Kinas apie gangsterius beveik prieš šimtą metų tapo reikšmingu JAV kriminalinio kino požanriu. Iki XX a. trečiojo dešimtmečio nusikaltėliai Amerikoje taip pagarbiai nebuvo vadinami. Tik vadinamojo sausojo įstatymo metais, kai suklestėjo nelegalaus alkoholio kontrabanda milžiniškais mastais, atsirado nauja nusikaltėlių kasta, paklojusi pamatus amerikietiškai mafijai.
Amerikiečiai iki šiol ištikimai puoselėja gangsterinį kiną, o garsūs aktoriai su malonumu vaidina gangsterius arba juos medžiojančius agentus. Tokie kino modeliai jau seniai tapo tokie populiarūs, kad į juos dažnai žvalgosi ir kitų šalių kino kūrėjai – Europos, o dabar jau ir Azijos kriminalinių trilerių režisieriai.
Šį kartą pristatome dešimtuką plačios geografijos kriminalinio kino pavyzdžių, kurie yra ne senesni kaip penkerių metų.
10. The Highwaymen (Plėšikai, 2019)
Ko gero, joks kitas žanras Amerikoje nepatyrė tokių transformacijų, kaip kinas apie gangsterius. Liaudies palaikymą turėjusi garsi trečiojo dešimtmečio plėšikų porelė Boni Parker ir Klaidas Berou, daug kartų atgiję kino ir TV filmuose. Šiemet jų galeriją papildė dar vienas kompanijos „Netflix” kriminalinis trileris „Plėšikai“. Nuo ankstesnių filmų apie garsią kriminalinę porelę šis skiriasi tuo, kad pagrindinis dėmesys čia skiriamas ne romantine aureole kino dėka papuoštiems plėšikams, o juos medžiojantiems Teksaso reindžeriams Frankui Hameriui ir Maniui Gaultui. Kitaip ir negalėjo būti, juk juos suvaidino Kevinas Costneris ir Woody Harrelsonas, patys ne kartą vaidinę ir gangsterius, ir policininkus.
1967-aisiais metais JAV kino ekranuose pasirodė režisieriaus Arthuro Penno filmas „Boni ir Klaidas“, ženklinęs „naujojo Holivudo“ pradžią ir atsiliepęs į anuometinius raginimus amerikiečių kinui komerciškai ir estetiškai atsinaujinti. Iš pradžių kai kurie Amerikos kritikai atmetė „Boni ir Klaidą“ kaip įžūlų kriminalinį filmą dėl pernelyg detalaus smurto scenų vaizdavimo. Filmas „Boni ir Klaidas“ tąsyk išprovokavo naują retro filmų bangą, o pagrindinių vaidmenų atlikėjai Faye Dunaway bei Warrenas Beatty stulbinamai išpopuliarėjo ir jų nuotraukos ėmė puošti ne tik kino žurnalus, bet ir madų katalogus. Žmogžudžiai buvo pavaizduoti kaip simpatijos ir užuojautos verti bedvasės kapitalistinės visuomenės aukos.
Visai kitokie akcentus regime naujajame filme „Plėšikai“. Kad nebus jokio nusikaltėlių romantizavimo, aišku nuo pirmųjų kadrų. Po dar vieno Boni ir Klaido įvykdyto brutalaus nusikaltimo, gubernatorė (Kathy Bates) kaip mat nutildo reporterį, prilyginusi banditus Robinui Hudui: „Argi Robinas Hudas galėtų nušauti paprastą degalinės darbuotoją dėl keturių dolerių?“.
Teisingumo dėlei reikėtų pasakyti, kad ir nusikaltėlių medžiotojai visai nepanašūs į tradicinius teisingumo karius. Svarbiai misijai pasikviesti buvę Teksaso reindžeriai Frankas Hameris ir Manis Gaultas jau seniai nebeprimena tų šaunuolių, apie kurių žygius legendas girdėjo net maži vaikai. Frenkas jau daug metų dirba naftos bendrovėje apsauginiu, o Manis dykaduoniauja savo nuošalioje rančoje ir kaip įmanydamas kratosi pagundoms išgerti. Kadangi Teksaso reindžerių organizacija oficialiai panaikinta (dėl valdžią ėmusio gąsdinti pernelyg didelio ginkluotų būrių savarankiškumo), Frenkas ir Manis kartu su ypatingais įgaliojimais gauna ir naujas specialaus kelių patrulio pareigūnų pareigas.
Nors abu sekliai seniai atprato šaudyti ir nebegali lakstyti taip greitai, kaip anksčiau, tačiau praeityje įgyti pėdsekių įgūdžiai niekur nedingo. Nors „reindžerius“ nuolat pašiepia iš paskos sekantys FTB agentai, nesunku numatyti, kad visai ne šie savimi besididžiuojantys „profesionalai“, o pavargusių didvyrių porelė atliks svarbiausius darbus, likviduojant pavojingus banditus. (G.J.)
9. The Many Saints of Newark (Visi Niuarko šventieji, 2021)
Šį filmą visų pirma norėtųsi rekomenduoti visiems tiems, kurie daug metų kaifavo stebėdami visame pasaulyje nepaprastai populiaraus mafijinio serialo „Sopranai“ šešių sezonų peripetijas ir iki šiol pagrindinį vaidmenį vadinusį Jamesą Gandolfinį vadina vienu iš mylimiausių aktorių.
Nes režisieriaus Alano Tayloro filmas „Visi Niuarko šventieji“ yra savotiška „Sopranų“ priešistorė, nes čia paauglį Tonį Sopraną vaidina Jameso Gandolfini sūnus Michaelas Gandolfini.
Naujojo filmo siužetas plėtojasi septintojo dešimtmečio pabaigoje Niu Džersio valstijos mieste Niuarke. Jo gyventojai jau seniai pamiršo, kaip kažkada atrodė rami kasdienybė, primenantį tipišką provincijos rojų. Dabar miesto gatvėse vyksta niekaip nesibaigiantis kriminalinių klanų karas. Nemenkas vaidmuo šioje kruvinoje sumaištyje tenka jaunuoliui Toniui Sopranui, kuris svajoja atsikovoti sau vietą po saule.
Jau žvelgdami iš dabarties į tuos laikus žinome, kad Toniui tikrai pavyks tapti mafijos bosu, bet stebėti jaunuolio žingsnius (neretai tikrąja to žodžio prasme „per lavonus“) į savo tikslą tikai nenuobodu.
Filmo autoriai primena audringą septintojo dešimtmečio kontekstą, kupiną ryžtingų politinių permainų ir nepaprastai paaštrėjusios kovos už juodaodžių teises. Po to, kai policininkai negailestingai sumuša afroamerikietį taksistą, mieste kyla stichiški maištai ir nevaldomos smurto akcijos.
Į šį smurto verpetą įtraukiamas jaunas juodaodis vaikinas Haroldas Makbrajeris (akt. Leslie Odomas Jr.) ir vietinio mafijozo pagalbininkas Dikis Moltisantis (akt. Alessandro Nivola). Pirmasis net svajoja suburti afroamerikiečių kriminalinį sindikatą, kuris galėtų priešintis vietinei italų mafijai.
O Tonis jau iš pradinės mokyklos buvo pašalintas po to, kai čia pradėjo vykdyti nelegalių azartinių lošimų operacijas ir net pavogė geometrijos egzamino atsakymus. Bet tolimesniuose įvykiuose jis nėra tokia jau svarbi siužeto persona.
Vargu ar „Visi Niuarko šventieji“ taps tokiu kultiniu kūriniu, kokiu buvo šviesios atminties „Sopranai“ ar mafijos tematiką skersai ir išilgai išpurenę garsūs Martino Scorsese‘s kino šedevrai. Ypač jo „Kieti vyrukai“ (GoodFellas, 1990 m.). Būtent iš jo, beje, į „Visus Niuarko šventuosius“ atkeliavo aktorius Ray‘us Liotta (1954-2022), čia prieš netikėtą mirtį suvaidinęs net du vaidmenis.
Bet vien to nepakanka bendram puikiam rezultatui. Ir dėl to, tikriausiai, visų pirma kalti nepakankamai tiksliai sudėlioti istoriniai akcentai scenarijuje, tarsi filmo kūrėjai bijotų užaštrinti konfliktus, kurie anksčiau, kai dar nedominavo dabartinis politinis korektiškumas, tikrai būtų maksimaliai išnaudoti. (G.J.)
8. The Irishman (Airis, 2019)
Martino Scorsese‘s „Airis“ (The Irishman, 2019) sukurtas pagal gerai gangsterių pasaulį pažinusio rašytojo Charles‘o Brandto knygą „Girdėjau, kad tu dažai namus“ (I Heard You Paint Houses). Keistokas knygos pavadinimas nusikaltėlių žargonu reiškia „Girdėjau, kad esi samdomas žudikas“ (po tokio „specialisto“ apsilankymo aukos namuose paprastai lieka krauju aptaškytos sienos). Knyga buvo parašyta gerai išstudijavus realius įvykius ir pasinaudojus paties „Airio“ (taip buvo vadinamas gangsteris Frankas Sheeranas) pasakojimais.
