Nuo pat kino atsiradimo kūriniai žavi viso pasaulio žiūrovus, įtraukdami juos į nepaprastas emocijų ir patirčių keliones. Tarp šių filmų yra tokių, kurie be vargo peržengia vaizduotės ribas ir žiūrovams užgniaužia kvapą, suteikdami tyro susižavėjimo ir baimės akimirkų. Straipsnyje pasinersime į fantastinių filmų, kurie turi nepaprastą gebėjimą perkelti mus į alternatyvią tikrovę, užvaldyti mūsų jausmus ir palikti ilgalaikį poveikį mūsų širdims ir protams, sritį.
Fantastiniai filmai – unikalios galios, palieka žiūrovus be amo, dėl savo vizualinio grožio, emocinio rezonanso, intelektualinės stimuliacijos ir užburiančio garso dizaino. Šie filmai perkelia mus į kitokius pasaulius, meta iššūkį mūsų supratimui ir sukelia stiprias emocines reakcijas. Nesvarbu, ar tai būtų protu nesuvokiami mokslinės fantastikos pasakojimai, ar kvapą gniaužiantis fantastinių kraštovaizdžių grožis, šie filmai nuolat primena mums apie neribotas žmogaus vaizduotės galimybes. Kol kine bus kuriami tokie kvapą gniaužiantys reginiai, žiūrovai amžinai bus pakerėti jų didingumo ir magijos.
10. „Žaliasis riteris“ (The Green Knight, 2021)
Pastaruoju metu (ypač po beprecedentės „Sostų karų“ sėkmės visame pasaulyje) labai išpopuliarėjus istorinės tematikos ir nuotykių superprodukcijoms kinematografininkai karštligiškai ieško tokiems filmams tinkamų herojų.
Įspūdingu šios vasaros reginiu tapęs „Žaliasis Riteris“ pasakoja apie dar ankstesnius laikus, kuomet britų žemes valdė legendinis karalius Artūras. Apie išmintingą valdovą ir išmanų strategą bei jo ištikimiausius pagalbininkus Apvaliojo stalo riterius sukurta daug filmų. Beveik visi jie išnaudoja sero Thomaso Malory knygą „Artūro mirtis“.
Tikrų žinių apie karalių Artūrą nedaug, o štai iš žilos viduramžių senovės mus pasiekusių mitų ir legendų per akis. Tokių filmų autoriams tai tik į naudą: vadinasi, galima fantazuoti ir nebijoti rūstaus istorikų pasmerkimo.
„Žaliojo Riterio“ scenarijus parašytas ne pagal chrestomatinę T. Mallory knygą, o pagal kitą kūrinį – XIV a. anoniminio autoriaus poemą „Seras Gaveinas ir Žaliasis Riteris“. Ją britai iš senosios anglų kalbos vertė į šiuolaikinę net tris kartus, vieną kartą – pats J.R.R Tolkienas).
Seras Gaveinas (jį vaidina nūnai populiarus indų aktorius Devas Patelis) yra Apvaliojo stalo riteris ir karaliaus Artūro vaikaitis. Kartą prieš Kalėdas jis atvyko į karaliaus pilį Kamelotą, kurioje kartą per metus valdovas kelią puotą savo bičiuliams riteriams. Įprastai prie vaišių stalo riteriai giriasi savais ir aptarinėja kitų žygdarbius, bet šį kartą vakaro scenarijų brutaliai sujaukia į pilies menę įjojęs milžinas raitelis. Nekviestas svečias siūlo karaliaus bičiuliams į žaidimą panašią dvikovą. Tam, kuris jį įveiks vienu smūgiui, Žaliasis Riteris žada atiduoti savo galios ženklą. Bet lygiai po metų jis sugrįš atsakomajam mūšiui.
Poema „Seras Gaveinas ir Žaliasis Riteris“ ir anksčiau buvo interpretuojama, pritaikant teksto prasmes prie nuolat besikeičiančio pasaulio politinių aktualijų ar religinio konteksto – tai kaip komentaras apie Anglijos bei Velso konfrontaciją, tai kaip stabmeldystės ir katalikybės istorijos iliustracija.
Dabartinėje interpretacijoje taip pat ryškios dabar aktualios aliuzijos, pavyzdžiui, feminizmo diskursas: nors pagrindiniai istorijos veikėjai yra vyrai riteriai, tačiau jų veiksmus neretai nulemia moterų valia: sero Gaveino motina burtininkė, mylimoji Eselė, gundytoja ledi Bertilak (abi pastarąsias vaidina Alisija Vikander), kelionėje sutikta šventoji Vinifreda ir milžinės.
Taip šaunuolis riteris tampa ne tik likimo žaislu, bet ir valdingų moterų manipuliavimo objektu.
Modernios permainos užšifruotos net naujojo filmo pavadinime. Anksčiau (nuo viduramžių laikų) žalia spalva buvo asocijuojama su velnio kėslais ir darbais. Dabar gi Žaliojo riterio (akt. Ralphas Inesonas) įvaizdis turi aiškiai ekologinį atspalvį: jis kartais piešiamas gan tiesmukai – vos tik riterio kirvis paliečia žemės paviršių, jis nusidažo žalia samanų spalva. (Gediminas Jankauskas)
Nors „A24“ fantastinė drama „Žaliasis riteris“ laikoma labai nuviliančia plačiajai auditorijai, kritikai ją laiko vienu geriausių Lowery filmų – tai puikiai nufilmuotas, užburiantis ir įtikinantis filmas, kuriame sklandžiai atgaivinama Artūro legenda ir kartu nušviečiamos ambicijos, šlovė ir reputacija. (Gediminas Jankauskas)
9. „Begalinė istorija“ (The NeverEnding Story, 1984)
Visai neseniai, rugpjūčio dvyliktąją Brentvude (Los Andželas, Kalifornija) nuo kasos vėžio mirė garsus vokiečių kino režisierius Wolfgangas Petersenas. Jam buvo 81-eri.
Užaugęs Hamburge jis išgarsėjo jau pirmaisiais darbais: 1974-aisiais už filmą „Vienas iš mūsų dviejų“ W. Petersenas pelnė Vokietijos kino apdovanojimą. O didelį žiūrovų rezonansą sukėlusį filmą apie homoseksualinius santykius „Pasekmės“ (1977) Bavarijos teritorijoje net buvo atsisakyta rodyti.
Bet kokie vieši skandalai tik prisideda prie draudžiamų filmų reklamos ir garsina juos sukūrusius menininkus.
1981-aisiais W. Peterseno sukurta karinė drama „Povandeninis laivas“, pasakojanti apie II pasaulinio karo Vokietijos karo laivyno mūšius po vandeniu, sulaukė didelio pasisiekimo Vokietijoje ir užsienyje bei pelnė 6 Oskaro nominacijas.
Po šio filmo režisierius gavo net kelis pasiūlymus iš Holivudo, kur netrukus išvyko. Bet prieš tai gimtinėje realizavo dar vieną ilgai planuotą projektą – pagal vokiečių rašytojo Michaelio Ende knygą sukūrė pasaką „Begalinė istorija“ (1984 m.).
Nors filmas buvo kuriamas Vokietijoje, bet aktoriai kalbėjo angliškai – akivaizdu, kad buvo nusitaikyta į kur kas platesnę žiūrovų auditoriją visame pasaulyje. Dialogus rašė patyręs amerikiečių scenaristas Robertas Eastonas, o ir aktorių komandoje nemažai amerikiečių.
Veiksmas plėtojasi pasakų šalyje, pavadintoje tiesiog Fantazija. Į ją kartą patenka smalsus, bet drovus dešimtmetis berniukas Bastianas, gyvenantis su našliu tėčiu. Vieną dieną pakeliui į mokyklą Bastianas nuo jį persekiojančių chuliganų pasislepia knygyne, iš kurio savininko pono Koreanderio sužino apie magišką knygą, kurios skaityti neverta, nes ji neva „nėra saugi“.
Akivaizdu, kad taip berniukas buvo tik paskatintas draudžiamą knygą atsiversti.
Knygoje aprašomas Fantazijos pasaulis, kurį lėtai ryja piktavališka jėga, vadinama „Nieku“ (ji atsirado iš nerealizuotų svajonių). Fantaziją valdanti paauglė imperatorienė susirgo, o jaunam kariui Atrejui pavesta atrasti vaistą, kad valdovė pasveiktų.
Kad vaikiną lydėtų sėkmė jis gauna nuo pavojų saugantį medalioną, vadinamą Aurynu. O pavojų ir fantastiškų padarų Fantazijos pasaulyje apstu: lakstančios sraigės, skraidantys šunys, besparniai Sėkmės drakonai, šiurpusis Tamsos pasiuntinys, išdykėliai elfai ir net vaikščiojantis monstras – Akmenų rijikas.
Bet Atrėjui, ko gera. nepavyktų atlikti visų filme pavaizduotų žygių, jeigu jam nepadėtų į knygos turinį įsijautusio Bastiano energija, išprovokuota skaitymo metu patirtų emocijų.
„Begalinė istorija“ anuomet buvo pats brangiausias vokiečių kino projektas (biudžetas 27 mln. dolerių). Autoriams pavyko surasti tobulą balansą tarp spalvingo fantastinio reginio ir prasmingo, nors ir paprasto patarimo – skaityti knygas tikrai verta!
„Begalinė istorija“ nebuvo pelninga, tačiau susilaukė dar dviejų tęsinių, kuriuos kūrė jau kiti režisieriai: „Begalinę istoriją II. Kitą skyrių“ (1990 m.) – George’as Milleris, o „Begalinę istoriją III“ (1994 m.) – Peteris MacDonaldas. (Gediminas Jankauskas)
8. „Ozas: didingas ir galingas“ (Oz the Great and Powerful, 2013)
Trims dešimtims įvairiausių apdovanojimų nominuotas 2013-ųjų fantastinis nuotykių filmas yra 1939-aisiais „Metro-Goldwyn-Mayer“ kompanijos sukurto sėkmingo filmo perdirbinys. Tiesa, nors istorijoje remiamasi amerikiečių rašytojo L. Franko Baumo knygų apie burtininką Ozą serija, veiksmas filme vyksta 20 metų prieš įvykius pirmoje, 1900-aisiais išleistoje knygoje. Finansine prasme filmas tapo sėkmingu – turėdamas įspūdingą 200 mln. JAV dolerių biudžetą, jis uždirbo kiek daugiau nei dukart tiek. Tiesa, iš kritikų buvo sulaukta įvairių vertinimų – dauguma jų tvirtino, kad filmas nebuvo išdirbtas iki galo, dauguma epizodų ir pati istorijos visuma yra kone kerintys.
Pirmosios „Žmogaus voro“ trilogijos kūrėjas Samas Raimis kviečia žiūrovus į neužmirštamą ir paslaptingą didingo burtininko kelionę pažvelgti iš naujos pusės. Oskaras Digsas (akt. James Franco) – šlovės ir turtų besivaikantis cirko artistas. Skrisdamas oro balionu Oskaras patenka į uraganą, kuris nubloškia jį į stebuklingą Ozo karalystę.
Kai Ozo gyventojai naiviai laukia legendose minimo didžiojo burtininko – pasirodo Oskaras. Cirko artistas suvokia, jog būtent jis yra ilgai lauktas šalies gelbėtojas, kuris turės sunaikinti piktąją raganą bei tapti šalies valdovu. Prieš savo valią Oskaras įtraukiamas į epinio masto kovos lauką, kuriame jaunajam aferistui tenka panaudoti ne tik visą savo magiškąjį arsenalą, tačiau ir išmokti tikrų burtų.
Oskaras susitinka su nuostabiąja Teodora, kuri tiki, kad jis – galingas burtininkas iš senovinės pranašystės, pajėgsiąs išvaduoti jos šalį nuo piktosios raganos. Ji papasakoja sutiktajam, kad ji ir jos sesuo yra gerosios raganos, tačiau blogoji nužudė karalių. Dabar žmonės laukia herojaus, kuris pajėgs nugalėti raganą ir tapti naujuoju valdovu. Apžavėjęs Teodorą, jis patenka į Emeraldo miestą, kur išvysta karaliui priklausysiančius turtus. Pakerėtas jų, Ozas nusprendžia sunaikinti piktosios raganos burtų lazdelę, taip tikėdamasis atimti jos jėgas, ir pats tapti karaliumi. Tiesa, netrukus paaiškėja, kad Glinda, kuri esą yra piktoji ragana, visai nėra ta, kuo ja laiko. Iš tiesų Teodoros sesuo yra piktadarė, ir tai ją turi nugalėti Oskaras. Suvokęs, kad yra vienintelė išvargusių gyventojų viltis, ir neturėdamas jokių magiškų galių, Ozas nusprendžia pasitelkti į pagalbą iliuzijos meną.
Tai nuostabi istorija visai šeimai, kuri atskleis daugybę tiesų apie Ozo šalį bei paties burtininko kelio pradžią link didybės. Nauja pasakos vizija, senų herojų sugrįžimas, įspūdinga trimatė erdvė nukels jus į smagią kelionę po geltonų plytų taką. (Laura Kiršytė)
7. „Haulo burtai: keliaujanti pilis“ (Howl’s Moving Castle, 2004)
Beveik pirmasis vaizdas, kurį pamatome filme „Haulo burtai: keliaujanti pilis“, yra pati pilis, kuri atrodo taip, tarsi ją dirbtuvių klasėje būtų sukalę burtininkai, įkvėpti filmo „Imperija smogia atgal“ milžiniškų dramblių karo mašinų. Pilis yra nuostabus vizualinis išradimas, didžiulis bokštelių ir priestatų, iškyšulių ir antstatų rinkinys, kuris keliauja per kraštovaizdį kaip vėžlys, ieškantis grumtynių.
Filme be paliovos mėgaujamasi malonumais ir išradimais, jis turi neabejotino žavesio, nors jį visuomet nuostabu žiūrėti, jis pasižymi Miyazaki vizualine nuostaba. Adaptuotas pagal britų rašytojos Dianos Wynne Jones romaną, jis yra pusiaukelėje tarp brolių Grimų ir „Ozo šalies burtininko“, o jo pavidalus keičia ne tik būtybės, bet ir daiktai bei vietos.
Pagrindinė pilis, keičianti pavidalus, yra pati pilis, kuri gali išsipūsti nuo galios, o paskui susitraukti pralaimėjus. Pilies viduje yra erdvės, kurios gali pasikeisti pagal užgaidą, ir kambarys su durimis, atsiveriančiomis ten, kur reikia. Pilis klajoja po dykvietes, esančias už dviejų kariaujančių karalysčių ribų, kurios atrodo neaiškiai XIX a. europietiškos. Pilį valdo pats Houlas, jaunas burtininkas, kuris yra labai paklausus, bet kamuojamas asmeninių problemų.
Istoriją pradeda skrybėlininkė Sofija (įgarsino Emily Mortimer), kantriai sėdinti prie savo darbo stalo, o pro jos langą riaumojantys traukiniai skleidžia dūmus. Kai ji išdrįsta išeiti į lauką, ją užpuola įkyrūs kareiviai, bet ją išgelbsti Houlas (balsas Christian Bale), kurį patį persekioja beformės priešybės kamuoliai. Dėl šio įvykio į Sofijos egzistavimą atkreipia dėmesį Haulo priešė, Pustonių ragana (įgarsino Lauren Bacall), kuri pamilsta Haulą ir, apimta pavydo, paverčia Sofiją raukšlėta sena moterimi, tokia labai susikūprojusią. Didžiąją likusią filmo dalį herojė bus ši senovinė karalaitė.
Palikusi miestą su gėda ir sumišimu, Sofija sutinka gąsdintoją, kuris šokinėja ant vienintelės medinės kojos ir nuveda ją į Haulo pilį. Pilyje Sofija sutinka Haulo ugnies demoną, vardu Karišifas. Matydamas, kad Sofija yra prakeikta, demonas sudaro su ja sandėrį – jei ji sulaužys sutartį, kurią jis yra sudaręs su Hauliu, Karišifas panaikins Sofijos prakeiksmą ir ji sugrįš į savo aštuoniolikmetės pavidalą.
Jei žavitės Mijazakiu turite pamatyti šį filmą. Jis kupinas tokių techninių, kompiuterinių kompozicijų, kad net sunko žodžiais nusakyti, turite tai pamatyti patys.
6. „Kur nuneša sapnai“ (What Dreams May Come, 1998)
Šis 1978 metų Richard Matheson novele paremtas darbas pelnė Oskaro apdovanojimą už geriausius specialiuosius efektus. Filmo pavadinimas paimtas iš žymaus Hamleto ,,būti ar nebūti“ monologo iškart leidžia suprasti, kad juostoje bus nemažai dėmesio skiriama filosofiniams būties klausimams. Filmo žviagždės – Cuba Goodingas, Annabela Sciorra bei Robinas Williamsas leidžia įsijausti bei išgyventi šią neįtikėtiną istoriją kartu neatplėšiant akių nuo ekrano. Džiugina tai, kad puikus komedinis aktorius Robinas Williamsas, gavo vaidmenį tokioje emocijų perpildytoje su kuriuo puikiausiai susitvarko. Šis vykęs aktorinis pasirinkimas suteikia filmui papildomo žavesio bei įdomumo.
Tai istorija apie daktarą, gelbstintį gyvybes bei tapytoją, kuriuos visai netikėtai suvedė, o vėliau žiauriai išskyrė pats likimas. Gyvenimas porą apdovanojo viskuo, kuo gali dalintis du laimingi žmonės, tačiau viskas turi savo kainą ir galutinius terminus. Tas pats likimas padaręs juos laimingiausiais žmonėmis pasaulyje staiga ima viską griauti, tiesiog negailestingai traiškydamas šeimą. Kaip išlikti stipriam bei nepasiduodi sunkumams? Ar mirtis visgi gali viską užbaigti? Klausimai, į kuriuos bandoma atsakyti šioje istorijoje, sugretinant realiai egzistuojantį pragarą bei rojų. Atsakymo teks laukti iki pat pabaigos, gerokai ilgiau nei mirtis juos išskirs.
Meninės fotografijos ir ypač dailės motyvai neapleidžia viso filmo eigoje. Pasikartojančios paveikslų bei fotografijos kompozicijos, tiek realiame pasaulyje tiek ir pomirtiniame, sustiprina pasakojamos istorijos įspūdį. Scenos, kai Chris‘as, Albert‘as bei Vergilijus maža valtele su ryškiai raudona didele bure keliauja naktine jūra į pragarą, kai balti paskenduoliai išnyra iš vandens gelmių ir pradeda traukti juos su savimi, ar Chris‘as laksto po aliejiniais dažais nutapytą pasaulį yra tiesiog stulbinančios. Tai išties įspūdinga. Pasinaudodamas skirtingose scenose pasikartojančiomis Annie (Annabella Sciorra) tapyto paveikslo kompozicijomis ar jų elementais režisierius sukuria keistą atmosferą, kur jautriai suvirpina žiūrovo širdį.
Juosta jau pirmomis minutėmis pritrenkia savo ryškiomis spalvomis. Dramoje spalvos atlieka keletą svarbių funkcijų: pirma – filmo pradžioje jos labai gerai perteikia visos Nielsen‘ų šeimos džiaugesį, gerą nuotaiką leidžiant ilgas vasaros dienas kartu, antra – šios ryškios, sodrios spalvos suteikia sapno įspūdį, kuris padeda priimti režisieriaus žaidimo taisykles. Spalvų žaismo kulminacija pasiekiama Chris‘ui atsibudus paveiksle. Spalvos tiesiog rėkia, kad pamatysime kažką neregėto ir nematyto. Ryškios, sodrios spalvos, kuriančios sapno įspūdį, dera ir prie rojaus aplinkos, kurioje karaliauja šviesa bei nėra apgaulės, tačiau dera ir prie pragaro aplinkos, kur gilų šešėliavimą ir niūrumą perskrodžia spalvoti bei šilti prisiminimai. Visa tai tik sustiprina nerealumo efektą.
Filmas susilaukė nemažai teigiamų kritikų atsiliepimų, anot vieno iš jų, dauguma filmų bandė siūlyti rojaus ir pragaro vaizdavimus, tačiau tik keli iš jų buvo pakankamai įtikinami bei kūrybingi lyginant su „Kur nuneša sapnai“. Siužetas sutelktas ties vyro aukojimusi dėl tikros meilės, sustiprinus režisieriaus vaizdiniais sprendimais visa tai paverčia įspūdinga, jaudinančia drama. Tokie filmai kaip šis mūsų vaizduotę gali nuvesti į pačias neįtikėčiausias vietas.
Filmui muziką kūrė kultinis italų kompozitorius Ennio Morricone. Puiki režisūra, kinematografija, nepriekaištinga vaidyba – elementai, verčiantys šį filmą turėti labai gilią prasmę bei prikaustyti žiūrovų dėmesį ir šiomis dienomis. „Kur nuneša sapnai“ įtraukia ir užburia spalvomis bei prasmingumu. Tai vienas iš tų filmų po kurio kyla apmąstymų ir jausmų banga išmušanti tave iš kasdienybės vėžių. Garsas – itin malonus ausiai, vaizdai, kurie neapleidžia net po filmo bei gili filosofinė potekstė paveiks net labiausiai surambėjusias širdis. Tiems, kurie tiki meile ir jos amžinumu šis filmas turėtų palikti neišdildomą įspūdį. (Šarūnė Steiblytė)
5. „Alisa stebuklų šalyje“ (Alice in Wonderland, 2010)
Pirmą kartą pasakiško turinio knyga „Alisa Stebuklų šalyje“ pasirodė 1865 metų liepą, ir nuo to laiko nesiliauja jos interpretacijų manija. Knygos turinį iš tikrųjų sudaro fantastiškų paradoksų raizgalynė, kurią meistriškai supainiojo matematikos profesorius Charlesas Lutwidge‘as Dodgsonas, pasivadinęs Lewisu Carrollu. Vieni knygos tekstą vadina genialia literatūra, kiti įrodinėja, kad tokias vizijas galėjo aprašyti tik tas, kuris dažnai svaiginasi opijumi. Vieni stebisi išradingomis knygos metaforomis, kiti teigia, kad tai užšifruoti slopinamo seksualinio geismo padariniai, kurių be Freudo psichoanalizės vadovėlių iškoduoti neįmanoma.
Filmų apie Alisą pasakų karalystėse ligi šiol sukurta daugiau nei 20. Didesnioji jų dalis yra animaciniai filmai, nors pasitaiko ir muzikinių komedijų, ir TV serialų, ir bandymų moderniai interpretuoti chrestomatinį veikalą.
„Trenktų“ filmų režisierius T.Burtonas norą sukurti savo „Alisą Stebuklų šalyje“ aiškino tuo, kad ankstesnės versijos jam visai nepatikusios. Anot garsaus kino vizionieriaus, „nė viena „Alisos“ ekranizacija negali pasiūlyti nieko naujo, išskyrus chaotiškus klaidžiojimus, kuriuos patiria inertiška herojė, neparodanti savo sąmoningos valios ir pasyviai priimanti ant jos galvelės krintančius nuotykius“.
T.Burtonas ryžosi keistokam eksperimentui. Jis panoro išsaugoti L.Carrollo kūrinių dvasią, neiliustruodamas teksto. Ši atsakinga užduotis buvo patikėta patyrusiai Disney‘aus studijos scenaristei Lindai Woolverton, kuri „prikišo nagus“ prie garsių animacinių pasakų „Gražuolė ir pabaisa“, „Liūtas karalius“, ir „Mulan“. Tai reiškia, kad filosofines L.Carrollo alegorijas bandoma išversti į paprastesnę kalbą, o absurdiško humoro srautai nukreipiami į Disney‘aus tradicijų vagas. Aiškesnis turėtų būti ir visos istorijos moralas, be kurio amerikietišką kiną seniai sunku įsivaizduoti.
Žiūrovus norisi perspėti – būkite atidūs nuo pirmųjų kadrų, nes galvosūkių tikrai netrūksta. Alisa filme – jau nebe maža mergaitė, o devyniolikmetė panelė (ją vaidinti troško gausybė Holivudo gražuolių, bet režisierius pasirinko kine dar didelės patirties neturinčią baleriną iš Australijos Mią Wasikowską). Ši Alisa jau būdama maža spėjo pabuvoti Požemių karalystėje, bet apie tai nieko neprisimena. Todėl filmo pradžioje mergina vėl narsiai neria paskui Triušį į jo urvą, nes tikisi pakliūti į Stebuklų šalį. Painiava atsiranda dėl žodžių žaismės: angliškai „underworld“ (požemis) ir „wonderworld“ (stebuklų šalis) skamba labai panašiai.
Kadangi filme Alisa jau suaugusi, teko pakoreguoti ir kai kurias jos pasaulio aktualijas. Merginos motina galvoja, kad Alisai jau laikas pasidairyti būsimo vyro, tačiau viename vakarėlyje jai pasipiršęs turtingo lordo kvailys sūnelis tik paskatina svajoklę kuo toliau mauti nuo tokios liūdnos perspektyvos. Na o jau požemio stebuklų pasaulyje tokia viešnia tikrai nesiruošia būti vien mandagi ir klusni nesuprantamų keistenybių stebėtoja. Susidūrusi su Raudonosios karalienės (aktorė Helena Bonham Carter) tironija, Alisa išdrįsta pasipriešinti tokiai nedemokratiškai valdovei. Jos narsos paskatinti į kovą stoja ir kiti spalvingi filmo personažai: liūdnas Pamišęs Skrybėlininkas (akt. Johnny Deppas), paranojos apsėstas Kovo Zuikis (akt. Paulas Whitehouse‘as), tironės sesuo Baltoji karalienė – tikra pacifistė ir vegetarė (akt. Anne Hathaway). Net Češyro katinas nulipo nuo medžio ir papildė rezistentų gretas… (Gediminas Jankauskas)
4. „Bekraštė istorija“ (The Fall, 2006)
Tai fantastinė nuotykių istorija paremta 1981 metų Valeri Petrov filmo scenarijumi „Yo Ho Ho“. „Bekraštė istorija“ sunkiai skynėsi kelią į didžiuosius ekranus visame pasaulyje, dėl išskirtinio siužeto, tačiau laikui bėgant atrado savo žiūrovą.
Po nevykusio bandymo atlikti sudėtingą šuolį profesionalus kaskadininkas Rojus guli patale, kamuojamas nepakeliamo skausmo. Už dozę morfijaus, slapta atnešto iš ligoninės sandėlio, jis pažada netikėtai į jo palatą užklydusiai charizmatiškai jaunai mergaitei Aleksandrijai papasakoti kvapą gniaužiančią istoriją. Vyriškio pasakojimai lakioje penkerių metų mergaitės vaizduotėje akimirksniu pavirsta magiškomis ir spalvingomis fantazijomis, kuriose įvairiausius veikėjus vaidina ir ligoninės personalas, ir vaikščioti negalintis Rojus, ir netgi ji pati.
Pasakos erdvė tampa ta vieta, kur susigrumia paralyžiuoto ir kvaišalų stygiaus kamuojamo Rojaus depresija ir švarus, vaikiškas optimizmas. Kad nugalėtų Rojaus niūrumą, pasakos heroje tampa ir pati Aleksandrija. Jų replikos ir ginčai įsiterpia į pasakojimą, keičia jį. Tai ilgainiui sukuria humoro nestokojantį filmą apie pačią kūrybą.
„Bekraštė istorija“ nufilmuota realiose neįtikėtino grožio vietovėse. Filmo istorija Aleksandriją perkelia į pasaką, kurios išgalvotas veiksmas vyksta tikruose peizažuose. Režisierius keliavo net į 28 pasaulio šalis vien tam, kad nufilmuoti gražiausius pasaulio kraštovaizdžius. Tarsem Singh nepasirenka lengviausio kelio – juk šiais galingų technologijų laikais pasakiškus vaizdus galima sukurti studijoje. Gamta, pastatai, kostiumai padeda labai lengvai perkelti viską į fantazijos pasaulį.
Aktorių komandos vaidyba nepriekaištinga. Jaunoji mergaitė Aleksandrija (Catinca Untaru) jautrus, įdomus, žingeidus vaikas, kuris nors ir turi problemų su sveikata, tačiau stengiasi iš paskutiniųjų nepasiduoti, žavėtis išskirtiniais dalykais. Ji visiška priešingybė Rojui (Lee Pace): pesimistiškam bei gyvenimo prasmę praradusiam asmeniui, nors iš pradžių jaunas vyras išnaudoja mažąją mergaitę siekdamas naudos sau, tačiau vėliau pajunta ryšį siejantį juos abu. Tai toji istorija, kuri leidžia jiems vienas kitą pažinti.
Fantazija nėra kvaišalas, kinas nėra gyvenimo pakaitalas – tarsi sako savo juosta T.Singhas. Ir ši „Bekraštės istorijos“ potekstė, žinoma, yra tam tikra prasme iššūkis holivudinei filmų visai šeimai ideologijai. Filmas 2007 m. pelnė tarptautinio Berlyno kino festivalio specialų apdovanojimą – Krištolinį lokį konkursinėje programoje „Generation 14 plus“, skirtoje filmams vaikams ir jaunimui.
Tai netipiškas filmas visai šeimai, tačiau būtent dėl to ir įdomus. Džiugu, kad nėra jokio moralo, nes dabar daugelis filmų turi kažko mokyti ir tas mokymas turi būti taip aiškiai išreikštas, kad užgožia svarbiausią filmo funkciją – pasakoti istoriją.
Filmas primena, kad pasaulyje egzistuoja daugybė vietų, kurios vertos pasakos siužeto. Tai kūrinys kviečiantis keliauti, fantazuoti bei grožėtis pasauliu. Ko gero, „Bekraštei istorijai“ galima prikišti tik tai, kad ji šiek tiek užtęsta, kad joje yra kelios pabaigos, ir kartais Rojaus morfijaus paveikta sąmonė retsykiais paverčia jį perdėtai sentimentaliu. Nepaisant to filmas tiesiog puikus. (Šarūnė Steiblytė)
3. „Labirintas“ (Labyrinth, 1986)
Stebuklinė pasaka yra vienas seniausių žanrų pasauliniame kine. Dar prieš 120 metų genialus prancūzų kino pasakininkas Georges Meliesas suformavo šios filmų atmainos principus, išrado pirmuosius triukus ir nufilmavo ne vieną siužetą apie burtininkus ir velnius.
Vėliau režisieriai tik tobulino jo išradimus, o šiuolaikiniame kine, atrodo, jau nėra nieko neįmanoma. Tiesa, tokių techninių priemonių tobulumas turi vieną vienintelį trūkumą: kuo daugiau kompiuterinių efektų, tuo mažiau vaikiškos (o, reiškia, ir natūralios) fantazijos. Šis pavojus juntamas ir LABIRINTE.
Filmo siužetas perteikia vienos mergaitės sapną. Vėlų vakarą Sara (ją vaidina Jennifer Connelly, kinomanams žinoma iš Deboros vaidmens Sergio Leone‘s gangsteriniame epe ?Kartą Amerikoje“) paliekama namie saugoti mažąjį broliuką. Mažylis ilgai nerimsta ir verkia, todėl įpykusi Sara garsiai ištaria kažkokioje pasakų knygoje perskaitytą magišką burtažodį. Ir tada prasidėjo tikri stebuklai. Kambarys virto kažkokia neregėta ir bauginančia erdve, kurioje kiekviename žingsnyje tyko pavojai ir visokiausi išbandymai.
Sarai teks ilgai klaidžioti po pasakišką labirintą ir ieškoti piktųjų gnomų pavogto broliuko. Jos laukia nuotykiai, panašūs į Lewiso Carrollo Alisos atradimus stebuklų šalyje.
Filmą sukūrė populiarus amerikietis lėlininkas Jimas Hensonas (1936–1990), labiausiai žinomas dėl savo Mapetų – juokingų lėlių, kurios tapo tiktomis komiškų TV šou žvaigždėmis (2012 kovą Mapetai net nusipelnė vardinės žvaigždės Holivudo Šlovės alėjoje).
Mapetams Jimas Hensonas liko ištikimas visą gyvenimą ir dažnai su savo „augintiniais“ keliavo iš vienos TV programos į kitą.
1982 metais drauge su kolega ir bičiuliu Franku Ozu jis sukūrė fantastinę pasaką „Tamsus kristalas“ (The Dark Crystal) – pilnametražį lėlinį filmą, kuriame stebuklingoje šalyje nuo seno gyvenusiems gelflingams iškilo pavojus. Buvo pažeistas visatą valdęs Tamsus kristalas, ir taikius gelflingus pavergė piktieji driežai skeksiai.
„Labirinte“ Saros broliuką pavogę piktieji gnomai buvo vadinami goblinais. O jų karalių Džaretą suvaidino idealiai šiam pasakų personažui tinkamas britų roko dainininkas Davidas Bowie. Jis ne tik vaidino, bet ir sudainavo kelias dainas.
Stebuklingame labirinte Saros tykantys lėliniai personažai, sukurti George‘o Lucaso studijoje, buvo nominuoti britų apdovanojimui BAFTA. (Gediminas Jankauskas)
2. „Daktaro Parnaso fantazariumas“ (The Imaginarium of Doctor Parnassus, 2009)
Pasakyti, kad šis britų režisieriaus Terry Gilliamo filmas yra keistas, vadinasi nepasakyti nieko. Argi gali būti kitaip, jei filmas vadinasi „Daktaro Parnaso fantazariumas“, o jį sukūrė žmogus, kartu su „Monty Pythono skrajojančio teatro“ nariais kažkada išradęs naują žanrą – „visiškos nesąmonės komediją“?
Sugebėjimu originaliai fantazuoti ir kartu kelti siurrealistinį šiurpą su T. Gilliamu šiuolaikiniame kine gali konkuruoti nebent Timas Burtonas. Abu puikiai valdo ir absurdo logika, be kurios jųdviejų kūrybos neįmanoma įsivaizduoti. Ir abu mielai renkasi pasakiškus siužetus tik tam, kad įrodytų, jog būtent stebuklinėse istorijose yra daugiau išminties ir gyvenimiškos tiesos, nei pačiose realistiškiausiose dramose.
Tuo net didžiausius skeptikus turėtų įtikinti po pasaulį keliaujančios teatrinės trupės nariai, vadovaujami magijos paslaptis perpratusio ekscentriško daktaro Parnaso, gyvenančio šiame pasaulyje jau tūkstantį metų. Nemirtingumą ir neįtikėtiną sugebėjimą stebuklingo veidrodžio pagalba patekti už realybės ribų paslaptingasis daktaras gavo iš paties šėtono (jį suvaidino JAV dainininkas Tomas Waitsas). Ne dykai, žinoma, o už ypatingą paslaugą. Jeigu pagalvojote, kad mainais į savo nemirtingą sielą, vadinasi, jau pasukote į vieną iš klaidingų klystkelių, kurių T. Gilliamo filme bus daugybė.
Per keletą šimtmečių, praėjusių nuo Fausto laikų, pragaro valdovas tapo kur kas klastingesnis. Dabar jam vienos apgauto žmogaus sielos tikrai per maža. Parnasas pažadėjo šėtonui kur kas daugiau aukų, o jei ši sąlyga nebus įvykdyta, pragare atsidurs paties daktaro dukra. Ir atsitiks taip tą dieną, kai Valentinai sukaks šešiolika metų.
Filmo pasakojimo ekspozicija užsimezga kompiuterinių efektų pagalba transformuotame Londone. Didžiosios Britanijos sostinė čia panaši į milžinišką ekspresionistinę dekoraciją. Keista transformuotos realybės misterija prasideda netoli Tauerio – šiurpiausių egzekucijų liudininko, kurio fone daktaro Parnaso trupė išskleidžia savo palapines.
Vieną svarbiausių herojų – Tonį – vaidina net keturi skirtingi aktoriai. Kai pradėjęs filmuotis šiame keistame projekte aktorius Heathas Ledgeris netrukus pats iškeliavo anapus realybės, po jo mirties režisieriui teko spręsti sudėtingą užduotį. Lengviausia, žinoma, buvo pakeisti aktorių kitu (juolab, kad su H.Ledgeriu buvo nufilmuota ne tiek jau daug medžiagos). Tačiau T. Gilliamas pasielgė visai kitaip. Jis, tarsi daktaras Parnasas, transformavo pirmoje filmo dalyje pasirodantį realų Tonį į vėliau šio personažo liniją tęsiančius įsivaizduojamus Tonius, kuriuos vaidina Heatho draugai Johnny Deppas, Colinas Farrellas ir Jude‘as Law (savo honorarus visi jie, beje, pervedė į H. Ledgerio mažosios dukrelės Matildos sąskaitą). (Gediminas Jankauskas)
1. „Šventasis Kalnas“ (The Holy Mountain, 1973)
1973 m. Alejandro Jodorowsky filmas atgimsta Jungtinės Karalystės kino teatruose: tai pernokęs tuometinės kultūros vaisius, kupinas dvasinio maišto, pusiau komiškos laikysenos, sąmoningumo ugdymo ir apskritai keistumo. Šiame filme beveik nėra akimirkos, kad nebūtų situacionistinio skandalingumo apraiškų. Tai svajinga keistų ir kartais nuostabių dalykų scena.
Skirtingai nei jo žymusis proveržis „El Topo“, šis filmas mažiau panašus į spagečių ir LSD vesterną ir yra labiau urbanistinis, sąvokomis labiau politinis ir satyrinis. Tačiau svarbiausi Jodorowsky tropai vis dar išlieka: absurdas, hedonizmas, taro mistika. Kai kurios grupinio nuogumo scenos primena apsvaigusį hipį Davido Lodge’o romane „Keistos vietos“ (angl. Changing Places), kalbantį apie „jausmų socializmo“ sukūrimą.
Nors šis visiškai keistas filmas yra savo laikmečio filmas, kai kurios kultinės scenos gali priminti 2014 m. Noah Baumbacho filme „Kol mes jauni“ rodomą Ajahuaskos ceremoniją, kurioje vidutinio amžiaus žmonės dėvi baltus drabužius ir nuoširdžiai išvaro savo demonus. Žinoma, Jodorowskio tonas visai kitoks: tikrai ne mirtinai rimtas, bet tikrai be XXI a. ironijos ir nusivylimo.
Pats Jodorowsky vaidina paslaptingą alchemiką, kuris neva žino paslaptį, kaip paversti netauriuosius metalus auksu ir pasiekti nemirtingumą. Jis priima devynis maldininkus, kurių kiekvienas siejamas su skirtinga planeta, ir visus juos veda į keistą piligriminę kelionę į nušvitimą, į legendinį šventąjį kalną.
Filme yra daugybė nepaprastai keistų vaizdų, kai kurių iš jų niekada nepamiršite, pavyzdžiui, kaip baisus senukas gatvėje užmezga pokalbį su dailiąja vaikų prostitute, o paskui išsitraukia savo stiklinę akį, kad jai padovanotų. Vienai moteriai, siekiančiai dvasinio pakilimo, sakoma: „Trink savo klitorį į kalną!“ ir ji taip ir padaro, todėl kopimas tampa gerokai pavojingesnis.
Kai kurie filmo sumanymai atrodo šiek tiek pasenę, tačiau tai yra pagrindinis didžiojo kino provokatoriaus, kovojančio su konformizmu ir nuobodumu, darbas.
