Kino mėgėjai linkę kasmet papriekaištauti, ar Akademija „teisingai pasirinko“, tačiau dabar kai artėja Akademijos ceremonijų šimtmetis, o aštuonių su puse kilogramo auksinė statulėlė, vadinama „Oskaru“ už geriausią metų filmą, tebėra prestižiškiausias ir geidžiamiausias apdovanojimas kino pasaulyje, užginčyti Akademijos nebegalime… Jos žodis lemiamas ir paskutinis.

Šiandien atsuksime laikrodį atgal į paskutinį XX amžiaus tarpsnį ir apžvelgiame visus 1990 – 1999 m. pagrindinį „Oskaro“ apdovanojimą atsiėmusius laureatus, kad pamatytume, kaip jie atrodo vieni kitų atžvilgiu. Kai kurie iš toliau išvardytų filmų tuo metu buvo labai gerai įvertinti, bet vėliau prarado savo spindesį, kiti geriausiai prisimenami dėl to, kad nugalėjo daug geresnius ir kultinius šedevrus, o keli iš jų stebėtinai gerai laikosi, yra mylimi, verti dėmesio ir šiandien. Taigi, pateikiame Jums dešimt dešimtojo dešimtmečio „geriausio filmo“ apdovanojimo nugalėtojų sąrašą.

Kadras iš filmo „Įsimylėjęs Šekspyras“

10. „Įsimylėjęs Šekspyras“ (Shakespeare in Love, 1998)

Johno Maddeno režisuota romantinė komedija, kuriai scenarijų parašė Marcas Normanas ir Tomas Stoppardas, o prodiusavo Harvey Weinsteinas. Filme vaidina Gwyneth Paltrow, Josephas Fiennesas, Geoffrey Rushas, Colinas Firthas, Benas Affleckas ir Judi Dench. Filme vaizduojamas išgalvotas dramaturgo Viljamo Šekspyro (Fiennesas) ir Violos de Lesseps (Paltrow) meilės romanas Šekspyrui rašant „Romeo ir Džuljetą“. Keletas personažų sukurti pagal istorines asmenybes, o daugelis veikėjų, replikų ir siužeto priemonių yra aliuzijos į Šekspyro pjeses.

Filme yra valtininkas, kuris plukdo Šekspyrą per Temzę ir giriasi: „Kartą mano valtyje buvo Kristoferis Marlou“. Kai Šekspyras išlipa į krantą, valtininkas bando duoti jam paskaityti scenarijų. Dėl šiuolaikinio filmas primena „Masterpiece Theatre“ ir Melo Brookso varžybas. Tada filme įsimaišo saldi meilės istorija, sultingos dvaro intrigos, politikos užkulisiai ir keletas gražių akimirkų iš „Romeo ir Džuljetos“. Kino juosta įtraukia šmaikštumu, energija ir netikėtu saldumu. Filmas primena, kad Vilijamas Šekspyras kadaise buvo jaunas dramaturgas, kad teatras visais laikais yra tiek pat verslas, kiek ir šou, ir kad „Romeo ir Džuljetą“ turėjo parašyti vyras, artimai bendravęs su savo libido.

„Įsimylėjusio Šekspyro“ veiksmas vyksta vėlyvojoje Elžbietos laikų Anglijoje. Teatras Londone klesti – kai teatrai neuždaromi, t. y. kai jų neuždaro perspėjimai apie marą ar blogos skolos. Šekspyras (akt. Josephas Fiennesas) nėra toks sėkmingas kaip populiarusis Marlou (akt. Rupertas Everetas), bet jis – kylanti žvaigždė, paklausi neturtingam impresarijui Henslovui (akt. Geoffrey Rushas), kurio „Rožinis teatras“ įklimpęs į skolas, ir Ričardui Burbeidžui (akt. Martinas Clunesas), kurio „Užuolaidų teatre“ vaidina Marlou ir kuris norėtų pasirašyti sutartį su Šekspyru.

Filmo pradžioje linksmai apžvelgiamas teatro verslas – pastatai, biudžetai, scenarijaus rašymo terminai, atrankos procesas. Tuo tarpu Šekspyras kovoja su terminais ir terapijoje skundžiasi, kad lūžo jo plunksna. Ko reikia, kad jo energija atsinaujintų? Pamatyti gražuolę Violą De Lesseps (akt. Gwyneth Paltrow), turtingo vyro dukterį, kuriai užtenka skonio, kad Šekspyrui teiktų pirmenybę prieš Marlou, ir drąsos apsivilkti vyriškus drabužius bei dalyvauti atrankoje dėl vaidmens naujoje Vilio pjesėje.

Šekspyro ir Violos meilės istorija įgauna gudrų pavidalą. Baigiamojoje scenoje, kai Viola sulaužo įstatymą, draudžiantį moterims būti scenoje, nustembame, kiek daug originalios Šekspyro jėgos vis dar slypi eilutėse, kurios dabar turi dvi ar net tris papildomas prasmes. Romantiškas romanas vystosi tyliai ir tikroviškai, nes jis auga artėjančių Violos vestuvių šešėlyje. Fiennesas ir Paltrow sudaro puikią romantišką porą, kupiną puikios nuotaikos ir puikių bruožų, o Benas Affleckas filmo centre vaidina Nedą Alleiną, įžūlų aktorių. Na, nors ir nevaidino pagrindinio vaidmens, vis vien suvaidino nepriekaištingai. Su Beno Afflecko išvaizda, įsijausti į įžūlumą ir jį perteikti tikrai nesunku.

Vien iš „Oskarų“ apdovanojimų kiekio nesunku suprasti, kad šis filmas žiūrovams patiko. Juosta buvo nominuota trylikai „Oskarų“, iš kurių septynis laimėjo. Na, ir žinoma, pelnė geriausio metų filmo titulą.

Kadras iš filmo „Šokiai su vilkais“

9. „Šokiai su vilkais“ (Dances with Wolves, 1990)

Net septyniais „Oskarais“ šį populiaraus aktoriaus Kevino Costnerio režisūrinį debiutą įvertino Amerikos kino meno akademija, nors vesternai panašaus dėmesio susilaukia nedažnai.

1863 metais pilietinio karo metu kautynėse su konfederatų armija sužeistas leitenantas Džonas Danbaras gauna galimybę pasirinkti ramesnę tolesnės tarnybos vietą. Jis renkasi atokų Sedgviko fortą Pietų Dakotoje, kur tampa vieninteliu JAV kariuomenės atstovu laukinėse prerijose. Fortas kažkada buvo pastatytas indėnų žemėse, todėl greitai Danbaras susilaukia ne tik laukinių vilkų vizitų, bet ir raudonodžių dėmesio.

Gyventi vienam priešiškoje teritorijoje gal net sunkiau, nei petis petin su kitais kovos draugais kautis mūšiuose pieš pietiečius. Nes čia kasdien rizikuoji gyvybe ir niekuo, išskyrus patį save, negali pasikliauti. Vadinasi, turi būti ir narsus karys, ir išmintingas karo strategas, ir sumanus diplomatas. Kad savo priešą padarytum sąjungininku, privalai susipažinti su svetima kultūra, papročiais, turi suprasti indėnų siekius ir juos gerbti.

Visą šią išmintį Džonui padeda suprasti Siksų genties indėnas Besispardantis paukštis ir seniai tarp indėnų gyvenanti amerikietė Kristina, savo naujų gentainių vadinama Stovinčia su kumščiu.

Tolerancija ir abipusė išmintis padėjo Džonui susidraugauti su indėnais. Tačiau netoli ta diena, kai šią taikos teritoriją pasieks JAV reguliarioji armija. Tada Džonui išauš lemtingo apsisprendimo metas.

Pagal savo romaną scenarijų Michaelas Blake‘as parašė dar devintojo dešimtmečio pradžioje, tačiau ilgai jis nieko nesudomino. Net kai jis pateko į rankas Kevinui Costneriui, reikalai mažai pasikeitė. Todėl populiariam aktoriui į šį projektą teko investuoti daug asmeninių lėšų.

Skeptiškų nuomonių tada netrūko. Vieni abejojo, ar žiūrovams bus patrauklus tris valandas trunkantis vesternas. Kiti prisiminė, kaip režisieriaus Michaelo Cimino epinis vesternas „Dangaus vartai“ (Heaven’s Gate, 1980) patyrė finansinį krachą (kainavo 44 mln., surinko vos pusketvirto mln. dol.) ir privertė studiją „United Artists“ bankrutuoti.

Laimė, nieko panašaus Kevinui Costneriui neatsitiko. Jis surizikavo ir neprašovė pro šalį: vien Jungtinėse valstijose „Šokiai su vilkais“ uždirbo virš 180 mln. dolerių.

Knygoje „1001 filmas, kurį privalai pamatyti per savo gyvenimą“ parašyta: „Kevino Costnerio režisūra yra tobula – kiekviena elegiška, mistinė arba romantinė mizanscena tampa jaudinančiai suvaidinta scena: filmas kupinas mūšių, bizonų, nuostabių Pietų Dakotos lygumų. Indėnai vaizduojami su iki šiol nematyta pagarba… kaip išdidūs, greiti ir aštraus proto vietiniai amerikiečiai“. (Gediminas Jankauskas)

Kadras iš filmo „Anglas ligonis“

8. „Anglas ligonis“ (The English Patient, 1996)

„Anglas ligonis“ ieško atsakymų, kurie nieko neatsako. Ši poetiška, įspūdinga garsiojo Michaelo Ondaatje romano ekranizacija veržiasi žemyn per paslapties sluoksnius, kol išsprendžiami visi istorijos galvosūkiai ir lieka tik didžioji pasmerktos meilės žaizda. Tai filmas, kurį galima žiūrėti du kartus – pirmą kartą dėl klausimų, antrą kartą dėl atsakymų. Filmo pradžioje virš dykumos skrenda prieškarinis dvivietis lėktuvas, kurio atviroje kabinoje sėdi du keleiviai. Filmas papasakos, kas šie keleiviai, kodėl jie yra lėktuve ir kas vyksta toliau. Visa likusi istorija – tai prologas ir epilogas apie šio skrydžio priežastis. Ji pasakojama su Davido Leano filmo įtaigumu ir vizualiniu turtingumu, atkreipiant dėmesį į atminties fragmentus, kurie sukelia jausmus dar prieš mums suprantant, ką jie reiškia.

„Dabarties“ veiksmas juostoje vyksta Italijoje, paskutinėmis Antrojo pasaulinio karo dienomis. Siaubingai apdegęs vyras, Anglas ligonis yra ligoninės konvojaus dalis. Kai jam pasidaro per daug bloga, kad jį būtų galima perkelti, slaugytoja Hana (akt. Juliette Binoche) pasisiūlo pasilikti ir slaugyti jį seno vienuolyno griuvėsiuose. Čia ji įkuria improvizuotą ligoninę ir netrukus prie jos prisijungia du bombų nukenksminimo ekspertai ir paslaptingas svečias Karavadžas (akt. Willem Dafoe).

Paciento oda taip smarkiai apdegusi, kad atrodo tikrai kraupiai. Jo veidas – lyg kaukė. Jis nieko neprisimena. Hana švelniai juo rūpinasi, galbūt todėl, kad jis jai primena kitus vyrus, kuriuos ji mylėjo ir prarado per karą. Karavadžas, kuris domisi morfijumi, kurį Hana leidžia savo pacientui, yra ciniškesnis: „Paklausk savo šventojo, ką jis nužudė. Nemanau, kad jis ką nors pamiršo.“

Slaugytoją traukia vienas iš bombų sprogdintojų, gražus, linksmas karininkas Kipas (akt. Naveenas Andrewsas). Tačiau stebėdama, kaip jis rizikuoja gyvybe, kad nukenksmintų minas, ji baiminasi, kad jos prakeiksmas (visi jos mylimi vyrai žūsta) jį pasmerks, jei jie įsimylės, jis – mirs. Tuo tarpu paciento prisiminimai pradeda grįžti, o tai paskatina knyga, kuri buvo rasta kartu su jo apdegusiu kūnu – senas odiniais viršeliais įrištas Herodoto istorijos tomas su viduje įklijuotais ar sulankstytais piešiniais, užrašais ir eilėraščiais.

Aktorių spektakliai labai aiškūs, o tai padeda mums orientuotis istorijoje. Binoche yra moteris, kurios širdį taip sudaužė karas, kad ji, regis, traukia prie sužeistųjų, norėdama atitraukti dėmesį nuo savo pačios skausmų. Fiennesas, iš esmės atlikdamas dvigubą vaidmenį, vaidina vyrą, kuris slepia tiek, kiek tik gali – iš pradžių todėl, kad tokia jo prigimtis, o vėliau todėl, kad sužeidimai verčia jį tai daryti. Na, Dafoe personažas turi likti miglotas, kaip ir jo motyvai, tačiau aišku, kad jis slepia didžiulį pyktį. O Andrewsas, vaidinantis bombų sprogdintoją, gyvena arčiausiai kasdienės mirties ir atrodo dėkingiausias už gyvenimą.

Nors filmas sulaukė beveik visuotinio kritikų pripažinimo ir pelnė devynis „Oskarus“, įskaitant „geriausio filmo“ apdovanojimą, nors per savaitgalį, kai buvo išleistas kino teatruose, jis nepateko net į geriausių filmų penketuką.

Nereikia nė sakyti, kad „Anglas ligonis“ neturėjo tokios viliojančios prielaidos, dėl kurios gerbėjai veržte veržtųsi jį pamatyti. Tai atrodė kaip aukštesnės klasės filmas, kurį geriau žiūrėti namuose. Kitaip tariant, tai toks filmas, kurį mėgsta Akademija, bet plačioji auditorija nebūtinai žiūri didžiajame ekrane. Tačiau net ir tokiu atveju filmas uždirbo 78,7 mln. JAV dolerių vietinėje kino kasoje ir tikrai pakankamai pinigų tarptautiniu mastu, kad atgautų beveik septynis kartus didesnį biudžetą.

Kadras iš filmo „Narsioji širdis“

7. „Narsioji širdis“ (Braveheart, 1995)

Penkiais Oskarais apdovanotame filme atkuriamos XIII amžiaus pabaigoje vykusios kovos dėl Škotijos laisvės. Ginkluotam pasipriešinimui prieš okupantus anglus tada vadovavo nacionaliniu didvyriu tapęs Viljamas Volesas. Jis vedė ginkluotus sijonuotų vyrų būrius prieš galingą Anglijos karaliaus Edvardo pirmojo, praminto Ilgakoju, armiją.

Filmo veiksmas prasideda 1280 metais Škotijoje. Būsimasis narsuolis karvedys anksti neteko tėvo, nužudyto britų, ir berniuką užaugino dėdė Orgailas (Brianas Cox‘as), suteikęs jam gerą europinį išsilavinimą. Į gimtinę Viljamas sugrįžo jau suaugęs (nuo šio momento jį jau vaidina Melas Gibsonas). Jis ketina vesti ir gyventi taikiai. Tačiau jo nuotaką nužudė britai, ir Volesui buvo lemta pradėti ilgai trukusį kryžiaus žygį už savo šalies laisvę. O tokiame kelyje visuomet žmones lydi ir pergalių džiaugsmas, ir pralaimėjimų kartėlis, ir artimiausių bendražygių išdavystė.

Su panašiais išmėginimais, beje, tuo pat metu susidūrė ir Herkus Mantas: 1260-aisiais metais, sužinojęs, kad kryžiuočių ordinas Prūsijoje sudegino pilyje jo tėvą pagonį su visais bendražygiais, jis subūrė atskiras prūsų gentis kovai su kryžiuočiais ir atkakliai priešinasi jiems net dvylika metų. Bet jėgos buvo nelygios.

Nelygios buvo ir Viljamo Voleso kariaunos jėgos, bet gana ilgai narsusis vadas ir ištikimiausi jo pagalbininkai priešinosi karaliaus Ilgakojo (Patrickas McGoohanas) kariuomenei. Ypač efektingai plačiame ekrane atrodo škotų pergalė garsiose Stiorlingo kautynėse, įvykusiose 1297-ųjų rugsėjį, kai karaliaus kariauna buvo sutriuškinta.

Bet, kaip sakoma, laimėti mūšį dar nereiškia laimėti karą. Savąjį karą Volesui pergalingai baigti nebuvo lemta: jis buvo išduotas ir žuvo ant ešafoto, prieš mirtį spėjęs garsiai išrėkti žodį „Laisvė!“.

Viljamui Volesui taip ir nepavyko savo šaliai iškovoti nepriklausomybės. Šį tikslą netrukus visgi pasiekė narsiaširdžio Voleso pasekėjas Robertas Briusas, kuris taip pat sukilo prieš žiaurų Anglijos karalių Edvardą Pirmąjį. Apie tai pasakoja pernai Netflix platformoje sukurta istorinė drama „Neteisėtas karalius“ (Outlaw King, 2018, rež. Davidas Mackenzie).

Kainavęs 72 mln. dolerių filmas „Narsioji širdis“ visame pasaulyje uždirbo 213 mln. Pajamų galėjo būti dar daugiau, jeigu savaitę anksčiau ekranuose nebūtų pasirodęs dar vienas istorinis filmas apie škotų kovas – „Robas Rojus“ (rež. Michaelas Caton-Jonesas). Sukurtas pagal Walterio Scotto romaną filmas pasakojo romantiško maištininko ir „svieto lygintojo“ istoriją, o pagrindinį vaidmenį sukūrė Liamas Neesonas. (G.J.)

Kadras iš filmo „Forestas Gampas“

6. „Forestas Gampas“ (Forrest Gump, 1994)

Ne taip dažnai atsitinka, kad koks nors literatūrinis personažas būtų ne tik įdomus savaime, bet dar įkūnytų svarbius nacionalinio charakterio bruožus. Ispanams tai Don Kichotas ir Sančo Pansa, prancūzams – Voltaire‘o Kandidas ar Honoré de Balzac‘o personažai, o britams – spalvingi Charleso Dickenso herojai, čekams bei slovakams – šaunusis kareivis Šveikas.

Amerikiečiams paskutinį XX a. dešimtmetį tokiu personažu tapo rašytojo Winstono Groomo sugalvotas herojus Forestas Gampas. Kai knygą ekranizavo Robertas Zemeckis, o pagrindinį vaidmenį sukūrė Tomas Hanksas, gimė vienas garsiausių XX amžiaus filmų, tinkamai įvertintas ir JAV Kino meno akademijos. Forestas Gampas akimirksniu tapo kultiniu personažu, kurį pamėgo žiūrovai, o solidūs žurnalai Amerikoje ėmė rimtai nagrinėti „gampizmo“ fenomeną. Šis naujas žodis, kaip ir „reiganomika“ tapo svarbiu to meto Jungtinių valstijų gyvenimą charakterizuojančiu terminu.

Šešiais Oskarais apdovanotas filmas pasakoja amerikietišką „Jonelio kvailelio“ istoriją. Vaikystėje Forestas dėl savo žemo intelekto koeficiento vos neatsidūrė specialioje nevispročių mokykloje, bet nuo šios lemties jį išgelbėjo motina (Sally Field). Jos pasiaukojanti meilė ir išmintingi patarimai taip paveikė Foresto likimą, kad jis išsivadavo nuo savo luošumo, išmokė “firminių” judesių scenoje būsimąjį rokenrolo karalių Elvį Presley, tapo puikiu teniso žaidėju, sėkmingai mokėsi koledže, buvo pakviestas į prezidento Johno Kennedy kabinetą, pasiūlė Johnui Lennonui parašyti dainą „Imagine“, pasižymėjo Vietnamo kare ir pasidarė tikru išminčiumi.

Forestą Gampą daug kas lygino su Dustino Hoffmano „Lietaus žmoguje“ suvaidintu autistu Reimondu. Palyginimas ne itin vykęs, nes Reimondas pasižymėjo nepaprasta atmintimi ir fenomenaliais matematiniais sugebėjimais. Nieko panašaus Tomo Hankso suvaidintame personaže nėra – Foresto Gampo intelekto koeficientas 75 yra mažesnis už minimalų (į JAV mokyklas priimamiems vaikams žemiausia IQ riba – 80). Filmo autorių tikslai kiti. Jie nori nuvainikuoti Didžiosios Amerikietiškos Svajonės mitą, pagrįstą ypatingais sugebėjimais ir valia savo tikslo siekti. Ypatingų sugebėjimų, kaip jau buvo pasakyta, Forestas Gampas neturi, o štai valios jam tikrai nereikia skolintis iš kitų. Valią jis ėmė ugdyti dar vaikystėje, kai teko atremti bendraamžių patyčias. Ne, jis nestojo į atvirą kovą su skriaudikais, bet konfliktų visuomet išvengdavo… pabėgdamas. Bėgimas ir tapo jo gyvenimo credo.

Panašiai kaip ir Hanibalas, filmo „Forestas Gampas“ veikėjas įdomiau atgijo filme nei knygoje. Knygoje Forestas yra labai vaikiškas, tačiau kartais jis gali būti gana žiaurus. Jis net keikiasi – tai tikrai nebuvo įtraukta į filmo ekranizaciją. Kalbant apie ekranizaciją, filme „Forestas Gampas“ buvo pasirinktas panašus požiūris, tačiau galiausiai Forestas buvo pavaizduotas taip, kad tapo labiau mylimas: vaikiška asmenybė, švelnus kalbėjimo būdas ir tam tikras nekaltumas. Dėl savo nuoširdaus „aš“ jis padarė filmą geresnį už knygą.

Visas filmas ir yra Foresto Gampo bėgimas laike, suteikiantis galimybę net ne visais atžvilgiais „sveikam“ žmogui pasiekti kitiems neįmanomo rezultato. Todėl netenka stebėtis, kad „Forestas Gampas“ tapo svarbiu kinematografinio pasaulio įvykių, o garsiausių filmuose skambančių frazių galerija pasipildė šūkiu: „Bėk, Forestai, bėk!“ (G.J.)

Kadras iš filmo „Amerikos grožybės“

5. „Amerikos grožybės“ (American Beauty, 1999)

Visi girdėjo apie jau keletą metų garsųjį Holivudo aktorių Keviną Spacey lydintį seksualinį skandalą. Kevinas Spacey buvo nubaustas – jis skubiai buvo pašalintas iš TV serialo „Kortų namelis“ sezono ir išmestas iš Ridley Scotto „Visų pasaulio pinigų“ (All the Money in the World, 2017): likus kelioms dienoms iki numatytos filmo premjeros visi epizodai, kuriuose Kevinas Spacey vaidino blogos reputacijos JAV milijardierių J. Paulą Getty buvo skubiai perfilmuoti su kitu aktoriumi Christopheriu Plummeriu).

Atrodo, kad Kevino Spacey karjerai suduotas mirtinas smūgis, po kurio atgimti regis jau negalima. Tačiau jau paskelbta, kad režisierius Michaelas Hoffmanas komplektuoja komandą, su kuria kurs biografinį filmą „Gore‘as“ ir pagrindinį istoriko bei rašytojo Gore‘o Vidalo vaidmenį turėtų vaidinti būtent Kevinas Spacey.

O štai režisieriaus Samo Mendeso „Amerikietiškos grožybės“  (American Beauty, 1999) ženkliną vieną aukščiausių aktoriaus pasiekimų kine. Penkiais Oskarais apdovanotas filmas suduoda negailestingą smūgį respektabiliam gyvenimo būdui, kuris iš išorės atrodo tarsi sterili ir ideali “amerikietiška svajonė”, bet už jos slypi didelė tuštuma. Ją pajuto  vidutinio amžiaus žmonių krizės laikotarpyje įstrigęs keturiasdešimtmetis Lesteris Bernhemas (Kevinas Spacey). Sutikęs savo dukros draugę Andželą (Mena Suvari) ir ja nejuokais susižavėjęs vyrukas pasiryžta tapti visai kitu žmogumi. Tik ar jam nebus lemta pakartoti panašioje situacijoje atsidūrusio Vladimiro Nabokovo „Lolitos“ herojaus golgotą?

Tūkstantmečio paskutiniais metais sukurtos „Amerikietiškos grožybės“ įkūnija anuometinės sočios Amerikos atmosferą, kai iki koktumo atsibodęs komfortiškas gyvenimas skatino tokiu gyvenimo būdu nepatenkintus amerikiečius (ypač artėjančios prie vadinamosios „vidutinio amžiaus krizės“ ribos) griebtis kraštutinumų – išbandyti „žolytės“ dūmo teikiamą kaifą, mesti iššūkį padorioms bendrabūvio taisyklėms arba nerti į rizikingus seksualinius eksperimentus.

Visas šias pagundas vienu metu savo kailiu išmėginęs Lesteris Bernhemas akimirksniu tampa persona non grata, tuo patvirtindamas seną tiesą – žmogus, niekinantis visuomenėje priimtus santykius yra pavadinamas bepročiu ir pasmerkiamas vienatvei. O kartais tokio „išsišokėlio“ laukia ir kur kas liūdnesnis likimas, apie kurį Lesteris signalizuoja jau filmo pradžioje. (G.J.)

Kadras iš filmo „Titanikas“

4. „Titanikas“ (Titanic, 1998)

Praėjus 27 metams, „Titanikas“ tebėra vienas populiariausių Jameso Camerono darbų. Populiariausiu filmu pripažintame filme, kurį įkvėpė tikri 1912 m. nuskendusio laivo „Titanikas“ pasakojimai. Čia pasakojama širdį draskanti dviejų paauglių – žemesnės klasės menininko (akt. Leonardo DiCaprio) ir aristokratės (akt. Kate Winslet) – romantiškų santykių istorija.

Filme kaip didžiulis geležinis sfinksas ant vandenyno dugno, „Titanikas“ vis dar žvelgia į Vakarus, visam laikui nutraukęs savo vienintelę kelionę. Jį matome pirmuosiuose „Titaniko“ kadruose, padengtą dumblu. Nuotoliniu būdu valdoma televizijos kamera šliaužia vidun, koridoriais ir durimis, rodydama kajutes, pastatytas milijonieriams ir paveldėtas vėžiagyvių.

Laivas kvieste kviečia iš kapo, kad būtų papasakota jo istorija, ir jei ši istorija sukurta iš šou verslo ir triukšmo, dūmų ir veidrodžių – na, toks buvo ir „Titanikas“. Jis buvo „didžiausias judantis žmogaus kūrinys per visą istoriją“, – didžiuojasi vienas iš veikėjų. Filmo pradžioje yra kadras, kuriame jis didingai skrodžia kamerą nuo priekio iki laivagalio, beveik 900 pėdų ilgio ir, kaip buvo teigiama yra „nenuskandinamas“, kol ledkalnis nepateikė nenuginčijamo teiginio.

Jameso Camerono 194 minučių trukmės, 200 milijonų dolerių vertės filmas apie tragišką kelionę atitinka didžiųjų Holivudo epinių filmų tradicijas. Jis nepriekaištingai sukurtas, protingai sukonstruotas, puikiai suvaidintas ir užburiantis.

Dar neprasidėjus filmui žinome, kad turi įvykti tam tikri dalykai. Turime pamatyti, kaip „Titanikas“ plaukia ir skęsta, ir įsitikinti, kad žiūrime į tikrą laivą. Turi būti žmogiška istorija – tikriausiai romanas – susijęs su keliais keleiviais. Čia nuostabų darbą atliko Džekas (DiCaprio) ir Rouzė (Winslet). Turi būti vinjetės, susijusios su kai kuriais kitais keleiviais, ir siužetas, susijęs su laivo statytojų arogancija ir išdidumu, o gal ir jų drąsa bei orumu. Turi būti ir siaubingų laivo mirties kančių inscenizacija. Laivas nuskendo per dvi su puse valandos, todėl visi laive buvę žmonės turėjo laiko suprasti, kas vyksta, ir apsvarstyti savo veiksmus.

Rodant dabartį filme yra net lobio „Vandenyno širdies“ medžioklė ir pati „močiutė“ Rouzė pasakojanti savo jaunystės meilės istoriją. Čia yra viskas. Filmas išbaigtas nuo A iki Ž ir tikrai mylimas net šiandien.

Vienodai žavus ir širdį draskantis „Titanikas“ yra išties įtraukiantis reginys, kuris išliks kiekvieno mintyse ir širdyje, nusprendusiam jį pažiūrėti. Winslet ir DiCaprio, svarbiausi filmo herojai, atlieka du įsimintiniausius savo karjeros vaidmenis. Nuo išleidimo 1997 m. gruodžio 19 d. kino teatruose prabėgus 378 dienoms, plačiai žinomas Camerono pasiekimas „Titanikas“ buvo antras pagal pelningumą ir buvo rodomas kino teatruose įspūdingas 54 savaitęs, taip pat per 27 metus buvo nekartą rodomas pakartotiniais seansais.

Kadras iš filmo „Šindlerio sąrašas“

3. „Šindlerio sąrašas“ (Schindler’s List, 1993)

Pagal Thomaso Keneally romaną sukurtas filmas pasakoja apie žmogų, Antrojo pasaulinio karo metais išgelbėjusį šimtus žydų. Apsukraus verslininko Oskaro Šindlerio (Liamas Neesonas) metalo gaminių fabrike Krokuvoje dirbo daug žydų iš geto. Pradžioje jie fabrikantui tebuvo pigi darbo jėga. Tačiau netrukus cinišką požiūrį keičia užuojauta, ir Šindleris tampa žydams tikru angelu sargu. Filmo moto – citata iš Talmudo “Kas išgelbėjo vieną gyvybę, tas išgelbėjo visą pasaulį”.

Idėja sukurti tokį filmą gimė dar septintojo dešimtmečio pradžioje, kai vienas Oskaro Šindlerio išgelbėtas žydas Poldekas Pfeferbergeris pasiryžo visam pasauliui papasakoti apie mažai žinomą teisuolį. 1963 metais Howardas Kochas (vienas legendinės „Kasablankos“ kūrėjų) net parašė scenarijų, tačiau jis nebuvo realizuotas. Bet prie šio scenarijaus sukūrimo prisidėjęs legendinis Holivudo režisierius Billy Wilderis vėliau įtikino Steveną Spielbergą imtis šio projekto.

1982-aisiais, pasikalbėjęs su Pfeferbergeriu Thomas Keneally parašė knygą „Šindlerio laivas“ (Schindler’s Ark). JAV kino korporacijos MCA prezidentas Sidas Sheinbergas pasiuntė knygos recenziją Stevenui Spielbergui, o kai režisierius išreiškė norą ją ekranizuoti, studija Universal Pictures tuoj pat įsigijo visas reikalingas teises. Tiesa, tada Spielbergas buvo pasinėręs į fantastinių bei nuotykių filmų pasaulį („Ateivis“, „Indiana Džounsas“), todėl į Pfeferbergerio klausimą „Kada gi prasidės filmavimo darbai“, Spielbergas tiesiai šviesiai atsakė: „Po dešimties metų“.

Tiek ilgai studijos vadovai laukti nenorėjo, todėl ėmė dairytis, kas galėtų šio projekto imtis. Pats Spielbergas įkalbinėjo kolegą Sydney‘ų Pollacką, studijos atstovai – Martiną Scorsese – šis atsisakė, sakydamas, kad Holokausto tragediją geriausiai perteiktų režisierius žydas). Atsisakė ir Romanas Polanskis, nes būdamas aštuonerių jis pats gyveno Krokuvos gete ir pabėgo iš jo geto likvidavimo išvakarėse (vėliau režisierius visgi sukurs filmą „Pianistas“, pasakojantį apie tuos tragiškus įvykius).

Taip stumdant projektą iš vienų rankų į kitas atėjo 1991-ieji. Spielbergas ką tik baigė dar vieną nuotykių filmą „Kablys“ (Hook) ir jau galėjo niekieno netrukdomas pasinerti į tragišką Holokausto pasaulį. Tačiau Sidas Sheinbergas iškėlė vienintelę sąlygą – pirmiau Spielbergas turi padaryti „Juros periodo parką“. Tai buvo ir komercinis, ir psichologinis taktinis sprendimas. Niekas negalėjo prognozuoti komercinės „Šindlerio sąrašo“ sėkmės, todėl filmas apie dinozaurus nesėkmės atveju kompensuotų studijos patirtus nuostolius. Na, ir psichologiškai režisieriui po Holokausto tragedijos daryti dinozaurų atrakcioną tikriausiai būtų ne taip lengva. Planuodamas būsimąjį filmą Spielbergas iš karto nusprendė, kad „Šindlerio sąrašas“ bus nespalvotas filmas. Jis motyvavo tuo, kad  Krokuvos geto sunaikinimas liko užfiksuotas juodai baltuose pačių nacių filmuotuose kadruose.

Krokuvos geto sunaikinimui scenarijuje buvo skirtas vos vienas puslapis. Spielbergas pareikalavo šią vietą gerokai išplėsti, kas ir buvo padaryta. Tik filmuoti tikrame Aušvice Lenkijos valdžia neleido, todėl teko statyti identišką mirties stovyklos dekoraciją. Režisierius neapsiriko – „Šindlerio sąrašas“ susilaukė milžiniškos sėkmės ir tapo daugiausiai pinigų kino istorijoje uždirbusiu juodai baltu filmu.

Prie beprecedentės filmo sėkmės, be abejo, prisidėjo ir pagrindinių vaidmenų atlikėjai. Liamas Neesonas puikiai parodo savo herojaus metamorfozę, kai fanatiškas nacių idėjų šalininkas, sukrėstas nežmoniškų jo garbinamos partijos nusikaltimų, tampa fašistinės ideologijos priešininku ir rizikuodamas gyvybe ima gelbėti nuo sunaikinimo pasmerktuosius.

Visiškas Šindlerio antipodas – Ralpho Fienneso suvaidintas Amonas Göthas – nacių vykdytos politikos fanatikas, sadistas ir šaltakraujis žudikas (1946-aisiais nuteistas ir pakartas). Būtent jam buvo suteikti įgaliojimai sunaikinti Krokuvos getą ir po šios operacijos išlikusius žydus perkelti į Plašovo (Płaszów) koncentracijos stovyklą, o kai buvo nuspręsta likviduoti ir ją – pasmerktieji buvo išvežti į Aušvicą.

Dar vieną įsimenantį vaidmenį suvaidino Benas Kingsley. Jo Ichakas Šternas buvo Šindlerio buhalteris. Būtent jis ir padėjo sudaryti vadinamąjį „Šindlerio sąrašą“ – nuo išvežimo į Aušvicą išgelbėtų žydų registrą.

Filmas apdovanotas septyniais Oskarais: geriausias filmas, režisierius, adaptuotas scenarijus (Stevenas Zaillianas), operatorius (Januszas Kaminskis), kompozitorius (Johnas Williamsas), montažas (Michaelas Kahnas) ir dailininkas (Allanas Starskis). (G.J.)

Kadras iš filmo „Menantis pikta“

2. „Menantis pikta“ (Unforgiven, 1992)

Clintas Eastwoodas dažnai stengdavosi pabėgti nuo jam primesto „supermeno“ stereotipo ir sukurdavo ką nors neįprasta, pavyzdžiui, absoliučiai nekomercinį „Paukštį“ (1988) apie legendinį džiazo muzikantą Charlie’į Parkerį arba filmą „Baltas medžiotojas, juoda širdis“ (1990), skirtą kino klasikui Johnui Hustonui, 1951 m. ekstremaliomis sąlygomis filmavusiam garsią „Afrikos karalienę“. Bet paskui vis tiek grįždavo prie tų personažų, kuriuos mėgsta publika, nors, net ir laikydamasis tradicinių žanrų, pasiekdavo didelių meninių aukštumų.

Didelę ir svarbią vietą Clinto Eastwoodo kūryboje užima vesternai. Ir netgi ne tie, tradiciniai, amerikietiški, o itališki (dėl to kino kritikų septintajame dešimtmetyje pavadinti spagečių vesternais). Būtent vaidindamas tokiame vesterne „Už saują dolerių“ (Per un pugno di dollari) 1964 m. Clintas Eastwoodas ir tapo kino žvaigžde.

Šis ir kiti režisieriaus Sergio Leone‘s itališki vesternai „Keliais doleriais daugiau“ (Per qualche dollaro in più, 1965) bei „Geras, blogas ir bjaurus (Il buono, il brutto, il cattivo, 1966) taip stipriai paveikė vesterno kūrėjus ir pakoregavo šio žanro taisykles, kad ir patys amerikiečiai (pvz. Donas Siegelas) ir režisuoti pradėjęs Clintas Eastwoodas kelis vesternus sukūrė būtent tokia maniera: „Raitelis iš Aukštųjų lygumų“ (High Plains Drifter, 1973), „Atstumtasis Džosis Veilsas“ (The Outlaw Josey Wales, 1976), „Raitelis ant širmo žirgo“ (Pale Rider, 1985).

Paskutinį savo vesterną „Menantis pikta“ (1992) Clintas Eastwoodas dedikavo savo bičiuliams Sergio (Leone‘i) ir Donui (Siegelui). Šis filmas surinko nemenką Oskarų derlių (keturis – kaip geriausias metų filmas, už režisūrą, montažą ir antraplanį vaidmenį Gene‘ui Hackmanui), bet ir buvo pavadintas geriausiu dešimtmečio vesternu – aukščiausia modernaus vesterno viršūne – šalta ir nepasiekiama.

Šiose aukštybėse mūsų laukia visų gražių iliuzijų žlugimas. Jas kartu su mirusia žmona jau seniai palaidojo senstantis kaubojus Viljamas Menis (jį tiesiog tobulai suvaidino pats Clintas Eastwoodas), dabar širdies skausmą malšinantis viskiu ir besimurdantis savo fermos purve ir kiaulių mėšle. Tačiau gyvenimas vėl jį priverčia imtis ginklo ir kartu su dviem pagalbininkais imtis teisėjo vaidmens. Ne tiek dėl teisybės (kažkas juk turi atkeršyti už prostitutės išniekinimą), kiek dėl pinigų.

Viskas prasidėjo 1881-metai, kai fermoje su sūnumi ir dukra gyvenantį Menį aplanko jaunas šaulys Skofildas (Jaimz‘as Woolvettas) ir pasiūlo už tūkstančio dolerių premiją drauge nužudyti du blogiukus, peiliu išraižiusius vieno viešnamio prostitutės veidą. Pinigus surinko vargšės Dilailos bendradarbės, bet Skofildas nepasitiki vien savo jėgomis, todėl ir susiranda Menį.

Kadaise Menis buvo puikus „galvų medžiotojas“, bet dabar jau ir akys ne tokios taiklios, ir rankos išdavikiškai dreba. Bet prarasti vyras neturi ką, todėl šiek tiek padvejojęs sutinka. Tik su viena sąlyga – drauge privalo vykti senas Menio bičiulis Nedas Loganas (Morganas Freemanas vėliau vaidins Clinto Eastwoodo filmuose „Mergina, verta milijono“ ir „Nenugalimas“).

Pasirodžius šiam filmui, prancūzų kino žurnale „Studio“ buvo paskelbta: „Reikia susitaikyti su tuo, kas ir taip aišku: naujas Clinto Eastwoodo filmas „Menantis pikta“ yra paskutinis vesternas kino istorijoje. Paskutinis jo skyrius, žanro epilogas“.

Toliau šiame žurnale rašoma: „Eastwoodas turėjo šį scenarijų jau 1982-aisiais, bet laukė, kol jam sukaks 62 metai – tiek, kiek jo personažui. Ir jis buvo teisus. Scenarijus negalėjo pasenti: jis yra už laiko ribų. O vesternas – tai žanras, kuris visąlaik flirtuoja su mitologija. Filmo scenaristas Davidas Peoplesas tą gerai suprato, bet jis mėgino siekti iki šiol netirtų gelmių.

Filmas nežaidžia su mitologija – jis pats yra jos gelmėje. Neperšviečiamoje tamsoje. Ten, kur joks Dievas nebeturi galios ir kur žmogus visam laikui pasmerktas tik pačiam sau. Ir tai blogiau už pragarą“. (G.J.)

Kadras iš filmo „Avinėlių tylėjimas“

1. „Avinėlių tylėjimas“ (The Silence of the Lambs, 1991)

Kai 1980 metais vasario dešimtąją daug žmonių pražudęs serijinis maniakas Tedas Bandis buvo nuteistas mirti elektros kėdėje, lengviau atsiduso ir policijos pareigūnai, ir paprasti amerikiečiai. Atrodė, kad kruvinų nusikaltimų grandinė pagaliau nutraukta, ir šiurpios žmogžudystės nebesikartos.

Tačiau ramybė truko neilgai.

Devintojo dešimtmečio pradžioje Sietle ir kai kuriuose kituose miestuose vėl ėmė dingti moterys. Pasmaugtų ir išniekintų aukų palaikus žmogžudys palikdavo prie Grin Riverio upės. Nuo kojų nusivariusi policija atsidūrė aklavietėje.

Tačiau 1984 metais į kraupias bylas tiriantį detektyvą Robertą Keppelą netikėtai kreipėsi rimtas pagalbininkas. Laišką detektyvui iš kalėjimo parašė… mirties nuosprendžio įvykdymo laukiantis maniakas Tedas Bandis. Neprašydamas nieko mainais maniakas pasisiūlė padėti.

Pasiilgęs bendravimo serijinis žmogžudys policininkams perskaitė ištisą kursą apie tai, kaip dažniausiai elgiasi žudikai maniakai. O po to pateikė idealų Grin Riverio žudiko psichologinį portretą.

Deja, policija tąsyk aplaidžiai pasielgė su vertinga informacija, ir žudikas dar septyniolika metų išbuvo laisvėje, ilgindamas savo aukų sąrašą.

Užtai šia informacija vykusiai pasinaudojo rašytojas Thomas Harrisas, parašęs skandalingai išgarsėjusį ir sėkmingos ekranizacijos susilaukusį romaną „Avinėlių tylėjimas“. Tik knygoje pavojingas maniakas pavadintas Hanibalu Lekteriu, o su juo kalėjime bendrauja ne policijos detektyvas Robertas Keppelas, o jauna FTB agentė Klarisė Starling.

Su jais abiem susipažinome skaitydami knygą ir žiūrėdami to paties pavadinimo penkiais „Oskarais“ apdovanotą filmą (1991 m., rež. Jonathanas Demme), kuriame pagrindinius vaidmenis suvaidino Anthony Hopkinsas ir Jodie Foster.

Vos spėjusi baigti mokslus FTB stažuotoja Klarisa Starling patenka į Vašingtono specialiųjų bylų tarnybą. Čia tiriamos serijinės žmogžudystės ir gaudomi pavojingi maniakai. Vienas jų ypač žiauriai žudo moteris, tačiau aptikti jo pėdsakus kol kas nepavyksta. Aišku, kad nusikaltėlį, pramintą Bafalo Bilu, bus galima sučiupti tik tada, kai pavyks suprasti jo veiksmų logiką. Todėl nusprendžiama pasinaudoti už grotų sėdinčio daktaro Hanibalo Lekterio paslaugomis. Tik ar norės jis padėti teisingumui? (G.J.)

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: