Filmai apie kalėjimo gyvenimą mums labai patinka dėl daugybės priežasčių. Kartais, dėli varginančiai monotoniškos realybės mums patinka žiūrėti kaip kaliniai ištrūksta, nes gera matyti tą laisvės troškimą ir kaip stipriai jie stengiasi išsilaisvinti, net jei jiems ir nepavyksta. Mums patinka ta klaustrofobiška aplinka, personažai, kurie negali niekur ištrūkti ir kas nutinka ar kad galėtų nutikti tokiomis aplinkybėmis.

Tokioje aplinkoje, daugelį žmonių gaubia kažkoks paslaptingumas. Dažnai mes tiesiog norime sužinoti, kas gi ten vyksta. Šių filmų istorijose visuomet dalyvauja įdomūs, dažnai pavojingi personažai, įvairiai pabrėžiantys kontrastą tarp gėrio ir blogio. Nesvarbu, kodėl jūs žiūrite tokius filmus. Jei jums patinka filmai apie kalėjimus, tikimės šiame sąraše surasite filmus, kurių dar nematėte ir dėl kurių, tikrai nesigailėsite juos peržiūrėję.

10. Įkalintasis (Starred Up, 2013)

David Mackenzie, išties, yra nuvertintas režisierius. Nors filmas „Bet kokia kaina“ (Hell or High Water, 2016) pelnė keletą apdovanojimų ir vienas tokių filmų, kaip „Nuostabus jausmas“ (Perfect Sense, 2011) yra gerai žinomas tarp sinefilų, režisierius vistik yra mažai kam žinomas. Žinoma, jis patyrė nesėkmių, o jo paskutinis filmas „Ištremtasis karalius“ (Outlaw King, 2018) nepateisino visų lūkesčių, tačiau kai režisierius yra „užsivedęs“, jis pasiekia savo.

Įkalintasis“ yra dar vienas filmas, pelnęs daug dėmesio iš kino mėgėjų ir kritikų, tačiau didelio žinomumo jis nepasiekė. Filme pasakojama apie jaunuolį, vardu Erikas, kuris yra perkeliamas iš nepilnamečių kolonijos į aukšto saugumo suaugusiųjų kalėjimą. Jo tėvas Nevilis – čia nubaustas kalėti iki mirties ir yra aukščiausioji nusikalstamos kalėjimo organizacijos galva, nuo, kurios viskas jame priklauso. Viso filmo dėmesys sutelktas į jo gyvenimą kalėjime ir į tėvo-sūnaus santykius.

Tai žiaurus, paveikus ir itin dramatiškas filmas. Paskutinioji scena, emocionalumo apogėjus – viena jautriausių akimirkų, kokią tik galite pamatyti filme apie kalėjimą. Nors šioje istorijoje yra tipinių detalių, priklausančių kalėjimo dramoms, Mackenzie profesionaliai ją pakreipia savaip. Galbūt todėl daug kas ten panašu į kitus filmus, tačiau tuo pačiu metu ir tai, ko dar niekada nesate matę.

Filme daug dėmesio skiriama realaus, kasdienio kalėjimo gyvenimo detalėms, tokioms kaip: mobiliojo telefono slėpimas, santykiai su korumpuotais apsauginiais, pareigūnų žiaurumas, bei abipusė kalinių pagalba, jei su kuriuo nors jų būtų elgiamasi įžūliai. 



9. Gyvulių fabrikas (2000)

Steve Buscemi viename interviu yra sakęs, kad Willem Dafoe buvo pagrindinis dievaitis jo karjeroje, kadangi Dafoe yra retai sutinkamas aktorius, kuris didelio žinomumo pelniusiuose filmuose pasiekė tiek pat kiek ir meniniuose filmuose. Šioje kalėjimo dramoje, jis pagaliau gauna šansą nukreipti Dafoe pakankamai stiprios vaidybos link.

Paremtas pagal to paties pavadinimo novelę, kurią parašė Edwardas Bunkeris, filmas pasakoja apie jauną vaikiną Ron‘ą Decker‘į (Edwardas Furlongas), kurį nuteisia už narkotikų disponavimą, o Earlas Copenas (Dafoe) pradeda jį globoti. Jis moko jį rišti virves ir atpažinti pavojų. Šis filmas šiek tiek panašus į ankstesnį Buscemi‘o filmą „Medžių paunksmėje“ (Trees Lounge, 1996) dėl to, kad personažai atskleidžia save, kadangi daugiau nelabai ką ir turi daryti. Ši kalėjimo drama nėra apie veiksmo galią.

Siekiant atskleisti daugiau detalių, šis filmas itin daug dėmesio suteikia jame esantiems antraeiliams personažams, ko pasekoje filmą dar įdomiau stebėti, nes personažai yra labai įdomūs ir realistiški, o dialogai puikiai parašyti. Nors pagrindinis filmo dėmesys žinoma atitenka pagrindiniams vaidmenims, ypatingai Dafoe nuostabiai vaidybai, jame daug žinomų pavardžių. Danny Trejo pasirodo tame vaidmenyje, kuriame jūs tikitės jį pamatyti, tačiau Mickey Rourke atlieka mažiausiai tikėtiną vaidmenį. Dar daugiau nuostabos nei Rourke‘s, sukelia Tom‘o Arnold‘o prievartautojo vaidmuo, kuris tikriausiai yra jo geriausiai atliktas vaidmuo. „Gyvulių fabrikas“ yra itin sumaniai suregztas filmas ir norėtųsi, jog Buscemi dažniau tokius kurtų.

8. Velnio salos karalius (King of Devil’s Island, 2010)

1915 m. Norvegijos saloje, berniukai atvykę iš prastų šeimų ar tie, kurie įvykdė nusikaltimus, buvo užauginti naudoti žvėriškus metodus. Į salą atvykęs naujokas atsisako paklusti ten sudarytoms sąlygoms ir paskatina sukilti kitus. Istorija nėra nenuspėjama, tačiau joje slypi daugybė dalykų, dėl kurių žiūrovai mėgsta filmus apie kalėjimus. Filmas apie neteisybę, patyčias ir maištą prieš žiaurumus. Nėra abejonių, jog filmas atitinka daugelio žanro gerbėjų lūkesčius. Be to, filme atsargiai atskleidžiamas personažas, o aktoriai atlieka puikų darbą išvystant filmo istoriją.

Stellan Saarsgard palieka nemenką įspūdį, tačiau nepaisant jo vaidybos, filmas prikausto savo aplinka, kameros darbu ir nepamirštamu garso takeliu. Režisierius puikiai atskleidė šiurpinančią aplinką ir nors filme labiau atskleidžiami personažai, paskutinėje filmo dalyje kur kas daugiau veiksmo, nei visame filme ir tai puikiai išpildyta. Filmas sulaukė didelio pasisekimo Norvegijoje, tačiau žiūrovai už šios šalie ribų yra mažai apie jį girdėję. Įprastam žiūrovui filmas gali pasirodyti per šaltas ir niūrus, tačiau filmų apie kalėjimo gyvenimą gerbėjams tai yra puikus pasirinkimas.

7. Paskutinė šviesa (Last Light, 1993)

20 a. paskutiniame dešimtmetyje, aktorius Kieferis Sutherlandas nusprendė išbandyti režisieriaus rolę. Jo režisuoti filmai niekada nebuvo pripažinti, tačiau jo mažai žinomas debiutinis dramos žanro filmas „Paskutinė šviesa“ tikriausiai yra labiausiai pasisekęs. Nors filme yra vietų, kurios tikrai galėtų būti geresnės, ši kalėjimo drama apie besikeičiančią draugystę tarp žiauraus kalinio, kuris laukia mirties bausmės ir apsauginio, kuris atsisako kankinti kalinius, yra įspūdinga dėl stiprios vaidybos ir scenarijaus, į kurį įtraukti įdomūs personažai ir puikiai pastatytos scenos.

Tai nėra filmas, kuriame dominuoja tik du aktoriai. Antrojo plano aktorių vaidyba taip pat labai gera. Sutherlandas suvaidino stiprioje scenoje kartu su Amanda Plummer, kuri vaidina jo seserį. Puikios scenos yra ir tarp Forest‘o Whitaker‘io personažo ir jo žmonos, kurią vaidina Lynne Moody. Sutherlandas yra atlikęs daugybę tamsių personažų, tarp kurių yra ir blogiečių, tačiau šiame filme yra kitaip.

Filmuose „Metas žudyti“ (A Time to Kill, 1996) ir „Akis už akį“ (Eye for an Eye,1996) jo personažai gerokai blaškė žiūrovų dėmesį, o šiame filme jis puikai atskleidžia skirtingas žiauraus gyvenimo puses. Su tokiu antiherojumi, koks jis yra tuose dviejuose filmuose, jūs tikrai nenorėtumėt susidurti, bet „Paskutinėje šviesoje“ – norėsite apie jį sužinoti daugiau. Kontrastinga pabaiga yra įtempta ir įspūdinga. Nepaisant dviejų pagrindinių, gerai žinomų aktorių, filme „Paskutinė šviesa“ daugiau žinomų vardų nėra.

6. Brubaker (1980)

1969 m. Tom‘o Murton‘o ir Joe Hyams‘o knyga „Nusikaltimo bendrininkai: Arkanzaso kalėjimo skandalas“, kurioje aprašomas Murton‘o skandalas, įvykęs kalėjime 1967 m. yra šios Start‘o Rosenberg‘o režisuotos dramos pagrindas. Robertas Redfordas vaidina kalinį, kuris atvyksta į Veikfildo valstijos kalėjimą, šeštojo dešimtmečio pabaigoje ir tampa žmogžudystės liudininku bei susiduria su siaubingu maistu, seksualine prievarta, kankinimu ir taip toliau. Vėliau mes suprantame, kad šis kalinys iš tiesų yra naujas kalėjimo prižiūrėtojas. Jis leidžia sau pamatyti jo sąlygas ir planuoja reformą, kurią nebus lengva įvykdyti dėl korumpuotų pareigūnų, politikų ir godžių verslininkų.

Personažai puikiai išpildyti, o Redford‘as palieka puikų įspūdį ir susiduria su pakankamai sudėtingomis problemomis. Tai nėra tas filmas, kurį gera žiūrėti, tačiau čia ir yra jo stiprybė – jame problemos atskleidžiamos tokios, kokios jos yra, kad sunku tai pakeisti, bet jas reikia išspręsti. Tie, kurie mėgsta filmus, kuriuose vienas kovoja prieš visus, bus susižavėję šiuo. Filme atskleidžiamas itin užsispyręs ir atsidavęs Redford‘o personažas, o pats filmas prikausto prie ekrano nuo pat pradžių iki galo. 

5. Belaisviai (Captives, 1994)

Šis filmas apie kalėjimą – neeilinis. Tai romantinis filmas, kurį nėra lengva žiūrėti romantinių filmų gerbėjams, nes, kaip galima numanyti, jis pakankamai sunkus ir kiek žiaurus. Tai tikrai savotiškas filmas ir turbūt dėl to jis visiškai nepopuliarus. Tiems, kuriuos suintrigavo šis aprašymas ir tiems, kuriems patinka tamsūs, šiurpinantys filmai – šis tikrai patiks.

Filme pasakojama apie jauną dantistę Rachel, kuri ką tik išsiskyrė su vyru, o kad greičiau tai pamirštų, ji sutinka dirbti vietiniame Britų kalėjime. Ji sudomina vieną iš kalinių ir greitai tarp jų užsimezga ryšys, žinoma, kuris sukelia pasekmes.

Belaisviai“ yra gan šaltas filmas. Nors filmo centre tvyro romantika, jame nėra perdėtos aistros ar švelnios prievartos. Netgi jų seksualiniai santykiai atrodo žiaurūs ir grubūs. Nors visa tai gali atgrasyti romantinių filmų gerbėjus, visas tas tamsumas ir aplinka, įdomus ir nenuspėjamas siužetas, jo baigtis ir stipri vaidyba yra vienos iš priežasčių peržiūrėti šį filmą.


4. Blogi vyrukai (1983)

Michael O‘Brien savo vaikystę praleido Čikagoje ir buvo kilęs iš skurdžios šeimos. Jį žiauriai apleido jo paties motina, o vienas jų klasiokų parduoda narkotikus tam, kad išsigelbėtų iš skurdo. O‘Brienas su tuo susiduria ir taip pat nori „greitų“ pinigų. Jis bando tapti gaujos nariu. Kai du iš jų įvykdo plėšimus, tragiški įvykiai tęsiasi. Michaelas pabėga pas jaunesnįjį priešininko brolį ir atsiduria nepilnamečių kalėjime. Toliau filme rodomi sunkūs laikai, kuriuos jis patiria ir kaip jis stengiasi ištrūkti iš kalėjimo.

Rickas Rosenthalas atskleidžia stiprius režisūros sugebėjimus ir jaudinantį naratyvą, kuris prikausto žiūrovus nuo pat pradžių. Nors šio žanro gerbėjai gali atpažinti panašius įvykius, visa tai vistiek veikia. Seanas Pennas atlieka vieną geriausių savo vaidmenų ir galima suprasti kodėl jis buvo toks svarbus tarp 20 a. aštuntojo dešimtmečio kartos aktorių. Jis tikrai nusipelnė gauti „New Generation“ apdovanojimą iš Los Andželo filmų kritikų asociacijos.

3. Kalva (The Hill, 1965)

Grupė kareivių esančių Britų kariuomenės kalėjimo stovykloje „stiklo namai“, Šiaurės Afrikoje, Antrojo pasaulinio karo metu sukyla prieš stovyklos vadovo sadistišką elgesį. Filmo atmosfera kaista nuo pat pradžių šioje dykumoje esančioje, problemų nesukeliančioje Britų kariuomenės pataisos stovykloje. Nustebsite, kaip greitai praeis dvi, Sidney Lumet‘o režisuoto šedevro, valandos, kuriame vaidina Seanas Connery.

Rasizmas, baimė, orumas, žiaurumas, abejingumas, aistra, biurokratija, vangumas, disciplinos trūkumas ir maištingumas – tai tik vienos iš visų „Kalvos“ tematikų, kurias paliečia šis filmas. Connery sutiko vaidinti šiame filme, nes jis buvo kitokio pobūdžio nei Bondo filmai, kuriuose jis anksčiau vaidino ir atlieka vieną geriausių savo vaidmenų karjeroje. Tačiau tai nekelia didelės nuostabos, kadangi Lumetas buvo vienas geriausių režisierių, puikiai mokančių dirbti su aktoriais, ypač, kuomet tekdavo dirbti kartu su Connery, kaip, pavyzdžiui vėlesniame jo filme „Nusikaltimas“ (The Offence, 1973).

Viską apibendrinus, „Kalva“, be jokių kompromisų yra įdomus, jaudinantis, nenuspėjamas ir visomis prasmėmis nuostabus filmas, kurį turėtų žinoti ir prisiminti kur kas labiau. Net jei jau matėte pakankamai filmų apie kalėjimo gyvenimą ir karo belaisvius, „Kalva“ sukrės jus iki širdies gilumų. Nepaisant kritikų ir apdovanojimų pripažinimo, bei aktoriaus Connery populiarumo, deja, bet filmas nesulaukė didelio žinomumo.

2. Žudiko užrašai (Killer: A Journal of Murder, 1995)

Carlas Panzramas buvo siaubingas žmogus visomis prasmėmis: serijinis žudikas, prievartautojas, padegėjas, vagis, įsilaužėlis. Jis tvirtina įvykdęs 22 žmogžudystes ir daugiau nei 1000 lytinių aktų su berniukais ir vyrais. Filmo pradžia labai gerai sumontuota ir redaguota, o tai leidžia mums geriau suprasti jo priešistorę. Iš kalėjimo jis bandė pabėgti keletą kartų, o mirties bausmė jam buvo įvykdyta 1930 m.

James‘o Wood‘o Panzram‘o vaidmens įkūnijimas filme „Žudiko užrašai“ yra šiurpinantis, ir tai pakankama priežastis pažiūrėti šią dramą. Filmo veiksmas vyksta 20 a. antrajame dešimtmetyje ir pagrinde pasakoja apie Panzram‘ą ir tylenį kalėjimo apsauginį Henrį Lesserį. Dėl nuostabios vaidybos, ypač Wood‘o, įdomu stebėti abu vyrus. Nors scenarijus atskleidžia silpnybes kai personažas mokosi, vaidyba tas silpnybes paslepia. Filmo dizainas taip pat labai geras, puikiai atskleidžiantis to dešimtmečio dvasią.

Filmas paremtas 1970 m. knyga, kurios bendraautorius yra Thomas E. Gaddis, kuris taip pat parašė scenarijų filmui „Alkatrazo paukštininkas“ (Birdman of Alcatraz, 1962) ir James O. Long. Nors tikroji byla yra per daug sudėtinga, kad ją būtų galima sutalpinti į 90 min. filmą, „Žudiko užrašai“ yra kur kas sumanesnis filmas, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Dėl pastangų tyrinėti du visiškai skirtingus vyrus ir jų santykius ši istorija prikausto prie ekrano.

1. Maištas 11-oje kameroje (Riot in Cell Block, 1954)

Kventinas Tarantino filmo „Pabėgimas iš Alkatraso“ apžvalgoje užsimena apie justą „Maištas 11-ame bloke“ „Tai buvo vienas geriausių visų laikų filmų apie kalėjimo gyvenimą.“ Jis kalbėjo apie „Pabėgimą iš Alkatraso“ kalbėjo su rašytoju Richardu Tuggle, kuris jam sakė, jog „Maištas 11-ame bloke“ buvo jo mėgstamas filmas apie kalėjimą. Taigi, kodėl daugelis mūsų nieko nežino apie šį nuostabų filmą?

Įkvėptas prodiuserio Walter‘io Wagner‘io asmeninės patirties su kaltinimais nusikalstamumu ir kalėjimo bausme, „Maištas 11-ame bloke“ supažindina mus su žiauriomis ir slegiančiomis tuometinių laikų kalėjimo sąlygomis. Donas Siegelis suteikia mums šansą realistiškai apžvelgti kalėjimo aplinką. Pačioje pradžioje, susipažįstama su 11-uoju kalėjimo bloku, kuriame kalėjimo viršininkas vykdo kampaniją dėl reformų. Netrukus, kalinių reikalavimai išauga. Jiems nusibodo prastas maistas, žiaurūs apsauginiai, per mažos kameros, kad nėra atskiros erdvės sergantiems psichinėmis ligomis ir taip toliau. Tada ir prasideda maištas. Siegelis sukuria drąsos ir ryžto persisunkusią atmosferą, kuri sukuria realybės pojūtį. Nėra jokių didvyrių – nei vienoje, nei kitoje pusėse, tačiau vis tiek įdomu stebėti kiekvieną personažą.

Filmas nufilmuotas pusiau dokumentiniu stiliumi, Kalifornijos „Folsomo“ kalėjime, kuriame netgi dalyvavo tuomet ten kalėję kaliniai ir dirbę apsauginiai, tam, kad sustiprintų filmo autentiškumą. Filmas atpažįstamas dar ir dėl to, kad tai yra pirmas Sam‘o Peckinpah‘o filmas, kuriam buvo nusamdytas Siegel‘o, kaip trečiasis kastingų direktorius. Pranešama, kad taip buvo todėl, kad apsauginis leido Peckinpah‘ui filmuoti tame kalėjime, nes pažinojo jo šeimą, kurie buvo teisėjai. Filme nėra daug žinomų aktorių, bet visi jie vaidino gerai. Jų vaidyba beveik nepriekaištinga. Deja, filmas nesulaukė dėmesio iš „AMPAS“ (liet. Kino meno ir mokslo akademija), gavo dvi nominacijas iš „BAFTA“ (liet. Britų akademijos kino apdovanojimai), iš kurių viena buvo „Geriausio filmo“. Šis filmas vis dar taip pat aktualus šiandien, kaip ir tada, kai buvo nufilmuotas ir sukelia daug minčių.

Taip pat skaitykite: TOP 10 filmų apie žmones, kurių gyvenimas sunkesnis nei tavo

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
Naujienos iš interneto

Sponsored video

Taip pat skaitykite: