Dažnai žiūrime tiek daug televizijos laidų, kad po kurio laiko tiesiog perdegame. Taip jaustis galima ir kai žiūrimi keli sezonai su tais pačiais veikėjais. Tuomet antologiniai serialai gali tapti jūsų nauju mėgstamiausiu dalyku.
Antologinių serialų epizoduose arba sezonuose dažnai rodomos atskiros savarankiškos istorijos ir personažai, kurie gali būti tematiškai nesusiję ir paprastai yra paremti detektyvo, siaubo arba „Sci-fi” žanrais. Antologiniai serialai taip pat patrauklūs žiūrovams, kurie nejaučia poreikio žiūrėti visą serialą nuo pradžios iki galo.
Vienas geriausių antologinių serialų žiūrėjimo aspektų yra tas, kad jie nereikalauja daug laiko, tačiau suteikia daugybę pasakojimo galimybių. Nors jie gali būti ne tokie populiarūs kaip įprastiniai serialai, jie garantuotai suteiks daugybę pramogų. Todėl jums atrinkome 10 antologinių serialų, kurie pritrauks jūsų dėmesį.
10. Guillermo del Toro’s Cabinet of Curiosities (2022-)
Tai garsiojo siaubo filmų režisieriaus Giljermo del Toro aštuonios trumposios siaubo juostos, iš kurių dvi jis režisavo, o prie kitų kūrimo prisidėjo. Kiekviena savaip elegantiška ir groteskiška. Del Toro yra lyg siaubo filmų reklaminis veidas, žinomas dėl tokių kino juostų kaip „Pano labirintas“ (Pan’s Labyrinth, 2006) ir „Vandens forma“ (The Shape of Water, 2017), o šįkart jis pats pasakoja košmariškas istorijas.
Režisierius pasirodo kiekvieno epizodo pradžioje ir lieka lyg kraupus, visagalis šešėlis. Šalia jo matome ir patį kabinetą – ornamentuotą medinę konstrukciją, kurios turinys – tai įvairiausi raktai, kaulai, vienaragio ragai ir t. t. Iš jos taip pat sklinda siaubo kinematografijoje gerai žinomi aktorių balsai, tokių kaip Dženifer Kent iš „The Babadook“, Anos Lilės Amirpor iš „A Girl Walks Home Alone at Night“ ir Deivido Prioro iš „The Empty Man“, tačiau kiekvienoje serijoje vis tiek vyrauja Del Todo stilius, primenantis keistą pasaką, pilną skrandį sukančių specialiųjų efektų ir iškrypusios moralės. Į šį kabinetą žmones atveda jų pasipūtėliškas įžūlumas ir netrukus išaiškėja, kad jie patenka į grynų gryniausią pragarą.
Serijose pasirodę monstrai – neabejotinai Del Toro braižas. Septyniose iš aštuonių dalyvauja jau ankstensniuose Del Toro filmuose matytos meistriškai sukonstruotos pabaisos: milžiniška žiurkių karalienė iš Vinčenzo Natali „Graveyard Rats“, vabalakis monstras, panašus į Lovkrafto kūrinių veikėjus, iš Keit Tomas „Pickman’s Model“ ir kiti. Tik paskutinėje serijoje („The Murmuring“), kurią režisavo Jennifer Kent, užuot parodžius išradingai išgalvotus monstrus pasakojama vaiduoklių istorija – tai gudrus Hičkoko „The Birds“ ir Timo Faivelio tamsiojo „The Turn of the Screw“ derinys.
Nors Del Toro, kaip minėta, ir nerežisavo visų šių serijų, vis dėlto jo vardas reiškia kokybės garantą. Maža to, jis pats atrinko režisierius ir aktorius. Taigi išties šis serialas – tai lyg mažas kabinetas jo galvoje, pristatomas pasauliui.
9. Tales from the Loop (2020)
Serialas „Tales from the Loop“ – visiškai kitoks tiek savo turiniu, tiek kūrimo istorija. Mokslinės fantastikos žanro kūrinys paremtas ne knyga ar tikrais įvykiais, o paveikslų serija – švedų dailininko Simono Stålenhago kuriami piešiniai tapo pagrindu visai serialo istorijai. Veiksmas vyksta aštuntajame dešimtmetyje, tačiau serialo kūrėjas pabrėžia, kad šis metas pasirinktas dėl piešinių stilistikos – kampuotų mašinų kėbulų, smėlio atspalvio drabužių ir gigantiškų kompiuterių. Loop‘as – išgalvoto miestelio, Mercerio, eksperimentinės fizikos centras, įsikūręs po žeme. Tai tarsi mašina, sukurta atrasti ir atskleisti Visatos paslaptis.
Pasakojimo centre – atominė šeimynėlė: Loreta (akt. Rebecca Hall), dirbanti Loop‘e; jos vyras Džordžas (akt. Jonathan Pryce), kurio tėvas Rasas sukūrė ir administruoja Loop‘ą; bei Loretos ir Džordžo sūnūs, Koulas (akt. Duncan Joiner) ir Džeikobas (akt. Daniel Zolghadri). Visi epizodai tarpusavyje nėra sujungti jokia tvirta grandimi, ir daugelyje jų susitelkiama tik į vieną ar kitą šeimos narį, o kai kuriuose jų ši šeimynėlė lieka visai nuošaly, ir visas dėmesys tenka kitiems miestelėnams. Pasak serialo kūrėjų, taip siekiama išlaikyti tą nuostabią alchemiją, kuri leidžia eiliniam žiūrovui tapatinti save su jų regimu veikėju: „Žiūrovą traukia, kai neįprasti dalykai nutinka eiliniam žmogui. Tačiau kai jis patiria per daug neeilinių reiškinių, žmogus jau nebebūna eilinis, ir žiūrovui tampa sudėtinga save lyginti su stebimu herojumi“, teigia Nathaniel‘is Halpern‘as, pagrindinis serialo kūrėjas. Todėl susitelkiama į skirtingus veikėjus, taip pat nesiekiama paaiškinti įvykių, kurie nutinka veikėjams. Tai atveria platesnį galimybių spektrą, leidžiantį kūrėjams plėtoti įvairius atradimus ir nutikimus, jų aiškinimu pernelyg neapkraunant nei savęs, nei žiūrovų.
Verta pastebėti, kad kiekvieną seriją režisavo skirtingi režisieriai. Nors visuose epizoduose jaučiamas N. Halpern‘o prisilietimas, tačiau kiekviename jų režisieriai galėjo atsiskleisti savaip, kadangi nebuvo kaustomi griežtos jungčiančios siužeto linijos. Ši naujiena mokslinės fantastikos padangėje neabejotinai sužavės savo šviežumu ir kiek kitokiu požiūriu tiek į patį sci-fi žanrą, tiek ir į serialo sąvoką.
8. Love Death & Robots (2019-)
Dažnas žmogus, kai jam pasakoma, kad serialas yra animuotas, neturi vienos siužeto linijos, tų pačių herojų ir yra bene niekuo neapribotas, galėtų pasijuokti. Love, Death&Robots mums įrodo, kad visa tai gali būti nereikalinga geram ir įdomiam kūriniui.
Intrigą kelia ir tai, kad kiekvienos serijos animatorių grupės yra iš skirtingų pasaulio valstybių, tai reiškia, kad kiekviena serija turi savotiško žavesio, žiūrovas visada gali būti maloniai nustebintas netikėto vizualinio posūkio. Viena serija gali visiškai priminti klasišką „anime“, o kitoje galime suklysti ir pagalvoti, kad tai yra vaidybinė, realių aktorių suvaidinta dalis.
Kadangi siužetas visuose epizoduose skiriasi, natūralu, kad skiriasi ir veiksmo vietos. Kartkartėmis tai gali būti tiesiog nepažįstama didelė dykuma Amerikoje, o kartais – vienas mažas suoliukas Europoje. Arba tiesiog šiukšlynas, prižiūrimas senuko. Kartais atrodo, kad šis serialas neturi jokių ribų.
Vertėtų pažymėti, kad daugelį epizodų sieja distopinės ateities tematika, kas paveikia ir vyksmo vietovės pasirinkimą.
Esame įpratę, kad serialuose mus lydi tie patys pažįstami herojai, kuriuos spėjome pamilti, priprasti. Tai, žinoma, kelia galimybę, kad serialas po kurio laiko pabos. Čia mes matome visiškai kitokį požiūrį. Savotiškai pateikiami pagrindiniai veikėjai lengvai išprovokuoja teigiamas arba neigiamas emocijas, norima pamatyti jų istorijos daugiau, tačiau viskas baigiasi su viena serija. Tai tam tikra prasme tarsi palieka auditoriją norinčią pamatyti daugiau, todėl serialas žiūrimas toliau nekantriai laukiant, su mintimi, kad galbūt bus išvystas mėgstamas personažas.
Temos, kurios aprėpia serialą, yra dar vienas dalykas, kuris yra neįprastas ir kelia susižavėjimą. Figūruojančios tematikos yra labai plačios, pradedant šeima, egzistenciniais klausimais ir baigiant plėšimais. Tiesa, verta pažymėti, kad kiekvienoje serijoje nagrinėjama tik viena tema, nėra šokinėjama nuo vienų vertybių prie kitų, o laikas irgi nėra fiksuotas. Viena serija gali trukti iki 15 minučių, kita vos iki 6. Būtent todėl žiūrovas jaučiasi neapsunkintas ilgų ir ištęstų serijų, kuo galima sukritikuoti ne vieną šiuolaikinį serialą. (J.P.)
7. Why Women Kill (2019-2021)
Žymiųjų „Nusivylusių namų šeimininkių“ kūrėjas Marc‘as Cherry pateikia dar vieną puikų serialą. „Why Women Kill“ laviruoja tarp trijų itin skirtingų laikotarpių, taip pasakojant istoriją apie tai, kas nutinka, kai moterims įgrįsta jų turimi gyvenimai ir jų pyktis išsiveržia lauk. 1963-ieji. Betė Ana (Ginnifer Goodwin) – manieringa, be galo ištikima namų šeimininkė, kuri, padedama kaimynės Šeilos (akt. Alicia Coppola), sužino, kad jos vyras jai neištikimas su pasipūtusia blondine padavėja, nepaisydamas jųdviejų su žmona dukros netekties. 1984-ieji. Simona (akt. Lucy Liu) – turtinga, lengvabūdė meno galerijos savininkė, kuri nuolat kelia ištaigingus vakarėlius ir apsipirkinėja su visa tam laikotarpiui būdinga ekstravagancija. Jos tobulas gyvenimas sutrinka kai ši sužino, kad jos trečiasis vyras, Karlas (akt. Jack‘as Davenport‘as), yra gėjus, ir jau kurį laiką buvo jai neištikimas. Ir, galiausiai – šiandiena. Teilor (akt. Kirby Howell-Baptiste) – šaltakraujiškiausia ir ramiausia trijulės atstovė, galinga teisininkė, esanti atviroje santuokoje, kurios stabilumas sudrumsčiamas kai paaiškėja, kad su moterimi, su kuria ji susitikinėja, jas sieja daugiau nei trumpas meilės romanas…
Šiame seriale puikiai atsiskleidžia gebėjimas preciziškai tiksliai suvaldyti skirtingas siužeto linijas bei paliesti žiūrovo širdį moters įtūžio tema: ne tik atskleidžiama, kaip jis kaupiasi ir keičia moterį, bet ir kokia jo vieta pasaulyje. Pasirinktas būdas pasakoti istoriją trimis skirtingais laikotarpiais suteikė kūrėjams galimybę perteikti tų laikmečių klišes ir stereotipus, kurie kai kuriems žiūrovams gali kelti kiek nemalonų įspūdį. Tačiau nepaisant to, toks pasirinkimas atveria platesnį pasakojimo lauką. Tai kriminalinį prieskonį turintis serialas apie moteris skirtas abiems lytims. Jis itin puikiai žiūrisi poroje, kuomet žiūrint kartu palaikomi skirtingi herojai, poelgiai ar idėjos. (V.Š.)
Nors 1 sezonas „Why Women Kill“ buvo skirtas trims moterims, gyvenančioms 60-aisiais, 80-aisiais ir dabartiniais laikais, kurių kiekviena susiduria su neištikimybe savo santuokose ir priemiesčių drama, 2 sezonas liko viename laiko tarpsnyje ir nagrinėja 1949 m. grožio standartus bei tai, kiek toli moteris gali nueiti, kad visuomenė ją pastebėtų.
Šokiruojantis posūkis: „Paramount+“ priėmė sprendimą sustabdyti trečiąjį sezoną „Why Women Kill“, nutraukiant jį po dviejų sezonų. Nors 2021 m. gruodį buvo pratęstas antologinio projekto trečiasis sezonas, „Paramount+“ nusprendė nutraukti produkciją. Ši žinia šokiruoja ne tik dėl minėto ankstesnio pratęsimo, bet ir dėl to, kad juodąją komediją palaiko žiūrovai. Naujas sezonas buvo skandalingesnis ir kruvinesnis už prieš tai buvusį, todėl gaila, kad žiūrovai nebegalės pamatyti, kokią istoriją ketinta papasakoti toliau Marko Cherry sukurtoje dramoje.
Ir štai taip šou baigėsi. Vienintelis dalykas, kuris gerbėjams gali padėti nusiraminti, yra tai, kad „Why Women Kill“ buvo tobulas antologinis serialas, todėl nereikia surišti jokių nesutvarkytų galų. Ir pirmasis, ir antrasis sezonai atsakė į pavadinime slypintį klausimą ir žiūrovus nuvedė į suktas, kartais komiškas keliones, kodėl moterys, stovėjusios viso to priešakyje, galiausiai tampa žudikėmis.
6. Electric Dreams (2017-2018)
Pagal įvairius rašytojo Philipo K. Dicko kūrinius sukurtą „Philip K. Dick’s Electric Dreams“ sudaro dešimt atskirų epizodų, kurių kiekvieno veiksmas vyksta skirtinguose ir unikaliuose pasauliuose – vieni jų yra tolimoje visatoje ir laike, kiti – daug arčiau namų. Nors istorijos gali būti skirtingi pasauliai, kiekvienoje iš jų svarbiausia yra jaudinantis ir šiltas žmogiškumo svarbos ir reikšmės tyrinėjimas. Nuo penkerių iki 5000 metų į ateitį – kiekvienas įtikinamas pasakojimas iliustruos pranašišką Philipo K. Dicko viziją ir pasidžiaugs neblėstančiu vertinamo mokslinės fantastikos rašytojo kūrybos patrauklumu.
Jei mėgstate „Black Mirror“ mokslinės fantastikos estetiką, bet galėtumėte apsieiti be slegiančio niūrumo arba tiesiog norėtumėte retos istorijos, kurioje technologijos nesiekia mūsų nužudyti, tuomet „Electric Dreams“ yra skirtas jums. Serialas taip pat turėtų patekti į jūsų žiūrimiausiųjų sąrašą, jei vertinate aukštos kokybės produkciją, aukščiausio lygio aktorių talentus ir apdovanojimus pelniusius scenaristus bei režisierius; „Electric Dreams“ turi visa tai. Rekomenduotume neskubėti ir kiekvieną seriją žiūrėti su draugu ar mylimu žmogumi (arba internetine bendruomene), kad galėtumėte skirti laiko apmąstymams ir aptarimui. Kontempliatyvi tema, tai, kaip ji dera mūsų laiko juostoje ir tikrovėje, ir tai, ko galime iš jos pasimokyti, yra puikūs pavyzdžiai, kodėl Dicko kūryba yra tokia aktuali. Būtent čia „Electric Dreams“ ir išsiskiria savo pranašumu.
Gal šiek tiek kliūva sprendimas pasakojimo pabaigoje per daug aiškinti kiekvieno epizodo vidinį siužetą ir mitologiją. Dešimties epizodų serijoje yra kelios išimtys, tačiau daugumos istorijų pabaigoje yra ekspozicija ir montažas, kurie kiek erzinantys. Geriau būtų, jei „Electric Dreams“ labiau pasitikėtų savo auditorija ir leistų tęsti pokalbius gerokai po epizodų pabaigos. Tačiau dėl serijos istorijų, temų ir nuotaikų įvairovės, neįtikėtinos aktorių sudėties ir aukštos kokybės pasaulio kūrimo „Electric Dreams“ yra privalomas žiūrėti bet kuriam fantastikos gerbėjui.
5. The White Lotus (2021-2023)
Kūrėjo Mike’o White’o serialas yra socialinė satyra, kurios veiksmas vyksta išskirtiniuose „The White Lotus“ – viešbučio kurortuose, o veiksmo centre – viešbučio svečiai ir darbuotojai.
Pirmojo sezono „The White Lotus“ kurorto turistų grupė kažkuo skiriasi nuo visų kitų. Ją sudaro nervingų jaunavedžių pora, technologijų finansų direktoriaus šeima ir moteris, kuri gedi dėl motinos mirties.
Serialas prasideda nuo Armondo (Murray Bartlett) personažo, kuris yra kurorto valdytojas, susijaudinusio pasitinkant svečius viešbutyje. Tarp svečių yra jaunavedžių pora, kurios medaus mėnesį sugriauna jaunikio motina, vyras, kuris baiminasi, kad gali sirgti vėžiu, ir vieniša moteris, kuriai taip patinka profesionalus masažas, kad ji pakviečia masažuotoją vakarienės.
Sezonui įsibėgėjant Bartletto personažas tampa vis mažiau šiltas. Į pabaigą atrodo, kad visi netenka proto, o prasidėjusi įvykių grandinė, visiems laikams pakeisianti svečių ir personalo gyvenimus…
Antrasis septynių epizodų sezonas, palieka Havajus ir keliauja su kita poilsiautojų grupe, kuri skris į „The White Lotus“ viešbutį Sicilijoje ir laikinai apsigyvens tarp jo gyventojų.
Kur matysime, po kruvino atostogų Havajuose rezultato į kurortą Italijoje atvykusius svečius nekantraujančius pasimėgauti romantiška atmosfera ir pabendrauti tarpusavyje kokiomis nors nereikšmingomis temomis. Tanya McQuoid sakydama, kad apie viešnagę „The White Lotus“ viešbučiuose ji turi tik malonius prisiminimus. Atsižvelgdama į savo malonius įspūdžius, Tanya nusprendžia užsakyti sau ir vyrui apgyvendinimą Sicilijos kurorte. Šį kartą, su ja vyksta jos vyras, padėjėja, dar dvi įsimylėjėlių poros ir trys vyriškos lyties šeimos nariai, besimėgaujantys berniukiška kelione. Įtarimams dėl neištikimybės, netikroms draugystėms ir paslaptingam pistoletui įsiplieskus, žinoma kad gerbėjų laukia dar viena dramos kupina istorija.
Trečiasis „The White Lotus“ sezonas filmuojamas Tailande. Šiame sezone greičiausiai bus nagrinėjamos būdingos serialo temos, susijusios su seksualumu, lytimi ir galios dinamika tarp socialinių klasių. Greičiausiai pasirodys 2024 m. pradžioje.
4. Saulėlydžio zona (The Twilight Zone, 1959 – 1964)
Šiuolaikinės mokslinės fantastikos pradininkas, turbūt vienas žinomiausių klasikinių serialų, sugebėjusių likti populiarus net iki šių dienų. Net dvi šio serialo serijos pateko į 100 geriausių visų laikų televizijos serijų sąrašą ir užėmė aukštas 11 ir 31 vietas.
Serialas iš kitų esančių sąraše išsiskiria tuo, kad kiekvienoje serijoje yra pasakojama vis kita istorija, o nespalvotas filmavimas jam prideda mistinės atmosferos. Kultiniu tapęs serialas sukūrė dabar visiems žinomus pasakojimus apie gremliną ant lėktuvo sparno, kurį mato tik vienas keleivis, ar apie ateivius, kurie atskrido į žemę tarnauti žmonijai. Serialo kūrėjas Rodas Serlingas (geriau žinomas kaip filmo „Beždžionių planeta“ scenaristas) pats iš 156 serijų parašė 92. Seriale galima įžvelgti alegorijų į to meto socialinių, moralinių ir politinių pasaulio ar Amerikos problemų, tokių kaip atominio ginklo panaudojimas ar rasinė diskriminacija JAV visuomenėje. Lyginat su šiuolaikiniais serialais pastarojo tempas yra gana lėtas, jame nėra daug veiksmo scenų, tačiau kiekviena istorija yra įtraukianti ir verčianti susimastyti.
Galbūt prisiversti pradėti žiūrėti šį serialą yra kiek sunku dėl jo lėto tempo, tačiau pažiūrėjus bent kelias serijas jis įtrauks jus savo giliomis istorijomis ir netikėtomis atomazgomis. Šis serialas patenka į daugelio mokslinės fantastikos mylėtojų TOP 10 sąrašą. (Ž.M.)
3. True Detective (Tikras detektyvas, 2014-)
Pritrenkianti vaidyba, tobuli dialogai, tamsūs vingiai, narpliojantys ne tik serijinio žudiko pėdsakus, bet ir pagrindinių serialo veikėjų gyvenimus, sukurią grandininę reakciją nuo kurios pašiurpsta oda ir sulėtėja kvėpavimas. Viskas prie ko prisiliečia HBO ranka paprastai tampa aukso vertės palaima pavargusioms akims. Šis serialas puikus to įrodymas.
Luizianos policijos detektyvai Rustas Cohlas (Matthew McConaughey) ir Martinas Hartas (Woody Harrelson) gauna iki šiol nematytą ir žiaurią ritualinės žmogžudystės bylą. Nužudyta jauna prostitutė ant kurios kūno nupieštas simbolis, o ant galvos uždėta ragų karūna. Pesimistiškas ir nuolatos savo mintyse paskendęs Rustas įsitikinęs jog tai nėra pirmoji žudiko auka, tad tyrimas įsibėgėja atskleisdamas vis naujų ir netikėtų detalių.
Serialo pirmasis sezonas apima septyniolika metų tyrimo. Rodydamas dabartį ir peršokdamas į detektyvų prisiminimus jis pateikia detales ir bendrą vaizdą kaip pasikeitė patys detektyvai ir kaip buvo gvildenama istorija. Nuo pat pirmųjų minučių suvokiame, jog McConaughey veikėjas stipriai pasikeitė – nevengia taurelės vidurį dienos, plaukai išsidarkę, drabužiai purvini, suprantame jog jo, kaip detektyvo karjera nesusiklostė. Mes nežinome kodėl taip pasisuko veikėjų gyvenimai, kas privertė itin savo darbui atsidavusį, tačiau didį pesimistą, mesti darbą ir griebtis tokio gyvenimo?
Antrajame sezone tiriama korumpuoto fiktyvaus Kalifornijos miesto valdytojo Beno Kaspero mirtis. Jis rastas sandorio dėl geležinkelio Kalifornijoje statybų sudarymo išvakarėse. Trys teisėsaugos pareigūnai iš skirtingų miestų ir skyrių paskiriami ištirti šį nusikaltimą. Greitai jie sužino, kad nusikaltimas yra gerokai platesnio masto, nei jie manė. 52-ų Kaspero palaikai randami Kitsch‘o, vieno iš pagrindinių serialo veikėjų, ant suolelio pakrantėje su satanistiniais simboliais ant jo krūtinės. Paaiškėja, kad jis turėjo potraukį šiurkščiam seksui ir galimai buvo įsitraukęs į kažkokį neaiškų reikalą.
Trečiajame serialo sezone kapstomės po senstančio policijos detektyvo Wayne Hays prisiminimus ir seną neišspręstą mįslę. „Žalios knygos” žvaigždė Mahershala Ali įrodo, kad į jį kino mylėtojų dėmesys atkreiptas ne be reikalo.
Ilgai lauktas ketvirtasis sezonas buvo kuriamas Aliaskoje, oficialiai pavadintas True Detective: Night Country. Veiksmas vyksta Eniso miestelyje Aliaskoje, esančiame taip toli šiaurėje, kad jame būna poliarinė naktis. Kai įsivyrauja ilga žiemos naktis, aštuoni vyrai, dirbantys Tsalal Arkties tyrimų stotyje, dingsta be žinios. Detektyvės, dirbančios šioje byloje, yra Liz Danvers (Jodie Foster) ir Evangeline Navarro (Kali Reis), kurios “turi susidurti su savo praeitimi ir tamsiomis tiesomis, slypinčiomis po Arkties ledu”, teigiama oficialiame HBO pranešime.
Galima drąsiai teigti, jog serialas “Tikras detektyvas” yra tikrų tikriausias kino menas. Šis serialas turi išskirtinį prieskonį, kuris gali būti apibūdinamas kaip gilus, subtilus ir be galo įtraukiantis. Belieka pasidžiaugti autoriaus drąsa, kuris nepabijojo peržengti komforto zonos ribų ir suteikti galimybę žiūrovui ne tik žiūrėti į ekraną, bet tuo pat metu priversti jį mąstyti. Mąstyti kitaip.
2. Fargo (2014-2023)
Serialas sukurtas remiantis oskaru apdovanotu 1996 m. filmu, tokiu pačiu pavadinimu. Joelis ir Ethanas Coenai, dirbę prie originalaus filmo, tapo serialo prodiuseriais, o už scenarijų atsakingas Noah Hawley. Šioje kriminalinėje dramoje pasakojama apie žudiką, vardu Lorne Malvo, kuris atvažiuoja į mažą miestelį Minesotos valstijoje. Čia savo brutaliu elgesiu ir nesuvaldomu charakteriu žada padaryti įtaką visiems, pasimaišiusiems jo kelyje. Taip pat ir draudimo agentui Lester Nygaard.
Serialo istorija vystosi kiek kitaip, nei originaliame „Fago“ filme, tačiau nemažai panašumų. Seriale kaip ir filme taip pat daug žmogžudyščių, absurdiško humoro momentų ir labai daug krauju nudažyto sniego.
Pagrindinis serialo herojus Lorne Malvo – iš tiesų protingas ir neįtikėtinai sadistiškas. Jis mėgaujasi griaudamas gyvenimus, darydamas daugybę ciniškų dalykų. Lester Nygaard – žmogžudyščių bendrininkas, bei Malvo marionetė, kuris serialo eigoje tampa tuo, kuo, pasak Lorne Malvo, turėtų būti. Lorne šventai įsitikinęs, jog gyvenimas yra kaip raudona banga ir čia nėra jokių taisyklių, tereikia pasirinkti – norite žudyti ar būti nužudyti. Jis puikiai suvokia žodžio smurtas reikšmę ir žino kaip savo neapykantą panaudoti prieš kitus.
Bene įdomiausia stebėti kaip atsiskleidžia herojų charakteriai, kurie intriguoja ir suteikia siužetui įvairių spalvų. Smurtaujantys ir komiški veikėjai į kuklią Minesotos valstiją atneša tikrą sumaištį. Seriale dauguma jų tokie beprotiškai nerūpestingi ir šaltakraujai, kad atrodo, jog korupcija ir prievarta yra jų kiekvienos dienos galvosūkis. Lesterio brolis apsėstas mintimis apie nelegalius ginklus. Vyrukas, kurį nušovė Marlo, Semas Hesas, bjaurus monstras dirbantis juodojoje rinkoje, o jo žmona tikra kvailutė pinigų medžiotoja. Visoje istorijoje yra tik viena patikima moteris – Molly Solverson, kurią būtu sunku sulyginti su kitais brutalaus elgesio nestokojančiais veikėjais. (S.Š)
Antrasis “Fargo” sezonas plėtojamas kinematografiniu stiliumi, tiesiogiai siejamu su septintojo dešimtmečio pabaiga, o kiekvieno epizodo įžangoje naudojama padalyto ekrano technika ir garso takelis, kuris žiūrovus apgaubia tuo laikotarpiu. Kai kas iš to šiek tiek sunkiai suvokiama, tačiau viską gelbsti subtiliai puikus garso takelio panaudojimas, kuris sustiprina įtemptą istorijos atmosferą taip, kad neblaško dėmesio (o jei ir blaško, tai siekia priblokšti).
Tačiau didžiausias laimėjimas – ryšys. Šį sezoną nė vienas veikėjas nesijaučia antraeilis, ir nė viena mirtis nėra savavališka. Aišku, kad įvairios grupuotės žygiuoja link kraujo liejimo, bet kiekvieno iš jų vaidmuo istorijos kontekste kažką reiškia. Jau žinome vieną žmogų, kuris išgyvens, bet be jo visi kiti gali būti sunaikinti – tik klausimas, kada ir kas tai padarys (ir ar jie savo ruožtu sulauks atpildo). Moralinis pasaulis Fargo yra tiesiogiai priežastinis, ir joks blogas poelgis nelieka nenubaustas. Tačiau šįkart iš tiesų yra keletas veikėjų, kurių mirtis žiūrovams iš tiesų gali ką nors emociškai reikšti.
Solversonai – 1 ir 2 sezonų jungtis, suteikianti naujajam sezonui reikalingą širdį, kuri netrukdo tyrinėti žiauraus pasaulio. Lou žmona Betsy (Cristin Milioti) serga vėžiu, tačiau ji yra drąsi kovotoja ir maloni ekrane. Jos tėvas, šerifas Henkas Larssonas (Tedas Dansonas), yra Lou viršininkas, o kartu ir šeima, o šių dviejų vyrų ir visos šeimos tarpusavio sąveika yra puikūs momentai, kurie veikia emociškai, komiškai ir kaip Vidurio Vakarų minimalizmo reprezentacija.
Kol kas kelios pirmosios “Fargo” serijos pasižymi dideliu santūrumu tiek vaizduojant veikėjus ir jų tarpusavio santykius, tiek ir smurtą. Viskas atrodo kaip didesnės visumos dalis, ko niekada nepavyko padaryti pirmajam sezonui – jo pasaulis buvo beveik visiškai chaotiškas, o antrajame sezone rastas visiškai susietas pasakojimo pasaulis. Tai gražus dalykas, tiek stilistiniu, tiek turinio požiūriu, demonstruojantis geriausią pastarųjų metų beveik visų aktorių vaidybą. Šį kartą “Fargo” veikia visu pajėgumu.
Trečiasis sezonas – tai daug intymesnis pasakojimo būdas, o ne ekspansyvus karas, kuris apibūdina antrąjį sezoną. Nors šis sezonas buvo puikus, serialas visada pasižymėjo mažesniais personažų momentais ir niuansais, ypač kai nutolo nuo originalo versijos. Pirmasis sezonas gana tiksliai atitiko serialo temas su tam tikrais pakitimais, tačiau antrasis sezonas rado savo ritmą retro pasakojime, kuris buvo pažįstamas brolių Coenų stiliumi, bet kartu ir gaivus, kitoks. Šį kartą esame 2010 m., be jokių apčiuopiamų sąsajų su kitais sezonais, išskyrus atšiaurų, žiemišką Minesotos kraštovaizd, tačiau dėl to šis “Fargo” sezonas atrodo, kad jis gali būti keisčiausiais iš visų iki šiol rodytų.
Trečiasis sezonas prasideda lėtai, bet jame jaučiamas sluoksniavimasis. Pasakojimas, aplinka, rekvizitas ir vartojama kalba – viskas taip apgalvota, kad įtraukia. Yra puikių personažų momentų, pavyzdžiui, kaip Glorija jaučiasi nematoma, nes niekada negali įjungti automatinių durų judesio jutiklio, arba kaip Niki yra apsėsta tilto ir mato jame savo kelią į šlovę ir turtus su Rėjumi. Tačiau labiau nei bet kas kita, šiemet Fargo vėl surinkta žvaigždžių aktorių kolekcija, todėl kiekvieną sceną malonu žiūrėti. Coonas yra santūrus ir nesuprantamas, Winstead – elektringa ir gundanti, McGregoras randa simpatijų ir garbingumo šiems personažams taip, kaip nesitikėtume, ir t. t., ir taip toliau. Tai puikus pasirodymas, kuris, suderintas su gudriu šou humoru, sukuria išskirtinę televiziją.
Fargo ir vėl rado būdą keisti savo istoriją, kartu nenutoldamas nuo savitos tonalinės ir vizualinės estetikos, ir, regis, kasmet vis tobulėja. Šį kartą emociniai ryšiai su veikėjais gali susiformuoti šiek tiek lėčiau, o tai visada buvo serialo silpnoji vieta (nors jie dažnai susiformuoja vėliau, kaip antrojo sezono kelių veikėjų atveju). Tačiau tam tikra prasme šis atstumas yra “Fargo” dalis. Kiekvieno sezono šūkis visada yra pajuokavimas – kad tai tikra istorija. Ji sukuria sceną, kad žiūrovai iš tiesų pasijustų stebėtojais, tarsi būtume prasmukę į cirko palapinę ir dabar galėtume stebėti puikų pasirodymą.
Ketvirto sezono siužetas žiūrovus nukelia į XX a. penkto dešimtmečio pabaigos Jungtinių Amerikos Valstijų rasinės segregacijos nuodijamą visuomenę. Engiamų juodaodžių komuna netikėtai pasipildo „netikrais baltaodžiais“ – emigrantais iš Italijos ir Airijos. Tarp rasinės segregacijos paveiktų grupių – italų imigrantų ir afroamerikiečių – tvyro įtampa ir kibirkščiuoja konfliktai, kai tik jos tarsi dvi įtemptos stygos susiliečia. Šiomis stygomis ir groja visos ketvirto sezono serijos, vaizduojančios nusikalstamų grupuočių santykių peripetijas.
Naujausio „Fargo“ sezono prasmę kuria rasizmo leitmotyvas. Jis – lyg fleitos melodija – pro darnius ar kakofoniškus veiksmo akordus prasiveržia nuolat ir rasizmo apnuodytą sąmonę demonstruoja bet kokiomis aplinkybėmis: policininkas liepia baltaodžiui viešumoje nesirodyti su juodaodžiu berniuku, į privačią ligoninę nepriimamas amerikietis italas, nes jis „ne toks kaip visi“, iš juodaodžio verslininko pavagiama paskolos idėja, mišrios šeimos nariai – juodaodė moteris ir baltaodis vyras – pagal savo papročius organizuoja šermenis… Nuo ore tvyrančio erzinančio rasizmo zvimbimo negelbėtų nė ausų kamštukai. (T.B.)
1. Black mirror (Juodasis veidrodis, 2011-2019)
„Black Mirror“ , tai serialas atskleidžiantis tamsiąsias technologijų puses, pateikiantis savo ateities viziją, kuri gali pasirodyti mažų mažiausiai niūri.
Sezonus sudaro tik trys serijos. Kiekvienos serijos ilgis svyruoja nuo 40 iki 60 minučių. Kiekviena serija parodo kaip technologijos ir vartotojiškoji visuomenė įtakoja serialo veikėjus. Tai tobula mokslinės fantastikos satyra, atskleidžianti kaip bet kuris iš mūsų galime prarasti savo vertybes bei orumą vis augančios priklausomybės nuo technologijų dėka. „Black Mirror“ pateikia nemažai užuominų skirtų Twitter ar Facebook gerbėjams, taip pat video žaidimų fanatams, tačiau tikrai ne iš gerosios pusės.
Kalbėti apie šį serialą kaip apie visumą sudėtinga. Kiekviena serija yra absoliučiai skirtinga ir nėra susijusi viena su kita. Vienoje serijoje moteris savo mirusį vyra stengiasi pakeisti robotu, kuris atrodo lygiai taip pat kaip jis ir jo asmenybė atkuriama naudojantis jo „post’ais“, bei komentarais socialinėse medijose. Tačiau po kurio laiko ji supranta, jog jos vyras buvo daug daugiau nei tas kurį ji susikūrė ir su didele širdgėla stengiasi ištaisyti savo klaidą. Paskutinėje pirmo sezono serijoje, kuri aktorių Robert’ą Downey Jr. itin suintrigavo ir jis pateikė pasiūlymą sukurti filmą, yra metafora apie tai kaip mes praleidžiame daugiau laiko gyvendami savo gyvenimus per skaitmeninius ekranus, o ne gyvendami natūralioje aplinkoje. Tad kiekviena serija turi savo moralą, savo pasaulio matymo kampą, o pagrindinė viso serialo žinutė, kurią mums siunčia serialo kūrėjai yra ta, kad mes pernelyg dažnai leidžiame technologijoms įtakoti mūsų gyvenimus ir prarandame suvokimą kas iš tiesų yra svarbiausia –žmogiškumas.
Serialas vienareikšmiškai yra nuostabus, o ką jau kalbėti apie pačią idėją. Pats „Black Mirror“ tonas yra tamsus ir pesimistiškas. Tai išlaikyti padeda daug šaltos mėlynos spalvos kinematografijoje ir atmosfera, kuri suteikia klaustrofobijos efektą. Kiekviena serija baigiasi niūria gaida ar bent jau padėtimi, kurią galima pavadinti „geriausia iš blogiausios“. Nėra priekaištų nei režisieriui, nei scenarijaus autoriui, kuris tikrai nusipelno aplodismentų.
Aktorių darbas šaunus, kiekvienas iš jų savo srities profesionalai. Daugelis iš jų kino aktoriai, kuriuos yra tekę matyti kituose britų filmuose ar serialuose, tokiuose kaip „Downton Abbey“.
Geriausia tai jog, per mažiau nei valandą serialo kūrėjai sugeba mus taip įtraukti jog mes pradedame tikėti veikėjais, gailime jų, o taip pat juose mes sugebame įžvelgti patys save. (I.G.)
Tomas Balčiūnas, Ieva Gabrėnaitė, Žygimantas Mikulėnas, Justas Pridotkas, Viktorija Šaulytė, Sandra Šliaužytė
