aklo Dino De Laurenčio nurašyta kaip „ne pakankamai graži“, Streep pasižymi subtilia aura ir tam tikra mistika, kuri yra visų jos vaidmenų pagrindas. Ši neapsakoma galia, kaip ir absurdiškai platus diapazonas bei jos akcentų įgūdžiai yra visuotinai vertinami, tačiau ji vis vien nuolat randa būdų nustebinti. Ji yra pagirtinai atspari Holivudo žvaigždžių liežuvavimams, atsirenka vaidmenis itin atsargiai ir kilniai priima mažesnius vaidmenis, todėl yra geidžiama ir kaip komandos narė. Ji taip pat yra ištikima moterų teisių aktyvistė kino pasaulyje, linkusi aukoti savo uždarbį įvairioms labdaros organizacijoms ir aktyviai palaiko kitas aktores siekiančias apdovanojimų, net jei ji pati yra jų konkurentė. Ji dar neišsigydė vėžio, bet jei tik kas parašytų tokį scenarijų…
Po įsiveržimo su „Elnių medžiotoju“, Streep dar kartą atkreipė į save dėmesį Vudžio Alleno „Manhetene“ (Manhattan), o tuomet visiškai sužavėjo kiekvieną, mačiusį „Kramer prieš Kramerį“. Filmas laimėjo geriausio filmo, geriausios režisūros ir geriausio adaptuoto scenarijaus Oskarus, taip pat parūpino Streep ir jos pirmąjį Oskarą už geriausią antraplanį vaidmenį, (o Dastinas Hoffmanas buvo pripažintas geriausiu aktroiumi).
Po keleto pasirodymų ne itin populiariose juostose („The House of Spirits,“ „The River Wild“) devinto dešimtmečio pradžioje, kurie pažymi vienintelį trūkumą, itin nuoseklioje karjeroje, Streep gavo pagrindinį vaidmenį Klindo Istvudo elegijoje „Medisono grafystės tiltai.“ Tai pasakojimas apie keturias dienas trunkantį romaną ir viso gyvenimo prisiminimą. Užmiestis dar niekada neatrodė toks romantiškas, o filmas yra pelnytai laikomas geresniu už knygą, sukurdamas kažką nuostabaus iš gan vidutiniško romano (nors ir plačiai parduodamo – jūsų mama turbūt turi kopiją).
Kitas filmas„Ir velnias dėvi Pradą“, kuriame vaidino Meryl Streep, neturėjo būti toks geras, koks tapo. Didelė sėkmės dalis yra dėka puikių aktorių pradedant Ana Hathaway ir baigiant puikiu, antraeilį vaidmenį atlikusios Emily Blunt, pasirodymu. Filmas tapo hitu. Tačiau visų nuostabai, filmo širdis ir siela tapo Meryl Streep įkūnijanti Miranda Piestly. Lauren Weisberger rašytame romane, ši veikėja yra žiauri, be jokio žmoniškumo jausmo – velnias, dėvintis Pradą, tačiau ekranizacijoje tai buvo pakeista. Čia leidžiama suprasti, kad Miranda turi ir daugiau sluoksnių, ir galbūt po šalta savo išore ji slepia kitus savo gyvenimo aspektus.
Prieš jums pradedant riaušes komentarų skiltyje, norime priminti, kad tai yra esminių pasirodymų, o ne esminių filmų sąrašas. Filidos Lloyd „Geležinė ledi“ kenčia nuo daugybės negalavimų: prasta režisūra, dirbtini prisiminimai, ne natūralūs dialogai, ir patogiai švelnus Britanijos premjerės Margaret Tečer vaizdavimas. Paminėjus visą tai, trečiasis Streep Oskaras yra tikrai pelnytas (atsiprašome visų Violos Davis gerbėjų), nes pirmą kartą savo karjeroje, po daugybės niekuo pernelyg neišsiskiriančių veikėjų vaidinimo, čia ji gavo iššūkį įkūnyti vieną labiausiai garbinamų ir plačiausiai žinomų politikų 20 amžiuje.
7. Daniel Day-Lewis
Aktorius Danielis Day-Lewisas nustebino visus, pranešdamas apie savo artėjantį išėjimą į pensiją. Tai išties staigus žingsnis tokiam patyrusiam aktoriui, kuris turi tris Oskarus ir tikriausiai yra vienas iš geriausių savo kartos aktorių.
Ši žvaigždė jau ir anksčiau turėjo pertraukų kino industrijoje, įskaitant vėlyvą 90-ųjų metų pradžią Florencijoje.
Danielis dabar gyvena Airijoje su savo žmona, aktore Rebecca Miller, kuri bendradarbiavo su juo ankstesniuose filmuose. Taip pat sutuoktiniai turi tris vaikus.
Šešiasdešimties metų britų aktorius, laimėjęs tris Oskarus, atliks paskutinį savo finalinį pasirodymą ,,Phantom Thread“, madingoje dramoje, kuri ir vėl jį sujungs su ,,Bus kraujo” režisieriumi Paulu Thomasu Andersonu.
Danielis atliko ne vieną didelį vaidmenį ekrane, kurie tik patvirtina jo didžiulį talentą ir atsidavimą savo darbui, jo visapusiškumą, gebėjimą vaidinti įvairiose rolėse.
1993 metais pasirodžiusiame filme „In the Name of the Father” Day-Lewisas atlieka Gerry’io Conlono vaidmenį. Šiame filme aktoriui tenka įsikūnyti į airių kilmės vyrą, kuris buvo neteisingai apkaltintas ir įkalintas už įtarimų keliančius veiksmus bombarduojant Gildfordą, Anglijoje. Danielis puikiai perteikia keturiolika metų trunkančią kovą bandant susigrąžinti gerą vardą – jo veide galima įžvelgti nuoskaudą dėl užgauliojimų, patirtų kankinimų ir neteisingo įkalinimo. Aktorius tobulai balansuoja tarp pažeidžiamumo ir tvirtumo, o tai padeda judėti pirmyn, ieškoti teisingumo ir tiesos. Už šį vaidmenį Danieliui pavyko gauti antrąjį Oskarą.
„The Boxer“ (1997) – jau antrasis IRA (Airių respublikonų armijos) tematikos filmas, dirbant su režisieriumi Jim Sheridan. Danieliui tenka buvusio IRA jaunimo atstovo Denio Flino vaidmuo. Jaunuolis prieš metus buvo paleistas iš kalėjimo. Ištrūkus į laisvę jis nori tapti doru ir tvarkingu piliečiu, tačiau jo senoji kaimynystė ir buvęs bosas vilioja jį sugrįžti. Tylus, tačiau galingas vaidmuo atskleidžia sunkų kelią, kupiną skausmo, kai vyras bando užmiršti savo praeitį, nors ir žino, kad turi nebaigtų reikalų.
Vienas garsiausių Danielio vaidmenų suvaidintas filme „The Last of the Mohucans“ (1992). Šioje istorinėje dramoje aktorius Daniel Day-Lewis vaidina mohikano sūnų – pramintą Sakalo Akimi. Jis nėra paprastas indėnas, nes kilęs iš baltųjų rasės. Jį dar visai mažą priglaudė mohikanas Čingačgukas (akt. Russell Means) bei užaugino kaip savą. Ši juosta sulaukė pasaulinės šlovės.
Filme „Gangs of New York“ (2002) Day-Lewis antrą kartą bendradarbiauja su ,,Scorsese“ ir jo pasirodymas uždirbo jam trečią Oskaro nominaciją. Šiame filme aktoriui tenka atgaivinti siaubingą ,,Bowery Boys“ gaujos steigėją, devynioliktojo amžiaus vidurio Niujorke. Nors Danieliui atitenka pagalbinis vaidmuo, tačiau jis tapo filmo žvaigžde. Šis personažas per visą filmų istoriją yra vienas didžiausių ir labiausiai siaubią keliančių piktadarių.
Ir galiausiai pats jautriausias vaidmuo, tekęs Danieliui, tai airių kilmės vyro personažas, gimęs su cerebriniu paralyžiumi ir galintis valdyti tik kairę koją filme „My Left Foot“ (1989). Tai vaidmuo, už kurį aktorius gavo savo pirmąją Oskaro nominaciją ir laimėjo geriausio aktoriaus titulą. Nors Danielis jau įsitvirtinęs ir patyręs aktorius, tačiau šis filmas atnešė jam pripažinimą visame pasaulyje. Triumfuojantis ir sudėtingas vaidmuo, atkreipia dėmesį į smulkiausias detales, realumą ir žmoniškumą. ,,Mano kairė koja“ yra ne tik geriausias pasirodymas jo karjeroje, bet ir vienas geriausių pasirodymų visoje kino istorijoje.
6. Tom Hanks
Tomą Hanksą (tikr. Thomas Jeffrey Hanksas) ilgai pristatinėti nėra reikalo. Jį žino visi, kas tik šiek tiek domisi kinu. O jau tie, kas seniai seka naujausias kino tendencijas ir stengiasi nepraleisti garsių filmų, tikriausiai, visus aktoriaus filmus matė.
Tomas gimė 1956 m. liepos devintąją Konkordo mieste (Kalifornija) restorano šefo šeimoje. Po skyrybų su žmona (ji buvo slaugė ligoninėje) tėvas prisiteisė vaikų (Tomo, Lario ir Sandros) globą. Tomas anksti pademonstravo polinkį į aktorystę ir sugebėjimą savo improvizacijomis patikti žmonėms. Todėl visai logiškai atrodė Tomo ryžtas stoti į Kalifornijos universiteto aktorinį fakultetą. Bet nebaigtus mokslus jis lengvai iškeitė į galimybę vaidinti nedidelės Klivlendo aktorių trupės spektakliuose.
Kine debiutavo trileryje „Jis žino, kad jūs viena“ (He Knows You’re Alone, 1980, rež. Armandas Mastroianni). Tačiau žiūrovai ir kritikai jauną aktorių pastebėjo tik tada, kai ekranuose pasirodė žavi pasaka „Purslai“ (Splash, 1984, rež. Ronas Howardas) – istorija apie tai, kaip viengungis vaisių bazės savininkas savo svajonių merginą sutinka paplūdimyje. Jos dailiai įdegusi figūra būtų beveik nepriekaištinga, jei ne viena keista detalė – apatinę gražuolės kūno dalį vainikuoja plati žuvies uodega. Taip, jūs visiškai teisūs – Medison (Daryl Hannah) yra tikra undinė…
Po šio filmo pasipylė kvietimai filmuotis, ir Tomas gana ilgai vaidino mielus paauglius, o po Semo vaidmens melodramoje „Nemiegantys Sietle“ (Sleepless in Seattle, 1993, rež. Nora Ephron) jaunas aktorius papildė „svajonių jaunikių“ gretas.
Į visai kitą vaidmenų kategoriją T. Hanksas įžengė filme „Filadelfija“ (1993) suvaidinęs nuo AIDS lėtai merdintį advokatą. Šis vaidmuo atnešė aktoriui pirmąjį Oskarą. Antrąjį – „Forestas Gampas“ (1994).
Tomo Hankso pavardę filmų bei serialų titruose neretai matome ir kaip prodiuserį. O kartais jis net pats imasi režisūros. Šią profesiją T. Hanksas pradėjo įsisavinti nuo serialų („Pasakėlės iš rūsio“, „Puolę angelai“), o 1996 m. savarankiškai sukūrė mielą muzikinę komedija „Tai, ką tu darai“ (That Thing You Do!): tada jis dar buvo visuotinės sėkmės nenuvargintas jaunuolis. Vėliau jis darėsi vis labiau solidesnis, o veide atsirado neišdildomos populiarumo naštos žymės, dažnai laikomos tiesiog banalaus pasipūtimo kauke. Teisingiau būtų ją vadinti amerikietiško patoso išraiška, kuri T. Hankso veide pakeitė mielo naivuolio Foresto Gampo bruožus.
2011-aisiais pamatėme jo režisuotą romantinę komediją „Laris Kraunas“ (scenarijų jis parašė su aktore Nia Vardalos („Mano didelės storos graikiškos vestuvės“), o filme jo partnerė buvo Julia Roberts (anksčiau jiedu vaidino filme „Čarlio Wilsono karas“)
Penkis kartus Tomas Hanksas vaidino Steveno Spielbergo filmuose („Gelbstint eilinį Rajaną“, „Pagauk jei gali“, „Terminalas“, „Šnipų tiltas“ ir „Valstybės paslaptis“). Tris kartus – Roberto Zemeckio filmuose („Forestas Gampas“, „Prarastasis“, „Svajonių traukinys“). Tris kartus suvaidino profesorių Robertą Langdoną trileriuose pagal Dano Browno bestselerius („Da Vinčio kodas“, „Angelai ir demonai“ bei „Inferno“).
5. Joaquin Phoenix
Kai 1993 m. perdozavęs narkotikų mirė daug žadantis ir jau spėjęs išpopuliarėti jaunas aktorius Riveris Phoenixas, jo broliui Joaquinui buvo devyniolika. Jie abu debiutavo 1982 m. TV seriale „Septynios nuotakos septyniems broliams“ („Seven Brides for Seven Brothers“): Riveriui buvo dvylika metų, o Joaquinui vos aštuoneri.
Būdamas devintoje klasėje Joaquinas Phoenixas metė mokslus ir suvaidino keliose komedijose: „Kosminė stovykla“ (SpaceCamp, 1986), „Rusai“ (Russkies, 1987), Ak, jau tie tėvai“ (Parenthood, 1989) – pastarajame filme paauglio Gario vaidmuo atnešė jam Jaunojo aktoriaus apdovanojimo (Young Artist Award) nominaciją.
Rimtesni vaidmenys pasipylė po to, kai režisieriaus Guso Van Santo dramoje „Mirti dėl…“ (To Die For, 1995) jis vaidino greta Nicole‘s Kidman ir Matto Dillono. „The New York Times“ apžvalgininkas tąsyk parašė: „Joaquino vaidybą žymi rūsti bei skausminga ekspresija; šį aktorių verta stebėti“.
Netrukus aktorių pastebėjo ne tik kritikai, bet ir žiūrovai. Vaikino vaidmenys darėsi vis didesni, o režisieriai – vis garsesni: Oliveris Stone‘as („Posūkis“, 1997), Philipas Kaufmanas („Skandalingoji plunksna“, 2000), M. Nightas Shyamalanas („Ženklai“, 2002). Klastingo imperatoriaus Komodo vaidmuo Ridley Scotto „Gladiatoriuje“ (2000) aktoriui plačiai atvėrė vartus į Holivudo Olimpą.
Nominuotas trims Oskarams Joaquinas Phoenixas jau kelis kartus pareiškė iš kino norįs pasitraukti, tačiau po pertraukos vėl sugrįžta. 2019 metais išėjo pats geriausias visų laikų filmas apie piktadarį „Džokeris“, kuriame pagrindinį vaidmenį atliko Joaquinas Phoenixas.
Kitas filmas, kuriame Phoenixas figuruoja pagrindiniame vaidmenyje, tai kino juosta „Ji“ (Her, 2013). Retro stiliumi dvelkiančioje netolimoje ateityje Teodoras (Joaquin Phoenix) išgyvena skyrybas su savo ilgamete žmona Katerina (Rooney Mara). Uždaro būdo, jautraus, dėl skyrybų besisielojančio vyro gyvenimas – gana įzoliuotas: jis rašo laiškus kitų žmonių artimiesiems ar mylimiesiems, darbe bendrauja su vienu kolega Paulu (Chris Prat), kartais leidžia laiką su savo kaimynais Eimi (Amy Adams) ir Čarlzu (Matt Letcher). Laikais, kai technologijos valdomos žodžiu, Teodoras žaisdamas video žaidimus ir gyvendamas ta pačia rutina tiesiog egzistuoja. Viskas pasikeičia, kai jis nusprendžia įsigyti kompiuterio operacinę sistemą, kuri kaip teigiama atstoja „tikrą žmogaus sąmonę“. Kompiuterinė sistema, save pasivadinusi Samanta, (Scarlet Johanson balsas) pasirodo esanti toli gražu ne Apple programa Siri. Samanta atrasdama save, kartu keičia ir Teodoro gyvenimą.
„Gladiatorius“, kuriame Phoenixas atlieka dar vieną piktadario vaidmenį, pelnytai lyginamas su klasikiniu „Spartaku“ (1960), tik Ridley Scotto filme nemažą vietą užimą modernūs kompiuteriniai efektai, kurie Stanley Kubrick’o laikais kinematografininkams nesisapnavo. Spartako vadovaujamas Romos vergų sukilimas įvyko 71 metais prieš Kristaus gimimą, o „Gladiatoriaus“ veiksmas rutuliuojasi Viešpaties metais 180-aisiais, kai Romos legionų karo vadas Maksimas (Russellas Crowe) laimi mūšį su germanų barbarais ir grįžta namo. Čia jo laukia ne tik nugalėtojo laurai, bet ir netikėta žinia: mirštantis valdovas Markas Aurelijus (Richardas Harrisas) liepia perduoti valdžią Senatui ir padaryti viską, kad jam mirus sosto neužimtų jo garbėtroška sūnus Komodas (Joaquinas Phoenixas).
2018-ųjų pavasarį didžiuosiuose kino teatruose pasirodė naujausias Lynne Ramsay („Mums reikia pasikalbėti apie Keviną“) režisuotas kūrinys – „Iš tiesų tavęs niekuomet čia nebuvo“ (You Were Never Really Here). Prestižiniame Kanų kino festivalyje pavasarį laimėjęs du – geriausio pirmo plano aktoriaus ir geriausio scenarijaus – apdovanojimus, „Iš tiesų tavęs niekuomet čia nebuvo“ po sėkmingo debiuto buvo pradėtas lyginti su tokiais kino šedevrais kaip Martino Scorceses „Taksi vairuotojas“ (Taxi Driver). Akivaizdu, kad sumanymas absoliučiai pasiteisino.
Panašumų su „Taksi vairuotoju“ išties esama. Buvęs kareivis Džo (vaidina Joaquinas Phoenixas), persekiojamas praeities vaiduoklių ir kankinamas potrauminio streso sindromo, savo atliekamo darbo dėka užmezga iš pirmo žvilgsnio kiek netikėtą draugystę su mergaite vardu Nina (Ekaterina Samsonov), kurią filmo eigoje gelbsti nuo pasaulio negandų. Idėja gali pasirodyti kiek šabloninė ir jau didžiajame kine matyta – galima paminėti tiek „Taksi vairuotoją“, tiek „Leoną“ (Léon: The Professional) ar net Pietų Korėjoje kurtą filmą „Žmogus iš niekur“ (The Man from Nowhere). Vis dėlto Lynne Ramsay rado būdų – ir labai džiugu, jog daugiau nei vieną! – šią juostą padaryti kuo patrauklesnę žiūrovui.
4. Emma Stone
Emma Stone – charizmatiška raudonplaukė, kritikų liaupsinama dėl puikiai atliekamų vaidmenų, nusipelniusių Akademijos, BAFTA ir „Auksinio gaublio“ apdovanojimų, o žiūrovams geriausiai pažįstama iš filmų „Nepaprastas Žmogus-Voras“, „Kalifornijos svajos“ ar „Lengvabūdė pirmūnė“ bei nuolatos nenutylančių apkalbų apie santykius su buvusiu bendradarbiu ir komiksų herojų Žmogų-Vorą didžiajame ekrane įkūnijusiu aktoriumi Andrew Garfieldu. Emma Stone, žurnalo „Forbes“ išrinkta daugiausia uždirbančia 2017 m. aktore, yra patyrusi nevienodo atlygio problemą, kai tą patį darbą atliekančių vyrų uždarbis ženkliai skyrėsi nuo jos algos. Ema, kaip ir jos suvaidinta pagrindinė filmo „Lyčių kova” veikėja Billie turi itin ryškų bendrą bruožąnebijo garsiai kalbėti apie patiriamą socialinę nelygybę, prisideda prie jos viešinimo ir bandymo pakeisti esamą situaciją.
Vienas geriausių filmų, kuriame suvaidino Stone, tai Alejandro Gonzálezui Iñárritu režisuotas „Žmogus-paukštis“ (Birdman, 2014). Šis filmas buvo apdovanotas keturiais Oskarais (už geriausią filmą, režisūrą, originalų scenarijų ir operatoriaus meistriškumą). „Žmogus-paukštis“ yra nemenkas eksperimentas – žiūrint šį filmą atrodo, kad režisieriui Alejandro Gonzálezui Iñárritu beveik neprireikė montažo meistro pagalbos: dauguma scenų nufilmuota be perstojo judančia kamera, tad susidaro įspūdis, jog matome totalų „subjektyvios kameros“ triumfą. Kino kamera šį kartą yra ne tradicinis meistriškai inscenizuotų mizanscenų stebėjimo instrumentas, bet dar vienas filmo herojus, prilygstantis aktoriams, kurie vaidina netausodami jėgų ir su neslepiamu malonumu.
Ema Stone čia įkūniją prieštaravimų kamuojamo aktoriaus dukterį. Jos ne itin didelis bet labai ryškus vaidmuo parodo kiek tamsesnę dramatišką aktorės pusę. Neįtikėtinai smagu stebėti Emos transformaciją, kaip ji išeina už įprastinių nusistovėjusių ribų.
2009-aisiais, pasirodęs post-apokaliptinis filmas “Zombių žemė“ (Zombieland, 2009) apie zombių apokalipsę sulaukė didelio populiarumo. Jo režisierius – Rubenas Fleischeris.Filmas vaizduoja karvių virusą, kuris po dviejų mėnesių užkrėtė beveik visas JAV valstijas, paversdamas visus žmones zombiais.
Režisierius Rubenas Fleisheris itin taikliai parinko aktorius savo personažams. Rodos jie tiesiog tobulai sutverti įkūnyti būtent tuos veikėjus, kurie jiems buvo priskirti. Pavyzdingas nevykėlis – Jesse Eisenberg, ideali, viską griaunanti aikštinga mergiotė – Emma Stone, trapi mažoji sesutė – Abigail Breslin ir senas kvanktelėjęs kaubojus – Woody Harrelson. Iš esmės vos keturi aktoriai, o kompanija tokia pilna, kad nieko jai ir nebeprikiši.
Rimtesnis, taičiau ne taip ir smarkiai, filmas, kuriame vaidino Stone – Yorgos Lanthimos barokinė istorinė dramedija (dviejų žanrų – dramos ir komedijos – lydinys) – „Favoritė“ susišlavė net dešimt Oskarų nominacijų, O filme sužibėjusi Olivia Colman nugvelbė Oskarą apdovanojimą iš kitų konkurenčių puikiu karalienės Anos personažų. Škotijos, Anglijos ir Airijos karaliene Ana Stiuart buvo paskelbta 1702-ųjų kovo aštuntąją, karūnuotą balandžio 23-ąją per Šv. Jurgio šventę, o pasimirė nuo insulto po dvylikos metų. Neigiamą karalienės Anos įvaizdį imta formuoti tuoj po jos mirties. Malboro hercogienė ledi Sara (ji, beje buvo tolima Winstono Churchillio giminaitė), geriau už bet ką kitą žinojusi visas karalienės aplinkos intrigas ir dažnai buvusi jų iniciatore, įtikino būsimuosius karalienės biografus, kad monarchė buvusi „silpna ir neryžtinga moteris, labai priklausoma nuo barnių miegamajame ir valstybės reikalus sprendusi pasikliaudama asmeninėmis simpatijomis“.
Ir galiausiai lygių sau neturintis Emmos Stone vaidmuo pasirodė miuzikle „Kalifornijos svajos“ (La La Land, 2016), kuris jau vadinamas šių dienų kino klasika. Nuostabaus vizualinio grožio filmo autoriai (rež. Damienas Chazelle‘is) restauruoja ne tik sentimentalią klasikinių miuziklo dvasią, bet ir vykusiai perkelia jas į dabartinio pasaulio kontekstą. Čia susitinka auksinius Holivudo laikus primenančios miuziklo tradicijos ir kamerinė istorija apie dviejų svajotojų meilę. Emma Stone atlieka vieną iš pagrindinių – svajotojos Mijos – vaidmenį.
3. Jake Gyllenhaal
1980 m. gimęs Los Andžele, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Jake Gyllenhaal iškart pateko į labai palankią aktoriaus karjerai aplinką – mama prodiuserė/scenarijų autorė Naomi Foner, tėtis – režisierius Stephen Gyllenhaal, sesuo ir krikšto mama – aktorės. Gimus ir užaugus tarp tokių žmonių, tikriausiai retam kiltų klausimas, kieno pėdomis eiti gyvenime. Laimėjęs nemenką krūvą kino industrijos apdovanojimų – tarp jų ir BAFTA už geriausio antraeilį vaidmenį, bei ne kartą įrodęs savo talentą, aktorius gali būti drąsiai vadinamas vienu populiariausių aktorių Holivude.
Vienas garsesnių filmų, kuriame jis pasirodė, tai 2007-ųjų detektyvinis trileris „Zodiakas“ (Zodiak). Tikros, 1970-ais vykusios istorijos ekranizacija. San Francisko mieste siaučiantis serijinis žudikas, visiškai nesivaržydamas, nuolatos siunčia bylą tiriantiems policininkams laiškus ir šifruotus pranešimus. Deja, niekas nesugeba jų perskaityti. Visiems miestiečiams siaubą įvariusia byla, netrunka susidomėti ir žiniasklaida, bei viename iš laikraščių dirbantis Robertas (Jake Gyllenhaal). Vos išvydęs žudiko laiškus, žurnalistas supranta, kad jis gali iššifruoti, kas ten parašyta. Bendradarbiaudamas su policija, Robertas išsiaiškina vis daugiau faktų apie ieškomą nusikaltėlį, bet nepastebimai tampa apsėstas jo laiškų. Su nusikaltimais kovojantis savo nepaprastai įžvalgiu protu, šis aktoriaus vaidmuo visiškai nepanašus į dažniausiai jo įkūnijamus, nuolat fizinį smurtą naudojančius veikėjus.
2016 metų pabaigoje kinuose pasirodęs filmas „Naktiniai gyvūnai“ (Nocturnal Animals, 2016) jau spėjo sužavėti tūkstančius žiūrovų. Gal todėl, kad geri trileriai sukuriami išties nedažnai. Siuzana (aktorė Amy Adams), yra antrą kartą ištekėjusi menininkė. Prieš 19 metų panorusi nuostabaus gyvenimo, ji, visiškai nepaisydama savo tuometinio vyro Tonio (Jake Gyllenhaal) jausmų, paliko jį sugniuždytą ir įžeistą pabėgdama su nauju vaikinu, bei sakydama, jog Tonis niekada netaps geru rašytoju. Ištekėjusi už kito, labai sėkmingo vyro, galiausiai ji ima suprasti, kad su juo taip pat jaučiasi visiškai nelaiminga. Kaip tik tuo metu, pasiuntinys moteriai atneša knygą, parašytą buvusio vyro, bei viešai dedikuotą jai. Siuzana iš karto suvokia, kad knyga pavadinta būtent taip, kaip ankščiau ją vadindavo vyras – „Naktiniai gyvūnai“. Vedama smalsumo, moteris pradeda skaityti smurto ir neteisybės pilną kūrinį, kuriame, sulig kiekvienu sakiniu, atpažįsta vis daugiau siaubą keliančių detalių iš savo praeities. Stulbinantis dabarties, praeities ir knygos veikėjų gyvenimo epizodų kontrastas, sukuria paslaptingą, šiek tiek painią ir pilną įtampos istoriją.
Kitas nepakartojamas Jake’o vaidmuo – pagrinidinis personažas filme „Donis Darko“ (Donnie Darko, 2001). Iš pradžių dviprasmiško kino kritikų vertinimo sulaukęs kūrinys tik po kelerių metų buvo iš tiesų įvertintas ir pripažintas. Po nelaimingo atsitikimo, šešiolikmetis Donis pastebi, kad gali keliauti laiku po kitus pasaulius ir keisti laiką bei žmonių likimus. Tiesa, po nelaimės, paauglys pradėjo regėti ir vizijas, kuriose nuolat pasirodantis į zuikį panašus, šiurpus monstras Frenkas, skatina Donį vykdyti nusikaltimus: sulaužyti mokyklos vamzdyną, padegti mokytojo namus, žudyti… Su paaugliu vykstančios permainos gąsdina visus Donio artimuosius, o psichologė, pas kurią jis lankosi, konstatuoja, kad jo matomas Frenkas yra tik haliucinacija, būdinga paranojine šizofrenija sergantiems žmonėms. Peržiūrėjus nemažai suaugusio aktoriaus filmų, ganėtinai keista matyti jį tokį jauną, tačiau šis vaidmuo tik patvirtina, jog aktorius, dar paauglystėje įrodė galintis susidoroti net su sudėtingiausiais personažais.
Na ir galiausiai sensacingiausias filmas, kuriame nusifilmavo Gyllenhal’as, tai 2005-ųjų metų romantinė drama „Kuprotas kalnas“ (Brokenback Mountain). Džekas (Jake Gyllenhal) ir Enis – du kaubojai, gyvenimo suvesti vienai vasarai. Kupini troškimų ir gyvenimo planų, abu vaikinai jaučiasi vieniši, kol ateina metas, kai vienas kito draugijoje privalo praleisti visą vasarą kalnuose, ganydami avis. Ilgos ir šaltos naktys bei neaprėpiami gamtos toliai, paskatina jaunuolius suartėti taip, kaip net jie patys nesitikėjo. Kalnuose užgimusi meilė abu juos baugina, tačiau nei Džekas, nei Ernis neturi pakankamai valios nutraukti tai, kas pagaliau juos abu privertė pasijusti reikalingais ir suprastais. 2005 metais publikai pristatyta romantinė drama, sukėlusi audringas diskusijas apie viešą „gėdingo“ homoseksualumo demonstravimą, visame pasaulyje sulaukė daugybės prieštaringų vertinimų: vienų jis buvo kritikuojamas, kitų – aukštinamas kaip dar nematytos drąsos kūrinys, dar kitų – išvis atsisakytas rodyt, nesuteikiant vilties pamatyti jo grožį. Nepaisant visko, po daugybės metų, šis filmas vis dar laikomas geriausiu režisieriaus Ang Lee darbu, pelniusiu jam ir visai jo komandai ne vieną Oskaro apdovanojimą, o aktoriui Jake Gyllenhaal‘ui – geriausio aktoriaus nominaciją.
2. Brad Pitt
Nors dažniau yra kalbama apie Brado Pitt’o išvaizdumą ir spalvingą gyvenimo būdą, nereikėtų pamiršti, kad jis taip pat ir puikus aktorius, suvaidinęs vienuose geriausių filmų per pastaruosius 25 metus.
59-ejų aktorius yra vienas žinomiausių ir galingiausių pramogų pasaulio žmonių, tačiau dėl nuolat viešinamo asmeninio gyvenimo dažnai nesulaukia įvertinimo, kurio nusipelnė. Šalia „gražuoliuko“ vaidmenų jis taip pat įkūnijo ir drąsius, sudėtingus, turinčius nemažai trūkumų veikėjus, daugelyje intriguojančių filmų, kurie parodo, jog jis yra vienas geriausių savo kartos aktorių.
„Troja“ (Troy) (2004) – istorinė drama, režisuota Volfgando Petersono. Trojos karas vyko 10 metų ir padarė didelę įtaką antikinei kultūrai. Homero „Iliadoje“ aprašomi įvykiai trunka tik 51 dieną, kai achajai (graikai) apgulė Trojos miestą. Šie įvykiai yra pusiau istorija ir pusiau mitas, o šio kūrinio įkvėptas filmas nerodo vietų apie dievus bei nimfas ir pateikia karą, kaip veiksmo filmą, dalinai paremtą šia istorija.
Bradas Pitas filme vaidino Achilą – išskirtinį graikų karį. Dėl šio vaidmens aktoriui teko intensyviai treniruotis, todėl ypač merginoms bus į ką pažiūrėti ne tik kovų, bet ir erotinėse scenose. Pitas už šį vaidmenį buvo nominuotas keliems skirtingiems apdovanojimams.
„Vieną kartą Holivude” (Once Upon a Time in Hollywood, 2019) – vienas iš naujesnių Quentino Tarantino filmų, kuriame vaidina Bradas Pittas. Režisierius moka ilgai ir išradingai intriguoti. Dar 2017 metais liepą „The Hollywood Reporter“ informavo, kad jis baigė rašyti scenarijų filmui, kurio viena iš siužetinių linijų pasakos apie režisieriaus Romano Polanskio žmonos aktorės Sharon Tate nužudymą 1969-aisiais, kurį įvykdė keturi Charles‘o Mansono gaujos pasekėjai. Istorija išėjo reto įdomumo. Bradas Pittas čia vaidina serialų bei antrarūšių vesternų aktoriaus Riko Daltono dublerį kaskadininką Klifą Butą. Dėl šio superšaunaus personažo labai nepasisekė legendiniam kung fu filmų „mušeikai“ Bruce‘ui Lee: nors jį vaidinantis Mike‘as Moh į prototipą labai panašus, bet jis greičiau atrodo kaip karikatūriškas personažas – iš jo ir Brado Pitto parodijinės dvikovos scenos neįmanoma suprasti, kodėl dar ir dabar „drakonas“ Bruce‘as yra laikomas veiksmo filmų legenda.
Filme “Dvylika beždžionių“ (12 Monkeys, 1995) Bradas Pittas vaidina šiek tiek pakvaišusį vyruką Džefrį Goinsą. Veiksmas vyksta 2035-aisiai – kraupus virusas nužudė 99 procentus Žemės gyventojų. Išgyvenusieji išsiunčia Džeimsą Koulą (Briusas Vilisas) į praeitį tam, kad jis užkirstų kelią šiam virusui jam dar neprasidėjus. Tai nebūtų geras filmas, jei čia neįsiveltų klaida – jis yra nusiunčiamas šešiais metais per anksti. Džeimsas atsiduria psichiatrijos ligoninėje, kur susitinka Džefrį Goinsą (Pitas). Tai vienas iš pirmųjų filmų, kartu su šiek tiek anksčiau pasirodžiusiu „Septyni“ (Seven), parodžiusių, kad Bradas Pitas nėra tik gražus veidelis, gerai atsirenkantis filmus, bet ir talentingas aktorius. Už šią rolę jam buvo įteiktas Auksinis gaublys už geriausią antraeilį vaidmenį.
Siaubo dramoje „Interviu su vampyru“ (Interview with Vampire: Vampire Chronicles, 1994), paremtoje Anos Rais romanu ir režisuotoje Neilo Džordano, Bradas Pittas atlieka vampyro Luiso vaidmenį. Knyga ir filmas buvo vieni pirmųjų, parodžiusių vampyrus, turinčius sielą. Esamuoju laiku reporteris klausosi vampyro pasakojimo apie savo 200 metų trunkantį gyvenimą. 1791 metais Luisui (Pitas) įkanda jo draugas Lestatas (Tomas Kruzas) ir paverčia jį vampyru. Luisas atsisako žudyti žmones, tačiau norėdamas gyventi, jis turi išmokti vampyriško gyvenimo būdo. Filmas buvo dukart nominuotas Oskarui ir Auksiniam gaubliui, o Pitui tai buvo stipri pradžia pakeliui į didįjį kiną.
Besibaigiant dešimtmečiui Bradas Pitas pasirodė keliose juostose, kurios jo atžvilgiu nebuvo vertinamos itin palankiai („Septyni metai Tibete“ (Seven Years in Tibet), „Velnio sėkla“ (The Devil‘s Own), tačiau tuomet, kai gerbėjai buvo jau pasirengę jį nurašyti, kaip brangų šukuosenų modelį, jis švelniai tariant atsitiesė su „Kovos klubu“ (Fight Club, 1999). Po ketverių metų Pitas vėl dirba su „Septyni“ režisieriumi Deividu Finčeriu, amerikiečių rašytojo Čako Palahniuko romanu paremtoje juostoje.
Džekas (Edvardas Nortonas) yra nelaimingas žmogus, bet jo gyvenimas pasikeičia, kuomet jis sutinka Tailerį (Bradas Pitas) – linksmą ir nerūpestingą muilo pardavėją, kuris paprašo jam trenkti į veidą. Džekas neatsisako, o tuomet prasideda vyrų muštynės. Netrukus draugai įkuria klubą, kuriame muštynių niekas nevaržo, taigi gražus Pito veidelis čia yra neblogai sudarkomas. Dėl vaizduojamo žiaurumo ir moralinių dviprasmybių, filmą kritikai priėmė prieštaringai, tačiau šiandien jis yra laikomas kultine klasika.
1. Leonardo DiCaprio
Nuo pat vaikystes, dar tik filmuodavęsis reklamose, serialuose ,,Ak, jau tie tėvai“ ir ,,Santa Barbara“ šis vaikinas nė nenutuokė kas jo lauks ateityje. Grandioziniu ,,Titaniko‘‘ ažiotažu išplukdyta populiarumo banga jis kūrė stiprius vaidmenis ir nė sykio nepaslydo. Galbūt ne visi filmai atnešė garantuotą finansinę sėkmę, tačiau užsitikrino pavydėtinai aukštus įvertinimus. Ne vienas filmas ir jo vaidmuo buvo nominuoti Oskarui, tačiau tik vienas filmas galutinai užtvirtino, kad šis aktorius yra nusipelnęs to, tai – ,,Hju Glaso legenda“ (angl. The Revenant). L.DiCaprio yra amerikiečių aktorius, filmų prodiuseris ir gamtosaugos aktyvistas. Jis ne tik pasižymi puikia aktoryste, tačiau meilė gamtai taip pat jo neapleidžia. Jis yra įkūręs fondą savo vardu, prodiusavęs du trumpus dokumentinius filmus apie povandeninį gyvūnų gyvenimą ir globalinį atšilimą. L. DiCaprio talentas ir gera širdis yra sėkmingos karjeros receptas. .
DiCaprio neabejotinai sužibėjo pagrindiniame vaidmenyje filme „Didysis Getsbis“ (The Great Gatsby, 2013). Šis filmas alsuoja prabanga, blizgiais kostiumais, ekstravagantiškais vakarėliais ir gera nuotaika. Visa tai sukuria pagrindinis herojus Jay Getsbis (L. DiCaprio), kuris turi tikslą – susigrąžinti seną meilę ir šitaip su vakarėliais atkreipti jos dėmesį į savę. Viskas prasideda dar 1929 m., kai nuotaika visame pasaulyje yra slogi dėl karo, žmones randa puikų pasilinksminimo kampelį milijonieriaus namuose, kuriuose paties šeimininko niekas net nepažįsta. Tuo tarpu netoli Getsbio namų įsikelia gyventi Nikas (T. Maguire), kuriam reikia pailsėti nuo darbo. Jis atvyksta į Niujorką, įsikuria, aplanko čia pat gyvenančią pussesere Deizę (C. Mulligan). Vieną dieną jis gauna Getsbio pakvietimą, į vieną iš savo vakarėlių. Susipažinę, užmezgia ryšį bei suranda vieną sutapimą – Getsbio senoji meilė yra Deizė ir Nikas gali su ja suvesti.
,,Ištrūkęs Džango“ (Django Unchained, 2012) – filmas, stebinantis geru režisieriaus humoro jausmu ir kaustančia siužeto linija. Režisierius Quentin‘as Tarantino kviečia pasinerti į vesterno pasaulį. Filmo siužetas sukasi aplink Džango (J. Foxx), vergą, kuris bus išgelbėtas vokiečių premijų medžiotojo K. Schultz (C. Waltz). Schultzas jam pažada, jog už pagalbą mainais jis padės išgelbėti Džango žmoną Brunhildą iš žiauraus dvarininko Kalvino (L. DiCaprio). Kritikų šis filmas buvo įvertintas palankiai: ,,Įžūlus, kruvinas, drąsus, tiesiog šedevras“.
L. DiCaprio šiame filme turi kitokį amplua nei įprastai – šįkart jis žiaurus, negailestingas, neturintis pagarbos žmogui dvarininkas. Viename iš interviu aktorius atviravo: ,,Pagrindinis dalykas buvo tas, jog turėjau įsikūnyti į sau nepriimtiną ir žiaurų žmogų ir akivaizdu, jog man neišėjo su tuo susitapatinti“. Net pats režisierius prisipažįsta, jog rašant scenarijų, jis pats nemėgo šio personažo, nors paprastai mėgsta visus. Tačiau L. DiCaprio yra profesionalas ir kiekvieną vaidenį atlieką šimtu procentų.
,,Pagauk, jei gali“ (Catch Me If You Can, 2002) yra biografinis filmas, kurį režisavo Steven‘as Spielberg‘as, o scenarijų parašė W. F. Parkes‘as. Pagrindinį vaidmenį atlieka maištingą sielą turintis paauglys Frenkas (L. DiCaprio). Paveiktas šeimyninių problemų, jis pabėga iš namų ir bando verstis kaip tik išmano. Kai baigiasi pinigai, jis sugalvojo schemą kaip pergudrauti kitus ir iš to užsidirbti. DiCaprio šiame filme vaidina labai jaunas ir dar matyti jo jaunatviškas entuziazmas, tačiau šiam aktoriui niekada netrūko energijos.
„Vieną kartą Holivude“ (Once Upon a Time in Hollywood, 2019) – filmas, kuriame sužibėjo ne tik Bradas Pittas, bet ir DiCaprio, suvaidinęs garsų aktorių Riką Daltoną. Kaip aktorius, vaidinantis, akrorių Leonardas įsijautė į savo vaidmenį ir, kaip visada, puikiai pasirodė ir jautriose, ir komiškose scenose, pranokdamas ir garsųjį Bradą Pittą. Vaidmuo leido aktoriui atsiskleisti visame savo gražume.
Tarp nesuskaičiuojamų DiCaprio gerų vaidmenų būtų nuodėmė praleisti Džeko personažą „Titanike“ (Titanic, 1997), su kuriuo jis ir išgarsėjo. Tai vienas žymiausių L. DiCaprio vaidmenų, o visų laikų filmu tapęs ,,Titanikas“ iki šių dienų virpina širdis su sava istorija. Amerikietis lobių ieškotojas povandeniniu laivu nusileidžia į dugną, kur nori rasti brangų papuošalą. Tačiau vietoj briliantų, aptinka piešinį su nuogu jaunos merginos atvaizdu. Tame piešinyje buvo jau dabar 102 metų senutė Rose (G. Stuart), kuri patvirtina, jog piešinyje būtent ji ir susidomėjusiam radybų savininkui sutinka papasakoti dramatiškos istorijos, nutikusios prieš 84 metus, smulkmenas. Toliau yra pasakojama meilės istorija, kuri pavergė visą pasaulį. Iš neturtingos šeimos kilęs Džekas (L. DiCaprio) per atsitiktinumą atsiradęs laive, sutinka mergina Rose, kuri ruošiasi vestuvėms jog patenkintų tėvų norus. Šis įvykis ją vedą į neviltį, todėl ji nusprendžia laive nusižudyti. Tačiau laiku ir vietoje atsiradęs Džekas neleido tam įvykti. Nuo to momento tarp jų įsižiebė kibirkštis, kuri peraugo į meilę. DiCaprio atsiskleidė kaip aktorius, galintis puikiai atlikti romantinį vaidmenį.
Na ir galiausiai labiausiai sukrečiantis ir nustebinęs filmas, kuriame dar vieną pagrindinį vaidmenį atliko DiCaprio – tai drama „Pradžia“ (Inception, 2010). Domas (vaidina L. DiCaprio) – talentingas vagis, kuris yra geriausias savo srities specialistas. Jis valdo kontorą, kurios darbuotojai sugeba pasinerti į žmonių sapnus bei implantuoti naują informaciją ar panaikinti seną. Gavę naują užsakymą, jo negali atsisakyti, nes vilioja atlygis. O užduotis užsakovui atrodo paprasta – įsiskverbti į sėkmingo verslininko smegenis ir įrašyti naują informaciją, kuri leistų jo konkurentams pakoreguoti verslininko mąstyseną. Šis procesas reikalauja daug pastangų ir išmonės, nes ši sapnų technologija yra kartu ir pavojinga. Domui tenka sukurti strategiją ir planą kaip tai galėtų padaryti, nes pasiekti turtingą verslininką yra iššūkis – o tuo labiau jį užklupti miegantį. Tačiau ir pats Domas filmo eigoje patiria asmeninius sunkumus. Jis vis regi savo žuvusią žmoną, kuri nebekontroliuodama savo sapnų ir nesuprasdama kur tikrovė, o kur – sapnas, nusižudė. Domui tai sunku išgyventi, tad jis pasiduoda vizijoms ir vis įsivaizduoja, kad jo žmona galėtų būti gyva.
Holivudas – ir gerų, ir blogų filmų kalvė, jame įsižiebia ir krenta kino žvaigždės, tačiau kai kurių aktorių talentas – nemirtingas ir jiems lemta amžinai stovėti kino Olimpe.
