Filmo "Yesterday" kadras

Per ilgą daugiau nei 120 metų trunkančią kino istoriją sunku pervertinti Didžiosios Britanijos kino pramonės pasiekimus. Išskirtinis, su niekuo nesumaišomas britiškas humoras rado savo vietą šalies kino kūriniuose ir tapo pamėgtas ne tik salose, bet ir visame pasaulyje.

Parinkome jūsų dėmesiui 10 neeilinių kino pavyzdžių kur komedija griežia pirmu smuiku. Tikimės, kad šie filmai jus sušildys ir neabejotinai pakels nuotaiką.

10.DAR VAKAR“ (Yesterday, 2019)

Britų režisierius Danny Boyle‘as (g. 1956 m.) į kiną įsiveržė kaip ryški kometa, sukūręs chuliganišką juodąją komediją „Negilus kapas“ (Shallow Grave, 1994), kurią pristatė taip: „Tai jaunatviškas, juokingas ir šiuolaikinis škotiškas trileris – truputį rūstus, šiek tiek šokiruojantis ir galintis išprovokuoti jūsų juoką labiausiai netinkamais momentais“.

Dar labiau jis išgarsėjo ekranizavęs škotų rašytojo Irvine‘o Welsho knygą „Traukinių žymėjimas“ (1996 m.). Ir knyga, ir filmas į pankų subkultūrą atnešė keletą naujadarų: „Traukinių žymėjimu“ visame pasaulyje imta vadinti narkotikų įsigijimą, pačius kvaišalus – „rūgštimi“, o I. Welshas buvo pavadintas „Cheminės kartos dainiumi“.

Po natūralistinių narkotinių vizijų kupino „Traukinių žymėjimo“ D. Boyle’as išvyko į džiungles ieškoti „prarastojo rojaus“ drauge su aktoriais Leonardo DiCaprio, Tilda Swinton ir Virginie Ledoyen („Paplūdimys“/ The Beach, 2000), susuko du fantastinius trilerius („28 dienos po…“/ 2002 ir „Gęstančią saulę“/ Sunshine, 2007), aštuoniais Oskarais apdovanotą stebuklinę pasaką „Lūšnynu milijonierius“ (Slumdog Millionaire, 2008), tikrais faktais pagrįsta šiurpią istorija apie alpinistą Aroną Ralstoną („127 valandos“/ 127 Hours, 2010).

Pastatė keletą spektaklių Nacionaliniame teatre, 2012-aisiais režisavo Londono Olimpinių žaidynių atidarymo ceremoniją, pavadintą „Stebuklų salomis“ (Isles of Wonder).

Dramoje „Stivas Džobsas“ (Steve Jobs, 2015) režisierius pagerbė neseniai mirusį korporacijos „Apple“ įkūrėją (jį suvaidino Michaelas Fassbenderis). 2017-aisiais susuko „Traukiniu žymėjimą 2“.

O kol kas paskutinis jo darbas – muzikinė retro komedija „Dar vakar“, kurios sloganas (reklaminis šūkis) skamba taip: „Dar vakar visas pasaulis žinojo „The Beatles“, o šiandien jų dainas prisimena tik Džekas…“

Džekas Malikas (Himeshas Patelis) – Anglijos provincijoje gyvenantis muzikantas, dainų autorius ir atlikėjas. Jo kišenėse nuolatos švilpauja vėjai, o padainuoti jį kviečia tik į aptriušusias aludes. Jo vadybininkė ir vaikystės draugė Elė Eplton (Lily James) skatina vaikiną nenusiminti ir atkakliai siekti savo svajonių.

Po tokio prologo būtų logiška laukti daug kartų kine panaudoto siužeto, kuriame per kančias ir nepriteklius jaunas genijus visgi pakyla į muzikinį Olimpą. Tačiau autoriai pasuka visai kitu keliu į parapsichologijos ir absurdo komedijos lankas.

Kartą Džekui atsitiko dvi nelaimės: mįslingai dingus elektros energijai, per 12 minučių, kai Žemės planeta buvo paskendusi tamsoje, vaikinas pakliuvo į neįprastą autobuso avariją, bet laimei, liko gyvas. Tačiau atsigavęs po traumos, jis sudainuoja klasikinę baladę „Yesterday“ ir staiga supranta, kad niekas šios dainos nežino ir nieko nėra girdėję apie „The Beatles“.

Šokiruotas jaunuolis, aišku, negali tokia situacija patikėti, bet palengva prisitaiko prie naujų aplinkybių. Jis pradeda „Bitlų“ dainas atlikti kaip savo kūrybą. Pasipila kvietimai dainuoti vietinėje televizijoje, net koncertuoti per Edo Sheerano pasirodymą Maskvoje.

Neįtikėtini nuotykiai veja vienas kitą, bet, regis, pamažu artėja ir Džeko apgaulės demaskavimo valanda.

Idėja apie pasaulį be „Bitlų“ pirmiausiai sugalvojo animacinių „Simpsonų“ scenaristas Jackas Bartas. Šią idėją scenarijumi pavertę Richardas Curtisas – kino hitų „Ketverios vestuvės ir vienerios laidotuvės“, „Noting Hilas“ ir „Tegyvuoja meilė! autorius. (G.J.)

9.PLANKETAS IR MAKLEINAS“ (Plunkett & Macleane, 1999)

Kiekviena tauta turi savą Tadą Blindą, kuris laisva valia imasi sunkios „svieto lygintojo“ misijos.

Anglijoje tokių kilnių „razbaininkų“ taip pat visais laikais netrūko. Robiną Hudą žino visi. Bet Vilą Planketą ir Džeimsą Makleiną – toli gražu ne kiekvienas. O būtent ši smarkuolių porelė piniguočiams savo metu įvarė daug baimės.

Sudarę džentelmenišką sandėrį, draugužiai ėmė „laisvinti“ turčius nuo pinigų ir brangenybių. Bet kartą jiedu užpuolė teisėjo Gibsono karietą, o Makleinas įsimylėjo teisėjo dukterėčią Rebeką. Praradę budrumą bičiuliai patenka į kalėjimą, kur jų laukia nelinksma perspektyva būti pakartiems ant Tyburno tilto.

Ridley Scotto sūnaus Jake’o Scotto filmą reikia „prisijaukinti“: pradžioje toli gražu ne viskas aišku, tamsu ir supainiota. Režisierius, regis, taip elgiasi sąmoningai, kad žiūrovai įsijaustų į niūrią Londono atmosferą ir pasinertų į purviną aplinką, kurioje svarbi vieta atiteks klampioms pelkėms ir dvokiančiai kanalizacijai.

Kontrastais grįstas ir filmo stilius: čia persipina Peteriui Greenaway‘ui būdingos barokinės puošmenos (matyt, neatsitiktinai lordą Gibsoną vaidina aktorius Michaelas Gambonas), ir tarsi iš Danny Boyle‘o „Traukinių žymėjimo“ kartu su pagrindinę aktorių porele Robertu Carlyle’u ir Jonny Lee Milleriu atklydusios narkotinės haliucinacijos. Sentimentalų (taip ir knieti pabrėžti, senamadišką) lyrizmą ir melodramatiškumą pabrėžia kino kameros meiliai filmuojama Liv Tyler (kažkas ją net pavadino Londono madona).

Bet yra filme ir humoro, neretai nešvankaus, bet argi tokioje realybėje galėjo būti kitaip?

Eksperimentai su skirtingų žanrų bei stilių sumaišymu pagimdė visai įdomų kokteilį, kai avantiūriniai „apsiausto ir špagos“ siužetai gražiai persipina su grubia literatūrinio realizmo (kad ir Ch. Dickenso romanų) faktūra. Nuožmusis policijos seklys Čensas (Kenas Scottas) labai panašus į V. Hugo romane „Vargdieniai“ Žaną Valžaną atkakliai persekiojantį inspektorių Žaverą.

Žodžiu, „Planketas ir Makleinas“ – puikus postmodernistinis kūrinys, kurį norisi pažiūrėti kelis sykius, kad kaskart pastebėtum svarbias smulkmenas, į kurias anksčiau nebuvai atkreipęs dėmesio. (G.J.)

Hot Fuzz film movie filmas

8. „Kietas Faras“ (Hot Fuzz, 2007)

Mėgstate kriminalus filmus su juoko elementais? Tuomet ši komedija yra skirta kaip tiks jums. Ši kriminalinė komedija yra režisuota Edgar Wright, kuris dalinai pats parašė šią komediją, padedamas Simon Pegg. Šiam filmui sukurti buvo semiamasi įkvėpimo iš daugiau nei šimto veiksmo filmų. Kūrėjai įdėjo ypatingai daug pastangų, kuriant scenas su sprogimais, susišaudymais bei kruvinomis scenomis, norint suteikti filmui išskirtinio unikalumo.

Susipažinkite su seržantu Nikolu, jis geras… O gal net per geras… Toks geras faras, kad net privertė savo policijos departamentą jį „pradanginti“, nes vertė kitus atrodyti prastai. Taigi norint apdovanoti už gerą darbą Metropolijos komisariatas jį paskyrė dirbti į mažą Sandfordo miestelį.

Atvykęs į miestelį Nikolas greit susipažįsta su nauja aplinka, kurią sudaro gana draugiški miestelėnai, turintys gana įdomias asmenybes. Nikolas yra priskiriamas į naują policijos komisariatą, kuriame niekas nežiūri taip rimtai į savo pareigas kaip pats Nikolas. Policininkas yra priskiriamas su nauju kolega Danny, viršesniojo inspektoriaus sūnumi, kuris yra stambesnio sudėjimo ir asocijuojasi su amerikietiškomis spurgomis bei dievina Holivudinius filmus.

Keistas paaukštinimas pareigose bei nauja aplinka gretai yra užgožiama neįprastų žmogžudysčių, kuomet nei vienos miestelyje nebuvo užregistruota net 20 metų. Nikolas ir Danny imasi aiškintis kas slepiasi už šio sąmokslo.

7. ALFIS“ (Alfie, 2004)

Šio filmo personažas, sukurtas britų dramaturgo Billo Naughtono, pirmą kartą didžiajame ekrane pasirodė 1966 metais režisieriaus Lewiso Gilberto filme. Tuo metu Anglijoje vis dar šėlo kritikų „Svinguojančiu Londonu“ praminta triukšmingai reiškiamo džiaugsmo atmosfera. Operetinius priešus be ypatingų pastangų triuškino elegantiškasis Seano Connerio vaidinamas Džeimsas Bondas. Superpopuliari Liverpulio ketveriukė „The Beatles“ džiugino milijoninę fanų minias ne tik koncertų salėse ir stadionuose, bet ir filmuose. Režisierius Richardas Lesteris chuliganiškose komedijose demaskavo suplėkusias britų imperijos tradicijas ir davė visišką laivę pasireikšti anarchiško maišto dvasios užvaldytam jaunimui.

Tokiame fone labai organiškai atrodė tada sparčiai populiarėjančio jauno aktoriaus Michaelo Caine‘o suvaidintas Alfis – lengvai per gyvenimą skriejantis plevėsa ir širdžių ėdikas, toks modernus Kazanova. Tik jeigu legendinis venecijietis savo apkūnioje memuarų knygoje skrupulingai aprašė savo tikrus meilės romanus, tai panašius nuotykius jo tolimasis giminaitis patiria… svajonėse. O realybėje santykiuose su moterimis jis yra savimyla, egoistiškai išnaudojantis jam palankias moteris ir visai nesigilinantis į jų savijautą.

Šiais laikais Michaelo Caine‘o tiesioginiu pasekėju vadinamas aktorius Jude’as Law. Ir ne be pagrindo: painiame psichologiniame detektyve „Seklys“ (Sleuth, 2007 m., rež. Kennethas Branagh, pagal Anthony Shafferio pjesę) abu susitiko ir tarsi iš natų sugrojo savo partijas. Įdomu tai, kad jaunuoliui Jude‘ui atiteko vaidmuo, kurį 1973 metais sukurtame filme atliko Michaelas Caine‘as.

Naujasis Jude’o Law suvaidintas Alfis yra Manhatane gyvenantis limuzino vairuotojas, kuri supa pulkas gražuolių, kurių dauguma – jo klientės. Su jomis vyrukas miega be jokių įsipareigojimų, nors turi draugę vienišą mamą Džiulę (Marisa Tomei). Alfiui toks gyvenimo būdas patinka ir jis dėl nieko nekvaršina savo galvos. Tačiau kartą Alfis intymiai pabendrauja su geriausio draugo ir bendradarbio Marlono mergina Lonete (Nia Long). Šis poelgis jį priverčia susimąstyti apie savo įpročius.

Galiausiai vyrukas gauna skaudžią pamoką, kuri skamba taip: jeigu tu nerimtai vertinsi tave mylinčias moteris, pratinkis prie minties, kad kada nors nebūsi reikalingas niekam. (G.J.)

6. VIENOJE KILPOJE“ (In the Loop, 2009)

Tai politinė satyra, pasakojanti apie veikėją Simoną Fosterį, Dž. Britanijos valstybės sekretorių, atsakingą už tarptautinę plėtrą, kuris duodamas interviu ištaria vieną lemtingą žodį, pakeisiantį jo ir kitų žmonių gyvenimus.

Interviu metu paklaustas apie karo galimybę Artimuosiuose Rytuose, Simonas Fosteris atsako, kad karas nėra numatomas, nė nenutuokdamas apie šio atsakymo pasekmes. Tomas Hollanderis puikiai atlieka savo komišką vaidmenį, vaidindamas Simoną, kuris nėra kvailys, tiesiog geras žmogus, bet pernelyg susipainiojęs savyje, netikėtai jam patekus į žiniasklaidos akiratį.

Filme galima sutikti daug įdomių veikėjų, bet pagrindinis veiksmas sukasi aplink Simon Foster, kuriam nesiseka išlaikyti pusiausvyros, staiga patekus į svarbių įvykių centrą. Kadangi Simonas pasisako prieš karą, jis susiduria su ministro pavaduotoja (kurią puikiai suvaidino Mimi Kennedy) bei pacifistu Amerikos generolu, kurio vaidmenį atliko Jamesas Gandolfinis. Tuo pačiu metu Simon turi nuraminti savo vyriausybės komunikacijos direktorių (Peteris Capaldi), kuris yra įsiutęs.

Filme parodoma, kaip karinio konflikto perspektyva yra narpliojama personalo lygmeniu. Filme naudojama kalba yra nuostabi, šmaikšti, juokingos vietos išdirbtos taip greitai, kad reikia net kelis kartus peržiūrėti šį filmą, norint laiku spėti sugaudyti visus juokelius. Po komedijos skraiste yra slepiama kiek gilesnė mintis, apie žmogaus prigimtį, kuri yra silpna, savanaudiška ir negalinti išsižadėti savų interesų. Režisierius Armando Iannucci, kuris parašė filmą kartu su kitais penkiais scenaristais, pasitelkia komiškas situacijas bandant atskleisti skirtumus tarp britų ir amerikiečių. Britai vaizduojami kaip nevykėliai, tačiau linkintys gero. Arba kaip pikti, bet paklusnūs, o amerikiečiai dažniausiai kaip sunerimę ar racionalūs, taip pat galimas ir kitas variantas – vaizduojami kaip laimingi psichopatai. Po šiuo bendravimu bandoma parodyti, jog amerikiečiai yra turtingi ir turintys teisę daryti bet ką, o britai – jaunėliai partneriai, stengiantys šalia jų gerai atrodyti. (M.S.)

.

5. „Vilburas nori nusižudyti“ (Wilbur Wants to Kill Himself, 2003)

Tai vienas iš filmų skirtas gražinti žiūrovus į kino sales, rodant gyvenimiškas istorijas. „Vilburas nori nusižudyti“ toks pilnas realybės ir efektų stygiaus, kad neįmanoma pagalvoti, jog tai būtų netikra. Istorija itin artima žiūrinčiajam, nes susidaro įspūdis, kad klausaisi draugo gyvenimo pasakojimo kavinėje. Nesvetimas šiam filmui yra skurdumo jausmas, esketizmas ir „galo su galu“ nesudūrimo problematika (pavyzdžiui – knygyno išlaikymas nustekena brolius finansiškai).

Savitą nuotaiką kuria dvi kardinaliai skirtingos filmo erdvės – ligoninė ir knygynas. Ligoninė sterili, šalta vieta su savo prižiūrėtojais – empatiškuoju daktaru Horstu ir jo padėjėja Moira. Horstas nuolat susimastęs, tarsi skrajojantis padebesiai, todėl susidaro įspūdis, kad jam pačiam reikia daugiau spichologinės pagalbos negu jo ligoniams. Moira tarsi atvara daktarui. Ji hiperaktyvi, visą filmą demonstruojanti seksualumą ir šukuosenų kaitą. Tiesa, nesibodėjo ji ir Vilburui pateikti dviprasmiško „pagalbos“ pasiūlymo. Tuo tarpu knygynas, mus nukelia į labai aistringą, paslaptingą net intymę erdvę. Knygyno ore sklaido tam tikra romantinė nuotaika. Be to čia padėtį valdo broliai Vilburas ir Harburas.

Režisierė Lone Scherfig subtiliai kaitalioja emocijas, komizmą paverčia tragedija ir atvirkščiai. Kartais lyrinę sceną pakeičia grubiu sarkazmu, sukonstruoja dramatizmą paprastose situacijose. Šioje kino juostoje autorė priverčia žiūrovus analizuoti žmogų vadovaujantis detektyvinės istorijos principais. (A.Ž.)

4.STRIPTIZO ERELIAI“ (The Full Monty, 1997)

Prieš keletą metų spaudoje buvo rašoma, kad lietuvaitės, šiaip jau mielai dalyvaujančios svetur vykstančiuose grožio konkursuose, atsisakė pasirodyti „Mis Venus“ finale, nes ten reikėjo peržengti paskutinę ribą ir išeiti ant podiumo Ievos kostiumais.

Smagu žinoti, kad lietuviškas drovumas dar šį tą reiškia. O štai „Striptizo erelių“ herojams natūralų gėdos jausmą padeda įveikti žiauri gyvenimo realybė. Kai anglų metalurgijos gamykla buvo uždaryta, darbo neteko daug vyrų. Garis Šofildas (Robertas Carlyle’as) ir Deivas Horsfordas (Markas Addy) pusę metų registravosi darbo biržoje, tačiau ji nieko pasiūlyti negalėjo. Todėl vyrukams tenka kasdieninės duonos kąsniui pinigų prasimanyti sukčiaujant.

Kartą į miestelį atvyko profesionalaus vyrų striptizo trupė „Chippendales“, savo pasirodymu privertę vietines moteris jų prisistatymo metu kaip reikiant įsišėlti. Šis Šefildą sudrebinęs įvykis pakišo Gariui puikią verslo plano idėją, ir jis pradėjo agituoti savo buvusios darnios brigados narius persikvalifikuoti į…striptizo šokėjus.

Pradžioje šis scenarijus buvo pasiūlytas Danny Boyle‘ui, ką tik išgarsėjusiam skandalinguoju „Traukinių žymėjimu“ (Trainspotting, 1996 m.). bet režisieriui scenarijus nepadarė įspūdžio. Gal net pasirodė „antrarūšis“. Mat kaip tik tada britų ekranuose pasirodė dar viena tragikomedija apie bedarbius darbininkus – „Tuščias reikalas“ (Brassed Off, 1996 m., rež. Markas Hermanas). Joje buvo pasakojama apie tai, kaip Anglijos šiaurėje esančio Grimlio miestelyje, uždarius vienintelę darbovietę anglies šachtą, išnykimo pavojus iškilo ir miestelėnų pamėgtam mėgėjiškam pučiamųjų orkestrėliui. Vienintelė galimybė išlikti – pergalė nacionaliniame mėgėjiškų muzikinių kolektyvų konkurse.

Laimingas bilietas realizuoti „Striptizo erelių“ scenarijų atiteko režisieriui Peteriui Cattaneo, kurio anksčiau sukurtas trumpametražis filmas „Brangioji Rouzė“ buvo nominuotas Oskarui. O „Striptizo ereliai“, pirmasis jo pilnametražis filmas, Oskarą laimėjo už geriausią originalią muziką.

Dar nebaigus filmo studijos „Twentieth Century Fox“ vadovai ėmė smarkiai abejoti šio projekto finansine sėkme ir net svarstė galimybę „Striptizo erelius“ platinti tik vaizdajuostėmis.

Panašiai abejota buvo ir Lietuvoje, bet visgi filmas mūsų ekranuose pasirodė ir buvo pakankamai sėkmingas. Dar ilgiau buvo vaidinamas šio filmo pagrindu sukurtas „Domino“ teatro spektaklis. (G.J.)

3. „Burke ir Hare“ (2010)

Ką padarytų žmogus, norėdamas praturtėti, išgarsėti ar pasiekti savo svajonę? Manipuliuotų, apgaudinėtų ar netgi imtųsi žudymo?

Režisierius John Landis 2010 metais į eterį išleista britų juodoji komedija „Burke and Hare“ per humoro prizmę atskleidžia, kokių priemonių žmonės imasi dėl turtų. Tai tikrais faktais paremta istorija apie XIX amžiuje Škotijoje gyvenusius žudikus – William Burke bei William Hare.

XIX a. Škotija, Edinburgo miestas garsėja savo medicinos mokyklomis. Jos ten dvi – Barclay‘s anatomijos mokykla, vadovaujama daktaro Robert‘o Knox‘o, bei Karališkasis Škotijos chirurgų koledžas, vadovaujamas profesoriaus Alexander Monro.

Paskaitos šiose mokyklose vyksta skrodžiant lavonus – kitaip medicinos XIX amžiuje neišmoksi. Anatomijos mokyklos daktaras Robert‘as Knox‘as paskaitoms pirkdavo nubaustų mirties bausme žmonių lavonus, tačiau po to, kai profesorius Alexander Monro, pasinaudodamas savo įtaka išleido naują įstatymų potvarkį, visi lavonai atitenka konkurentui.

Anatomijos dėstytojas Robert‘as nebeturi iš kur gauti lavonų savo paskaitoms. Tuo pat metu dviem draugams, nelaimėliams emigrantams William‘ui Burke bei William‘ui Hare ir vėl nepasiseka užsidirbti pinigų. Bandant parduoti „gydančias samanas“ jų apgavystė išaiškėja ir jiems telieka bėgti. Paskutines monetas skaičiuojantys draugai grįžta namo, o ten žinia – mirė nuomininkas, beveik paskutinis jų pajamų šaltinis. O ir lavono tenka atsikratyti patiems. Gabendami kūną, draugai užsuka į barą, išleisti paskutinius savo turimus pinigus ir ten sužino, jog daktaras Robert‘as Knox‘as superka mirusiuosius. Galbūt tai puikus, naujas verslas draugams, tačiau iš kur gauti prekių?

Pagrindiniai šio filmo veikėjai William‘as Burke (Simon Pegg) bei William‘as Hare (Andy Serkis) – airių emigrantai, gyvenantys Škotijoje. Filmas pasakoja būtent jų istoriją. William‘as Burke atrodo geros širdies, protingas, pasiaukojantis, tačiau neturtingas duobkasys. Jo geriausias draugas, šmaikštus, sumanus, tačiau taip pat neturtingas duobkasys, kuris vis bando prasimanyti verslo idėjų. William‘o Hare žmona – Lucky (Jessica Hynes) turi bėdų dėl alkoholizmo, dažnai pyksta ant vyro, tačiau yra protinga bei šaltakraujiška. Ji visiškai nepasibaisi sužinojusi jog abu William‘ai žudo žmones. Negana to, ji net prisideda ir tampa jų bendrininke.  Ginny Hawkins (Isla Fisher) – graži, jauna prostitutė. Jos svajone tapti aktore, tad dėl šio tikslo ji gali padaryti viską – manipuliuoti, apgauti, priversti įsimylėti. Bare deklamuodama Šekspyro „Makbetą“ ji sužavi William‘ą Burkę. Ginny Hawkins manipuliuoja įsimylėjusiu William‘u Burke ir apkerėjusi jį savo žavesiu, traukia pinigus iš jo savo spektakliui. Kitas svarbus veikėjas filme daktaras Robert‘as Knox‘as (Tom Wilkinson) – garsus Edinburgo medicinos mokyklos anatomijos dėstytojas. Paskaitų metu, jis pjausto lavonus studentų akyse. Daktaras žymus Edinburge ir šio titulo jis neketina prarasti, tad net žinodamas, kokia mirtimi mirė Burke ir Hare parduodami lavonai, jis jų neįskundžia.

to meto garsiam anatomijos dėstytojui daktarui Robert‘ui Knox‘ui. Beje, beveik visas filmas buvo filmuojamos Edinburge, Škotijoje, ir tik kelios scenos nufilmuotos Londone, Stirlingo mieste Škotijoje bei angliškame užmiesčio name „Knole“ esančiame pietryčių Anglijos šalyje Kente. (O.L.)

Shaun-Of-The-Dead-Sequel-660x400

2. „Zombių karalius“ (Shaun of the Dead, 2004)

Edgaras Howardas Wrightas – anglų režisierius, scenarijų rašytojas bei prodiuseris. Edgaras pradėjo kurti nepriklausomus trumpametražinius filmukus prieš išleisdamas „A Fistful of Fingers“ (1995). Prieš „Zombių karalių“ Edgar sukūrė ir režisavo komediją „Asylum“ (1996), kurią parašė Davidas Walliamsas.

Siaubo bei romantikos apraiškų turinti komedija „Zombių karalius“ sulaukė puikių kritikų atsiliepimų bei komercinės sėkmės. Filmas buvo nominuotas BAFTA (angl. British Academy of Film and Television arts). Didžioji Britanija dažnai laikoma viena iš geriausių šalių filmuoti zombių filmus. Tokie filmai kaip „28 Days Later“, „Spaced“ – puikus to įrodymas. „Zombių karalius“ be to kad nepristinga nepaliaujamo humoro visos komedijos metu taip pat yra kupinas filmams su zombiais būdingų elementų: kraujo, žiaurumo ir kt. elementų.

Filmo pradžioje pagrindinis veikėjas Shaunas nesutaria su savo patėviu bei patiria sunkumų darbe. Negana to, Shauno mergina Liza jį palieka, ko pasekoje Shaunas ir jo bičiulis Edas stengdamiesi pamiršti sunkumus pasineria į Nintendo žaidimus. Vaikinai visiškai nenutuokė, jog prasidėjo zombių apokalipsė iki tuomet, kol jiems tenka nudobti keletą zombių savo kieme.

1.GYVENIMO PRASMĖ“ (The Meaning of Life, 1983)

Anglai visai ne be pagrindo giriasi, kad pelningiausia po roko grupės „The Beatles“ ir poną Byną ilgai vaidinusio Rowano Atkinsono britų eksporto preke tapo šešių asmenų „Skrajojantis Monty Pythono cirkas“, sugebantis kandžiai pasišaipyti iš visko, kas šventa.

Oksfordą baigę „šaipokai“ sukūrė net visai naują komedijos žanrą – „visiškos nesąmonės komediją“.

1969 metais britų televizijoje gimė originali humoro grupė, kurios lyderis Johnas Cleese‘as padeda naujajam draugui, tuomet Londone gyvenusiam amerikiečių režisieriui Terry Gilliamui įsidarbinti jų komiškame TV šou scenaristu. Netrukus jis tapo šeštuoju „Skraidančiu Monty Pythono cirko“ nariu (be Johno Cleese‘o šį kolektyvą sudarė Michaelas Palinas, Terry Jonesas, Ericas Idle‘as ir Grahamas Chapmanas).

Linksmos kompanijos koziriai buvo absurdas, groteskas, britiškų tradicijų parodija ir juodasis humoras.

Pirmasis T. Gilliamo režisuotas filmas buvo „Monty Pythonas ir Šv. Gralis“ (Monty Python and the Holy Grail, 1975 m.). Jis įnešė svarbias korektyvas į komedijos žanrą ir tapo geriausia visų laikų britų absurdo komedija. Autoriai pasikėsino į legendas apie karalių Artūrą. Veiksmas plėtojasi 932 metais. Ieškodami Šv. Gralio taurės karalius ir jo ištikimieji Apvalaus stalo riteriai pakliūva į kvailas situacijas ir susitinka keistus personažus – pvz., baltą triušį – galvažūdį, komunoje gyvenančius valstiečius – anarchistus, Juodąjį riterį, kuriam Artūras nukerta abi rankas ir kojas ir tik tada Juodasis riteris sutinka pripažinti, kad dvikova baigėsi lygiomis…

Vėliau sekė „Brajano gyvenimas“ (Life of Brian, 1979, rež. Terry Jonesas) – dar viena „Monty Pythono“ komedija, išsityčiojusi iš krikščionių religijos. Čia buvo teigiama, kad daugiau nei prieš 2 tūkst. metų Trys Išminčiai dėl mažos astronominės klaidelės aplankė ne kūdikėlį Jėzų, o netoliese tuo pat metu gimusį Brajaną. Dėl šios aplinkybės visi užaugusį Brajeną (Ericas Idle‘as) vadino Mesiju, o vaikinas ilgai tai neigė. Kai ginčytis atsibodo jis tikrai patikėjo, kad yra Išrinktasis ypatingai misijai – tapti Judėjos Liaudies fronto lyderiu ir išgelbėti šalį nuo okupantų romėnų. Galiausiai buvo nukryžiuotas ir sudainavo optimistišką dainelę „Visada matyk šviesiąją gyvenimo pusę“ (Always Look On The Bright Side Of Life), seniai tapusią pagrindinės internetinės platformos hitu:

Ne mažiau paradoksalus ir linksmas yra trečiasis „Monty Pythono“ filmas „Gyvenimo prasmė“, apdovanotas Kanų kino festivalio žiuri prizu. Filmo autoriai jiems būdinga „šaipokiška“ maniera bando įprasminti visą žmogaus gyvenimą nuo gimimo iki mirties…ir dar šiek tiek ilgiau.

Filme nėra vienos siužetinės linijos – čia į bendrą visumą sujungta daug mikronovelių, savotiškų humoristinių skečų – kaip visada ciniškų ir satyrinių apie žmogaus gyvenimo etapus – gimimą, vaikystę, tarnybą armijoje, vedybas, senatvę, mirtį ir… pomirtinį gyvenimą.

Žiūrovai sužino daug įdomių dalykų, pavyzdžiui, viena senovės Romos katalikų pora turėjo daug vaikų, nes buvo įsitikinę, kad „kiekviena sperma yra šventa“. Kitur katalikiškai auklėjami moksleiviai lanko bažnyčioje keistas pamaldas, kurios greičiau panašios į lytinio švietimo pamokas. O viename restorane svečiai iki persivalgymo vaišinami gausiais patiekalais ir daina „Argi ne baisiai malonu turėti penį“?

Sveikas protas nepadės geriau suvokti „Monty Pythono“ filmus. Nes čia karaliauja siurrealistinio absurdo logika. (G.J.)

Gediminas, jankauskas, Arnas Mackonis, Milena Silvestravičiūtė, Austėja Žostautaitė, Odeta Liakaitė

Taip pat skaitykite: 10 puikių filmų apie itin keistus superherojus

Rekomenduojame

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: