Pasaulio pabaiga yra bauginanti tikimybė nuo tada, kai žemėje atsirado gyvybė. Pavyzdžiui, dinozaurai gyveno įprastą gyvenimą, kai viskas pasikeitė per vieną sekundę, kai įvyko sprogimas. Deja, mus gali sunaikinti ne tik meteoras. Yra daugybė būdų, kaip mūsų pasaulis, kokį jį pažįstame, gali nustoti egzistavęs, ir jei pastarieji keleri metai mus ko nors pamokė, mūsų pasaulis per labai trumpą laiką gali sugriūti iki pamatų.
Astrofizikai žino, kad kartą per 26 tūkstančius metų per gruodžio lygiadienį Žemė atsiduria vienoje ašyje su galaktikos centru. Ne taip seniai tokio ciklo pabaiga sutapo su 2012-ųjų gruodžio 21 diena. Kaip tik tada baigėsi senovės majų sudarytas kalendorius. Vakaruose dėl šios datos ilgai nerimavo ir mokslininkai, ir istorikai.
2009-aisiais sukurtame JAV televizijos filme „Nostradamas: 2012“ (rež. Andy Pickardas) skambėjo vienas už kitą baisesni netolimos apokalipsės scenarijai.
Knygos „Laiko pabaigos monumentas“ autorius Vincentas Bridgesas teigė: „Pasaulis arba pražus, arba atsinaujins. Trečio varianto būti negali“.
Knygos „2012-ųjų regėjimai“ autorius Johnas Petersenas patikslino: „Yra 15 ar 16 vienas nuo kito nepriklausančių faktorių, kurių kiekvienas gali išprovokuoti tragiškas pasekmes“.
Ačiū visiems šventiesiems, nė vienas žadėtos apokalipsės scenarijus netapo realybe. Užtai filmų kūrėjų fantazija XXI amžiuje pastebimai suintensyvėjo. Pristatome 10 filmų apie pasaulio pabaigą, kuriuose pabaiga iš tiesų ištinka. Tad įsitaisykite ir mėgaukitės šiomis vizualiai destruktyviomis patirtimis jaukiai sėdėdami ant sofos.
10. 2012 (2009)
Daugiau nei prieš tris dešimtmečius Holivude įsikūręs vokiečių kino režisierius Rolandas Emmerichas iš karto ėmė sumaniai išnaudoti amerikietiško fantastinio kino išradimus. Savo debiutui „Holivudo monstrai“ (1987 m.) jis pasirinko istoriją apie viename sename name tebegyvenančią buvusio savininko tarno dvasią, terorizuojančią filmavimo grupę, kuri nusprendė apleistus rūmus išnaudoti kaip nemokamą dekoraciją.
Filme „Mėnulis 44“ (1990 m.) buvo pratęstos geriausios kosminio-fantastinio kino tradicijos. „Universalus kareivis“ (1992 m.) ir „Žvaigždžių vartai“ (1994 m.) papildė fantastinį ir veiksmo kiną naujomis technologijomis.
O po šios gerai atliktos „mankštos“ prasidėjo totali kelių etapų ataka prieš JAV civilizaciją. Pirmiausiai R.Emmerichas amerikiečius mirtinai išgąsdino kosminių ateivių invazija („Nepriklausomybės diena“, 1996 m.). Tik narsus JAV prezidentas ir du kompiuterių genijai išgelbėjo šalį nuo neišvengiamo armagedono.
Bet to režisieriui pasirodė per maža. Vėliau jis išleido į ankštas Manhatano gatves milžinišką roplį Godzilą (1998 m.), kuris pusę miesto pavertė griuvėsiais. Filme „Diena po rytojaus“, (2004 m.) R. Emmerichas pasinaudojo mokslininkų pranašaujamu „šiltnamio efektu“ ir pavertė visą Ameriką milžiniško ledynmečio zona.
Dar viename fantastiniame blokbasteryje „2012“ (2009 m.) žiūrovų galvos nekvaršinamos mokslinėmis hipotezėmis ir filosofinių traktatų tekstais. Per du dešimtmečius, praleistus Holivude, režisierius R.Emmerichas gerai įsisąmonino, ko reikia, kad publika plūstų į kino teatrus. Jeigu filme bus ekstremali situacija ir pasaulį nuo amžinos pražūties gelbės simpatiškas supermenas, sėkmė garantuota.
Reikia tik pasirūpinti, kad mirtinų pavojų būtų kuo daugiau. Kuo jie bus fantastiškesni, tuo geriau. Dėl logikos skylių, elementarių fizikos dėsnių nepaisymo, pseudomokslinių komentarų žiūrovai tikrai pretenzijų nekels. Svarbiausia, kad žmonės kino salėje nenuobodžiautų.
Ką ir besakyti, taifūnai filme siaučia labai įspūdingai, ugnikalniai taškosi karšta lava, ledkalniai tirpsta, potvyniai plauna ištisus miestus, iš dangaus sninga neregėto dydžio akmenimis, o baimės apimti žmonės blaškosi taip, kad tikrai darosi baisu. Tiesa, tik pradžioje. Paskui baimė dingsta, ir tolimesnius įvykius imi suvokti kaip kompiuterinį žaidimą, kurį galima modifikuoti iki begalybės.
Šiek tiek tikros gyvybės į visą šį sintetinį reginį įneša tik pagrindinio vaidmens atlikėjas aktorius Johnas Cusackas, visai nepanašus į tradicinį Holivudo supermeną. Fantastinių romanų rašytojas Džeksonas Kertisas, prisiduriantis pragyvenimui už taksi automobilio vairo, išsiskyręs dviejų vaikų tėvas pasaulio gelbėtojo vaidmenyje – tai už bet kokius specefektus brangesnė filmo vertybė. Su tokiu herojumi lengvai susitapatina bet koks paprastas žmogus, seanso metu galintis paklausti pats savęs: „O ar aš taip galėčiau?“. (G.J.)
9. Rise of the Planet of the Apes (Beždžionių planetos sukilimas, 2011)
Kol pasaulis dabar baisiausiai susirūpinęs dirbtinio intelekto keliamais pavojais žmonijai, prisiminkime režisierius Ruperto Wyatto filmą, kuriame karą žmonijai skelbia… beždžionės.
„Beždžionių planetos sukilimo“ ištakos slypi 1968-aisiais metais, kai JAV režisierius Franklinas J. Schaffneris pirmą kartą ekranizavo prancūzų fantasto Pierre‘o Boulle‘io romaną „Beždžionių planeta“. Ištikimas Jonathano Swifto tradicijoms rašytojas sukūrė niūrią antiutopiją apie ateities pasaulį, kuriame žmonės yra tapę vergais, o juos valdo į tris kastas pasidalinusios beždžionės.
Žmogiškosios civilizacijos saulėlydį puikiai simbolizavo finalinė scena, kurioje iš primatų teroro ištrūkę žmonės okeano pakrantėje regi smėliu užpustytą pargriuvusią amerikietišką Laisvės statulą. Žinoma, tokie apokaliptiniai vaizdai filmo autoriui buvo reikalingi ne šiaip sau. „Mano vienintelė viltis, kad šis pasakojimas galbūt padės išvengti žmonijai iškilusios grėsmės“, – tokiais žodžiais prasideda romanas. F.J. Schaffnerio filme, seniai tapusiame šiuolaikinės kino fantastikos klasika, taip pat būta rimtų svarstymų apie primityvaus totalitarizmo diktatūrą.
Kaip dažniausiai būna, populiarus filmas tuoj pat susilaukė tęsinių. Tačiau tolimesniuose filmuose „Po beždžionių planeta“ (1970 m.), „Pabėgimas iš beždžionių planetos“ (1971 m.), „Beždžionių planetos užkariavimas“ (1972 m.) ir „Mūšis dėl beždžionių planetos“ (1973 m.) autoriai nesuko galvų dėl abstrakčių filosofinių kontekstų, bet maksimaliai išnaudojo siužeto teikiamas galimybes kuo žiauriau parodyti žmonių kautynes su vis labiau pasaulyje įsigalinčiomis beždžionėmis.
Naują gyvybę į šį daugiaserijinį siužetą šio tūkstantmečio pradžioje įkvėpė Timas Burtonas, 2001 m. sukūręs savąją „Beždžionių planetos“ versija, susilaukusią dar kelių tęsinių.
Atvirai kalbant, „Beždžionių planetos sukilimas“ yra septintas vanduo nuo seniai išvirto kisieliaus. Veiksmas rutuliuojasi šiuolaikiniame San Fransiske, kuriame jaunas mokslininkas Vilas Rodmanas (akt. Jamesas Franco) vykdo genetinius eksperimentus su beždžionėmis. Tirdamas naujus vaistus vyras pastebi stulbinantį jų šalutinį efektą – medikamentas keliskart padidina beždžionių intelektą.
Bet atradimo džiaugsmą greitai nustelbia rimtas pavojus patiems bandytojams ir visai likusiai žmonijai. Mat po eksperimento primatas Cezaris (akt. Andy Serkis) pradeda suvokti, jog visuomenėje beždžionės nėra lygios žmogui. Suaktyvinta smegenų veikla beždžionės galvoje pažadina skaudų neteisybės jausmą ir begalinį troškimą kuo greičiau šią situaciją keisti. Cezaris ima veikti ir ragina savo gentainius padaryti galą žmonių viešpatavimui pasaulyje.
Filmo platintojai žiūrovus į kino sales viliojo visų pirma „aukštojo pilotažo“ specialiaisiais efektais. Net buvo teigiama, kad jie „smarkiai pranoksta „Oskarą“ už specialiuosius efektus pelniusį Jameso Camerono „Įsikūnijimą“.
Tebūnie šis reklaminis teiginys jo autorių sąžinės ir profesinės etikos reikalas, bet geram filmui reikia kažko daugiau, nei vien kompiuteriniai efektai. O to „kažko daugiau“ filme ir su 3D akiniais įžiūrėti sunku. (G.J.)
8. The Day After Tomorrow (Diena po rytojaus, 2004)
Mokslinės fantastikos filmas, kuriame pasakojama apie katastrofišką Žemės klimato pasikeitimą. Visame pasaulyje prasideda netikėti klimato pokyčiai, kurie sukelia neregėto masto katastrofas: milžiniški potvyniai, žemės drebėjimai, uragani ir kt. Tuo metu, Niujorke temperatūra per vieną dieną svyruoja nuo kaitros iki stingdančio speigo. Pasaulyje kyla panika, žmonės mąsto, jog Žemėje prasideda naujas ledynmetis.
Profesorius Džekas Holas (akt. Dennis Quaid) tyrinėja šiltnamio efekto sukeltus klimato pokyčius. Jis bando įspėti Vašingtoną apie artėjančius pavojus, tačiau valdžia nekreipia į tai dėmesio. Taigi, profesorius turi pats rasti atsakymus į visai žmonijai rūpimus klausimus: ar įmanoma išsigelbėti? Ar įmanoma nuraminti įsisiautėjusią gamtą? Be to, Džekas privalo išgelbėti savo nerūpestingą sūnų Semą (akt. Jake Gyllenhaal), įstrigusį milžinišku ledo miestu virtusiame Niujorke. Semas, kartu su savo draugais, yra įkalintas Niujorko viešojoje bibliotekoje, o vienintelė išeitis išgyventi stingdančiame šaltyje – iš knygų susikurti laužą. Prasidėjus nevaldomai žmonių panikai ir visuotiniam bėgimui, Džekas palieka Vašingtoną ir keliauja į Niujorką, į bekraštes ledo ir sniego platybes, iš kurių visi nori ištrūkti.
Jokia stichinė nelaimė nesutrugdys Džekui išgelbėti sūnaus. Režisierius R. Emmerichas, anksčiau sukūręs tokius filmus kaip „Nepriklausomybės diena“ ir „Godzila“, žino kaip sukurti dėmesio vertą kataklizmą – jis pasitelkia tornadus, potvynio bangas ir greipfrutų dydžio krušas.
Super audros kelia siaubą. Per kelias valandas jos gali sunaikinti miestus ir ištisas civilizacijas, ir mes nieko negalėtume padaryti. Kokia neraminanti mintis. Jei šis filmas mus ko nors moko, tai nenuvertinti motinos gamtos ir to, kad visuotinis atšilimas yra velniškai rimtas dalykas.
7. Knowing (Suvokimas, 2009)
Ar yra gyvybė kosmose? Šį klausimą žmonija suformulavo jau labai seniai, bet vienareikšmio atsakymo net ir moderniausiomis technologijomis apsiginklavę mokslininkai kol kas negali pateikti. Ir kol situacija nebus išaiškinta, pasitelkus akivaizdžius įrodymus, geriausiems žmonijos protams neišvengiamai teks kelti šį amžiną klausimą: ar be mūsų galaktikoje dar yra mąstančių būtybių?
Amerikiečiai labiau linkę tikėti, kad kosmose gyvybės esama. Į jaučio odą nesurašysi visų JAV spaudoje mirgėjusių sensacingų pranešimų apie danguje pastebėtus ar net nufotografuotus įvairiausių formų neatpažįstamus skraidančius objektus arba iš pažiūros rimtai atrodančių liudytojų pasakojimų apie susidūrimus su nežemiškų civilizacijų atstovais.
Iš kosmoso atsėlinančios grėsmės baimė Amerikoje tai paūmėja, tai vėl kuriam laikui nuslūgsta. Aukščiausias šios fobijos pikas buvo sutapęs su „šaltojo karo“ epocha, prasidėjusia tuoj po Antrojo pasaulinio karo. Tokiais kritiniais masinės psichozės metais amerikiečius užvaldo begalinis noras ateities kartoms palikti svarbius pranešimus, kad po žemiškojo armagedono išlikusiųjų žmonių palikuonys žinotų, kas buvo jų tolimieji protėviai ir ką prasmingo jie gyvendami nuveikė. Tada amerikiečiai giliai į žemę užkasa iš specialaus metalo pagamintą laiko kapsulę, į kurią ir sudeda tai, kas geriausiai reprezentuoja žemiškos civilizacijos pasiekimus.
Apie vieną tokį įvykį ir pasakoja filmas-perspėjimas, mūsų platintojų pavadintas „Suvokimu“ (nors pagal prasmę čia labiau tiktų „Pranašiški ženklai“). Jame matome, kaip 1958-aisiais metais, norėdami įamžinti naujos pradinės mokyklos atidarymą, pedagogai paprašė vaikų specialiai laiko kapsulei nupiešti, kaip jie įsivaizduoja ateitį. Fantastinių vizijų, žinoma, buvo visokiausių. Bet viena keistuolė mergaitė vietoje piešinio visą lapą užpildė beprasmiškai atrodančiais padrikais skaičiais.
Praėjus penkiasdešimčiai metų paslaptingoji mergaitės rašliava atsiduria dešimtmečio Kalebo rankose. Jo tėvas, astrofizikos profesorius Džonas Kostleris (akt. Nicholas Cage‘as) susidomi sūnaus parnešta mįslinga žinute. Netrukus jis ima pastebėti, kad pritaikius šifrą skaičiai susidėlioja į logiškas sekas, kurios nurodo pastarųjų penkiasdešimties metų katastrofas, nusinešusias daugybės žmonių aukų.
Pasirodo, kad skaičiai pranašauja apie dar tris stichines nelaimes, kurios laukia žmonijos netolimoje ateityje. Viena iš numatytųjų katastrofų gali būti ypač siaubinga. Bet niekas, žinoma, nekreipia dėmesio į profesoriaus pakeltą aliarmą.
Filmą sukūrusio režisieriaus Alexo Proyaso ankstesnis kūrinys „Tamsos miestas“ (1998 m.) pelnytai užima garbingą vietą talentingiausių fantastinių kino utopijų galerijoje.
Anksčiau tikrai mokėjęs kurti subtilią atmosferą, stebinęs intelektualiais kontekstais ir meistriškai kėlęs filosofines asociacijas, dabar A. Proyasas, deja, neišsiskiria iš pilkos Holivudo amatininkų minios. O jo akivaizdus noras išgalvotą siužetą susieti su biblinėmis apaštalo Jono pranašystėmis, realybėje pavirsta efektingai atrodančiais, bet tuščiaviduriais X-failais.
Ar tokį palikimą norėtume ateities kartoms įdėti į laiko kapsulę? (G.J.)
6. Greenland (Grenlandija: išlikimas, 2020)
Anksčiau sėkmingai kriminalinius ir veiksmo trilerius kūręs režisierius Ricas Romanas Waugh sumanė žiūrovų nervus pakutenti apokaliptiniu siužetu ir pagrindiniam vaidmeniui pasikvietė ankstesniame jo filme „Angelo apgultis“ (2019 m.) gerai užsirekomendavusį aktorių Gerardą Butlerį.
Fantastinis trileris „Grenlandija: Išlikimas“ primena apie realų pavojų, žmonijai dažnai grasinantį iš kosmoso platybių. Jose mokslininkai jau seniai seka migruojančius asteroidus bei kometas, nes nori numatyti, kas iš jų gali kelti grėsmę mūsų planetai.
Naujausi asteroidų atvejai yra išsamiai ištirti ir aprašyti: 2013 metais netoli Rusijos Čeliabinsko miesto nukritusio maždaug 20-ies metrų skersmens asteroido sprogimo galia prilygo 440 tūkst. tonų trotilo; o žymiojo 1908-ųjų Tunguskos meteorito (kurio skersmuo galėjo siekti nuo 60 iki 190 metrų) sprogimas, pagal skaičiavimus, prilygo 15-ai milijonų tonų trotilo – t.y., buvo tūkstantį kartų galingesnis nei ant Hirošimos ir Nagasakio nukitusios atominės bombos.
O kas nutiktų, jei Žemė atsidurtų ne asteroido, o kometos kelyje? Apie tai ir pasakoja filmas „Grenlandija: Išlikimas“.
Astronomams pirmą kartą pastebėjus naują kometą, pavadintą „Klarkas“ (garsaus fantasto Artūro Klarko garbei!), dauguma žmonių į tai net neatkreipia dėmesio. Tačiau netrukus ima aiškėti, kad nekviesto svečio trajektorija pavojingai krypsta link mūsų planetos orbitos. Bet ir mokslininkui ėmus skambinti pavojaus varpais, didelės panikos nekyla: dauguma žmonių tiesiog tikisi stebėti įspūdingą reginį.
Juokai baigiasi, kai viena iš priekyje esančių kometos atplaišų smogia Floridai, visiškai sunaikindama miestą ir apgriaudama didžiulę teritoriją aplink jį. Tuomet prasideda panika.
Aplink tvyrant chaosui, o naujiems kometos fragmentams naikinant vis daugiau pasaulio miestų, Džonas Garitis (akt. Gerard‘as Butler‘is) su žmona Elison ir diabetu sergančiu paaugliu sūnumi Neitanu leidžiasi į tolimą ir pavojingą kelionę – į Grenlandiją, kurioje kaip tik tokiems atvejams yra įrengti „apokaliptiniai bunkeriai“ – vienintelė vieta, teikianti mažytę viltį išgyventi.
Sekant šeimos gelbėjimosi peripetijas natūraliai kyla klausimas: „Kodėl būtent Grenlandijai, kurią amerikiečiams ir be ekstremalios situacijos pasiekti ne taip paprasta, pasirinkta „pažadėtosios žemės“ misija? Mokslininkai šio dalyko dar nepatvirtino. Bet ir be jų protingi politikai supranta, kad tokius „apokaliptinius bunkerius“ jų valdomose teritorijose dabar statyti būtina neatidėliojant. Ir ne tik apsigynimui nuo dangaus asteroidų bei kometų. (G.J.)
5. Interstellar (Tarp žvaigždžių, 2014)
Kristoferio Nolano režisuota juosta „Tarp žvaigždžių“ nukelia žiūrovą į ateitį. Ateitį, kurioje mūsų laikas Žemėje eina į pabaigą. Ateitį, kurioje yra suformuoja tyrėjų komanda, kuri siekia išsiaiškinti ar žmonija vis dar gali turėti nors kažkokią ateitį. Daug ateities. Tai vienintelis, galima sakyti, tikras režisieriaus mokslinės fantastikos filmas. Tiesa, skirtingai nei dauguma mokslinės fantastikos filmų, jis apeliuoja ir į tokias pirmaprades problemas, kaip laiko supratimas ir žmogaus būtis. Nominuotas penkiems, tačiau iš jų laimėjęs tik vieną oskarą už vizualinius efektus, „Tarp žvaigždžių“ ne tik primena seną gerą nolanišką filmą, bet ir leidžia pažvelgti į režisierių ir jo darbus kiek kitu kampu.
Istorijos centre puikuojasi Matthew McConaughey, jausmingai ir ramiai nešantis visą pasaulio svorį. Kai kurie gali pasakyti, kad vaidinti didvyrius yra lengva užduotis, tačiau filme gausu momentų, kurie tik įrodo, kad pasirodymas nėra toks lengvas ir reikia didžiulio talento ir pastangų jį įgyvendinti. Aktoriui pavyksta šį filmą paversti dar tikresniu ir užsitarnauti žiūrovų palankumą. Joe Cooper personažas nėra toks ypatingas, prieš išskrisdamas į kosmosą jis buvo tėvu, kuris myli savo vaikus ir puikus įrodymas yra scena, kurioje aktoriui tenka verkti stebint savo vaikus, augančius be tėčio. McConaughey įkvepia charakterį laikytis tik vieno tikslo, dirbti tam, kad galėtų apsaugoti savo dukterį, nors viskas aplink jį verčia grįžti jį atgal į žemę pas savo šeimą.
Tai yra beveik trijų valandų kino filmas apie kvantinę fiziką su giliomis ir kebliomis filosofinėmis kalbomis apie likimą, visatą ir mūsų vietą joje. Režisierius Christopher Nolan sukūrė savitą kino stilių, kuris, tuo laiku kai pasirodė filmas „Tarp žvaigždžių“, padarė jį vienu iš labiausiai ambicingų pasakotojų kino versle. Tačiau daug žmonių jau buvo pavargę būtent nuo šio režisieriaus savito stiliaus. Jie teigė nusivylę perdozuota mokslinės fantastikos istorija, kuri buvo per ilga ir turėjo daugiau scenarijaus duobių, negu kirmgraužos suvarpytas medis. Kita vertus, režisieriaus šalininkai manė, kad tai vienas iš geriausių jo pasiekimų su įdomiomis filmo idėjomis, vizualizacijomis ir temomis. „Tarp žvaigždžių“ filmas kelia klausimus apie gyvenimo prasmę, naudoja sparčiai augančią muziką, tam kad pakeltų susijaudinimo lygmenį. Filmą lydi nepriekaištingi efektai, vaidyba ir originalus scenarijus – tai pagrindinės priežastys dėl ko „Tarp žvaigždžių“ vertinamas palankiai. Tačiau net su nepaprastai ambicingomis mintimis ir gražiu grandioziniu rezultatu, ši žavi, bet su trūkumais mokslinė fantastika, kenčia nuo sunkaus aiškinamojo dialogo bei scenarijaus neišpildymo. (G.J.)
4. „MELANCHOLIJA“ (Melancholia, 2011)
Larso von Triero kūrybą seniai įprasta nagrinėti pasitelkus filosofines koncepcijas ir psichoanalizės metodikas. Net plika akimi matosi, kad tai neurotiškos (gal net psichopatologiškos) asmenybės kūryba, kurioje autorius net nesistengia giliai slėpti savo fobijų. Ypač stipriai baimės jausmu buvo persmelktas „Antikristas“ (2009 m.), kuriame iracionalų siaubą kelia du psichologinės agresijos kupini šaltiniai – metafizinė gamtos energija ir racionaliai nesuvokiama moteriškų geismų prigimtis.
„Melancholija“ – ne mažiau sudėtingas filmas, primenantis kinų dėžutę, kurią atidaręs randi kitą, ir tai kartojasi tiek kartų, į kiek lygių yra pasiruošęs leistis filmo interpretatorius. Prasideda šis intertekstualus žaismas jau nuo paties pavadinimo. Sekdamas vokiečių romantikų tradicijomis režisierius linkęs jį dažnai užvaldančią depresiją vadinti melancholija. Tai vienas autoriaus poziciją nusakančių filmo „raktelių“. Kitas yra visai paviršiuje, nes Melancholija čia vadinama kosminė planeta, kuri milžinišku greičiu skrieja link mūsų, ir jos susidūrimas su Žeme reikštų pasaulio pabaigą.
Melancholija (vokiečių romantikų prasme) valdo ir pagrindinę heroję Žiustiną (linkėjimai markizui de Sade‘ui!), kurios vestuvių scena filmas prasideda. Žiustinos (ją suvaidinusi amerikietė Kirsten Dunst Kanuose buvo apdovanota už geriausią moterišką vaidmenį) elgesį ir veido išraišką valdo kažkoks somnambuliškas atsiribojimas nuo aplink vyraujančio džiaugsmo. Šią gilią sumaištį nesunku paaiškinti labai proziškai – kaip tik prieš vestuves Žiustinos konfliktiniai santykiai su artimiausiais žmonėmis pasiekė aukščiausią piką. Bet L.von Trieras nebūtų vertas didžiojo provokatoriaus vardo, jei pasitenkintų tik tokia žemiška koordinačių sistema. Režisieriaus užmojai kur kas didesni, jis visada siekia ištrūkti iš realizmo (ir įprasto kino) gniaužtų.
„Melancholijoje“ daug Wagnerio muzikos – dominuoja „Tristano ir Izoldos“ uvertiūra ir trečio akto pradžia, geriau žinoma kaip „Tristano mirtis“. Muzikologai paprastai vadina šią operą idealia melancholijos išraiška muzikoje (o Marcelis Prustas, žinia, „Tristaną ir Izoldą“ titulavo garsiausiu visų laikų kūriniu). Tokiame kontekste ir Žiustiną apėmusią nuotaiką režisierius „rimuoja“ su Wagnerio aistros apsibrėžimu „Liebestod“ („Meilė mirtyje“). Suvokus bent šiuos L.von Triero pasiūlytus orientyrus aiškėja ir Žiustinos sapnų prasmė, dviejų planetų susidūrimą vaizduojant visai ne kaip apokalipsę, o kaip meilės ekstazę ir strindbergišką mirties šokį. (G.J.)
3. Seeking A Friend For The End Of The World (Kartu iki pasaulio pabaigos, 2012)
Atrodo, kad apie majų kalendoriuje neva užfiksuotą pasaulio pabaigos datą žmonės jau pamiršo ir jokios apokalipsės nesibijo. O štai filmų kūrėjai šios temos vis dar neapleidžia.
Artėjant 2012-iesiems metams pagausėjo dokumentinių ir vaidybinių filmų, persmelktų pasaulio pabaigos tema ir iliustruojančių galimus apokalipsės scenarijus. Įspūdingiausiai vieną jų ekranizavo vokiečių režisierius Rolandas Emmerichas. 200 milijonų dolerių kainavęs katastrofų blokbasteris „2012“, išnaudojęs visas įmanomas kompiuterinių efektų galimybes, neliko nepastebėtas, bet atrodė kaip kompiuterinis žaidimas, kurio turinį galima modifikuoti iki begalybės.
Visai kitaip pasaulio pabaigos viziją „4:44. Paskutinė diena Žemėje“ (4:44 Last Day on Earth, 2011) parodė režisierius Abelis Ferrara. Filmo pavadinimo skaičiai reiškia iš anksto paskelbtą apokalipsės laiką, kurio belaukdama porelė – jauna dailininkė ir pagyvenęs aktorius – visai nepanaši į siaubo apimtus žmones, karštligiškai skaičiuojančius paskutines gyvenimo akimirkas. Prabangiame bute Manhatane jie įprastai nuobodžiauja, be ypatingos aistros mylisi, spokso į televizorių ir kompiuterį, žodžiu, elgiasi taip, kaip buvo įpratę tai daryti kasdien. Pasaulio pabaigos akivaizdoje nėra jokio katarsio, tik abejinga išvada: „Pasaulis juda prie pabaigos nuo savo pradžios momento“.
Filmas „Kartu iki pasaulio pabaigos“ užima tarpinę nišą tarp A. Ferraros ir Larso von Triero „Melancholijos“ (2011). Iš pirmojo kolegos režisierė Lorene Scafaria perima bendrą pasaulio beprasmybės įvaizdį, iš antrojo – pasaulio pabaigą mums atnešantį kosminį kūną.
Jau pirmoji filmo „Kartu iki pasaulio pabaigos“ scena nepalieka jokios vilties – paskutinė galimybė išgelbėti žmonių planetą žlugo: 110 kilometrų skersmens asteroidas „Matilda“ su Žeme susidurs lygiai po trijų savaičių.
Žiniasklaida įjungia skaitiklį, kuris nuo šiol fiksuos vis mažėjantį laiką iki tragedijos momento, bet nepamirš kaskart pridurti: „Likite su mumis ir mėgaukitės muzikiniais hitais“.
Ką galima nuveikti per jums dar likusią 21 dieną? Kiekvienas filmo herojus į šį klausimą turės atsakyti savaip. Vieni siaubs parduotuves ir mėgausis tuo, kad liks nenubausti už šiuos vandalizmo aktus. Kiti skandins baimę alkoholyje ir malšins siaubą ciniškais pokštais („Mes visi „Titaniko“ keleiviai, tik neturėsim gelbėjimo valčių“). Kai kas apsispręs nelaukti agonijos ir šoks žemyn galva pro langą. Bijantys pasilikti vieni žmones bursis į kompanijas, ramins vieni kitus tuščiais plepalais ir vertins vakarėlius kaip paskutinę galimybę realizuoti kokią nors drąsią fantaziją iš sąrašo „Svajojau kada nors tai padaryti“. O draudimo kompanijoje dirbantis Dodžas (jį vaidina šį kartą ypatingai liūdnas komikas Steve’as Carrellas), ir anksčiau, matyt, nespinduliavęs optimizmo (tikriausiai, todėl ir žmona jį paliko), dabar iš viso pavirto vaikščiojančia Depresija.
Kaimynystėje gyvenanti gražuolė Penė (Keira Knightley) yra visiška Dodžo priešingybė. Mergina tiesiog trykšta optimizmu, skrajoja padebesiais ir moka džiaugtis trumpomis laimės akimirkomis. Normaliomis aplinkybėmis jiedu kažin ar galėtų būti drauge. Bet ekstremalios sąlygos paverčia juos bendrakeleiviais, turinčius bilietus tik į vieną pusę. Ir gavusius galimybę susimąstyti, ar tikrai šalia mūsų yra tas žmogus, su kuriuo norėtųsi būti pasaulio pabaigos akimirką. (G.J.)
2. The Road (Kelias, 2009)
Australų prodiuserio Johno Hllcoato ir scenarijaus autoriaus Joe Penhallio, kruopščiai analizavusių Cormaco McCarthy’s bestselleriu tapusią knygą, filmas yra sukrečianti ir neįtikėtina istorija apie išgyvenimą ir žmonijos moralinį dugną po apokalipsės. 2009 metais kino juosta laimėjo Auksinio liūto apdovanojimą.
Cormaco McCarthy’s dešimtoji novelė ,,Kelias” ko gero labiausiai sukrečiantis ir turbūt asmeniškiausias autoriaus kūrinys. Neaiški katastrofa nusiaubė pasaulį ir pavertė jį pelenų laukais, kuriuose liko tik keletas žmonijos atstovų bei pora išgyvenusių šunų. Čia dangus yra nuolatos apgaubtas dulkėmis ir kietosiomis dalelėmis, o metų laikai – tik mažai kintantis šalčio ir drėgmės lygis. Šiose košmariškose pasaulio liekanose, išsekęs tėvas ir jo jaunėlis sūnus stengiasi pabėgti nuo artėjančios Apalačų žiemos ir eiti link pietinės pakrantės atsargiai pasirinktais keliais stengiantis įveikti kanibalus, vagis ir alkį.
Filme sužalotą tėvą vaidina danų aktorius Viggo Mortensen ir Kodi Smit-McPhee, atliekantis sūnaus rolę, bei epizode pasirodanti Charliz Theron, vaidinanti motiną. Visi aktoriai sulaukė daugybę liaupsių už šį pasirodymą, ypatingai už jų gilių ir nuoširdžių vaidmenų sukūrimą, bei dramatiškus ir tamsius dialogus. Priešingai nei kiti filmai apie pasaulio pabaigą šis vaizduojamas labai realistiškai: mylintis tėvas darantis viską, kad jo sūnus pamatytų šviesesnį rytojų.
Mumijomis pavirtę lavonai yra vieninteliai palankūs jų kelionės kompanionai. Sėdintys mašinose ir ant namų slenksčių suledijusiose siaubo ir agonijos pozose, lyg sušalę asfalto gabalai jie sukuria niūrią mirties atmosferą. Berniuko ir jo tėvo prieglobstis ir turtas – jų kūnus šildantys skarmalai, keli maisto likučiai bei meilė vienas kitam. Jiedu išgyvena kontrastingų įvykių seriją, kurioje reikia priimti daug sunkių sprendimų lemsiančių gyvenimą arba mirtį.
Jei kraštovaizdis mums gali priminti Tarkovskio ,,Stalkerį”, pagrindinio herojaus balsas ir prarasto rojaus vaizdai grąžina mus į Terrenco Malicko filmus, ypač ,,Mažytė raudona siaura linija”. Vienas iš nedaugelio gerumo šviesulių kyla iš reikšmingos detalės – kelių trumpalaikių atsiminimų iš vyro gyvenimo iki neaiškios katastrofos bei kelios akimirkos po jos: glostant arklį kaimiškoje idilėje ir gražus jo besilaukiančios, o dabar jau mirusios žmonos veidas. Šie prisiminimai mums leidžia susipažinti su šeima geriau, nes filme nėra daug palaikančiųjų aktorių, kurie leistų suprasti katastrofos priežastis. (K.P.)
1. 28 Days Later (28 dienos po, 2002)
Britų kino režisierius Danny Boyle’as į kiną įsiveržė kaip ryški kometa. Savo chuliganišką juodąją komediją „Negilus kapas“ ir tragikomišku pagal Irvine‘o Welsho knygą sukurtu „Traukinių žymėjimas“ (Trainspotting, 1996), labai greitai tapęs kultiniu filmu, po kurio žodis „rūgštis“ ėmė reikšti heroino miltelius. Po natūralistinių narkotinių vizijų kupino “Traukinių žymėjimo“ režisierius Danny Boyle’as, matyt, nusprendė suderinti poilsį su darbu ir išvyko į džiungles ieškoti “prarastojo rojaus“ drauge su aktoriais Leonardo DiCaprio, Tilda Swinton ir Virginie Ledoyen. Egzotiškas „Paplūdimys“ nestokojo romantikos, atvirukinių civilizacijos nepaliestų gamtos vaizdų ir net galėjo nuraminti tuos, kurie amžinai svajoja pabėgti nuo juos supančios aplinkos žodžiais, kuriuos pasako Leonardo DiCaprio suvaidintas jaunas nuotykių ieškotojas Ričardas: „Rojus ten, kur tu dabar esi“.
Po „Paplūdimio“ kraštutinumus mėgstantis Danny Boyle’as vėl nustebino savo fanus fantastiniu trileriu „28 dienos po…“ (2003), tapusiu ženkliu kūrinių „zombių apokalipsės“ serijos filmų galerijoje. Radikalių kovotojų už gyvūnų teises būrys įsibrovė į laboratoriją, kurioje vykdomi slapti genetiniai bandymai su beždžionėmis. Nepaisydami Kembridžo mokslininkų perspėjimų „žalieji“ ekstremistai paleidžia iš narvų agresyvias infekuotas šimpanzes. Jie dar nesupranta, kad kartu su eksperimentiniais gyvūnais į laisvę išsiveržė baisus virusas, kuris akimirksniu išplinta po visą Didžiąją Britaniją. Pakliuvęs į bet kokį gyvą kūną virusas paverčia jį nepasotinamu kanibalu.
Vos per 28 dienas epidemija šalį paverčia ekstremalaus pavojaus zona: nedidelė dalis gyventojų spėjo evakuotis, likusieji slepiasi bunkeriuose arba jau susitaikė su neišvengiamos žūties šmėkla. Bet tikrieji siaubai dar tik prasideda.
Pagrindinį vaidmenį atlikęs aktorius Cillianas Murphy suvaidino ir kitame režisieriaus fantastiniame trileryje „Gęstanti saulė“ (Sunshine, 2007), kuriame modeliuojama žmonijos ateitis, kai saulė pradės iš lėto merdėti. Pirmuosius šio liūdno reiškinio simptomus žmonės pastebės jau po 50 metų. Todėl nedelsiant ryšis siusti į kosmosą auksiniais skafandrais pasipuošusią astronautų komandą, kad ši specialios technologijos pagalba „įmestų malkų“ į vėstantį kosminį laužą… (G.J.)
Gediminas Jankauskas, Kristina Plečkaitytė