Scorsese išreiškė norą ekranizuoti šią knygą jau prieš gerą dešimtmetį, tačiau studijos Paramount vadovai ilgai delsė ir galiausiai šio projekto atsisakė. Tada į darbą kibo internetinė platforma Netflix, o kad vėl nekiltų konfliktų (dar visai neseniai Netflix filmai nebuvo priimami į Kanų kino festivalio konkursą ir nenominuoti Oskarams motyvuojant tuo, kad tai TV, o ne kino produkcija) prieš savaitę išleido „Airį“ į didžiuosius ekranus (prieš porą dienų JAV Mariettos mieste gyvenanti draugė veidaknygėje skundėsi, kad pirmomis dienomis neįmanoma nusipirkti bilietų).
Per tą dešimtį delsimo metų, kol buvo derinamas šio kino projekto likimas, žinoma, neišvengiamai išaugo filmo kaštai ir negailestingas laikas pastebimai pasendino pagrindinių vaidmenų atlikėjus, todėl teko griebtis specialių technologijų, padėjusių šią problemą spręsti (ne visada, žinoma, vykusiai, bet tai jau kita kalba).
Trijų su puse valandos trukmės filme tiksliai apibrėžiamas šeštojo dešimtmečio pabaigos istorinis fonas. Tai didelių politinių bei socialinių sukrėtimų metas: Kenedžių klano įsigalėjimas JAV politiniame gyvenime, socialistinės revoliucijos Kuboje išprovokuotas šaltojo karo paaštrėjimas ir mafijos galių išplėtimas užvaldant darbininkų profsąjungas.
Charakterizuodami šiuos svarbius JAV politinio gyvenimo veiksnius filmo autoriai pateikia daug įdomių detalių, kurios mums gerai žinomus politinius įvykius leidžia pamatyti naujoje šviesoje. Pavyzdžiui, kad įtakingo politinio klano patriarchas Josephas Kennedy, artimai draugavęs su mafijozų vadeivomis, iš jų gavo rimtą pagalbą per prezidentinius rinkimus (kai mafijos dėka rinkimų apygardose už Johną Kennedy masiškai balsavo mirusios sielos, kurių žemiškos pavardės į rinkimų biuletenius buvo perkeliamos iš užrašų antkapiuose). Arba kad bandymas nuversti Fidelio Kastro režimą buvo nepavykusi karinė akcija, kuris tikrasis tikslas – sugražinti Amerikos mafijozų Kuboje prarastas pozicijas ir turtą (kazino ir pan.).
Tokių trijų kino grandų dalyvavimas viename projekte jau savaime garantuoja aukštą aktorystės lygį. Negalima nepastebėti, kaip azartiškai visi trys tarsi iš natų „groja“ savo partitūras (nedažnai pastaruoju metu Robertas De Niro ir Alas Pacino kine gaudavo jų talento vertus vaidmenis, o Joe Pesci prieš kelis metus iš viso buvo atsisveikinęs su kinu ir sugrįžo tik todėl, kad to primygtinai ir ilgai prašė režisierius). (G.J.)
7. The Traitor (Mafijos išdavikas, 2019)
Ar galima Italijoje nugalėti kelis šimtmečius gyvuojančią ir pastebimai mutavusią mafija, kuri dar visai neseniai buvo vadinama neįveikiama?
Marco Bellocchio pabandė duoti optimizmo teikiantį atsakymą filme „Mafijos išdavikas“ (jo premjera įvyko Kanų kino festivalyje“) ir pasitelkė dar vieną tikrą istoriją.
XX a. devintajame dešimtmetyje Siciliją sudrebina dar vienas žiaurus mafijos tarpusavio karas dėl narkotikų srauto kontrolės. Tommaso Buscetta (Pierfrancesco Favino), vienas iš kariaujančių grupuočių „Koza nostra“ narių, priverstas pabėgti iš šalies. Su gražuole žmona ir vaikais radęs saugų prieglobstį Brazilijoje jis iš tolo stebi, kaip mafijozai Palerme kerštaudami žudo išdaviko giminaičius.
Tačiau saugus gyvenimas baigėsi, kai bėgliu susidomėjo Brazilijos policija, kuri, (jeigu jos kvotos metodai yra tokie, kaip vaizduojami filme, skambant sentimentaliai meksikiečių dainai „Historia de un amor“), niekuo nesiskiria nuo žiaurių mafijos kankinimų. Galiausiai Buscetta pargabenamas į gimtinę ir perduodamas Italijos teisėsaugai. Vienintelė galimybė išlikti gyvam – nusižengti „omertai“ (kitaip sakant, sulaužyti svarbiausią Sicilijos mafijos garbės kodekso normą – tylėjimo įžadus) ir bendradarbiauti su Italijos valdžia mainais į valstybinę apsaugą.
Pargabentas namo Tommaso Buscetta pasitiki teisėju Giovanni Falcone (Fausto Russo Alesi) ir ryžtasi išduoti savo buvusius bendražygius. Nepripažįstantis jokių kompromisų kovotojas su mafija Falcone buvo susiformulavęs tokią kovos taktiką – kai drąsiai prabils pirmasis liudytojas, mafijos struktūra pradės eižėti ir galų gale neįveikiama tvirtovė žlugs („jei mafija kažkada turėjo pradžią, ji kada nors turės ir pabaigą“. Panašu, kad taip ir atsitiko, tik rezultato teko laukti daugiau nei du dešimtmečius (filmas apima įvykius nuo 1960-ųjų iki 2000-ųjų metų). Buscettos parodymai buvo tokie svarbūs, kad suteikė galimybę italų policijai suimti 366 įvairaus rango mafijozus.
Pristatydamas „Mafijos išdaviką“ Kanų kino festivalyje režisierius Marco Bellocchio kalbėjo norėjęs savo filmui suteikti W. Shakespeare‘o tragedijų ir tradicinės itališkos operos bruožų. Panašių sintezės pavyzdžių jau matėme F.F. Coppolos ir M. Scorsese‘s filmuose.
Bet tokius itališko temperamento proveržių teismo salėje, kai akivaizdų spaudimą teisėjams daro įtūžusių moterų demaršas, proceso dalyviai ne tik svaidosi grasinimais nužudyti, bet emocijų užvaldyti dainuoja truputį perdirbtą Toto Cutugno hitą „Sono siciliano“ arba apimti ekstazės išsirengia nuogi, matyti dar neteko. (G.J.)
6. Ash Is Purest White (Balčiausi yra pelenai, 2018)
Tai kinų kūrybos drama, kurią režisavo Jis Zhanke‘as. Įkvėpimo šiai istorijai režisierius sėmėsi iš vieno gaujos lyderio, kuriuo jis itin žavėjosi vaikystėje. Pagrindinį vaidmenį atlieka režisieriaus žmona Tai Zhao.
Filmo veiksmas apima 10 pirmųjų XXI a. metų. Siužetas sukasi aplink Qiao, kuri filmo pradžioje, 2001 metais, rodoma kaip pareiginga smulkaus gangsterio Bino mergina. Ji kilusi iš angliakasių šeimos, kuriuos staigus anglies kainų kritimas stipriau paveikė. Tačiau būdama su Binu ir ekonomine padėtimi, kurią jis susikūrė aplink save, moters finansinė padėtis stabili. Qiao atrodo lyg puiki mergina, ji supratinga, ištikima, palaikanti, patikima ir įsitraukianti į gangsterišką vaikino pasaulį. Tačiau viena dieną viskas pasikeičia. Kai vietinė gauja viduryje sausakimšos miesto aikštės užpuola Biną, mergina išsitraukia ginklą ir šauna į orą, kad juos atbaidytų. Dėl nelegalaus ginklo laikymo Qiao penkiems metams pasodinama į kalėjimą, o per tą laką jos gyvenimas visiškai pasikeičia. Išėjusi į laisvę Qiao supranta, kad Bino seniai dingo iš akiračio, o ji pati nebeturi nieko. Tikėdamasi rasti Bino mergina leidžiasi į kelionę, kurios metu pamato dar neatrastą, atsinaujinančią Kiniją, susiduria su įvairiais iššūkiais ir bando sukurti savo gyvenimą nuo nulio, vis dar išlikdama ištikima Bino.
Ir nors ta ištikimybė trunka 16 metų, vizualiai, emociškai ir technologijų raidos atžvilgiu tai panašiau į ištisą šimtmetį. Pats režisierius sako, kad apsilankymas Kinijoje, nors ir trumpalaikis, milžiniškų dangoraižių ir greitųjų traukinių apsuptyje privers žmogų pasijusti taip, lyg jo jausmai ir troškimai buvo pristabdyti, užmiršti.
5. The Outlaws (Už įstatymo ribų, 2017)
Apie Šiaurės Korėjos kino pasiekimus nežinome nieko. Užtai Pietų Korėjoje nacionalinis kinas klesti ir seniai peržengęs ne tik šalies, bet ir viso Azijos regiono ribas.
Klesti čia ir žanrinis kinas. Korėjiečiai moka kurti ne tik puikias psichologines kamerines dramas, bet ir fantastinius blokbasterius, ir „stipriai sukaltus“ kriminalinius trilerius.
Režisieriaus Yoon-Seong Kango 2017 m. susuktas filmas „Už įstatymo ribų“ kaip tik priklauso pastarajai kategorijai. Veiksmas čia plėtojasi 2004-aisiais metais, kai pavojinga kriminogenine situacija išgarsėjusiame ir tankiai apgyvendintame Seulo kinų kvartale apsireiškia trys itin įžūlūs migrantai. Dar neapšilę kojų svetimoje teritorijoje jie nužudo vietinį nusikaltėlių gaujos vadovą ir ima daryti savo tvarką.
Naujokų lyderis Jang Čenis, žemyninės Kinijos gaujos „Juodasis drakonas“ lyderis, pasiskelbia naujuoju „autoritetu“ ir kartu su savo sėbrais bei naujos kriminalinės valdžios talkininkais stengiasi į savo rankas perimti potencialių konkurentų verslus.
Korumpuotas vietinis oficialios valdžios atstovas Ma Suk-Do buvo įpratęs su ankstesniais reketininkais sugyventi kiek įmanoma taikiai. Jis galvoja, kad ir šį kartą ras bendrą kalbą su naujausiais padėties „šeimininkais“. Bet panašu, kad Jang Čenis nelinkęs su niekuo dalintis valdžia bei įtaka.
Neišvengiamai bręsta dideli konfliktai, kuriems ir skitas likęs filmo laikas.
„Už įstatymo ribų“ yra pirmoji „Crime City“ serijos dalis. Po jos sekė tęsinys pavadinimu „Gaudynės“ (The Roundup, 2022 m.) o dar vienas tęsinys pavadinimu „Gaudynės: Be išeities“ (The Roundup: No Way Out) dar kuriamas. (G.J.)
4. American Made (Baris Sylas: Amerikos sukčius, 2017)
Tomo Cruise‘o suvaidintas šio filmo herojus Baris Sylas kažkuo primena kitą avantiūrinės komedijos personažą – Frenką Ebegneilą, kurį Steveno Spielbergo filme „Pagauk, jei gali“ (2002) suvaidino Leonardo Di Caprio. Septintojo dešimtmečio pradžioje mokesčių politikos nuskurdinto amerikiečio sūnus metė asmeninį iššūkį galingai Amerikos imperijai. Būdamas tik šešiolikos metų jis išmoko padirbti čekius stambioms sumoms taip, kad net patyrę bankų ekspertai neatskirdavo falšo. Po to Frenkas tapo lakūnu ir „zuikiu“ skraidydamas garsiausių aviakompanijų lėktuvais grynino svetimus milijonus.
Ne mažiau išradingas yra ir „Amerikos sukčiumi“ mūsų platintoju pavadintas avantiūristas Baris Sylas. Būdamas vos penkiolikos metų jis išmoko pilotuoti lėktuvą ir netrukus tapo vienas geriausių aviakompanijos TWA lakūnų devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Vyrukas anksti suprato jo profesijos teikiamas galimybes, todėl pradėjo gabenti kontrabandą iš JAV į Kanadą. Išaiškėjus šiam kriminaliniam versliukui CŽV agentas Montis Šaferis (Domhnallas Gleeson) pakabina smarkuolį „ant kabliuko“ ir šantažuodamas įtraukia jį į šnipinėjimo veiklą, anuomet vyriausybės nukreiptą prieš Centrinės Amerikos šalyse stiprėjančias komunistų organizacijas. Dabar užuot skraidinęs keleivius Baris ima iš savo lėktuvo fotografuoti sukilėlių stovyklas maištingose respublikose. Netrukus lakūno gabumus pastebėjo ir Medeljino narkotikų kartelio atstovai: narkobaronams su Pablo Escobaru priešakyje kaip tik reikalingas toks specialistas, kuris galėtų į Jungtines valstijas gabenti kokainą ir turėtų patikimą Amerikos slaptųjų tarnybų „stogą“. Taip naudingas amerikiečių vyriausybės informatorius tapo dar ir vienu pagrindinių narkotikų kurjerių.
Sėdėti ant dviejų kėdžių vienu metu sudėtinga, kaip ir būti, anot klasiko, dviejų ponų tarnu. Ir dar nežinia, kas yra pavojingiau – būti narkotikų kurjeriu ir maudytis piniguose ar dalyvauti nelegalioje ginklų kontrabandoje: abu verslai pelningi, kol viskas gerai, bet operacijoms žlugus abiem atvejais lauktų liūdna atomazga.
Svarbūs filmo įvykiai susiję su JAV prezidento Ronaldo Reagano antrosios kadencija metu kilusiu tarptautiniu politiniu skandalu, žinomu kaip „Iran – Contra“ afera. Šis skandalas kilo todėl, kad R. Reagano Nacionalinės saugumo tarybos žmonės norėjo remti dešiniojo sparno Contra maištininkų, sukilusių prieš kairiųjų vyriausybę Nikaragvoje, nors Kongresas išleido įstatymą, draudžiantį tai daryti. Bet prezidentas norėjo išlaisvinti kelis Irano valdžios laikomus amerikiečius įkaitus, o R. Reagano patarėjai ėmė skatinti ir ginklų pardavimą Iranui. Laikui bėgant, abi operacijos susijungė: Nacionalinio saugumo taryba (NSC) pradėjo skirti pajamas, gautas iš prekybos ginklais, kad padėtų Contra judėjimui.
Baris Sylas kaip tik tuomet ir pakliuvo į šių painių politinių intrigų voratinklius, kuriuose tampriausiai persipynė labai skirtingi žmonės – CŽV agentai, narkobaronai, JAV prezidento kariauna, tikri sukilėliai ir provokatoriai, Lotynų Amerikos diktatoriai ir net… būsimasis JAV prezidentas Billas Clintonas, kuris tuomet buvo Arkanzaso gubernatorius. (G.J.)
3. Gun City (Ginklų miestas, 2018)
Šiame ispanų režisieriaus Dani de la Torre retro trileryje veiksmas plėtojasi 1921 m. Barselonoje, kurioje tvyro įtampa tarp policijos ir vietinių anarchistų. O tokia sumaištimi, žinoma, pasinaudoja įvairios kriminalinės grupuotės.
Filmo autoriai labai tiksliai apibrėžia veiksmo laiką: 1921-ieji ispanams nuo seno reiškia labai konkretų kontekstą – tada prasidėjo visuomeniniai sukrėtimai, išprovokavę ir paskatinę vadinamąjį Primo de Riveros 1923 metų perversmą.
Kai kartą miesto pakraštyje kažkokia ginkluota gauja apiplėšia karinį traukinį ir pagrobia didelę ginklų siuntą, iš Madrido į Barseloną siunčiamas patyręs policininkas, karo veteranas Aníbalas Uriartė (akt. Luisas Tosaras), kad ištirtų šią bylą ir nubaustų kaltuosius.
Nesitikėkime tradicinio kriminalinio filmo, kuriame narsus supermenas kaip mat padarys tvarką, pats nenusižengęs įstatymams. Kovotojams su nusikaltėliais ne kartą teks griebtis žiaurių metodų, įskaitant žmogžudystes.
Vos apšilęs kojas naujoje vietoje Aníbalas Uriartė prisijungia prie inspektoriaus Rediu komandos, užmezga ryšius su vietiniu nusikaltėlių pogrindžiu (jam vadovauja „Baronu“ tituluojamas vadas) ir pasineria į radikalių anarchistų pasaulį. Jo lyderiai paskelbė karą žiaurioms policijos represijomis ir sukėlė paniką bei chaosą mieste.
Tinkamo momento tik ir laukia kariškiai, telkdami savo pajėgas valstybiniam perversmui. Jeigu jis pavyktų, kraujo gatvėse, žinoma, būtų dar daugiau.
Tokioje įtampos pritvinkusioje atmosferoje Aníbalui Uriartei tenka ieškoti patikimų sąjungininkų. Vienas jų bus darbininkų lyderis Salvadoras Ortizas (akt. Paco Tousas), surengęs gamyklos darbuotojų streiką. Ne mažiau kovingai nusiteikusi ir jo dukra feministė Sara (akt. Michelle Jenner), narsiai ginanti moterų teises.
Salvadoras Ortizas tiki taikių protestų galia, bet ne visi tokiai pasipriešinimo formai pritaria. Jaunas darbuotojas Leonas (akt. Jaime Lorente), teigia, kad pokyčius galima pasiekti tik per smurtą.
Gausiai įvykių prisodrintame filme bus ne tik profesinių ir kriminalinių konfliktų. Komplikuoti santykiai susies Uartę ir Sarą, kuriems teks ne tik išmokti pasitikėti vienas kitu, bet ir suabejoti savo idealais.
Visus dramatinius konfliktus paryškina puikus muzikinis takelis, kurio partitūra vietomis primena legendinio Ennio Morricone‘s muziką iš gangsterinio epo „Kartą Amerikoje“. (G.J.)
2. Lansky (Įtakingiausias Amerikos gangsteris, 2021)
Ką tik perskaičiau nepaprastai intriguojančią knygą „Sunaikinti mafiją. Kova su organizuotu nusikalstamumu JAV“ (aut. Billas O‘Reilly ir Martinas Dugardas, leidykla „Briedis“, 2022 m.). Joje nemažai vietos skiriama ir vienam galingiausių praėjusio šimtmečio Amerikos gangsterių – Meyeriui Lanskiui (1902-1983), labiau žinomam kaip „žydų mafijos krikštatėvis“.
Apie jį knygoje parašyta: „Žydų gangsteris, Nacionalinio nusikaltėlių sindikato smegenys, atsakingas už (mafijos) pinigų srautus. Pagrindinė jo veikla yra tiek teisėtų, tiek neteisėtų lošimų, kurie tapo milžinišku pajamų šaltiniu, organizavimas“.
Įprastai kriminaliniuose filmuose bei serialuose šis įtakingas nusikalstamo pasaulio veikėjas yra antrajame plane. Anksčiau pagrindiniu filmo herojumi jis tapo tik 1999 m. sukurtame filme „Lanskis“ (rež. Johnas McNaughtonas). Tąsyk jį suvaidinęs aktorius Richardas Dreyfussas nesistengė savo personažo demonizuoti. Daug dėmesio filme buvo skirta jo skurdžiai vaikystei, o ir vėliau Lanskis neretai vaizduojamas kaip negailestingų Izraelio ir JAV politikų auka, nes buvo deportuotas iš abiejų šalių ir skelbiamas persona non grata net Paragvajuje ir Kuboje. Kriminaliniai Lanskio nusikaltimai tokioje istorinių įvykių rokiruotėje buvo pateikiami kaip gyvenimo realybės išprovokuoti veiksmai negailestingoje konkurencinėje kovoje už išlikimą tarp žydų ir italų mafijų.
Kur kas realistiškesnis yra neseniai pasaulio ekranuose pasirodęs režisieriaus Eytano Rockaway‘aus filmas „Lanskis“, kuriam mūsų platintojai sugalvojo labiau intriguojantį pavadinimą „Įtakingiausias Amerikos gangsteris“. Galima net sakyti, kad tai garsaus aktoriaus Harvey Keitelio monofilmas. Nes svarbiausia filme yra serija monologų, kuriuos „įtakingiausias Amerikos gangsteris“ sako jį kalbinančiam rašytojui Deividui Stounui (jį suvaidino „Avatarų“ išpopuliarintas aktorius Samas Worthingtonas).
Sunkiai besiverčiančiam rašytojui pažintis su Lanskiu yra tikra aukso gysla. Deividas pasiryžęs iki mažiausių smulkmenų iššniukštinėti visą mafijozo gyvenimą ir visiems papasakoti skandalingą šio gangsterio istoriją, išgirstą iš pirmų lūpų ir tokiu būdu su trenksmu grįžti į literatūros pasaulį.
„Auksiniais“ Amerikos mafijinės imperijos klestėjimo laikais visas kriminalinis pasaulis gerai pažinojo Meyerį Lanskį. Azartiniai lošimai, narkotinės medžiagos, vagystės, pinigų plovimas, be gailesčio žudomi jo partneriai, sukurtas sindikatas kartu su Al Kapone, ryšiai su nusikalstamomis struktūromis ne tik JAV, bet ir Kuboje bei Europoje leido jam giliai įleisti šaknis juodojoje rinkoje ir tapti pagrindine nusikalstamo pasaulio figūra.
Bet visa tai – praeitis. Eytano Rockaway‘aus filme Lanskis – garbaus amžiaus, intelekto nestokojantis vyriškis, kuris po ilgus metus trukusių teisėsaugos persekiojimų dienas leidžia saulėtame Majami Byče. Praėjo 50 metų nuo jo sukurtos kruvinų nusikaltimų imperijos pabaigos, tačiau FTB vis dar akylai stebi jo gyvenimą. Nors trūksta įrodymų, bet vis dar neatmetama galimybė, kad jo ryšiai su nusikalstamu pasauliu nenutrūkę ir jis vis dar laiko kažkur paslėpęs vogtus milžiniškus turtus.
Kai FTB sužino, jog Deividas savo biografinei knygai kalbina Lanskį, federalai ima naudoti rašytoją kaip jauką, kuris jų manymų turėtų padėti išsiaiškinti, kur paslėpti šio „mafijos buhalterio“ saugomi milijonai. (G.J.)
1. The Outfit (Mafijos siuvėjas, 2022)
Ne paslaptis, kad aktorių apranga vaidybiniuose filmuose yra žiūrovų dėmesį tikrai pritraukiantys objektai. Ypač tai svarbu vadinamuose retro filmuose, kuriuose veikėjų apranga turi labai svarbią reikšmę. Tokiais atvejais apranga ir papuošalai bei kitokie žvaigždes puošiantys aksesuarai tampa ne šiaip prekėmis, o turi specialų terminą product placement. (Valstybinės lietuvių kalbos komisija siūlo tai vadinti „prekių rodymu“).
Tokius prekių rodymo rezultatus geriausia identifikuoti skaitant finalinius filmų titrus, iš kurių tampa aišku, kokie aukštosios mados namai puošia kino žvaigždes. Kartais tai net svarbiau už vaidybą. Štai pavyzdžiui trileryje „Turistas“ (2010 m., rež. Florianas Henckelis von Donnersmarckas) Angelina Jolie tik filmo pradžioje keliose scenose elegantiškai dėvi įspūdingą kostiumėlį su ryškia raudono kaspino „uodega“. O atsidūrusi Venecijoje ji jau keičia apdarus kiekvienoje scenoje (iš jos dėvimų kostiumėlių, vakarinių suknelių, peniuarų, pirštinaičių, apatinio trikotažo, madingų aksesuarų ir deimantinių papuošalų galima sudaryti nemažos apimties pret-a-poter katalogą). Deja, jos vaidyba tame filme panašia įvairove tikrai nespinduliuoja,
Panašių pavyzdžių kine matėme tikrai nemažai. Kur kas rečiau pasitaiko filmai apie tuos, kurie nuostabius aprėdus projektuoja ir gaminą. Matėme ir filmų apie rūbų dizainerius, tikrus ir išgalvotus, kuriuos vaidino tokios garsenybės, kaip Audrey Tautou („Koko prieš Šanel“), Danielis Day-Lewisas („Nematomas siūlas“), Kate Winslet („Siuvėja“) ir kt.
Į šią galeriją pernai gražiai įsikomponavo režisieriaus Grahamo Moore‘o filmas „The Outfit“, kuris Prancūzijoje vadinamas „Siuvėju“, Lenkijoje „Slaptaviete“, Ukrainoje „Kostiumu“, kai kuriose šalyse tiesiog „Apranga“, o Lietuvoje pavadintas „Mafijos siuvėju“.
Lietuviškas pavadinimas pagal prasmę ko gero tiksliausias, nes angliškas žodis dar reiškia „Organizaciją“. Būtent taip buvo pavadintas Čikagos mafijos sindikatas trečiajame XX a. dešimtmetyje, kai svarbus šios organizacijos veikėjas buvo Alas Kaponė.
Pagrindinį herojų naujajame filme suvaidino aktorius Markas Rylance‘as, kurį visada įdomu stebėti, ką jis bevaidintų – karaliaus Henriko VIII uošvį Tomą Boleiną („Karalienės sesuo“, 2008), sovietams dirbantį šnipą („Šnipų tiltas“, 2015 m.), Gerulį milžiną (S. Spielbrgo pasakoje, 2016) ar bevardį Magistratą („Barbarų belaukiant“, 2019).
Filme „Mafijos siuvėjas“ Markas Rylance‘as vaidina iš Londono į Čikagą atvykusį siuvėją Leonardą Berlingą. Veiksmas plėtojasi 1956 metais. Leonardo siuvyklėlė yra airių mafijos boso Rojaus Boilo kontroliuojamoje teritorijoje. Gaujos nariai yra svarbiausi imigranto klientai ir net naudoja Leonardo būstinę kaip nešvarių pinigų saugyklą. Tačiau vyrui dėl to problemų nekyla, juk gangsteriai dosniai užmoka už paslaugas.
Bet kartą ši ramybė pasibaigė. Kai gangsteriai sužinojo, kad jų aplinkoje atsirado „kurmis“, perduodantis federalams svarbią informaciją, Leonardas akimirksniu patenka į įtariamųjų sąrašą. O tai jam tikrai nieko gero nežada.
Filmas, kaip, beje, ir kitas šioje apžvalgoje pristatomas „Banginis“, primena kamerinį spektaklį, nes beveik visas veiksmas sukoncentruotas vienoje lokacijoje, o ir personažų skaičius ribotas. Čia ryškią solo partiją groja Markas Rylance‘as (kaip „Banginyje“ Brendanas Fraseris).
Siuvėjas Leonardas Berlingas – sudėtinga asmenybė. Lėtai mąstantis, kalbantis mažiau negu žino, kruopščiai slepiantis savo praeitį, puikių manierų (tikras britas!) ir humoro nestokojantis žmogus. Jis sakosi į Ameriką po karo persikraustęs todėl, kad Angliją užplūdo amerikietiški džinsai, o klasikiniai kostiumai tapo nebemadingi. Bet atidžiam žiūrovui gana anksti tampa aišku, kad tokiai emigracijai buvo rimtesnių priežasčių. Jos ir jų pasekmės pamažu aiškėja.
„Mafijos siuvėjas“ – pirmas režisieriaus Grahamo Moore‘o filmas. Nors jis dar jaunas (gimė 1981 metais), bet kino pasaulyje jau žinomas: buvo nominuotas Oskarui už scenarijų dramai „Vaizduotės žaidimas“ (The Imitation Game, 2014 m., rež. Mortenas Tyldumas).
Atskiri filmo komponentai – garsų takelis, vaizdas, dekoracijos ir kita kažkuo ypatingu neišsiskiria. Bet kartu jie puikiai dera. Kaip dera atskiros detalės puikiai pasiūtame kostiume. (G.J.)
Gediminas Jankauskas
