Filmo „VIEŠNIA IŠ ATEITIES“ kadras

Sovietinės fantastinės literatūros pradininkais laikomi rašytojai Aleksandras Grinas, Aleksejus Tolstojus, Aleksandras Beliajevas.

Pagal jų kūrinius buvo sukurti filmai „Raudonosios burės“, „Inžinieriaus Garino hiperboloidas“, „Žmogus amfibija“. Bet visų šių filmų siužetai dar nebuvo susiję su kosmosu.

Pirmasis rusų filmas, kuriame rodoma kelionė į Marsą, buvo sukurtas dar 1924-aisiais. Tai kino klasikos kūriniu tapusi „Aelita“ (rež. Jakovas Protazanovas): čia 1921 m. du inžinieriai pagauna iš kosmoso sklindantį keistą signalą. Netrukus paaiškėja, kad Žemę specialios mašinos pagalba atidžiai stebi Marso energijos valdytojas Goras. Sužinojusi apie šią mašiną Marso karalienė Aelita prašo Gorą parodyti jai Žemę, o vėliau užsimano pajusti žemiško gyvenimo malonumus.

Marso dekoracijas Viktoras Simovas atliko tada dar neuždrausto konstruktyvizmo stiliuje, fantastinių kostiumų dizainą sugalvojo teatro MCHAT dailininkai Isakas Rabinovičius, Aleksandra Ekster ir Nadežda Lamanova.

Vėliau, kai sovietų valdžia savo tikslu paskelbė komunizmo sukūrimą žemėje, tai ir knygose, ir filmuose šviesios ateities priešais buvo paskelbti ne ufonautai, o vadinamieji „kosminiai piratai“.

Dar vėliau atėjo filosofinės fantastikos laikai, kai buvo ekranizuojamos šio žanro lyderių brolių Strugackių knygos.

O filme „Daktaro Ivenso tylėjimas“ (1973 m., rež. Budimiras Metalnikovas) buvo atviru tekstu pasakyta, kad civilizacijų kontaktas su suaugusiais neįmanomas, nes šie žmonės savo darbais neįrodė, kad yra to verti.

Tada ir gimė gana produktyvi idėja „ryšininkais“ padaryti paauglius. Taip atsirado daug klasika tapusių filmų ir net serialų. (G.J.)

10.VIEŠNIA IŠ ATEITIES“ (Гостья из будущего, 1984)

1984-aisiais, kurie viso pasaulio žmonėms, išskyrus Sovietų sąjunga, asocijavosi su George‘o Orwello romanu, SSSR mažuosiuose ekranuose pasirodė penkių dalių serialas, sukurtas pagal rusų fantasto Kiro Bulyčiovo knygą „Po šimto metų“ („Сто лет тому вперёд“), parašytą dar 1977- aisiais. Tai, ko gero, ryškiausias kūrinys apie „kosminius piratus“.

Kartu tai buvo ir etapinis kino kūrinys, logiškai užbaigiantis filmų „Maskva – Kasiopėja“ (1973 m.) ir „Paaugliai visatoje“ (1974 m., abiejų rež. Ričardas Viktorovas) tematiką.

Vieną 1976 metų balandžio sekmadienį (beje, tryliktą dieną!) Maskvoje šeštosios „B“ klasės moksleivis Kolia Gerasimovas pakeliui į parduotuvę (su banaliausiu tikslu nupirkti kefyro) sutinka draugą Fimą Koroliovą, kuris jau kurį laiką seka ekstravagantiškai apsirengusią paslaptingą merginą.

Smalsus berniukas pastebėjo, kad ji tris kartus buvo užėjusi į apleistą namą. Dabar sekliais tampa abu draugai, o apleisto namo rūsyje su kolonomis Kolia aptinka slaptas duris, už kurių kambaryje stovi… laiko mašina.

Pajunginėjęs keistai atrodančio mechanizmo mygtukus berniukas patenka į ateitį.

Ateitis filme vaizduojama labai ironiškai, tai greičiau seniai užmiršta praeitis: čia žmonės dėvi archajiškus drabužius, rašo žąsies plunksnomis ir gelbėja unikalius Aischilo rankraščius iš Aleksandrijos bibliotekos.

Trumpai pristatomi kai kurie ateities pasaulio atstovai: ilgaplaukis blondinas robotas Verteris tvarko aplinką ir prižiūri valdymo pultus, senovės toga apsisiautęs vyras pasirodo esąs Maskvos Laiko instituto profesorius Ivanas Sergejevičius, XVIII a. markizo drabužius dėvintis profesorius Gogis ką tik pabendravo su Volteru, paskui pasirodžiusi moteris Marija su urvinių laikų kuoka rankose prašo Verterio paduoti jai Pietų Jemeno žemėlapį…

Gal tokiu būdu autoriai norėjo pajuokauti, kad ateitis, deja, taip pat nepasiekiama, kaip ir ateitis?

Verteris aptinka Kolią ir pradžioje nori atiduoti jį į muziejų, bet persigalvojęs paaiškina berniukui, kur jis pakliuvo, ir pasiūlo jam sugrįžti atgal. Bet berniukas prašo leisti jam dar pabūti ateities Maskvoje.

Čia žiūrovai nustebusio Kolios akimis pamato tikrus stebuklus: autobusai čia yra teleportavimo priemonė, o vaikai naudojasi asmeniniais skraidymo aparatais – flipais.

Jokia problema čia nuskristi į Mėnulį ar net Urano planetą, bet tokios kelionės leidžiamos tik mokslininkams. O specialus prietaisas, vadinamas mielofonu, leidžia skaityti gyvūnų mintis.

Profesoriaus Selezniovo dukrą Alisą kartu su jos mielofonu pagrobia kosminiai piratai. Kolia padeda išgelbėti mergaitę ir nuo persekiotojų laiko mašina pasprunka ten, iš kur buvo atvykęs. Bet paskui jį ir Alisą į šiuolaikinę Maskvą patenka ir du kosminiai piratai…

Likusios trys serijos skirtos įvairiausiems nuotykiams ir gaudynėms, taip pat Alisos pasiekimams tarybinėje mokykloje (čia viešnia iš ateities stebina visus savo sugebėjimais kalbėti net aštuoniomis kalbomis ir per fizinės kultūros užsiėmimus nušoka į tolį 6 metrus ir 20 centimetrų).

Viskas baigiasi pergale prieš blogį, klastingai atsėlinusį iš ateities, ir atsisveikinimu su Alisa, sugrįžtančia pas saviškius, skambant gerai žinomai Jevgenijaus Krylatovo dainai „Nuostabi ateitie, nebūk man žiauri…“ (G.J.)

9.ELEKTRONIKO NUOTYTKIAI“ (Приключения Электроника, 1979)

Dabar jau mažai kas prisimena, kad anuomet net Lietuvos kino studijoje buvo sukurtas fantastinis filmas „Elektroninė senelė“ (1985 m.). Jį režisierius Algimantas Puipa susuko pagal JAV fantasto Ray‘aus Bradbury apsakymą „Šlovė elektroniniam kūnui“.

Čia maža mergaitė Agata taip ilgisi mirusios senelės meilės, dėmesio ir vakarais skaitytų pasakų, kad net suserga. Jai nepadeda jokie vaistai. Tada mergaitės draugai nuperka elektroninę senelę, kuri yra jauna, žavi ir graži kaip tikroji Agatos senelė jaunystės laikų nuotraukoje (ją suvaidino Ingeborga Dapkūnaitė).

Pradžioje Agata labai džiaugiasi, kad senelė sugrįžo. Tačiau atsitiktinai sužinojusi, kad senelė yra „netikra“, Agata labai nuliūsta. Ji jaučiasi apgauta. O senelė, netekusi Agatos meilės, taip pat suserga iš sielvarto.

Bet viską vainikuoja laiminga pabaiga.

1979-aisiais Konstantinas Brombergas susuko dar vieną anuometinį „kultinį“ fantastinį filmą „Elektroniko nuotykiai“. Siužetą šis rusų režisierius pasiskolino iš Jevgenijaus Velistovo fantastinių apysakų, o muziką, kaip ir „Viešniai iš ateities“ parašė Jevgenijus Krylatovas.

Tarybinio mokslininko Gromovo sukurtas Elektronikas, kaip ir lietuviška elektroninė senelė, yra biologinis robotas. Iš pažiūros jis atrodo kaip tiksli moksleivio Seriožos Syroježkino kopija, bet už originalą kur kas pranašesnė – be vargo sprendžia sudėtingiausias matematines lygtis, rašo pačius geriausius rašinius ir puikiai dainuoja.

Serioža tuoj pat ima naudotis fantastiškomis savo antrininko galimybėmis ir verčia Elektroniką vietoje jo eiti į mokyklą, atlikti namų užduotis ir darbus, kuriuos jam liepia daryti tėvai.

Einant šiuo keliu buvo galima prifantazuoti daug komiškų nesusipratimų, tačiau netrukus filmo autoriai pasuka kitu keliu.

Vieną dieną Elektronikas paprašo profesorių Gromovą išpildyti jo slapčiausią svajonę: elektroninis berniukas trokšta tapti tikru žmogumi ir vadovautis savo paties protu. Mokslininkas sutrinka ir siūlo Elektronikui atidėti šį pokalbį ir viską ramiai apsvarstyti. Profesorius baiminasi, kad tapęs žmogumi biologinis robotas paprasčiausiai žus. Bet Elektronikas Gromovo delsimą įvertina kaip išdavystę ir pabėga iš jo namų (o lakstyti Elektronikas tikrai moka gerai – net 300 kilometrų per valandą greičiu!).

Tačiau kaip tik dabar Elektroniko ieško priešiškos jėgos. Ne kokie nors kosminiai piratai, o užsieniečiai banditai. Nusikaltėlių gaujos vadeiva Stampas iš Taimerio miesto siunčia gangsterį Urį, kad šis pargabentų Elektroniką. Stampas jau sugalvojo, kaip stebuklingą berniuką panaudoti jo suplanuotame „amžiaus apiplėšime“.

O tuo metu pabėgęs iš Gromovo namų Elektronikas bastosi po miestą ir stengiasi aplinkinius džiuginti gerais darbais – taiso sugedusius prietaisus ir mechanizmus. Taip pamažu Elektronikas pats artėja prie savo tikslo.

Bet Uriui pavyksta sučiupti Elektroniką ir lagamine nugabenti jį į užsienį. Tik dabar jau „sužmogėjęs“ elektroninis robotas nebenori aklai vykdyti komandas. Jis klasta visgi bus įtrauktas į muziejaus apiplėšimo planą, bet pats savo klaidą ištaiso, gražindamas pavogtus paveikslus.

O Sergejus Syroježkinas taip pat pagaliau „tampa žmogumi“: jis supranta, kad išnaudoti kitus nesąžininga ir tampa savo klasėje pirmūnu. (G.J.)

8.SEKSMISIJA“ (Sexmission, 1984)

Puikiai prisimenu su šiuo filmu susijusią anuometinę sovietinę apgaulę. Kad galėtume pažiūrėti šią skandalingai sensacingą lenkų komediją, turėjome pirkti du bilietus į dvigubą seansą. Nepamenu, koks buvo antrasis filmas, bet jo dauguma žiūrovų net nepasilikdavo žiūrėti.

Tiesa, originalus režisieriaus Juliuszo Machulskio filmo pavadinimas „Seksmisija“ tarybinių cenzorių buvo pakeistas į neutralias „Naująsias amazones“, nes sekso tuomet, kaip žinote, Sovietų sąjungoje nebuvo.

Filmo veiksmas užsimezga 1991-aisiais, kai du savanoriai – lovelasas Maksas (akt. Jerzy Stuhras) ir inteligentiškas biologas Albertas (akt. Olgierdas Lukaszewiczius) – sutinka dalyvauti hibernacijos (paprasčiau kalbant, užšaldymo) eksperimente.

Su vyrukais buvo sutartą, kad jie bus atgaivinti po trijų metų, tačiau jie užšaldyti miegojo 53 metus. Prabudę 2044 -aisiais Maksas ir Albertas sužino, kad ateities pasaulyje gyvena vien moterys. Visi vyrai žuvo paveikti pragaištingo spinduliavimo, kurį išbandė tas pats profesorius Viktoras Kupelveizeris, kuris Maksą su Albertu ir užšaldė.

Naujosios amazonės gyvena milžiniškame požeminiame bunkeryje. Jos niekada nepakyla į Žemės paviršių, nes baiminasi radiacijos. Kad požemio gyventojoms net nekiltų noro pabėgti, bunkeryje bloke „V“ įrengti specialūs prietaisai, rodantys dykyne virtusį Žemės paviršių ir milžinišką radiacijos kiekį jame.

Seksualinį geismą moterys slopina specialiomis piliulėmis, o dauginasi partenogenezės būdu. Taigi, vyrai joms visiškai nereikalingi. O štai širdžių ėdikas Maksas, pakliuvęs į moterų karalystę, pasijunta lyg tikrame rojuje.

Bet steriliame rojuje gyvenančioms ateities moterims du keisti atvykėliai tėra tik smalsumą žadinantys tyrinėjimo eksponatai. Šiuos egzotiškus „patinus“ atidžiai tyrinėja net dvi skirtingos genetinių tyrinėjimų tarnybos.

Maksas pirmasis imasi ryžtingų veiksmų. Jis bando flirtuoti su archeologe Lamija (akt. Bozena Stryjkówna), tačiau po triuškinančios merginos savigynos priverstas nusiraminti. Bet Makso bučinys nelieka be pasekmių – Lamija susimąsto apie tai, kam gi iš tikrųjų tie vyrai reikalingi.

O nuo abejonės iki išdavystės – tik vienas žingsnis. Norėdama patenkinti savo smalsumą Lamija apsilanko specialiame bunkerio skyriuje, kuriame izoliuotos nuo jauniklių gyvena buvusį gyvenimą dar menančios senolės.

Filmo herojų ir žiūrovų laukia daug nuotykių ir pavojų, o abiem vyrams gresia natūralizacijos procesas.

Jo atskleisti filmo nemačiusiems nerekomenduojama. O štai dabar naujomis akimis pažiūrėti nė kiek nepasenusią ir aktualumo nepraradusią „Seksmisiją“ tikrai būtų verta. (G.J.)

7.DRAUGAS“ (Друг, 1987)

Teatro ir kino režisierius Leonidas Kvinichidzė anais laikais garsėjo kaip muzikinio žanro klasika tapusių TV vodevilių autorius. Jo rusiški miuziklai „Šiaudinė skrybėlaitė“ (1974 m.), „Dangaus kregždutės“ (1976 m.), „Iki pasimatymo, Mere Popins!“ (1984 m.) „Birželio 31-oji“ (1978 m.) buvo TV eterio puošmena per visokiausias šventes.

Tiesa, „Birželio 31-oji“ mažuose ekranuose išbuvo neilgai: kai vieną pagrindinių vaidmenų čia sukūręs baleto šokėjas Aleksandras Godunovas 1979-aisiais gastrolių Niujorke metu pasiprašė politinio prieglobsčio, aktorius ir šokėjas, taip pat filmas „Birželio 31-oji“ ilgam dingo iš sovietinės kultūros akiračio.

Sukūrė L. Kvinichidzė ir populiarų fantastinį serialą „Inžinieriaus Garino krachas“ (1973 m., pagal Aleksėjaus Tolstojaus romaną). Filmas buvo įdomus ne tik dėl savo siužeto: galios valdyti pasaulį apsėstas mokslininkas išrandą prietaisą – hiperboloidą – lazeriniu spinduliu galintį sunaikinti pasaulį). Mums šį filmą buvo įdomu žiūrėti dėl dar vienos priežasties – visas „kapitalistinis“ užsienis nufilmuotas Baltijos respublikose (ypač dažnai čia matėme Kauno ir Vilniaus vaizdus).

O 1987-aisiais L. Kvinichidzė sukūrė keistoką vaidybinį filmą „Draugas“, kuriame rūsti tarybinė realybė persipina su fantastikos elementais.

Pagirioms pinigų ieškantis alkoholikas Nikolajus Nikitinas (akt. Sergejus Šakurovas) paukščių turguje gavo pasiūlymą, kurio negalėjo atsisakyti. Vienas vyras jam davė 40 rublių, kad Nikolajus pasirūpintų šunimi. Tokios veislės (njufaundlendo) augintinis kainuoja ne mažiau 200 rublių.

Parėjęs namo Nikolajus staiga sužino, kad šuo moka kalbėti žmogaus balsu (jį savo gerai atpažįstamomis intonacijomis įgarsino aktorius Vasilijus Livanovas – tarybinis Šerlokas Holmsas).

Pasirodo, kad šuo ne tik kalba žmogaus balsu, jis samprotauja ir yra kategoriškas alkoholio priešas. Jis sakosi norįs tapti Nikolajaus draugu ir pradeda vyrui skausmingą blaivinimo procesą: sudaužo alkoholio butelius ir verčia naująjį šeimininką rytais ne pagiriotis, o daryti fizinius pratimus ir net bėgioti lauke.

Pamažu iš pokalbių su šunimi sužinome, kad anksčiau Nikolajus buvo inteligentiškas žmogus, grojo akordeonu, susilaukė tarptautinio pripažinimo, buvo vedęs, turi dukrą. Jis net pabando susitikti su jo nepažįstančia dukra, bet pasimatymas baigiasi nesėkmingai.

Dramatiškomis pusėmis atsisuka ir Nikolajaus bei jo draugo santykių istorija. Kartą Draugui iškyla mirtinas pavojus, ir dėl to kaltas pats Nikolajus. Laimė, pati baisiausia atomazga neįvyksta.

Žiūrint filmą prašyte prašosi klasikinė mintis, žinoma visiems „Mažojo princo“ skaitytojams: „Mes atsakingi už tuos, kuriuos prisijaukiname“.

Bet filmo epigrafu autoriai pasirinko rašytojo Ivano Bunino žodžius: „Ar taip jau svarbu, apie ką verta kalbėti? Dėmesio verti visi žemės gyventojai“.

P.S. Filme skamba Aleksandro Rozenbaumo atliekamos dainos. (G.J.)

6.KIN-DZA-DZA (Кин-дза-дза!, 1986)

Režisieriaus Georgijaus Danelijos filmai turi išskirtinį likimą. Jie vis dar mylimi žiūrovų, dažnai rodomi per TV, o kai kurios personažų frazės seniai tapo naujųjų laikų folkloru. Juose visada buvo daugybė poteksčių ir net gana drąsios socialistinės sąrangos kritikos, kurią (kaip ir Eldaro Riazanovo filmuose) sušvelnindavo lyrinės intonacijos.

Ne išimtis ir „perestroikos“ išvakarėse (1986 m.) sovietiniuose ekranuose pasirodžiusi liūdna komedija keistu pavadinimu „Kin-dza-dza“, kurią prie ezopinės kalbos pripratinti anuometiniai žiūrovai suvokė kaip dar vieną šiek tiek užmaskuotą politinę metaforą.

Veiksmas prasideda Maskvoje 1980-aisiais. Kartą po eilinės darbo dienos darbų vykdytoją Vladimirą Nikolajevičių Maškovą (akt. Stanislavas Liubšinas) žmona paprašė nueiti į parduotuvę ir nupirkti duonos bei makaronų.

Kaip čia neprisiminsi mūsų apžvalgoje aprašyto fantastinio filmo „Viešnia iš praeities“: jame Maskvoje šeštosios „B“ klasės moksleivis Kolia Gerasimovas, mamos pasiųstas į parduotuvę nupirkti kefyro, netikėtai patenka į… ateitį.

Kažkas panašaus nutiko ir Maškovui. Prie parduotuvės vyrą pasitiko vaikinas su smuiku, vardu Gedevanas (akt. Levanas Gabriadzė), ir atkreipė „dėdės Kokios“ dėmesį į keistą basakojį, kuris tvirtina esąs ateivis iš kitos planetos. Jis parodo Maškovui ir jaunuoliui kažkokį nedidelį prietaisėlį, kurį vadina „persikėlimo mašinėle“. Pakanka nuspausti joje mygtuką, ir atsidursi kitoje planetoje.

Norėdamas atsikratyti įkyraus keistuolio Maškovas paspaudžia mygtuką ir kartu su Gedevanu bei jo smuikeliu atsiduria kažkokioje saulės išdegintoje dykumoje. Pagalvoję, kad tai Karakumai, abu „kosminiai keliautojai“ patraukia į tą pusę, kurioje, jų manymu, turėtų būti Ašchabado miestas.

Pakeliui Maškovas ir Gedevanas pamato kažkokį keistą, į metalinį kubilą panašų skraidantį aparatą, iš kurio išlipę du keistos išvaizdos žmonės (akt. Jevgenijus Leonovas ir Jurijus Jakovlevas) su keliautojais pasisveikina nesuprantamais garsais ir gestais.

Pamažu ima aiškėti, kad Maškovas ir Gedevanas atsidūrė visai ne Karakumuose, o tolimos galaktikos Kin–dza–dza Pliuko planetoje, kurioje pagal savo dėsnius gyvena čatlanai ir pacakai.

Pasirodo, kad Pliuko planeta techniniu požiūriu labiau išsivysčiusi negu Žemė, bet beveik visi mechanizmai surūdiję ir netinkami naudoti. Nors vietinę čatlanų kalbą sudaro vos keli nesuprantami žodžiai ir skiemenys, šios planetos gyventojai puikiai supranta vieni kitus, nes moka skaityti kitų mintis.

Čatlanus nuo pacakų galima lengvai atskirti, nukreipus į juos specialų prietaisą („vizatorių“): jei užsidegs oranžinis indikatorius – prieš jus čatlanas, o jeigu žalas – susitikote su pacaku. Viskas labai paprasta.

Va, tik vandens atsargos planetoje menkos, todėl vanduo čia paverstas degalais skraidantiems aparatams, o gyventojai maitinasi valgomu plastiku.

Pliuko planetą valdo čatlanai, todėl pacakai čia privalo į nosį įsisegti mažą varpelį („caką“) ir sutikę čatlaną – komiškai pritūpti ir pasakyti: „Ku“. Pacakai čia griežtai baudžiami, visuomeniniame transporte privalo užimti tik jiems skirtą vietą, o jų aktoriai gali pasirodyti publikai tik geležiniuose narvuose.

Anų laikų žiūrovai nuoširdžiai smaginosi, matydami visas šias užuominas, kurios atrodė kaip išvirkštinė socializmo „pasiekimų“ karikatūra.

Dar ir dabar internete galima surasti savotišką žodyną, kuris aiškina čatlanų ir pacakų vartojamų žodžių prasmę: žr. http://215vtenture.ru/topic7.html.

O 2013 metais rež. Georgijus Danelija drauge su kolege Tatjana Iljina sukūrė pilnametražį animacinį filmą „Ku! Kin-dza-dza“ (Ку! Кин-дза-дза), kurio siužetas ženkliai skiriasi nuo ankstesnio. (G.J.)

5.ŠUNS ŠIRDIS“ (Собачье сердце, 1988)

Šioje apžvalgoje jau yra vienas rusų filmas, kuriame žmogaus balsu kalba šiuo („Draugas“, 1987 m.). O dar garsesniame filme „Šuns širdis“ šuo net pavirsta žmogumi ir kurį laiką juo būna.

Tokią istoriją dar 1925 m. pradžioje parašė mistikos ir fantastikos elementų savo kūryboje nevengęs rašytojas Michailas Bulgakovas. 1926-aisiais per kratą rašytojo bute apysakos rankraštis su kai kuriais kitais dokumentais buvo OGPU išnešti. Laimė, tai buvo ne vienintelis veikalo variantas. Išliko trys, kurie dabar saugomi Rusijos valstybinės bibliotekos rankraščių skyriuje.

Pirmieji dėmesį į šį veikalą atkreipė italų kinematografininkai. 1976-aisiais „Šuns širdį“ ekranizavo režisierius Alberto Lattuada, kuris pagal rusų literatūros klasiką susuko kelis vykusius filmus („Milinę“ pagal N. Gogolį, „Audrą“ pagal A. Puškino „Kapitono dukrą“, „Stepę“ pagal A, Čechovą).

Bet, žinoma, užsieniečiams retai pavyksta tinkamai iškoduoti paslaptingą rusišką sielą, todėl geriausiai šį klausimą spręsti sekasi patiems rusams.

Tik „perestroikos“ metu 1987-aisiais anksčiau uždrausta M. Bulgakovo apysaka „Šuns širdis“ buvo paskelbta literatūriniame žurnale „Знамя“ (Vėliava), o jau po metų režisierius Vladimiras Bortko žiūrovų teismui pateikė iš karto modernia kino klasika tapusį televizijos filmą.

Paprastai sakoma, kad pagal gerą literatūros kūrinį sunku sukurti gerą filmą. Betgi kiekviena taisyklė turi išimčių. Rusų režisierius V. Bortko išties puikiai ekranizavo satyrinę M. Bulgakovo apysaką (galima net sakyti, kad filmas kongenialus literatūros šedevrui). Gerokai prasčiau kitam režisieriui Jurijui Karai pavyko ekranizuoti kitą M. Bulgakovo kūrinį – „Meistrą ir Margaritą“. O V. Bortko ir su šia sunkia užduotimi 2005-aisiais visai neblogai susitvarkė).

Savo metu rašytojas „Šuns širdyje“ labai taikliai išjuokė visus Spalio revoliucijos „pasiekimus“ ir įtikinamai parodė, kaip patriarchalinės Rusijos inteligentą į šalikelę nustūmė „triumfuojantis chamas“, iš kurio labai greitai politinės mutacijos metu susiformavo nauja žmonių rūšis – „homo sovieticus“.

Profesorius Filipas Filipovičius Preobraženskis (jį tiesiog virtuoziškai suvaidino Jevgenijus Jevstignejevas), padedamas ištikimo asistento daktaro Bormentalio (akt. Borisas Plotnikovas) ryžtasi dar negirdėtam genetiniam eksperimentui: šiukšlyne rastą beveislį valkataujantį šunį jis „sukryžmina“ su muštynėse nužudytu girtu proletaru Klimu Čiugunkinu. Taip ant operacinio stalo „gimė“ pilietis Šarikovas, kuris garsiai keikiasi, maukia degtinę, vaikosi kates ir savišvietai skaito Markso laiškus Kautskiui…

O greitai visai suįžūlėja – reikalauja, kad jį vadintų Poligrafu Poligrafovičium ir net įsigeidžia vesti. Praradusiems viltį, kad Šarikovas atsikratys bjaurių manierų ir visgi taps padoriu žmogumi, profesoriui Preobraženskiui ir daktarui Bormentaliui vėl tenka griebtis skalpelio ir taisyti savo klaidą…

Tikra filmo staigmena tapo „sužmogėjusį“ šunį Šarikovą suvaidinęs anksčiau retai matytas aktorius Vladimiras Tolokonikovas.

Filme net ir nedidelius vaidmenis suvaidino žinomi rusų teatro bei kino aktoriai. Darniame antro plano personažų chore ryškia solo partija išsiskiria kvailį namų valdytoją Švonderį suvaidinęs garsus estrados meistras Romanas Karcevas, satyriko karjerą pradėjęs Maskvos Miniatiūrų teatre, kuriame ir pats vaidino, ir rašė juokingus tekstus Michailui Žvaneckiui.

Kadangi R. Karcevas gimė Odesoje, kine jam neretai siūlė vaidinti šio miesto specifinio humoro įkūnytojus – „Krovikas ir karalius“ (1989 m.), „Dievo šypsena, arba Grynai odesiška istorija“ (2008 m.), „Džiazo stiliuje“ (2010 m.). Bet, be jokios abejonės, ryškiausias jo kine suvaidintas personažas yra Švonderis. (G.J.)

4. „Ivanas Vasiljevičius keičia profesiją“ (Иван Васильевич меняет профессию, 1973)

Leonido Gaidajaus filmas, kurį režisierius pastatė įpusėjęs savo karjerą, t. y. 1973 metais, po kito žymaus savo filmo „Dvylika kėdžių“.

Kino juostos pavadinimas nurodo, kad pasakojimas sukasi apie Ivaną Vasilijevičių ir jo sprendimą keisti profesiją, tačiau šis pavadinimas nėra toks akivaizdus, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Pirma, filmo pradžioje visai ne Ivanas Vasilijevičius pasirodo mums kaip pagrindinis veikėjas, o Aleksandras Timofėjus, dar kitaip vadinamas Šuriku – mokslininkas ir inteligentas, išradęs „laiko mašiną“, dėl kurios ir užsisuko vėliau visa suirutė, o Ivanas Vasilijevičius – tik jo kaimynas, pasirodęs pasiskųsti dėl name dingstančios elektros, Šuriko eksperimentų padarinio. Antra, kaimynas Ivanas visai ne savo noru keičia profesiją. Amerikiečiai savo rinkai kartais filmą pristatydavo dar ir kitu pavadinimu – „Ivanas Vasilijevičius: atgal į ateitį“, kurio antra dalis mums labiau primena amerikiečių 1985 metais statytą filmą, režisuotą Roberto Zemeckio.

Tačiau esmė čia yra ta, kad mokslininko Šuriko sukurta laiko mašina perkelia Ivaną Vasilijevičių ir netyčia pasipainiojusį garsų vagį Miroslavskį į Ivano Rūsčiojo, XVI amžiaus Rusijos caro, laikus, o Ivanas Rūstusis, taip jau išeina, atsiranda tuometinėje Sovietų Sąjungoje. Lyg to būtų maža, Ivanas Vasilijevičius ir Ivanas Rūstusis – ne tik bendravardžiai, tačiau ir vienodi kaip du vandens lašai – puiki galimybė jiems apsikeisti vietomis. Tai klasikinė komedija, joje juoką mums sukelia personažo ir laikmečio, kuriame jis atsiranda, neatitikimas. Šurikas, nesusipratimo kaltininkas, turi atrasti būdą, kaip greičiau sutaisyti laiko mašiną ir atstatyti viską ir visus į savo vietas.

Ši komedija priskirtina mokslinės fantastikos žanrui, kadangi pristatomos kelionės laiku. Greičiausiai dabar iš savo šiandieninės perspektyvos, įsivaizduodami mokslinę fantastiką, prieš akis matome epizodus iš filmo „Ji“ arba iš serialo „Juodasis veidrodis“ – mūsų vaizduotė gerokai labiau pažengusi, o ateitis siūlo neribotas galimybes, kurios susijusios su naujosiomis technologijomis. Nieko nuostabaus, kad „naujosios technologijos“ kino juostoje „Ivanas Vasilijevičius keičia profesiją“ taip pat užima garbingą vietą.

Tik tiek, kad jos labiau panašėja į senelio iš atsarginių dalių garaže sukonstruotą dviratį. Ne, tai nereiškia, kad Šuriko laiko mašina iš tikrųjų buvo dviratis, tačiau visos tos fantasmagoriškos detalės, sujungtos į vieną griozdą, atrodo tartum techninis frankenšteinas. Vis dėlto nors techninės galimybės tuo metu buvo primityvios, galutiniam produktui nieko daugiau ir nereikėjo – ši suirutė ir chaosas, kai viskas sproginėja, žmonės laksto ir gaudo vienas kitą, o tada eina šokti ir dainuoti, kartais vyrai paflirtuoja su moterimis, visi šūkauja, pykstasi, o tada apsikalbinę bučiuojasi ir kartu lenkia taurelę – tai filmo braižas. Filmas paremtas Michailo Bulgakovo pjese „Ivanas Vasilijevičius“, kuri buvo parašyta 1935 metais ir išleista tik 1965 metais, taigi visai neseniai prieš filmo pastatymą. 

Įdomu, kaip rusai reflektuoja savo praeitį. Ivanas Rūstusis gyveno XVI amžiuje ir yra laikomas Rusijos imperijos pradininku. Tačiau mums svarbesnis ir įdomesnis yra jo charakteris, kadangi Ivanas Rūstusis pasižymėjo ekscentrišku elgesiu. Viena vertus, jis buvo protingas ir pamaldus, kita vertus, buvo linkęs į paranoją ir įsiūčio priepuolius, psichinį nestabilumą. Visa tai tik aštrėjo bėgant metams. Pavyzdžiui, vieno įsiūčio priepuolio metu jis nužudė savo vyriausią sūnų ir jo negimusią atžalą. Filme toks charakteris yra puiki medžiaga juokui sukelti: Ivanas Rūstusis ateities laike kaip savo pavaldinius lazda vanoja Šuriko kaimynus, senoviškai keikiasi (tu nuodėmingoji barzda, tie velnio kailiniai), grasina nužudyti, gainioja jam neįtikusius. Apskritai yra labai jausmingas vyras. Man itin juokinga scena pasirodė su Zinaida, Šuriko žmona, kai caras jai šnibždėjo į ausį greičiausiai kokius meilius žodelius, o jinai krizeno. Tuo tarpu puse tūkstantmečio anksčiau kaimynas Ivanas Vasilijevičius apsimeta caru ir bando išvengti bėdos. Iš pradžių viskam vadovauja Miloslavskis, bet išgėręs netikrasis caras pasidaro valdingesnis ir panašesnis į valdovą. Šių dviejų asmenybių kontrastas sukelia dar daugiau juoko, nes kaimynas Ivanas pasižymi itin dideliu nuolankumu valdžios institucijoms ir nuolat grasina skųstis milicijai, purkštauja dėl „atitinkamų organų leidimo“ negavimo ir „antisovietinių bandymų“. Taip pat įdomu, kad filme dažnai sulaužoma ketvirtosios sienos taisyklė – personažai staiga ima kalbėti žiūrėdami į kamerą.

3. „STALKERIS“ (Сталкер, 1979)

Tai paskutinis Rusijoje sukurtas Andrejaus Tarkovskio filmas, po kurio režisieriaus gyvenime prasidėjo tragiškas tremties metas. Begalinis nerimas persmelkia ir “Stalkeryje” (1979) trijų herojų kelionę į paslapčių bei pavojų kupiną Zoną, kurioje yra slapčiausius troškimus realizuojantis kambarys. Toks siužetas talpina galingą metaforišką potekstę, kurią kiekvienas supras savaip. Svarbu tik neprarasti tikėjimo savimi ir paprastais kasdieniškais stebuklais.

Filmas sukurtas pagal Arkadijaus ir Boriso Strugackių apysaką „Piknikas šalikelėje“. Šie rusų literatūros fantastai savo kūriniams dažniausiai rinkosi filosofinės parabolės ar alegorijos formą. O tokia stilistika Andrejui Tarkovskiui visada buvo artima.

Stalkerio“ filmavimus lydėjo begalė nesėkmių ir netgi mistinių kliūčių. Didesnę dalį jau nufilmuotos medžiagos teko sunaikinti ir viską pradėti iš naujo, kartu keitėsi ir filmo koncepcija. Darbus pagaliau pabaigus dar metus teko laukti, kol filmas bus išleistas į ekranus. Nenuostabu, kad pavargęs kovoti su sistema Andrejus Tarkovskis, po „Stalkerio“ Italijoje sukūręs „Nostalgiją“ (1983) nusprendė į Sovietų sąjungą nebegrįžti.

Stalkerio“ siužetą galima nupasakoti keliais sakiniais. Tai istorija apie tai, kaip į kažkokią paslaptingą Zoną Stalkeriu vadinamas vedlys (Aleksandras Kaidanovskis) veda Rašytoją (Anatolijus Solonicynas) ir Mokslininką (Nikolajus Grinko). Kelionės tikslas – paslaptingas kambarys, kuriame neva išsipildo slapčiausi čia patekusių žmonių troškimai (darbinius filmo scenarijus net kurį laiką vadinosi „Troškimų mašina“).

Iš kur atsirado ši Zona, iki galo taip ir lieka neaišku. Gal ši teritorija magiškų galių įgijo tada, kai čia nukrito meteoritas. Pradžioje čia mįslingai pradingo keli žmonės, tada valdžia pasiuntė kariškius su galinga technika (jos surūdijusius likučius kelis kartus kamera parodo), o kai pasklido gandai apie stebuklingą kambarį Zoną teko aptverti spygliuota viena ir paversti ją kariškių saugoma teritorija.

Įveikusi kariškių kordonus trijulė patenka į Zoną ir nors iki paslaptingo kambario atstumas nėra didelis, keliauti tiesiai negalima. Mat Zona yra parengusi nekviestines svečiams begalę mirtinai pavojingų pinklių. Gyvybėmis rizikuojančių keliauninkai motyvacija skirtinga. Rašytojas išgyvena gyvenimišką bei kūrybinę krize ir tikisi, kad (gal) Zona jam gražins kūrybines galias. Stebuklais netikintis fizikos profesorius nori paaiškinti „stebuklus“ moksliniais argumentais, o jeigu tai nepavyktų padaryti, jis net planuoja visą pastatą susprogdinti. Ir tik vedliui Stalkeriui kiekviena kelionė į Zoną patvirtina svarbią išmintį: svarbesnė už tikslą yra pati kelionė, o gyvenimiškos laimės paieškos tiesiogiai susijusios su tikėjimo atradimu savyje. Neatsitiktinai vienoje scenoje Stalkeris cituoja „Apreiškimo Jonui“ žodžius. O kitoje scenoje skaito režisieriaus tėvo Arsenijaus Tarkovskio žodžius su kelis kartus pasikartojančiu refrenu: „Tiktai to per mažai“. (G.J.)

2. „ŽMOGUS AMFIBIJA“ (Человек-амфибия 1961)

Dar vienas sovietinio kino perlas 1961-ųjų metų filmas „Žmogus amfibija“. Tai mokslinės fantastikos romantiška kino juosta apie mokslininko sukurtą po vandeniu galintį išbūti žmogų.

Iš esmės tai romantinis pasakojimas, kuris prasideda perlų medžiokle. Sėkmingas verslininkas Don Pedro pasamdo daugybę „primityviai“ atrodančių vyrų, kad šie plauktų į jūros gelmes ir rinktų jam perlus. Tačiau, kaip visi žinome, paprastas žmogus po vandeniu ilgai neišbūna. Taigi Don Pedro kelyje lyg tyčia pasitaiko „jūros velnias“ – miestelyje plačiai pasklidusi legenda. Tai būtybė, nepanaši į jokį jūros gyvūną, ir savo neįprastumu gąsdinanti žmones. Taip jau išeina, kad „jūros velnias“ išgelbėja Don Pedro verslo partnerio dukrą, moterį, kurią Don Pedras yra nusižiūrėjęs, ir ją pamilsta. Nes vėliau išaiškėja, kad tai visai ne nežemiškos kilmės padaras, o garsaus vietos mokslininko sūnus, kuriam šis vaikystėje vietoj plaučių įdėjo ryklio žiaunas. Taigi Ichtiandras, t. y. žmogus-amfibija, yra žmogus, kuris gali gyventi ir po vandeniu, ir sausumoje. Don Pedro tikslas nuo tada yra sugauti „jūros velnią“ ir pavergti jį savo perlų medžioklei, o Ichtiandras, gražus jaunuolis, nori surasti savo išgelbėtąją merginą ir atiduoti jai savo širdį. Žinoma, jis ją suranda, jie susižavi vienas kitu, tačiau yra ir priešų, kuriuos reikia nugalėti.

 Visa istorija tarsi paimta iš vaikiškos pasakos, kur princas ir princesė labai gražūs, vieni charakteriai labai geri, o kiti labai blogi. Ir išties, Ichtiandras, Gutijerė, Don Pedras turi ryškius veido bruožus (dideles, padažytas akis, lygią odą, taisyklingą veido ovalą, sušukuotus antakius, laibus, jaunus, gražius siluetus), įsimylėjėlių širdys tyros, o Don Pedras yra įsikūnijęs blogis, kurio gyvenimo variklis yra pinigai. Geri veikėjai trūkumų neturi, o pas blogus jų nors su vežimu vežk. 

Meno apžvalgininkas Jonas Ūbis teigia, kad šiuolaikiniais laikais žmonių intelektinis pajėgumas yra gerokai sumenkęs dėl naujienų intensyvumo ir lengvo prieinamumo – dabar mums nebereikia dėti tiek pastangų, kad ką nors sužinotume. Praeito amžiaus septintame dešimtmetyje „Žmogus amfibija“ net nebuvo laikomas meno kūriniu, o tik paprasčiausiu kičiu. Dabar, pasak Ūbio, yra giriamas už „politkorektiškas idėjas, suprantamą „žinutę“, demokratišką pasakojimą“.

Viena iš svarbesnių filmo minčių yra mokslo ir verslo priešprieša. Ichtiandro tėvas mokslininkas Salvadoras nori pasaulyje įgyvendinti utopinę viziją ir žvelgdamas giliu žvilgsniu į tolį pasakoja apie savo svajonę sukurti povandeninę visuomenę, kur nebūtų nei turtuolio, nei vargšo, o tik laimingi žmonės. Kai Don Pedras jam siūlo laisvę (daktaras Salvadoras tuo metu tūno kalėjime) mainais už daugybę sukurtų amfibijų-vergų, kilnusis mokslininkas tik spjauna jam į veidą. Taigi iškeliamas mokslo kilnumas ir verslo godumas. Mokslas siekia sukurti geresnę ateitį, o verslas – išnaudoti gyvas būtybes. Čia, mano manymu, matyti socialinės inžinerijos ir socializmo idėjų pėdsakai. Visos Sovietų Sąjungos ideologijos esmė buvo dirbtiniais būdais sukonstruoti naują žmogų ir naują, geresnę visuomenę, o kapitalizmas laikytas socialistinio piliečio priešu. Vis dėlto iš filmų kūrėjų perspektyvos mokslui nelemta laimėti, nei kapitalistams. (D.Ž.)

1. „SOLIARIS“ (Солярис, 1972)

2002-aisiais Berlyno kino festivalyje įvyko režisieriaus Steveno Soderbergho fantastinio filmo „Soliaris“ premjera: jo autorių laukė šalta žiūrovų reakcija, o festivalyje akredituoti žurnalistai spaudos konferencijoje išreiškė solidarią nuomonę– nuobodu! „Na, ir kvailiai…“ – bambėjo tada po nosimi pagrindinio vaidmens atlikėjas George’as Clooney, o jo partnerė Natascha McElhone žurnalistams atsikirto, sakydama kad šio filmo sėkmė augs lėtai ir ilgai. O režisierius baigė diskusiją beveik filosofine sentencija: „Kai kuri panašų filmą, būtinai rizikuoji susidurti su tokio meno nesuprantančiais“.

Rusijos intelektualų tarpe tokio meno nesuprantančių buvo bene daugiausia. Nes tai nauja garsaus Andrejaus Tarkovskio „Soliario“ (1972) versija, kuri, anot vieno šmaikštuolio, panaši į rusų kino šedevrą taip pat, kaip anatominis muliažas medicinos instituto kabinete panašus į gyvą žmogų. Patys filmo kūrėjai (režisierius S. Soderberghas ir prodiuseris Jamesas Cameronas) buvo nelinkę gretinti abiejų filmų ir sakėsi ekranizavę Stanislawo Lemo romaną, o nesiekę padaryti A. Tarkovskio filmo perdirbinį. Tačiau atidus žiūrovas aptiks daug atvirų citatų. Bet yra ir milžiniškų skirtumų. Andrejui Tarkovskiui labiau rūpėjo padaryti filosofinę alegoriją, o Holivudo produkcijos paklausą gerai žinantys asai stengiasi per daug nenutolti nuo tradicinės love story ir balansuoja tarp fantastikos bei erotinės dramos.

Stanislawui Lemui labai nepatiko jo romano ekranizaciją, kurią 1972 m. padarė A. Tarkovskis. Svarbiausia rašytojo pretenzija buvo ta, kad kino režisierius neva iškraipė pagrindinę knygos mintį: „Tarkovskis savo filme norėjo parodyti, kad kosmosas labai nemalonus ir bjaurus, o gyvenimas Žemėje – nuostabus. Bet juk aš galvojau ir rašiau visai priešingai“.

Dar rašytojui nepatiko, kad filmas yra kamerinė drama, o jis norėjęs matyti kosmosą: „Aš pasakiau Tarkovskiui, kad jis nufilmavo visai ne „Soliarį“ , o „Nusikaltimą ir bausmę“, nes iš filmo aišku, kad Kelvinas kaltas dėl Harės [Kelvino žmonos – G.J.] savižudybės“.

S. Lemo pretenzijos suprantamos. Arthuras C.Clarkas taip pat nebuvo patenkintas Stanley Kubricko „2001: Kosmine odisėja“, bet abiem atvejais iš garsių literatūros fantastų tekstų gimė du kinematografiniai šedevrai, puikiai įrodantys, kad nereikia vaizdais iliustruoti knygos teksto – tokiais atvejais nauja meninė kokybė tikrai neatsiras.

Andrejus Tarkovskis S. Lemo fantastinio romano siužetą pavertė filosofine metafora, kurioje metafizinio kosmoso gelmėms priešpastatoma žmogaus atminties ir meilės galia.

Didesnė filmo dalis rutuliuojasi kosminėje orbitoje, kurioje į seniai skraidančią kosminę bazę atvykęs mokslininkas Krisas Kelvinas (jį suvaidino mūsiškis Donatas Banionis) susiduria su racionaliu protu nesuvokiamais reiškiniais. Mat Žemės pasiuntinių tyrinėjama planeta Soliaris apgaubta kažkokia magiška plazma, kuri suteikia galimybę astronautams materializuoti savo mintis ir netgi susitikti su mirusiais artimaisiais.

Vos atvykęs į kosminę bazę Kelvinas sužino, kad neseniai čia neaiškiomis aplinkybėmis nusižudė daktaras Gibarianas (Sosas Sargsjanas), o du likę stoties gyventojai – Sartorijus (Anatolijus Solonicynas) ir Snautas (Jüri Järvetas) elgiasi labai keistai ir kalba nesuprantamomis užuominomis. Pamažu Kelvinas ima suprasti, kad įtartiną kolegų elgesį bus paveikęs jų tyrinėjimų objektas. Paslapčių skraistė darosi dar tankesnė, kai kosminėje bazėje pasirodo prieš kelis metus nusižudžiusi Kriso žmona Hari (Natalija Bondarčiuk).

Kanų fino festivalyje 1972 m. „Soliaris“ apdovanotas Ekumeninio žiuri prizu. (G.J.)

Gediminas Jankauskas, Dora Žibaitė

Taip pat skaitykite: Laiko mašina, arba sovietiniai filmai jaunosios kartos akimis: „Baubas“

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
Naujienos iš interneto

Sponsored video

Taip pat skaitykite: